Nepriklausomybės Akto signatarų leidinius prisimenant: Mykolas Biržiška

Paskelbtas Personalijų
Skaityti 62 kartai

Vasario 16-osios Akto signataras Mykolas Biržiška (1882–1962) buvo teisininkas, lietuvių literatūros ir kultūros istorikas, pedagogas, visuomenės veikėjas, publicistas, Vytauto Didžiojo ir Latvijos universitetų garbės daktaras. Baigęs Šiaulių gimnaziją, 1901 m. įstojo į Maskvos universiteto Teisės fakultetą, kurį baigė 1907 m.

Signataro profesinė, visuomeninė, redakcinė bei mokslinė veikla

Nuo 1907 m. M. Biržiška dalyvavo Lietuvių mokslo draugijos veikloje, buvo jos vicepirmininkas. Dirbo Vilniuje prisiekusiojo advokato T. Vrublevskio padėjėju, žurnalistu, Žemės banke. Pirmojo pasaulinio karo metais ir vėliau (iki 1922 m.) buvo Vilniaus lietuvių gimnazijos direktorius, dėstė lietuvių literatūrą, Lietuvos istoriją ir geografiją, pedagogikos kursus. Dirbo Lietuvių mokslo draugijos vadovėlių rengimo komisijoje. 1915 m. M. Biržiška aktyviai įsitraukė į lietuvių, besirūpinančių Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimu, veiklą. Buvo Lietuvių konferencijos Vilniuje dalyvis, 1917 m. išrinktas į Lietuvos Tarybą. 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Anot M. Biržiškos, „1918 m. vasario 16 d. lietuvių tautai yra likimo būtinybė. Tauta prisikėlė iš ilgiausio šimtmečių miego. Tas prisikėlimas buvo tiesiog stebuklas“ [2]. M. Biržiška yra vienas iš pasirašiusių 1920 m. Suvalkų sutartį, kuria Lenkija pripažino Vilnių Lietuvai. Antrajame Mykolo Sleževičiaus Ministrų kabinete buvo švietimo ministras. M. Biržiška ėmėsi atkurti Vilniaus universitetą, kartu su Mokslo draugija organizavo Aukštuosius kursus 1919–1921 m. M. Biržiška dėstė Lietuvos universitete, buvo jo profesorius, Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas, prorektorius (1922–1926 m. ir 1927–1939 m.), 1926–1927 m. – rektorius, 1925–1935 m. – Vilniaus vadavimo sąjungos centro komiteto pirmininkas. Vėliau M. Biržiška buvo „Aušros“ berniukų gimnazijos įkūrėjas ir direktorius, 1940–1943 m. Vilniaus universiteto profesorius ir rektorius.  1944 m. pasitraukė į Vakarus, būdamas tremtyje 1946–1949 m. dėstė Pabaltijo universitete Hamburge Vokietijoje. Dirbdamas spaudoje, M. Biržiška redagavo „Visuomenę“, „Giedros kalendorių“, „Glos Litwy“, „Vilniaus aidą“, „Vilnietį“, „Vilnių“. Bendradarbiavo „Darbininkų balse“, „Echo žycia robotniczego na Litwie“, „Vilniaus žiniose“, „Gazeta wspolna“, „Naujojoje gadynėje“, „Skarde“, „Žarijoje“, „Dzwon Litwy“.

Nepriklausomybės Akto signataras M. Biržiška – folkloristikos bei lietuvių liaudies dainų tyrėjas

M. Biržiška vertė grožinę literatūrą iš lenkų, kitų kalbų. Parašė daug populiarių istorijos knygų, kultūrologijos studijų, vadovėlių. Lietuvių tautosaką mokslininkas tyrė ypatingą dėmesį skirdamas liaudies dainoms, parengė K. Donelaičio, A. Baranausko raštus, fotografuotą M. Daukšos „Postilės“ leidimą, S. Daukanto „Darbus senųjų lietuvių“, L. Rėzos „Dainų“ trečiąjį leidimą.

