Nepriklausomybės Akto signatarų leidinius prisimenant: Jonas Smilgevičius

Paskelbtas Personalijų
Skaityti 72 kartai

Pramonininkas, verslininkas, agronomas, ūkininkas, bankininkas, politikas, 1918 m. Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataras Jonas Smilgevičius (1870–1942) buvo ir spaudos draudimo laikotarpio veikėjas. 1893 m. baigė Liepojos gimnaziją Latvijoje. Vienerius metus studijavo ekonomiką Karaliaučiaus universitete, tačiau studijuoti agronomiją perėjo į Berlyno universitetą, kurį baigė 1899 m. Gyveno Latvijoje, Karaliaučiuje, Berlyne, Peterburge, Varšuvoje, Vilniuje.


J. Smilgevičiaus švietėjiška, visuomeninė, politinė ir ekonominė veikla


Signataro kaip verslininko kelio pradžia – ekonomikos studijos Karaliaučiaus bei Berlyno universitetuose. J. Smilgevičius dirbo Peterburge žemės ūkio ministerijoje, vėliau buvo Nobelio prekybos įmonių filialo vadovas Varšuvoje, kur įgijo verslo organizavimo įgūdžių. Vadovaudamas filialui, žymus ūkininkas rūpinosi firmos reklama leidiniuose bei joje įdarbindavo lietuvius.


Apie 1912 m. grįžęs į Vilnių, J. Smilgevičius plėtojo ekonominę bei žemės ūkio veiklą. Su bendražygiais nupirko bankrutavusį P. Vileišio geležies dirbinių fabriką „Vilija“, organizavo jame žemės ūkio technikos gamybą. 1912 m. pradėjo veikti Vilniaus ūkio mašinų fabrikas, kuris tapo pirmąja lietuviška akcine bendrove. Taip pat 1912 m. J. Smilgevičius nusipirko garsųjį kelių šimtų metų senumo Užvenčio dvarą, kuriame vaikystę praleido apysakos „Sename dvare“ autorė – rašytoja M. Pečkauskaitė (Šatrijos Ragana). Dvaras buvo labai apleistas, tačiau gabus ūkininkas jį pavertė stambiu pavyzdiniu ūkiu.


Be to, J. Smilgevičius dalyvavo steigiant Vilniaus lietuvių kredito draugiją. Pirmojo pasaulinio karo metais ūkininkas gyveno savo dvare Užventyje. 1917 m. rugsėjo 18–22 d. dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje. Išrinktas į Lietuvos Tarybą. 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. 1920–1922 m. J. Smilgevičius buvo Steigiamojo Seimo atstovas, Finansų ir biudžeto komisijos pirmininkas.


Vėliau signataras baigė politinę karjerą, tačiau Nepriklausomos Lietuvos kūrimo darbą tęsė stiprindamas Lietuvos ekonomiką. J. Smilgevičius buvo vienas iš akcinių bendrovių „Nemunas“, „Neris“, „Dubysa“, „Miškas“, „Sidabrinė lapė“ steigėjų ir dalininkų. Pramonininkas taip pat buvo vienas iš Lietuvos kredito banko steigėjų, jo valdybos vicepirmininkas ir narys. Ūkininkas dirbo ne tik anksčiau minėtose akcinėse bendrovėse, banke, bet ir savo pažangiame, pavyzdiniame ūkyje – Užvenčio dvare su spirito varykla, plytine, malūnu ir lentpjūve. Šis pažangiais metodais valdomas dvaras tarpukariu klestėjo ir buvo vienas pirmaujančių Lietuvos dvarų. Apskritai J. Smilgevičiaus bendrovių veikla – itin įvairi. Fabrikas „Nemunas“ gamino žemės ūkio mašinas, centrinio šildymo katilus, radiatorius, vamzdžius, „Neris“ gamino techniką šildymui ir kanalizacijai, „Dubysa“ prekiavo motociklais, dviračiais, radijo ir elektros prekėmis, „Miškas“ užsiėmė medienos apdirbimu. [3]


J. Smilgevičius mirė 1942 m. rugsėjo 27 d. Kaune. Palaidotas Užvenčio dvaro koplyčios rūsyje. 1998 m. J. Smilgevičiaus palaikai buvo perlaidoti Užvenčio kapinėse.


