Po „Sakalo“ sparnais – leidėjas Antanas Kniūkšta

Paskelbtas Personalijų
Skaityti 807 kartai

Knygų ir periodinės spaudos leidėjas Antanas Kniūkšta (1892 08 15 Erlėnuose – 1983 05 18 Kaune) su bendražygiais Antanu Vireliūnu ir Lionginu Indreika 1924 m. įkūrė „Sakalo“ bendrovę. Minint šios leidybos bendrovės sukaktis neišvengiamai pagerbiamas ir ilgametis jos direktorius, bendrovės siela A. Kniūkšta. Taip jau atsitiko, kad A. Vireliūnas anksti mirė (1925 m.), o L. Indreika gana greitai pasitraukė iš bendrovės. Vienintelis ištikimas A. Kniūkštos pagalbininkas „Sakalo“ bendrovėje buvo vietoj L. Indreikos į bendrovę įtrauktas Simonas Zareckis, ne tik farmacininkas, bet ir didelis knygų mylėtojas. Ir visgi jokie leidybos reikalai „Sakalo“ bendrovėje nevykdavo be A. Kniūkštos palaiminimo ir rūpesčio. Neatsitiktinai vos ne visi rašiusieji apie A. Kniūkštą mini jį užaugus po „Sakalo“ sparnais. 

„Sakalo“ pradžia buvo Maironio namuose, tuo metu Muziejaus g. 5 (dabar Maironio lietuvių literatūros muziejus), kur A. Kniūkšta apsigyveno 12 m2 kambarėlyje (dabar MLLM direktorės kabinetas), ten vyko ir visas organizacinis „Sakalo“ leidybinės veiklos darbas.

1929 m. A. Kniūkšta su visa „Sakalo“ bendrove persikėlė į kuklų savo butą V. Puvinskio g. 14 („Varpo“ spaustuvės vedėjo Igno Jasiūno ir Apolonijos Jasiūnienės pirmajame name, dabar V. Putvinskio g. 28A, priešais dabartinį V. Putvinskio g. 28B, antrąjį Igno Jasiūno namą). Remiantis amžininkų liudijimais žinoma, kad šis namas sovietmečiu iki nugriovimo buvo V. Putvinskio g. 24, „Sakalo“ bendrovė nuomojosi du kambarius šio dviaukščio medinio namo antrame aukšte. Dabar šioje vietoje stovi naujos statybos daugiabutis. Sudegus „Švyturio“ bendrovės pastatui Kęstučio g. (1930 m. liepos 4 d.) ir šiai bendrovei bankrutavus, „Sakalo“ bendrovė persikėlė į patalpas Kęstučio g. 36 (kieme, dabar perstatytas namas Kęstučio g. 56A), kur iki tol buvo „Švyturio“ bendrovės knygų sandėlis. „Sakalo“ bendrovė ir persikėlusi į Kęstučio g., toliau naudojosi ir A. Kniūkštos butu V. Putvinskio g., be to, 1940 m. turėjo atsarginį sandėlį Nemuno g. 16. 

Knygų leidybos bendrovė „Sakalas“, veikusi 1924–1940 ir 1943–1944 m. Kaune iki 1940 m. išleido 608 knygas pusantro milijono egzempliorių tiražu, karo metais – dar apie 30 knygų. Pirmosios išleistos knygos buvo kalbos klausimais. Tą sąlygojo vienas „Sakalo“ iniciatorių A. Vireliūnas, kurio dvi  knygas pirmiausiai planuota išleisti. Tiesa, pirmoji „Sakalo“ knyga buvo J. Barono „Rusiškai lietuviškas žodynas“, kurio išleidimui nepakako net pradinio trijų steigėjų įnašo (3000 litų) ir ankstesnio leidėjo K. Binkio pinigų, bet, nepaisant to, žodynas vargais negalais buvo išleistas. Beje, prie kalbos dalykų „Sakalo“ bendrovė grįžo ir vėliau, apsiėmusi leisti „Kalbos“, „Gimtosios kalbos“ žurnalus. „Gimtosios kalbos“ prenumeratai viliojo savotiška loterija: kas trečias prenumeratorius dovanų gavo Petro Būtėno „Lietuvių kalbos akcentologijos vadovėlį“. Jo kaina buvo penki litai, o prenumeratoriams – du su puse lito arba nemokamai. „Sakalo“ bendrovė daugiausiai leido vadovėlius ir originalią ar verstinę grožinę literatūrą [1]

