Mokslai, kelionės ir pirmieji darbai

 

Poetas, vertėjas, publicistas, dramaturgas, operos solistas Stasys Santvaras (1902–1991) Kaune su pertraukomis gyveno nuo 1918 m. iki 1944 m. Iš Vilniaus atvykęs į Kauną tęsė mokslus „Saulės“ ir „Aušros“ gimnazijose, tačiau gimnazijos nebaigė – atestatą gavo 1923 m. Kauno brandos atestato kursuose kariams. 1919 m. sausio 11 d. įstojo savanoriu į antrąjį pėstininkų pulką. Išstojęs iš kariuomenės (1920 m. kovo mėn.) dirbo Kariuomenės intendantūros raštininku, buvo baigęs antro pėstininkų pulko instruktorių mokyklos pirmąją laidą ir gavęs vyr. puskarininkio laipsnį [1]. Po to dirbo Valstybės kontrolėje revizoriaus padėjėju (1921 m.) ir Eltoje vidaus skyriaus redaktoriumi (1923 m.), taip pat užėmė „Vilkolakio“ ir „Tautos teatro“ administratoriaus pareigas (1923–1924 m.). Iš Kauno buvo išvykęs į Klaipėdą, kur dalyvavo 1923 m. Klaipėdos sukilime ir dar labiau pamilo tą kraštą, bet Kauno nepaliko. 1925 m. pabaigoje dar tikrai gyveno Kaune, skaitė savo kūrybą Kauno Rotušėje, buvo priimtas į Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungą [2]. 

 

Nuo 1926 m. iki 1928 m. S. Santvaras gyveno daugiau Klaipėdoje, negu Kaune, nes studijavo muziką ir dainavimą Klaipėdos muzikos konservatorijoje. Į Kauną atvykdavo tik retkarčiais teatro bei Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungos reikalais, be to, rašė ne tik į Klaipėdoje leidžiamus „Vakarus“, bet ir į Kauno spaudą – daugiausiai tautišką. 1922 m. įstojo į Neo-Lithuania korporaciją, o vėliau tapo ir Tautininkų sąjungos Kauno skyriaus nariu (1935 m.). 

 

Kaune vėl trumpam apsigyveno 1928 m., prieš išvykdamas studijuoti į Milaną – studijoms gavo Švietimo ministerijos stipendiją. Milane ryšių su Kaunu nenutraukė ne tik dėl stipendijos reikalų, bet ir kaip žurnalistas. S. Santvaras buvo įgaliotasis „Lietuvos aido“ korespondentas Milane, taip pat buvo įsipareigojęs rašyti straipsnius iš Milano į žurnalą „Meno kultūra“ ir kitus periodinius leidinius. 1929 m. spalio mėnesį S. Santvaras ir su juo jau draugaujanti Juzė Augaitytė, taip pat studijavusi Milane dainavimą, turėjo grįžti į Kauną, nes Švietimo ministerija grasino nepratęsti jiems stipendijos. Laimei, to pavyko išvengti. Stipendija jiems palikta su sąlyga, kad įstos į bet kurią Milano aukštąją mokyklą arba parvyks į Kauną ir specialiai sudarytai Švietimo ministerijos komisijai parodys savo balsų pažangą [3]. Abu pasirinko pirmąjį variantą ir po studijų Frescobaldi muzikos institute į Kauną grįžo 1932 m. birželio mėnesį, tačiau S. Santvaras į Kauną galimai parvykdavo ir studijuodamas Milane, galbūt net turėjo kur Kaune apsistoti. 

