Visuomenės veikėjas, agronomas, pirmasis pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją išrinktas Lietuvos valstybės Prezidentas Aleksandras Stulginskis (1885 02 26–1969 09 22) buvo kilęs iš neturtingos šeimos. Jo tėvas – kumetis (samdomasis dvaro darbininkas) Napoleonas Valiuška – įsisavino mirusio bajoro Domininko Stulginskio vardą, pavardę ir kilmę. Įsisavinta bajorystė turtų neatnešė, tačiau būsimasis Prezidentas įgijo Stulginskio pavardę ir bajorišką kilmę, apie kurią niekada neskelbė (priešingai, visada pabrėždavo kilęs iš kumečių šeimos). Jauniausias gausioje Domininko ir Marijos Stulginskių šeimoje, Aleksandras turėjo vyresniųjų brolių paramą, todėl baigė žemaičių kunigų seminariją Kaune bei tęsė teologijos ir filosofijos studijas Insbruko universitete Austrijoje. Tačiau įšventinimo į kunigus atsisakė – pasirinko pasaulietinį kelią bei studijas Insbruke pakeitė į Halės Agronomijos institutą Vokietijoje, kurį baigė 1913 m.
Nuo agronomo – iki politiko, signataro ir Lietuvos Respublikos Prezidento
Trumpai dirbęs Trakų apskrities agronomu Alytuje, vėliau A. Stulginskis pasirinko švietėjišką, pedagoginę bei su savo profesija susijusią politinę veiklą Vilniuje. 1915 m. Vilniuje įsteigė Pedagoginius kursus pradžios mokyklų mokytojams rengti, tarsi prisimindamas dar prieš agronomijos studijas įgytą mokytojo darbo Kauno berniukų gimnazijoje patirtį. A. Stulginskis vadovavo šiems kursams 1915–1919 m., taip pat pirmininkavo ir jo iniciatyva įsteigtai švietimo draugijai „Rytas“ bei įsitraukė į Komiteto nukentėjusiems dėl karo šelpti veiklą, buvo priimtas į jo valdybą. Šio komiteto veikloje visuomenės veikėjas dalyvavo labai praktiškai: užsiėmė Komiteto įsigytu dešimties hektarų daržų ūkiu, skirtu paramai prieglaudoms, mokykloms bei nepasiturintiems.
Politinės veiklos patirtį A. Stulginskis įgijo 1917 m. įsteigus Lietuvos krikščionių demokratų partiją. Jis buvo vienas šios partijos steigėjų bei jos vadovas 1918–1919 m. 1917 m. rugsėjo mėn. politikas buvo išrinktas Lietuvos Tarybos nariu bei pasirašė garsųjį 1918 m. Vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktą. Pirmoje krikščionių demokratų partijos konferencijoje, vykusioje 1918 m. Vilniuje, A. Stulginskis buvo paliekantis partiją dėl išsiskyrusių nuomonių žemės reformos klausimu. Tačiau buvo rastas kompromisas – sudaryti partiją su dviem programomis. Be to, A. Stulginskis tapo Lietuvos ūkininkų sąjungos vadovu ir jau su šia politine jėga nuėjo į Steigiamojo Seimo rinkimus.
Valstybės kūrimosi laikotarpiu politikas ėjo vadovaujamas pareigas Vyriausybėje ir Seime: M. Sleževičiaus antrajame ministrų kabinete buvo ministras be portfelio, P. Dovydaičio trečiajame kabinete – Ministro Pirmininko pavaduotojas ir vidaus reikalų ministras, M. Sleževičiaus ketvirtajame ministrų kabinete – žemės ūkio ir valstybės turtų ministras. 1919 m. kovo–balandžio mėn. (kritiniu Lietuvos valstybei laikotarpiu) buvo faktinis Vyriausybės vadovas. 1920–1922 m. – Steigiamojo Seimo atstovas, jo pirmininkas, einantis valstybės Prezidento pareigas, nes Steigiamojo Seimo priimtos laikinosios Konstitucijos devintas paragrafas numatė, kad Steigiamojo Seimo Pirmininkas eina valstybės Prezidento pareigas (jas A. Stulginskis pradėjo eiti nuo 1920 06 19). Politikas dalyvavo ir Pirmojo Seimo darbe. 1922 m. priėmus Lietuvos Respublikos Konstituciją, Seimo išrinktas pirmuoju konstituciniu Lietuvos prezidentu (iki tol A. Smetona, vėliau – A. Stulginskis ėjo Prezidento pareigas). Antrasis Seimas 1923 m. birželio 19 d. perrinko A. Stulginskį Prezidentu. A. Stulginskis juo buvo iki 1926 m. birželio 7 d., kai šias pareigas perdavė K. Griniui.
