Nepriklausomybės Akto signatarų leidinius prisimenant: Petras Klimas

Paskelbtas Personalijų
Skaityti 94 kartai
Žymėtas pagal

Petras Klimas (1891–1969) – vienas iš nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrėjų, Vasario 16-osios Akto signataras, teisininkas, istorikas, diplomatas ir tarptautinės teisės žinovas. Gimė Marijampolės apskrityje, Kalvarijos valsčiuje, Kušliškių kaime pasiturinčio ūkininko šeimoje. Marijampolės gimnaziją baigė 1910 m. 1914 m. baigė Maskvos universiteto Teisės fakultetą.

     

Signataro diplomatinė, redakcinė bei mokslinė veikla

Studijuodamas Maskvoje P. Klimas pradėjo rinkti knygas. Čia jis taip pat nepamiršo publicistikos – tapo Maskvoje leisto laikraščio „Aušrinė“ redaktoriumi. 1915 m. apsigyvenęs Vilniuje, įsitraukė į visuomeninę veiklą. P. Klimas bendradarbiavo leidiniuose „Aušrinė“, „Praeitis“, „Naujoji Romuva“, buvo „Lietuvos aido“ redaktorius. Pirmojo pasaulinio karo metais dirbo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro Komitete. Buvo Lietuvių konferencijos Vilniuje dalyvis. Išrinktas į Lietuvos Tarybą. Redagavo 1918 m. vasario 16 Nepriklausomybės akto tekstą.

1918 m. vasario 16 d. su kitais signatarais P. Klimas pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, buvo vienas jauniausių signatarų. Nuo 1918 m. gruodžio 19 d. Valstybės Tarybos prezidiumas paskyrė P. Klimą užsienio reikalų ministro padėjėju. 1919 m. kovo–spalio mėn. kartu su kitais Lietuvos delegacijos nariais diplomatas dalyvavo Paryžiaus taikos konferencijoje vykusiose derybose, buvo delegacijos sekretorius. 1919–1923 m. P. Klimas dirbo užsienio reikalų ministerijoje, ėjo viceministro, ministerijos valdytojo pareigas. Šeštajame K. Griniaus Ministrų kabinete P. Klimas buvo užsienio reikalų ministerijos valdytojas, vėliau – faktiškasis ministras iki 1922 m. 1920–1923 m. buvo Aukštųjų kursų ir Lietuvos universiteto dėstytojas. Dėstė Lietuvos istorijos kursą. 1923–1925 m. buvo diplomatas, nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Italijoje, 1925–1940 m. – Prancūzijoje, Belgijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Liuksemburge.

1943 m. P. Klimą suėmė ir devynis mėnesius kalino gestapas. 1944 m. kovo 19 d. jis buvo atvežtas į Kauną ir paleistas dėl įkalčių stokos. Apsigyveno svainės B. Lesauskienės namuose. 1945 m. rugsėjo 19 d. buvo suimtas ir nuteistas 10 metų kalėti. 1954 m. grįžęs iš tremties vėl apsigyveno pas Lesauskius. Jam nebuvo leista išvykti į Prancūziją, kur gyveno šeima. Nors ir silpnos sveikatos, tęsė savo dar 1919 m. pradėtą Lietuvos valstybės atkūrimo istorijos dvitomį.Mirė 1969 m. sausio 16 d. Kaune. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

Rašytinis P. Klimo palikimas – dešimtys autorinių knygų

Karo metais P. Klimas dirbo vadovėlių rengimo komisijoje, sudarė vadovėlius „Skaitymų knyga lietuvių kalbos pamokoms“ (1916) ir „Skaitymai lietuvių kalbos pamokoms“ (1918). Pastaroji knyga yra 1916 m. išleisto vadovėlio antroji laida. Kalbėdamas apie literatūros vadovėlio sudarymą P. Klimas pažymėjo, kad  iki tol nebuvo tinkamo skaitinių vadovėlio vidurinės mokyklos klasėms, todėl Lietuvių mokslo draugija pavedė jam patobulinti 1901 m. išleistą A. Miluko „Lietuvišką chrestomatiją“, kuri norint dėstyti lietuvių kalbą vidurinėse mokyklose jau netiko. Vadovėlius sudaro lietuvių liaudies pasakos, rašytojų S. Daukanto, Vaižganto, M. Valančiaus, A. Vienuolio, Šatrijos Raganos, J. Biliūno, Lazdynų Pelėdos, V. Krėvės-Mickevičiaus, I. Šeiniaus kūriniai.


