Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataras J. Vileišis (1872–1942) buvo ilgametis Kauno miesto burmistras 1921–1931 m., publicistas, nuoširdus dailės gerbėjas, teisininkas, advokatas. 1892–1894 m. studijavo Peterburgo universiteto fizikos ir matematikos fakultete, vėliau – Teisės fakultete, kurį baigė 1898 m. Kvalifikaciją tobulino Berlyne (Vokietijoje), Briuselio ir Sorbonos universitetuose lankė politinės ekonomijos ir kitų socialinių mokslų paskaitas.
J. Vileišio visuomeninė, politinė ir leidybinė veikla
Visuomenės veikėjas aktyviai dalyvavo kultūrinėje ir politinėje veikloje – S. Peterburge 1894–1896 m. rūpinosi, kad cenzūros valdyba leistų perspausdinti lietuvišką maldaknygę „Aukso altorius“ masiniu tiražu2. 1900 m. J. Vileišis grįžo iš Peterburgo su teisininko diplomu, dirbo advokato padėjėjo statusu. 1905 m. gruodžio 4–5 d. drauge su kitais surengė Lietuvių suvažiavimą Vilniuje. 1906 m. J. Vileišis įgijo prisiekusiojo advokato statusą.
J. Vileišio brolis Petras Vileišis, pradėjęs leisti dienraštį „Vilniaus žinios“, į redakciją dirbti pakvietė brolį Joną. 1907 m. jis pradėjo eiti „Vilniaus žinių“ dienraščio redaktoriaus pareigas, P. Vileišiui liekant laikraščio savininku ir leidėju. 1913 m. J. Vileišis su A. Rimka, K. Griniumi, S. Matulaičiu atnaujino „Varpo“ leidimą Tilžėje; iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios išėjo trys jo numeriai. 1913 m. birželio mėnesį kartu su A. Bulota, F. Bortkevičiene, K. Griniumi, G. Petkevičaite-Bite ir K. Žilinsku įkūrė bendrovę dienraščiui „Lietuvos žinios“ leisti, buvo šio leidinio redaktorius.
1905 m. J. Vileišis buvo organizacinio komiteto Didžiajam Vilniaus Seimui šaukti narys; 1907 m. – vienas Lietuvių mokslo draugijos steigėjų ir jos valdybos narys. Įsitraukė į Lietuvių konferencijos Vilniuje 1917 m. rugsėjo 18–22 d. organizavimą, tapo konferencijos prezidiumo nariu. Konferencija J. Vileišį išrinko į Lietuvos Tarybą. 1918 m. vasario 15 d. parengė Nepriklausomybės Akto projektą su bendraautoriais M. Biržiška, S. Kairiu ir S. Narutavičiumi. Po derybų Aktui pritarė dauguma Lietuvos Tarybos narių. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Tarybos nariais J. Vileišis pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Antrajame Mykolo Šleževičiaus Ministrų kabinete jis buvo vidaus reikalų ministras. Vėliau (ketvirtojoje Vyriausybėje) jis paskirtas finansų ministru.