A. Stulginskio bendražygis Leonardas Simutis bei istorija besidomintis amžininkas medikas Domas Jasaitis rašė, kad A. Stulginskis buvo „kabinetinio sukirpimo prezidentas“, dažnai nerandantis laiko važinėti po Lietuvos provinciją, kur buvo kviečiamas tautinių švenčių, parodų atidarymo ir kitų iškilmių proga1. Jis nesiekė populiarumo, bet jam esant Steigiamojo Seimo pirmininku ir prezidentu, pasak D. Jasaičio, buvo išleisti pagrindiniai Lietuvos įstatymai, sukurti tautinei kultūrai ugdyti židiniai ir nutiesti krašto ūkinio gyvenimo pagrindai.
A. Stulginskio bendražygis Mykolas Krupavičius savo atsiminimuose rašo: „Stulginskis buvo Prezidentas – lietuviškasai ūkininkas. Toks visai tikslus apibūdinimas pilnai nusako ir jo privatinį gyvenimą. Tas charakteris atsispindėjo ir jo oficialiniuose bei viešuose pasirodymuose.“ Šitas jo, kaip ūkininko, paprasto, bet ne prasto valstybės šeimininko bruožas ir nulėmė tai, kad jis nuolat buvo bendro darbo, net ir su politiniais oponentais, šalininkas. Bendro darbo principams nenusižengė ir būdamas Trečiojo Seimo Pirmininku 1926–1927 m. Kai bendras darbas pasidarė neįmanomas, politikas 1927 m. iš politinės arenos pasitraukė bei savo dėmesį ir jėgas skyrė veiklai, kuri jam teikė daugiausiai džiaugsmo: ūkininkavo savo ūkyje Jokūbavo dvare (Kretingos apskrityje).
Agronomo, signataro leidiniai – svarbus indėlis į Lietuvos žemės ūkį
Aleksandras Stulginskis taip pat dirbo įvairių periodinių leidinių redaktoriumi: 1914–1915 m. redagavo žurnalo „Vienybė“ priedą „Viensėdis“, nuo 1917 m. – žurnalą „Tėvynės sargas“, o nuo 1918 m. – laikraštį „Ūkininkas“, bendradarbiavo kituose leidiniuose.
Kaip agronomas bei ūkininkų patarėjas A. Stulginskis reiškėsi ir savo išleistais darbais. Redaguodamas „Vienybės“ žurnalo priedą „Viensėdis“, skirtą tik žemės ūkio klausimams, A. Stulginskis pastebėjo populiarių leidinių ūkininkams trūkumą. Todėl sumanė leisti „Viensėdžio“ knygyną ir pats parengė pirmąjį (ir, deja, vienintelį) šios serijos darbą „Veršiukų auginimas“ (1915). Šioje pagal užsienio autorių literatūrą parengtoje knygoje autorius apibendrino ir savo darbo patirtį.
Leidinio įžangoje A. Stulginskis rašo, kad dirbdamas Trakų apskrities agronomu daug važinėjo po ūkius, pastebėjo per mažą ūkininkų skiriamą dėmesį savo auginamų gyvulių veislei. Jis mini faktą, kad 1913 m. veršelių parodoje Butrimonyse iš gausybės veršelių tik keli buvo verti premijos. Šis įvykis ir paskatino jį (tada labiau agronomą mokslininką nei praktiką) parengti knygą „Veršiukų auginimas“ (1915). Atrodytų, kad kaimo gyventojai geriau už jį išmano ūkio reikalus, tačiau daugumai akivaizdžiai trūko mokslinių žinių apie gyvulių ūkio efektyvumo didinimą. Knyga „Veršiukų auginimas“ (1915) – su karvių veislių pavyzdžiais bei kitomis iliustracijomis, be to, nestokoja ir praktinių patarimų, kaip veršelius girdyti, kokioje aplinkoje auginti, kaip elgtis sunegalavus gyvuliams.