Kaip ir signataro bendražygis M. Biržiška, P. Klimas vadovėlyje ypatingą dėmesį skyrė K. Donelaičio ir A. Baranausko kūrybai, tautosakai, todėl knygoje paskelbė lietuvių liaudies dainų. Be to, antra vadovėlio (1918) dalis skirta pasakėčioms: ezopiniam žanrui ištikimo M. Dagilėlio, Ks. Vanagėlio, K. Aleknos, V. Kudirkos, S. Stanevičiaus, K. Donelaičio. Be abejonės, veikale pateikta ir verstų pasakėčių – ypač iš rusų kalbos I. Krylovo pasakėčias laisvai vertė V. Kudirka. Galima teigti, kad P. Klimo sudarytame literatūros vadovėlyje spausdinamos lietuvių rašytojų pasakėčios aktualėjo, buvo naujai interpretuojamos, įgavo aiškią laiko ir vietos spalvą, buvo nukreiptos visuomeniškumo ir realistiško tikrovės vaizdavimo vaga žvėrių ir paukščių alegorijomis nurodant žmonių ydas, smerkiant klastą ir apgavystes.


Chrestomatinės P. Klimo knygos trečią dalį sudaro lietuvių tautos dainiaus Maironio eilėraščiai, ištraukos iš K. Donelaičio „Metų“, A. Baranausko „Anykščių šilelio“ fragmentai, Z. Gėlės ir kitų poetų eilės. Be to, naudodamasis J. Jablonskio sintaksės turiniu P. Klimas pritaikė vidurinėms mokykloms lietuvių kalbos sintaksės vadovėlį „Lietuvių kalbos sintaksė“; šis darbas buvo išleistas aštuonis kartus: 1915 m., 1919 m., 1921 m., 1922 m., 1924 m., septintasis ir aštuntasis leidimai paskelbti 1932 m.


P. Klimas parašė ne tik vadovėlių, bet ir originalių istorijos bei politikos mokslų veikalų, dalyvavo rengiant A. Šapokos redaguotą „Lietuvos istoriją“ (1936). Kadangi signataras studijavo jurisprudenciją, teisininko kompetencija jam buvo naudinga rašant knygą „Kooperacija: smulkiojo kredito įstaigos“ (1915). Taip pat atsikuriančiai Lietuvos valstybei daug padėjo Vilniuje išleistos Petro Klimo knygos „Lietuva: jos gyventojai ir sienos“ (1917) su Didžiosios Lietuvos žemėlapiu ir lietuvių tautos etnografiniu plotu, „Lietuvos žemės valdymo istorija (iki lenkmečių)“ (1919). Reikšminga ir P. Klimo parašyta knyga „Lietuvių senobės bruožai“ (1919), kurią galima laikyti išsamiu senovės lietuvių kultūros istorijos vadovėliu. P. Klimo knyga „Muravjovo laikmetis Lietuvos žemės ir žemininkų istorijoje“ (1920) – signataro knygos „Lietuvos žemės valdymo istorija (iki lenkmečių)“ (1919) tęsinys. Knygos prakalboje leidėjai sako, kad vis dėlto šiuo darbu nėra baigiama Lietuvos žemės ir žemininkų istorija.