1919–1920 m. J. Vileišis vadovavo misijai JAV Lietuvos juridiniam pripažinimui ir finansinei paramai gauti. 1921 m. grįžo į Kauną, buvo paskirtas Kauno burmistru. Dešimtmetį eidamas laikinosios sostinės burmistro pareigas, padėjo savivaldos pamatus Lietuvoje. Jo valdymo laikotarpiu suremontuotos pagrindinės Kauno gatvės, arklių tramvajų pakeitė autobusai, pastatyti tiltai per Nemuną ir Nerį. P. Vileišio (Vilijampolės) tilto atidarymas įvyko 1929 m., Vytauto Didžiojo (Aleksoto) tilto – 1930 m. Taip pat pastatyta naujų pastatų (tarp jų – mokyklų). J. Vileišio amžininkas, teatralas, dailininkas, tautodailės puoselėtojas, rašytojas V. Bičiūnas rašo: „Jonui Vileišiui bevadovaujant, Kauno savivaldybė žymiai išsiplėtė ir patobulėjo mūsų miesto ūkis. Pirmiausia pats miesto plotas kelis kartus padidėjo. Be prisijungusių Aleksoto ir Vilijampolės, dar Žaliakalny ir Vytauto kalne buvo suplanuotas aukštasis miestas. Abudu naujieji Kauno priemiesčiai buvo sujungti su miestu dviem dideliais geležiniais tiltais, tiesa, ne miesto lėšomis, o jo savivaldybės iniciatyva statytais. Dėl Kauno savivaldybės ir burmistro J. Vileišio pastangų baigiama tvarkyti kanalizacija. Švietimo reikalais, mokyklų statyba, sveikatos apsauga ir labdara mūsų sostinė pradeda prilygti dideliems Europos miestams.“
Nuo 1922 m. gruodžio mėn. iki 1923 m. kovo mėn. J. Vileišis buvo Pirmojo Seimo atstovas nuo Lietuvos valstiečių liaudininkų demokratų sąjungos (pasitraukus G. Petkevičaitei-Bitei). 1924–1940 m. vadovavo Lietuvos miestų sąjungai. Su kitais įkūrė Neturtingų mokinių šelpimo, Dailės mylėtojų, Gyvulių globos, Lietuvių ir latvių vienybės, Lietuvių ir estų draugijas, dalyvavo kitų draugijų veikloje. Nuo 1925 m. J. Vileišis dėstė Lietuvos universitete, ėjo Teisės fakulteto docento pareigas Administracinės teisės katedroje. 1933 m. Prezidentas A. Smetona Joną Vileišį paskyrė Valstybės Tarybos nariu ir jam pavedė parengti Civilinio kodekso projektą. 1933–1940 m. jis dirbo Valstybės Taryboje, vertėsi advokato praktika. Už nuopelnus tėvynei visuomenės veikėjas 1934 m. buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo II laipsnio ordinu.
J. Vileišio kūrybinis palikimas – publicistikos darbai
Pirmasis J. Vileišio publicistikos rašinys „Petrapilė“ Berželio slapyvardžiu paskelbtas 1894 m. Tilžėje leistame laikraštyje „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga.“ Pirmą savo mokslinį darbą „Evoliucija ūkininkystės Lietuvoje“ publicistas paskelbė 1896 m. pirmajame „Varpo“ numeryje. 1900 m. publikacijose „Varpo“ žurnale kėlė Vilniaus universiteto atkūrimo klausimą, rašė apie lietuvių kalbos būklę Vilniaus krašte. 1902 m. „Varpe“ kėlė mintį, kad reikia Vilniuje įsteigti dailės mokyklą, „kame vietiniai dailos mylėtojai galėtų prijungti jaunuomenę prie meilės Lietuvos dangaus ir visko, kas po juo dedasi“. 1903 m. „Varpe“ paskelbė straipsnį, skirtą 1903 m. liepos 20 d. mirusio popiežiaus Leono XIII politikos klausimams. 1905 m. gruodžio 1 d. išleido pirmąjį savaitraščio „Lietuvos ūkininkas“ numerį, tais pačiais metais kartu su J. Jablonskiu ir A. Smetona įsteigė „Aušros“ draugiją lietuviškoms knygoms leisti ir bibliotekoms steigti.
Pažymėtinas 1914 m. laikraštyje „Lietuvos žinios“ paskelbtas J. Vileišio straipsnis „Dėlei amatų mokyklos“. Jame autorius teigė, kad Lietuvoje reikia steigti piešimo, audimo ir kitas mokyklas, kuriose būtų mokoma amatų.