Tačiau visa M. Biržiškos veikla tyrinėjant lietuvių liaudies dainas prasidėjo būtent knyga „Lietuvių dainos“ (1916) – bandymu dainuojamąją tautosaką pateikti augančioms kartoms. Anot M. Biržiškos, „Darbas yra vienas dainų šaltinių“ [20, p. 6]. Knygoje „Lietuvių dainos“ (1916)  M. Biržiška rašo, kad darbe pateiktos dainos rinktos iš „Juškos ir Niemo-Sabaliausko, taip pat ir iš Rėzos, Daukanto, Stanevičiaus, Jucevičiaus, Volterio ir kitų; tų dainų nebus per maža vyriausioms, ypač seniausioms jųjų rūšims pažinti“ [20, p. 5]. M. Biržiška savo darbuose dainas skirstė į darbo, pokylių, vestuvių dainas, papročių giesmes, lopšines, vaikų ir piemenų dainas, šokių ir žaislų dainas, tikėjimų ir papročių dainas, išskiriant raliavimus, kalėdavimus, lalavimus, pabaigtuvių dainas. M. Biržiškos rinktos ir nagrinėtos našlaičių bei nuotakų raudos, giminės raudos „karan išleidžiant“. M. Biržiška lietuvių liaudies dainų kalbą apibūdina kaip vaizdingą, su daugybe gražių epitetų, tropų ir retorinių figūrų. 1921 m. išleistas naujas vadovėlio „Lietuvių dainos“ variantas – knyga „Dainos keliais“, kurioje yra vos ne dvigubai daugiau dainų tekstų, daugiau šaltinių, paaiškinimų. Analizuojamos sutartinės, darbo dainos ir dramos dainos. Apžvelgiant darbo dainas nurodomos „skalbtinės“, „kultinės“, „jotinės“, „eitinės“. Samprotaujama apie šių dainų dialogiškumą, skirtingus atlikėjus: vedėją ir chorą [29, p. 313].

Knygoje „Lietuvių literatūros istorijos santrauka“ (1919) M. Biržiška sako, kad dauguma lietuvių liaudies dainų yra lyrinės; ši savybė būdinga vestuvių, laidotuvių, šeimynos, sodžiaus darbo dainoms ir apskritai visoms lietuvių dainoms, susijusioms su kasdieniais gyvenimo rūpesčiais. Daugiausia lietuvių liaudies dainų yra „apie žirgą“ (apie 50 proc.) ir „apie rūtą“ (30 proc.). Tyraus, švelnaus jausmo pilnos dainos pasižymi kalbos vaizdingumu ir skambumu. Anot M. Biržiškos, mokslininkai ir literatūros tyrėjai mažiau susipažinę su lietuvių pasakomis, o „lietuvių rašto lopšys yra Mažoji (Prūsų) Lietuva“ [22, p. 3-5].

Istoriografiname M. Biržiškos darbe apie liaudies dainas „Lietuvių dainų literatūros istorija“ (1919) dainų apžvalga pradedama nuo metraščių aptarimo, o baigiasi L. Rėzos tautosakinės veiklos nušvietimu. Karinės bei istorinės tematikos dainas M. Biržiška apžvelgė darbe „Dainų atsiminimai iš Lietuvos istorijos“ (1920). Lietuvos karų istorijos atspindžių taip pat yra M. Biržiškos sudarytoje knygoje „Karo istorijos dainynėlis“ (1923), kuri išleista remiantis „Lietuvių dainų“ vadovėliu (1916) bei „Dainų atsiminimais iš Lietuvos istorijos“ (1920). „Karo istorijos dainynėlis“ (1923) išskirtinis dėl jame pateikiamų liaudies dainų, kuriose pagrindinis veikėjas yra kareivis arba kovotojas.  B. Sruoga 1925 m. rašė, kad M. Biržiška lietuvių literatūros istorijoje yra „novatorius pilna to žodžio prasme“, kuris „Pradėdamas dainų mokslo darbą, išėjo lyg sėjėjas į akmenimis apgriuvusį, usnimis apžėlusį lauką. Pirm, negu kuriamąją sėklą sėjus, tenka laukas sudoroti. Ir M. Biržiška doroja tą lauką dideliu pasišventimu ir nepalyginamu uolumu“. [28, p. 61-62].