P. Klimas yra laikomas ne tik diplomatu, bet ir istoriku, kuris Vilniuje pradėjo savo istorinius tyrinėjimus, rinko duomenis apie lietuvių tautos etnografinį plotą. Įdomiu ir gražiu viršeliu (jį iliustravo dailininkas A. Žmuidzinavičius) dėmesį patraukiančioje knygoje „Lietuva: jos gyventojai ir sienos“ istorikas sako, kad „kalbos vartojimo plotas turi rodyti ir tos tautos teritorijos etnografines ribas“ [11, p. 10], „Lietuvos plotą, visų pirma, mes suprantame etnografinėse ribose, tai yra, kur dabar iš senų senovės buvo lietuvių tautos gyvenama. Remiantis dar kitais etnografiniais pagrindais, kaip neseniai vartota ir vartojama kalba, papročiais, būdu, folkloru, menu ir t. t., nes Lietuvos srityje randame visą Kauno guberniją, Kuršo siaurumą, kuri skiria Kauno guberniją nuo jūros, nuo Šventosios ligi Vokios sienos ir to paties Kuršo dalį, kuri šlija prie Ežerėnų pavieto nusitęsdama ligi Kalkūnų; Vilniaus guberniją, šiaurinį kraštą Gardino gubernijos ir Suvalkų guberniją be Augustavo, didesnės dalies Suvalkų ir pusės Seinų pavieto“ [13, p. 3-4]. A. Gerutis apie P. Klimo istorinius veikalus rašo: „Būdamas vienas pagrindinių ramsčių užsienio reikalų ministerijoje, Klimas nenutraukė mokslinio darbo. Dar gyvendamas Vilniuje, Klimas, nors ir būdamas palyginti jaunas vyras, pasižymėjo savo raštais. Tiesa, jis to darbo ėmėsi, verčiamas labiau būtino reikalo, nes pats gyvenimas reikalavo sutelkti ir išanalizuoti duomenis apie lietuvių tautos etnografinį plotą ir studijuoti Lietuvos sienų problemas“ [4, p. 95].


P. Klimo knygos buvo leistos ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje, vėliau – išeivijoje Jungtinėse Amerikos valstijose. K. Verbelio slapyvardžiu 1916 m. Štutgarte vokiečių kalba ir 1919 m. Ženevoje prancūzų kalba išleista P. Klimo knyga „Rusiškoji Lietuva“ (vok. „Russisch Litauen“, pranc. „La Lithuanie russe“). Be to, 1919 m. P. Klimas Paryžiuje išleido Prancūzijos skaitytojams skirtas Vilniaus ir Kauno gubernijų istoriją, etnografiją, ūkį pristatančias knygas „Le gouvernement de Vilna (Vilnius)“ ir „Le gouvernement de Kovno (Kaunas). Knygos prancūzų kalba buvo reikalingos P. Klimui dirbant Paryžiuje Lietuvos atstovybėje. Diplomatas pats parašydavo brošiūras apie šalies ūkį ir istoriją, išleisdavo knygas, pavyzdžiui, apie Baltijos Antantę – „L‘Entente Baltique et la Lithuanie“ (1934), „L‘economie lithuanienne“ (1936), „Tableau synoptigue de l‘histoire de la Lithuanie“ (1934). Lietuvai sudėtingu laikotarpiu P. Klimas kantriai aiškino Vilniaus krašte lenkiškai kalbantiems žmonėms Lietuvos istoriją  savo knygoje „Litwa starožytna“ (1921), o Lietuvoje buvo spausdinama kita solidi knyga – „Istorinė Lietuvos valstybės apžvalga“ (1922). P. Klimo knyga „Mūsų kovos dėl Vilniaus“ (1923) – apie kraštui svarbią kovą dėl sostinės, o istorinis dokumentinis darbas „Ambrosio Contarini: Venecijos ambasadorius Lietuvoje (1474–1477)“ (1931) – apie Lietuvos ir Italijos ryšius [18, p. 243-248].


1931 m. Kaune išleista įdomi P. Klimo knyga apie prancūzų kilmės riterio, diplomato ir keliautojo Žilibero de Lanua (Ghillebert de Lannoy) viduramžių keliones – „Ghillebert de Lannoy: dvi jo kelionės Lietuvon Vytauto Didžiojo laikais (1413-14 ir 1421 metais)“. Knygos prakalboje P. Klimas rašo, kad „pasinaudodamas buvimu Prancūzijoje ir Belgijoje – iš tų šalių buvo minėtas vyras – pasiryžo kiek galėdamas surinkti visą esamą medžiagą apie tas keliones ir ne tik ją išdėstyti, bet ir kritiškai nušviesti“ [8, p. 3]. Knygoje pasakodamas apie riterio keliones po Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę P. Klimas remiasi Paryžiaus Tautinėje bibliotekoje saugotais spaudiniais ir rankraščiais, Karališkojoje Belgijos bibliotekoje saugotais rankraščiais, grafų de Lanua šeimynos asmeninių archyvų medžiaga. P. Klimas sako, kad Ž. de Lanua norėjo susitikti su kunigaikščiu Vytautu Didžiuoju, į Vilnių keliavo per didelius miškus, tačiau atvykęs Vytauto pilyje kunigaikščio nerado, nes šalies valdovas medžiojo. Anot P. Klimo, savo užrašuose Ž. de Lanua pažymėjo, kad Vilnius keliautojui atrodė kaip miestas su daugybe medinių namų, neapsaugotų gynybinėmis sienomis. Taip pat, anot P. Klimo, Ž. de Lanua pastebi, kad lietuviai turi savo kalbą ir kad vyrai nešioja padrikus plaukus ant pečių. Pats Lietuvos kraštas, pasak Ž. de Lanua, buvo turtingas ežerų ir didelių miškų. Apie didįjį kunigaikštį Vytautą Ž. de Lanua savo rankraščiuose rašė, kad šis yra labai galingas valdovas, nukariavęs „dvylika ar trylika valstybių ir karalysčių, turi dešimt tūkstančių jam priklausančių pabalnotų žirgų“ [7, p. 41-48]. 1945 m. Jungtinėse Amerikos valstijose ši nuotykinė signataro parašyta knyga išleista anglų kalba.