Po Nepriklausomybės Akto pasirašymo 1918 m. spalio 30 d. laikraštyje „Darbo balsas“ J. Vileišis paskelbė straipsnį „Dėl ko kairieji pasišalino iš Tarybos“. 1919 m. J. Vileišis parengė kooperacijos bendrovių ir sąjungų įstatymus, ypatingus valstybės apsaugos įstatymus. Tais pačiais metais kovo 16 d. dienraštyje „Lietuva“ paskelbė savo „Vidaus reikalų ministerio atvirą laišką...“, kuriame išdėstė savo požiūrį į M. Sleževičiaus kabineto atsistatydinimo priežastis ir aplinkybes. J. Vileišis redagavo ir 1926–1927 m. leistą laikraštį „Savivaldybių balsas“. Jame galima rasti J. Vileišio straipsnių miesto ūkio tvarkymo, socialiniais bei švietimo klausimais.
Anot J. Aničo, J. Vileišis spaudoje pasirašinėdavo daugiau nei aštuoniasdešimčia slapyvardžių ir slapyraidžių. Pvz., 1934 m. birželio 13-14 d. „Lietuvos žinių“ dienraštis išspausdino jo slapyvardžiu „K. M.“ pasirašytą bei su bendraautoriumi „J. Ktv.“ (slapyvardis neišaiškintas) parengtą straipsnį „Susirūpinkime turizmo reikalais“, kuriame išdėstyta turizmo plėtojimo Lietuvoje programa. Dalį slapyvardžių bei slapyraidžių nustatė M. Biržiška bei kiti tyrinėtojai.
J. Aničas (1995) teigia, kad apie signatarą rado daugiau kaip 600 įvairaus žanro publikacijų, kuriose minimas J. Vileišis. Daugiausia jų – periodinėje spaudoje („Vilniaus žiniose“, „Viltyje“, „Lietuvos žiniose“, „Ūkininke“, „Lietuvos aide“ ir kt.). Kitos publikacijos – istorikų darbai, pavyzdžiui, P. Klimo „Dienoraštis“ (1988) ir kita literatūra. Be to, tarpukario periodikoje (pvz., „Dienos naujienose“, „Dienoje“) buvo spausdinama daug menininkų pieštų karikatūrų, skirtų Kauno burmistro J. Vileišio asmenybei.
Senųjų ir retų spaudinių skyriuje matome neįprastą leidinį „3-čioji Vilniaus Savotarpio kredito draugija ir atsakymas J. Vileišiui“ (1913). Ši knyga – tai visuomenės veikėjų A. Domaševičiaus ir St. Matulaičio vieši laiškai-atsakymai į J. Vileišio paskelbtus kritikos straipsnius (1913 m. „Lietuvos žinių“ 100, 101, 102 numeriuose) dėl jų darbo įstaigose. (A. Domaševičius buvo Trečiosios Vilniaus savitarpio kredito draugijos pirmininkas, o Jonas Vileišis – narys ir vienas iš jos steigėjų).
Jono Vileišio leidiniai ir jų priklausomybės ženklai
Iki Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo J. Vileišis vertė knygas iš rusų, lenkų ir prancūzų kalbų. Šiuos publicisto išverstus leidinius galima rasti ir Senųjų ir retų spaudinių skyriuje.
Iš rusų kalbos J. Vileišis išvertė L. Tolstojaus apysaką „Ponas ir bernas“. Šio Jono Beržinio slapyvardžiu pasirašyto darbo prakalboje J. Vileišis sako, kad apysaką išleido norėdamas supažindinti lietuvius skaitytojus su autoriumi ir jo požiūriu. J. Vileišiui L. Tolstojaus „Ponas ir bernas“ patiko dėl teigiamo požiūrio į dirbantį žmogų. Dar iš rusų kalbos J. Vileišis išvertė du darbus apie spaudos draudimą: H. Visendorfo „Dokumentą apie lotyniškas literas lietuviškoje literatūroje“ (1899) ir I. Kreveckio „Ukrainiečių spauda Rusijoj: iš istorijos rusiškosios cenzūros“ (1905).