 

 

Gyvenamosios vietos Kaune

 

Iš žinių apie Aleksandro Makūno namo Kęstučio g. 25 (dabar Kęstučio g. 45, pastatas sklypo gilumoje) nuomininkus matome, jog S. Santvaras mokėjo nuomos mokestį už 1931–1933 metus. Žinoma, galėjo būti įsivėlusi klaida surašant ir vėliau atvykusiam nuomininkui mokestį už visą mokestinį laikotarpį. Tai labiau tikėtinas variantas, nes 1933 m. kovo 15 d. užpildytame anketos lape S. Santvaras nurodė, jog gyvena Aušros take 4, penktame bute. Tikėtina, jog po studijų Milane grįžęs į Kauną bei įsidarbinęs Valstybės teatre, S. Santvaras apsigyveno Baltraus Miliušio name (priešais Banko tarnautojų namą) Aušros take 4 ir iš ten 1933 m. persikėlė gyventi į Kęstučio g. 25, realiai šio namo savininkui nuomą mokėdamas tik nuo 1933 m. Adresą Kęstučio g. 25 S. Santvaras nurodė ir 1935 m. sutartyje su Valstybės teatru dėl Frydricho Flotovo 4 veiksmų operos „Marta“ vertimo. Šiame name S. Santvaras nuomojosi 3 kambarių butą salkoje (joje buvo du butai, dabar iš jos padarytas ketvirtas aukštas, o stogas pakeltas virš buvusios salkos). 

 

Šiame name S. Santvaras gyveno iki 1936 m., o gal ir ilgiau, bet jau nuo 1934 m. gyveno ir Palangoje, ir Kaune, nes tais metais, kaip Lietuvos savanoris, gavo žemės sklypą prie Palangos ir pasistatė ten vilą. Apie 1940 m. jau gyveno Ugniagesių g. 6 (dabar J. Gruodžio g.), marijonų bendrabutyje. Jame yra gyvenę ne tik S. Santvaro draugai Juozas Ambrazevičius bei Antanas Vaičiulaitis, bet ir 1939 m. marijonų kongregacijai vadovavęs vyskupas Pranciškus Bučys. Karo metais (apie 1942 m.) persikėlė į K. Donelaičio g. 9C (dabar K. Donelaičio g. 19), Iljinų namą. Ten apsigyveno kartu su kita garsia menininkų pora, Gražina Matulaityte ir jos vyru Aleksiu Ranitu, su kuriuo S. Santvaras palaikė gerus santykius. 

 

 

Kaunas – begalės darbų ir neišsipildžiusių lūkesčių miestas

 

Operos solistui, rašytojui, dramaturgui, vertėjui veiklos niekada netrūkdavo, bet jis kartais pasijusdavo nepakankamai įvertintas, nepelnytai kritikuojamas. Balio Sruogos pašiepta S. Santvaro „Minių mylimoji“, teatro kritikos ir žiūrovų nepalankiai sutikta jo dar „žalia“ pjesė „Žvejai“ (1926 m.), neįvertintas didžiulis operų libretų vertėjo darbas bei įsikūnijimas naujuose vaidmenyse, ne visai sklandūs asmeniniai santykiai, naujos Meilės gimimas senosios pavėsyje – visa tai tarsi signalizavo, jog Kaunas yra tik tarpinė stotelė jo gyvenimo kelyje, be didelių sentimentų ir su ne pačiais geriausiais prisiminimais. Tačiau taip nebuvo. Kaune trūko tik jūros, kuri S. Santvarą visuomet traukė. O visa kita jis rasdavo, nors ir jausdavosi kartais nesuprastas, nepakankamai įvertintas ir nepakankamai mylimas. 

 