Signataro knyginis palikimas – įdomūs vadovėliai ūkininkams


Draudžiamos lietuviškos spaudos bendradarbis J. Smilgevičius rašė į „Varpą“, „Vienybę lietuvninkų“ bei „Vilniaus žinias“ bei pasirašė slapyvardžiais „Berlyniškis“, „I. S.“, „J. V.“, „Jūsų sūnus“, „Kadaginiškis“, „Kadaginiškis Jonas“. Knygas J. Smilgevičius rašyti pradėjo dar studijuodamas bei dirbdamas Varšuvoje. 1895 m. Tilžėje jis išleido savo pirmąją knygą – „Pienininkystė Lietuvos ūkininkams“ – teorinio pobūdžio vadovėlį. Studijuodamas Karaliaučiaus universitete Jonas Smilgevičius veikale rėmėsi mokslininkų, dirbusių Karaliaučiaus, Berlyno ir Lepcigo universitetuose, darbais. Jų žinias J. Smilgevičius perteikė šiame Berlyniškio slapyvardžiu pasirašytame leidinyje. Darbo tikslas buvo pienininkystės Lietuvoje populiarinimas bei esminių šios srities žinių skleidimas ūkininkams. Veikale autorius ne tik rašo apie pieno produktus, jų naudą bei pieno produktų gamybos procesą, bet ir pateikia užsienyje plėtojamos pienininkystės statistinių duomenų, pavyzdžiui, kiek išvežama sūrio, sviesto, aptariamos pieno produktų kainos. Be to, leidinio autorius sako, kad didesni Lietuvos ūkiai gali būti nepriklausomi – turėtų savarankiškai (be tarpininkų) parduoti savo ūkiuose pagamintą pieno produkciją. J. Smilgevičius taip pat kvietė ir skatino juos plėsti gamybą bei vienytis į kooperatyvus. Tekste nuolat jaučiame autoriaus verslumą.


Vadovaudamas Nobelio prekybos įmonių filialui Varšuvoje, Jonas Smilgevičius parašė dar dvi žemės ūkio populiarinimo knygas. Šie darbai – J. Smilgevičiaus ūkinės, ekonominės veiklos atspindys. Nobelio bendrovės Varšuvos skyrius prekiavo įvairiais pienininkystei skirtais prietaisais, parduodavo ir taisė „Alfa Laval“ separatorius. Taigi tiek 1905 m. išleistas „Trumpas vadovėlis sviestininkystės“, tiek 1909 m. bendrovės „Alfa-Nobel“ Varšuvos skyriaus išleistas „Trumpas pienininkystės vadovėlis“ iš dalies buvo reklaminiai „Ludvig Nobel“ bendrovės Varšuvos skyriaus leidiniai. J. Smilgevičius „Trumpame vadovėlyje sviestininkystės“ pirmiausia klausė: „Kas to nežino, kad sviestą muša iš grietinės?“. Atsakydamas į klausimą, jis pabrėžė, kad seniau pieną raugindavo puoduose ir grietinę nugriebdavo nuo pieno. Anot J. Smilgevičiaus, reikia pirmiausia grietinę atskirti nuo pieno. Tik tada iš tos grietinės galima mušti sviestą.


Vėliau knygoje J. Smilgevičius pristatė ir reklamavo tuometinę pieno perdirbimo įrangą: separatorius „Alfa Laval“, rankinius sviesto muštuvus „Alfa“. Jis argumentavo, kad primityvus grietinės nugriebimas – jau praeityje, nes yra separatoriai „Alfa Laval“. Leidinyje šalia įmonės reklamos J. Smilgevičius pateikė ir daug Lietuvos ūkininkams naudingų patarimų.


J. Smilgevičiaus knygų priklausomybės ženklai


Tilžėje išleistas leidinys „Pienininkystė: Lietuvos ūkininkams“ (1895) yra Kauno apskrities viešosios bibliotekos nuosavybė, tačiau seniau priklausė E. Jagomasto knygynui Tilžėje. Knygą „Trumpas vadovėlis sviestininkystės“ (1905) įsigijo žymus Lietuvos kooperatinio judėjimo organizatorius Petras Šalčius. Veikalą jis autografu skyrė savo broliui Jonui Šalčiui, tačiau leidinys vis dėlto liko ekonomisto asmeninėje bibliotekoje. Šias knygas galima rasti P. Šalčiaus fonde.

   


Literatūra

1.   Banevičius, A. Jonas Smilgevičius: (1870–1942). – Portr. // 111 Lietuvos valstybės 1918–1940 politikos veikėjų. Vilnius, 1991, p. 121.
2.    Jonas Smilgevičius: [biografija]. – Portr. // 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės akto signatarai / [sudarė Neringa Dranginienė]. Kaunas,1998.
3.    Signataras J. Smilgevičius – taręs politikai „ne“, Lietuvą mylėjo ūkiškai: https://www.15min.lt/media/timeline/signataras-smilgevicius [žiūrėta 2018-11-09].
4.    „Smilgevičius 1. Jonas…“: [biografija]. – Portr. // Lietuvių enciklopedija. T. 28. Boston, 1963, p. 182.
5.    Smilgevičius, J. Pienininkystė: Lietuvos ukininkams / parašė Berlyniškis. Tilžė, 1895.
6.    Smilgevičius, J. Trumpas pienininkystės vadovėlis / parašė J.Smilgevičia. Varšuva, 1909.
7.    Smilgevičius, J. Trumpas vadovėlis sviestininkystės / parašė J.Smilgevičia. Varšuva, 1905.
8.    Terleckas, Vladas. Jonas Smilgevičius: [biografija] / Vladas Terleckas. – Portr. – Bibliogr. išnašose // Lietuvos bankininkai. Vilnius, 2001, p. 320-323.
9.    Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. 12. Vilnius, 2012.

Atnaujinta 2018-11-19 11:36