Lietuvių kalba išleisti J. Vileišio vertimai iš lenkų kalbos yra B. Sviderskio „Trusas ir kapitolas: trumpos žinios iš politiškos ekonomijos“ (1896) ir K. Jakšto „Vaidila“ (1902). Iš prancūzų kalbos J. Vileišis išvertė kelias apysakas: O. Mirbo „Vaiką“, G. de Mopasano „Virvelę“ ir V. Hugo „Klodą Ge“. J. Vileišio (jis pasirašė slapyvardžiu „N. N.“) ir Andriaus Moravskio (jo slapyvardis – „A. Lietuvis“) leidinys „Augis darbininkų judėjimo Lietuvoje“ (1900) anksčiau priklausė teisininkui A. Janulaičiui ir yra su jo ekslibrisu.
Nepriklausomoje Lietuvoje J. Vileišis parašė knygą „Spaudos laisvė ir inž. Petras Vileišis: spaudos atgavimo 25-rių metų sukaktuvių proga“ (1929).
Literatūra
111 Lietuvos valstybės 1918-1940 m. politikos veikėjų : enciklopedinis žinynas / Algirdas Banevičius. - Vilnius, 1991.
900 metų / J. Vileišis // Naujas žodis. - 1930, Nr. 23/24, p. 31.
Dar dėlei mūsų spaudos atgavimo / Berželis [Jonas Vileišis] // Varpas. - 1904, Nr. 11, p. 155-157.
Dėlei amatų mokyklų / J. Vileišis // Lietuvos žinios. - 1914, bal. 1(14), p. 1.
Dėl naujo savivaldybių įstatymo / J. Vileišis // Lietuvos žinios. - 1931, bal. 7, p. 1-2.
Dėl savivaldybių įstatymo pakeitimo / J. Vileišis // Lietuvos žinios. - 1927, rugpj. 31, p. 1.
Jonas Vileišis, 1872 01 03 - 1942 06 01 : gyvenimo ir veiklos datos / parengė Jonas Aničas. - Vilnius, 1991.
Jonas Vileišis, 1872-1942 : gyvenimo ir veiklos bruožai / Jonas Aničas. - Vilnius, 1995.
Kaunas, 1030-1930 / Vytautas Bičiūnas. - Kaunas, 1930. P. 174-178.
Kauno burmistras Jonas Vileišis / Vytautas Bičiūnas // Kaunas, 1030-1930. - P. 174-178.
Kauno miesto ir jo priemiesčių rūpesniai / J. P-tis [Jonas Vileišis] // Lietuvos žinios. - 1924, rugs. 13, p. 1.
Lietuvos albumas. - Kaunas, 1921. - P. 51.
Lietuvių enciklopedija. T. 34. - Bostonas, 1966. - P. 81-82.
Lietuvos visuomenei / Pris. adv. J. Vileišis, V. Landsbergienė, F. Bortkevičienė // Aušra. - 1915, Nr. 5, p. 55-56.
Miesto ūkis / J. Vileišis // Naujas žodis. - 1930, Nr. 23-24, p. 37-41.
Spaudos atgavimo jubiliejus / J. Vileišis // Lietuvos žinios. - 1924, geg. 7, p. 2.
Valstybė ir jos uždaviniai; Valstybės pagrindai / [Jonas Vileišis] // Darbo balsas.- 1918, saus. 12, p. 4-6; saus. 26, p. 3-4.
Visuotinė lietuvių enciklopedija. [T.] 25. - Vilnius, 2014. - P. 165.
Visūmenės darbo stoka / Berželis [J. Vileišis] // Varpas. - 1903, Nr. 8, p. 177-179.
Žymūs Kauno žmonės: atminimo įamžinimas. Elektroninis žinynas:
http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=VILEI%D0IS%20JONAS [žiūrėta 2018-11-22].