Lietuvos Respublikos nepriklausomybės dešimtmečiui skirta dokumentinė P. Klimo ir K. F. Kemėšio, J. Purickio, J. Savickio, M. Yčo knyga „Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis“ (1928). Antroji šios knygos laida paskelbta išeivijoje 1955 m. (Londone). 1991 m. išleista P. Klimo knyga „Lietuvos diplomatinėje tarnyboje 1919–1940“ apie tai, kaip gindamas Lietuvos interesus diplomatiniuose frontuose signataras tęsė istorinius tyrinėjimus, diplomatinę veiklą skyrė nepriklausomos valstybės pamatų tvirtinimui. Deja, likimas lėmė P. Klimui ne tik dalyvauti kuriant nepriklausomą Lietuvą, bet ir išgyventi Lietuvos okupaciją 1940 m. Po išgyvenimų Vokietijos ir Sovietų sąjungos kalėjimuose, kankinamas negalavimų, visuomenės veikėjas neišsižadėjo savo idealų ir neprarado vilties, kad Lietuvos laisvė bus atgauta. Tai liudija P. Klimo atsiminimai, kurių parašymo aplinkybės nėra gerai žinomos. Manoma, kad pirmasis jų variantas galėjo būti parašytas 1944–1945 m.


Vėliau P. Klimas parašė antrąjį savo atsiminimų variantą. Iš 1965 m. lapkričio 1 d. P. Klimo laiško sūnui akivaizdu, kad būtent šis variantas buvo pasiekęs leidyklą. Tačiau galiausiai ir jis atsidūrė Mokslų Akademijos Centrinės bibliotekos Rankraščių skyriuje. Taigi abu P. Klimo atsiminimų variantus nuspręsta užkonservuoti. Tačiau rašydamas antrąjį atsiminimų variantą, autorius buvo apdairus ir pasidarė jų kopiją. Matyt, paaiškėjus, kad atsiminimai nebus publikuojami (juos leidykla atmetė), viena rankraščio kopija buvo nuvežta į Vakarus ir 1979 m. išleista Jungtinėse Amerikos valstijose (Bostone) – praėjus dešimčiai metų po P. Klimo mirties. Svarbiausia atsiminimų šerdis – vertybinės nuostatos [13, p.183-184]. Lietuvoje P. Klimo atsiminimai buvo išleisti Nepriklausomybės atkūrimo metais (1990). 1988 m. išeivijoje (Čikagoje) išleista kita knyga su paskelbtais unikaliais Vasario 16-osios Akto signataro dienoraščiais.

P. Klimo knygų priklausomybės ženklai

Senųjų ir retų spaudinių skyriuje yra šešios knygos su autoriaus autografais, kurias jis padovanojo žymiems Lietuvos žmonėms. Teisininkui A. Janulaičiui diplomatas skyrė du veikalus: „Mūsų kovos dėl Vilniaus“ir „Les rapports des nations lithuanienne et polonaise“ (1927).Su A. Janulaičiu P. Klimas buvo asmeniškai pažįstamas bei susirašinėjo tada, kai dirbo diplomatu Prancūzijoje 1925–1943 m. A. Janulaitis asmeninėje bibliotekoje turėjo ir kitų signataro parašytų knygų: „Lietuvių senobės bruožai“ (1919), „Muravjovo laikmetis Lietuvos žemės ir žemininkų istorijoje“ (1920), „Kooperacija: I. Smulkiojo kredito draugijos“ (1915). Jose galima rasti ir žinomo teisininko A. Janulaičio ekslibrisų.