„Sakalo“ bendrovė išleido 32 jaunųjų autorių pirmąsias knygas: S. Anglickio, J. Baltušio, K. Bradūno, J. Dovydaičio, K. Grigaitytės, J. Jankaus, L. Janušytės, E. Matuzevičiaus, N. Mazalaitės, H. Radausko, B. Brazdžionio, V. Mykolaičio-Putino ir kitų, o ir tokie rašytojai kaip S. Nėris, kurie pirmąsias knygas išleido kitur, vėliau naudojosi „Sakalo“ paslaugomis. Kai bendrovė įsitvirtino, sulaukė rašytojų pasitikėjimo, įvairūs kūrėjai rinkosi būtent „Sakalo“ paslaugas. Pavyzdžiui, apie V. Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėly“ garsas sklido dar romanui nepasirodžius, juo domėjosi ir išleisti siūlėsi įvairūs leidėjai, tačiau rašytojas, to nepaisydamas, šį darbą patikėjo „Sakalui“. [2]

„Sakalas“ taip pat leido knygų seriją, pavadintą „Klasikų biblioteka“, kurioje buvo ir lenkų rašytojo Vladislovo Stanislovo Reimonto knyga „Kaimiečiai“, ir rusų rašytojo Levo Tolstojaus knyga „Prisikėlimas“, ir prancūzų rašytojo Viktoro Hugo knyga „Devyniasdešimt tretieji metai“. Deja, didžioji dalis planuotų išleisti „Klasikų bibliotekos“ knygų liko neišleistos dėl finansinių sunkumų. Taip pat leido literatūros seriją jaunimui „Jaunimo biblioteka“ bei vaikams „Mažųjų knygynėlis“. Pirmoji „Sakalo“ išleista iliustruota knyga taip pat buvo skirta vaikams – M. Valančiaus „Vaikų knygelė“ (1928). Bendrovė išleido ir knygų ne lietuvių kalba: tai estų rašytojo Aleksio Rannito knygą estų kalba (1937) ir poezijos antologiją esperanto kalba „El litovo poezijo“ (1938).

Kadangi knygos buvo brangios ir ne visiems įperkamos, jų dažnai užsilikdavo sandėliuose. Siekdama tas knygas parduoti, 1934 m. bendrovė suorganizavo knygų loteriją. Už 50 ct kainuojantį bilietą buvo galima laimėti vertingesnių, bet užsigulėjusių knygų. Loterijoje išplatinta 100 tūkst. egzempliorių, 200 pavadinimų knygų, ji sulaukė didžiulio susidomėjimo.

„Sakalo“ išleistos knygos nuolat buvo premijuojamos tiek Valstybine literatūros premija (įsteigta 1935 m.), tiek Raudonojo kryžiaus premija už knygas vaikams (įsteigta 1933 m.), tiek ir paties „Sakalo“ premija, skiriama nuo 1935 m. (iš pradžių atskirai romano, poezijos ir dramos, o nuo 1937 m. – viena per metus). Tai, kad knygos išleistos „Sakalo“ bendrovėje, buvo tarsi jų kokybės ženklas. Dauguma „Sakalo“ išleistų knygų buvo patrauklios, geros poligrafinės kokybės ir tenkinančios to meto leidybos poreikius.

 

1. Daugiau apie šią bendrovę ir jos veiklą galima skaityti: Sakalo bendrovė raštams leisti ir platinti 1924–1940 ir 1943–1944 / Vladas Žukas. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1998.

2. Macijauskienė, Marija. Laimė skaityti, laimė bendrauti... [interaktyvus]. Iš XXI amžius, 2003, nr. 8 (1112). Prieiga internete: http://www.xxiamzius.lt/archyvas/xxiamzius/20030129/atmi_01.html [žiūrėta 2022 m. liepos 15 d.].

 

 

Parodos medžiagą parengė vyresn. bibliotekininkas Alvydas Surblys
Tekstą redagavo vyresn. metodininkė Gabrielė Juodzevičiūtė
Vaizdus skaitmenino bibliotekininkė Beatričė Jurgaitytė

 

 
 
 
 
Atnaujinta 2023-04-06 11:31

Daugiausiai skaityta