A. Stulginskis taip pat sudarė ir leido „Ūkininkų kalendorių“ 1917, 1918, 1919, 1920 metams. Leidėjas „Ūkininkų kalendoriuje 1917 metams“ kreipėsi į skaitytojus ir pranešė, kad nelikus laikraščio ūkininkams, čia sumanė pateikti patarimų. Iš leidinio turinio akivaizdu, kad „Ūkininkų kalendorių 1917 metams“ A. Stulginskis sudarė pats, įtraukdamas ir savo knygos „Veršiukų auginimas“ (1915) dalį. „Ūkininkų kalendoriuje 1919 metams“ paskelbta ir kitų autorių straipsnių. Vėlesnis „Ūkininkų kalendorius 1920 metams“ nedaug skyrėsi nuo ankstesniojo leidimo.
Kitas agronomo A. Stulginskio leidinys „Kaip pataisyti prastas pievas“ (1931) išleistas jau Nepriklausomoje Lietuvoje, jam ūkininkaujant Jokūbavo dvare. Šiame veikale A. Stulginskis rašė tik tai, ką pats išbandė ir moksliškai įrodė. Pievų pagerinimas, pasak autoriaus, labai aktualus dėl to, kad Lietuvos žemės ūkio pagrindinė kryptis yra gyvulininkystė, o jos efektyvumui daro įtaką pašarai. Autorius pateikia daug pievų priežiūros patarimų: nuo jų nusausinimo iki nušienavimo. Kai kurie pastebėjimai liudija A. Stulginskio asmeninę patirtį. Pavyzdžiui, apie pievų tręšimo mineralinėmis trąšomis bandymus A. Stulginskis rašo: „Pievų ir laukų bandymus daro Žemės Ūkio Rūmai ir agron. Biuras „Kali“ (Kaunas, Maironio gatvė 14) per savo agronomus.“
Senųjų ir retų spaudinių skyriuje galima rasti ir proginę „Respublikos Prezidento kalbą, pasakytą 1926 m. birželio mėn. 2 d., atidarant trečiąjį Seimą“ (1926). Šis leidinys – Prezidento A. Stulginskio ataskaita apie nuveiktus darbus užsienio politikos, kariuomenės, žemės ūkio, finansų, valstybės kontrolės, švietimo, susisiekimo, teisės, vidaus reikalų sistemos ir kitose srityse.
A. Stulginskio leidinių priklausomybės ženklai
Agronomo A. Stulginskio knyga „Veršiukų auginimas“ (1915) pateko į Maskvos imperatoriškąjį Rumiancevo muziejų. Ten ji galėjo būti nuvežta cenzūrai peržiūrėti, nes pats A. Stulginskis Maskvoje tada nesilankė. Signataro parašyta knyga „Kaip pataisyti prastas pievas“ (1931) priklausė kunigui Juozapui Ugintui. J. Ugintas, kaip ir A. Stulginskis, buvo ištremtas į Sibirą.
Literatūra
Aleksandras Stulginskis / Domas Jasaitis // Tėvynės sargas. - 1970, Nr. 1, p. 169.
Aleksandras Stulginskis / Domas Jasaitis // Tėvynės sargas. - 1970, Nr. 1, p. 165.
Aleksandras Stulginskis / Leonardas Simutis // Tėvynės sargas. - 1969, Nr. 1, p. 203.
Aleksandras Stulginskis / Petras Stravinskas // Tėvynės sargas. - 1985, Nr. 1, p. 6.
Aleksandras Stulginskis / Petras Stravinskas // Tėvynės sargas. - 1985, Nr. 1, p. 5.
Atsiminimai / Aleksandras Stulginskis. - Chicago, Ill., 1980. - P. 27.
Kaip pataisyti ir prižiūrėti pievas (2-oji laida) / parašė Aleksandras Stulginskis. - Kaunas, 1931.
Kaip pataisyti prastas pievas / parašė Aleksandras Stulginskis. - Kaunas, 1931. - P. 15.
Respublikos prezidento kalba, pasakyta 1926 m. birželio mėn. 2 d., atidarant trečiąjį Seimą / Aleksandras Stulginskis. - Kaunas, 1926.
Ryškieji veidai: Aleksandras Stulginskis mano atsiminimuose / M. Krupavičius // Tėvynės sargas. - 1974, Nr. 1, p. 72.
Veršiukų auginimas / parašė agronomas A. Stulginskis. - Vilnius, 1915.
Žodis į skaitytojus / [Aleksandras Stulginskis] // Ūkininkų kalendorius 1917 metams. - Vilnius, 1916, p. 28-29.