Ekonomistas, kooperacijos teoretikas ir praktikas P. Šalčius skaitė svarbiausias P. Klimo knygas. Jo asmeninėje bibliotekoje irgi matome signataro darbus apie kooperaciją, Lietuvos istoriją, sienas bei vieną „Lietuvių kalbos sintaksės“ vadovėlį (1932) su P. Šalčiaus spaudu.

Autorius Paryžiujeskyrė dvi knygas žinomiems žmonėms: „Ghillebert de Lannoy“ (1931) – knygų dailininkui, grafikui ir iliustratoriui M. Dobužinskiui „geram atminimui“, o darbą „Les rapports des nations Lithuanienne et Polonaise“ (1927) – istorikui ir diplomatui I. Jonynui kaip „senam bendradarbiui“. Pastaroji knyga taip pat buvo dovana ir advokatui bei politikui M. Sleževičiui. A. Rucevičiui signataro prancūziškame leidinyje „Tableau synoptique de l‘histoire de la Lithuanie“ skirtas įrašas: „A. Rucevičiui. P. Klimas.“

Knygą „Vilniaus lietuvių spauda, 1919-1928“ (1931) P. Klimui padovanojo jos autorius V. Steponaitis ir užrašė: „Gerb. P. Klimui Steponaitis 1931. XII. 3“. Į anglų kalbą C. R. Jurgelos išversta P. Klimo knyga „Ghillebert de Lannoy in medieval Lithuania“ (1945) – su vertėjo autografu.

Literatūra
1.    1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Akto signatarai / sud. Neringa Dranginienė. Kaunas, 1998.
2.    Banevičius, A. 111 Lietuvos valstybės 1918–1940 politikos veikėjų. Kaunas, 1991.
3.    Bukaitė, V. Nepriklausomybės Akto signataras Petras Klimas. Vilnius, 2016.
4.    Gerutis, A. Petras Klimas: valstybininkas, diplomatas, istorikas, kankinys. Cleveland, 1978.
5.    Klimas, P. Ambrosio Contarini: Venecijos ambasadorius Lietuvoje (1474–1477). Kaunas, 1931.
6.    Klimas, P. Dienoraštis. Čikaga, 1988.
7.    Klimas, P. Ghillebert de Lannoy in medieval Lithuania. New York, 1945.
8.    Klimas, P. Ghillebert de Lannoy: dvi jo kelionės Lietuvon Vytauto Didžiojo laikais (1413-14 ir 1421 metais). Kaunas, 1931.
9.    Klimas, P. Istorinė Lietuvos valstybės apžvalga. Kaunas, 1922.
10.  Klimas, P. Kooperacija. Smulkiojo kredito draugijos. Vilnius, 1915.
11.  Klimas, P. Lietuva: jos gyventojai ir sienos. Vilnius, 1917.
12.  Klimas, P. Lietuvių senovės bruožai. Vilnius, 1919.
13.  Klimas, P. Lietuvos diplomatinėje tarnyboje 1919–1940 m. Vilnius, 1991.
14.  Klimas, P. Lietuvos žemės valdymo istorija (iki lenkmečių). Vilnius, 1919.
15.  Klimas, P. Muravjovo laikmetis Lietuvos žemės ir žemininkų istorijoje. Vilnius, 1920.
16.  Klimas, P. Skaitymai lietuvių kalbos pamokoms. Kaunas, 1918.
17.  Lietuvos mokykla, 1918, nr. 7-8, p. 213-214.
18.  Petras Klimas: visada ieškojau Lietuvos: Vasario 16-osios akto signataras, diplomatas, Hitlerio ir Stalino kalinys. Sud. V. Kavaliauskas. Vilnius, 2017.
19.  Žymūs Kauno žmonės: atminimo įamžinimas. Elektroninis žinynas: http://atminimas.kvb.lt/paieska1.php [žiūrėta 2018-10-25].

 

Atnaujinta 2018-11-21 10:59