Kaune atsiskleidė visa jo įvairiapusės veiklos paletė ir teneapgauna jo visad mąslus, romantiškas žvilgsnis tarpukario Kauno fotografijose. S. Santvaras buvo „velnių priėdęs“, sąmojingas jaunuolis, į ilgesingus būsimos antrosios žmonos laiškus atsakantis kartais rimtai, kartais ir su humoru: prisipažįstantis, jog tik „trupučiuką“ mylįs ir nesąs visai apsvaigęs, valiūkiškai klausiantis savo Elenos, kas pasitiks, kai bus Kaune, užsimenantis, kad jau galinti kaupti jėgas ir vaišes karštam jų pasimatymui [4]. S. Santvaro laiškai Elenai Valiukaitei ir jos laiškai Stasiui saugomi Maironio lietuvių literatūros muziejuje Kaune. Pats nemėgęs rašyti ilgų laiškų, iš savo mylimosios jų laukė ir dažniausiai sulaukdavo, bet kartą su nuoskauda rašė, jog į jo ilgą laišką Alė atsakė tik keliais žodžiais ir net ant savo fotografijos nieko neužrašė, gal įsižeidusi [5], o kartą neprisiskambinęs įtarė, jog jo mylimoji gal savo telefono numerį bus supainiojusi [6]. Jis pats buvo greitai įsižeidžiantis, bet ir greitai atleidžiantis, turėjo nemažai draugų, bet tik kelis tikrus, kuriuos minėdavo laiškuose bei pasikliaudavo jais pačiose įvairiausiose gyvenimiškose situacijose. 

 

Dažniausiai buvo darbštus ir pareigingas tiek kurdamas naujus vaidmenis, tiek versdamas operų libretus ar taisydamas jų kalbą (užėmė operos kalbos taisytojo pareigas), tiek vykdydamas leidybinius įsipareigojimus, bet yra gavęs ir tarnybinį įspėjimą [7]. Daug kur siekęs suspėti, važinėjęs tarp Kauno ir Palangos, dirbęs ne tik Valstybės teatre, bet laisvu laiku ir Valstybės radiofone, kartais rizikuodavo, jog kažkur kažkada gali ir nespėti. Taip tą kartą ir atsitiko, o S. Santvaras iš šios finansiškai skausmingos pamokos pasimokė, vengė neapgalvotų įsipareigojimų, bet skubių darbų, tokių kaip operos „Tykusis Donas“ vertimas į lietuvių kalbą (1940 m. liepa), neatsisakė [8]. 

 

 

Gyvenimas Antrojo pasaulinio karo metais

 

Ypač daug veiklos S. Santvarui teko imtis karo metais: šie metai buvo pilni tiek kūrybinių iššūkių (savo draminių, baleto veikalų pastatymo, knygų išleidimo, vertimų, naujų vaidmenų), tiek administracinio darbo (1941 m. rudenį buvo paskirtas Kauno teatrų dramaturgu, o 1943 m. spalio 9 d. – Kauno jaunimo teatro direktoriumi, be to, prie teatro įkūrė vaidybos meno studiją, kurioje taip pat dėstė lietuvių kalbos tartį), tiek asmeninio gyvenimo pokyčių (1941 m. liepos 1 d. vedė savo mylimąją Eleną, 1944 m. vasario 27 d. jiems gimė sūnus Algimantas Andrius, kuris mirė anksti, 1957 m.), tiek draugų ir bendraminčių susibūrimų vienų pas kitus (susiburdavo nelegaliems susitikimams su kaimynais nuomininkais Juozu Ambrazevičiumi, Antanu Vaičiulaičiu ir kt.). Butą Ugniagesių g. 6, gero draugo A. Ranito paskatintas, iškeitė į butą K. Donelaičio g. 9C, Iljinų name, kur jau buvo apsigyvenę neseniai susituokę A. Ranitas su G. Matulaityte. 1942 m. spalio 15 d. S. Santvaras (beje, vykęs į Rygą, Taliną kartu su A. Ranitu) jau rašė iš Rygos į K. Donelaičio g. 9C ten gyvenančiai žmonai Elenai [9]. O 1944 m. vasarą Santvarų šeimynai jau teko palikti Kauną, Lietuvą, jų laukė ilga, sunki kelionė į Vokietiją, o po to ir į JAV.

 

 

Nuorodos:

 

Parodos medžiagą parengė vyresn. bibliotekininkas Alvydas Surblys

Tekstą redagavo vyresn. metodininkė Gabrielė Juodzevičiūtė

Vaizdus skaitmenino bibliotekininkė Beatričė Jurgaitytė