Reikšmingame mokslininko darbe „Duonelaičio gyvenimas ir raštai“ (1918) su kalbos paaiškinimais pateikiama K. Donelaičio biografija, kūryba, kalbiniu, istoriniu bei kultūriniu požiūriu išsamiai nagrinėjama poema „Metai“. M. Biržiška akcentuoja tai, kad ši poema parašyta hegzametru: „Savo giesmes Duonelatis, be abejo, bus parašęs paprastomis, tuo metu lietuvių bažnyčios poezijoje vartotomis eilėmis. Pasakoms ir „Metams“ jis pavartojo prieš jį ne tik lietuvių, bet ir vokiečių dar nevartotą hegzametrą (šešiamatį), pasiėmęs jį iš senovės (graikų ir romėnų) poezijos ir pritaikęs lietuvių kalbai“ [3, p. 29]. Šį M. Biržiškos darbą galima laikyti literatūros kritikos veikalu, kuriame „Metai“ nagrinėjami skirtingais požiūriais, didelis dėmesys skiriamas veikėjų charakterizavimui. Knygoje „Lietuvių literatūros teorijos santrauka“ (1919) M. Biržiška sako, kad K. Donelaičio kūrinys – greičiausiai atskiros, tačiau gyvos Lietuvos sodžiaus gyvenimo idilės „Rudens gėrybės“, „Žiemos rūpesčiai“, „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, apibendrintos vienu pavadinimu – „Metai“ [20, p. 5]. Senųjų ir retų spaudinių skyriuje saugoma ir 1938 m. Kaune išleista M. Biržiškos knyga „K. Donelaitis“.

M. Biržiška parašė ne vieną knygą ir apie Antaną Baranauską. 1924 m. išleistas mokykloms skirtas vadovėlis „Iš Barono poezijos“. Knygos pradžioje M. Biržiška sako, kad vadovėlis sudarytas iš seniau paskelbtų A. Baranausko kūrinių „Anykščių šilelis“, „Kelionė Petarburkan“, „Dainų dainelė“ ir kt. „Barono gyvenimas ir raštai“ (1924) – ypač įdomi M. Biržiškos studija apie A. Baranausko gyvenimo vingius bei garsiausio jo kūrinio – „Anykščių šilelio“ kilmę, rašymo motyvus ir ypatybes. Knygoje M. Biržiška teigia, kad Baranauskų pavardė „metrikuose ir valsčiaus raštuose įrašyta, bet anykštėnai mėgsta juos lietuviškai Baronais vadinti – į Anykščius atėję nuo Vabalninko pusės“ [6, p. 22]. Pasak M. Biržiškos, A. Baranausko „Anykščių šilelis“ neturi daug veiksmo, tačiau kupinas jausmo, kurį sunku atpasakoti. „Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę“ graudina dainių, kuris prisimena seniau čia kitaip buvus. Senųjų ir retų spaudinių skyriuje yra ir M. Biržiškos knyga „Anykščių šilelis“ (1932) apie šį kūrinį.

M. Biržiška sistemingai tęsė darbą rengdamas literatūros vadovėlius. 1927 m. Kaune išleista mokslininko knyga „Rinktiniai mūsų senovės raštai: medžiaga lietuvių raštijos mokslui aukštesniosiose mokyklose“. Darbe pateiktos M. Mažvydo katekizmo (1547), J. Bretkūno, M. Daukšos raštų ištraukos, didelis dėmesys skiriamas Širvydo žodynui ir pamokslams, Kleino gramatikai, spausdinta įvairi vaizdinė medžiaga.

M. Biržiškos „Mūsų raštų istorijoje“ (1925) atskleidžiama rašytojų J. Biliūno, V. Pietario, V. Krėvės-Mickevičiaus, A. Mickevičiaus, E. Ožeškienės, Šatrijos Raganos, G. Petkevičaitės-Bitės, Žemaitės, V. Kudirkos kūrybos reikšmė lietuvių literatūros istorijoje ir bene svarbiausių šioje knygoje rašytojų K. Donelaičio, A. Baranausko, Maironio nuopelnai lietuvių literatūros istoriografijoje. Savo literatūros darbuose M. Biržiška apskritai nuosekliai aptarė rašytojų kūrybos bruožus, o apie rašytoją A. Klementą išleido vieną studiją. Taip pat 1937 m. Kaune buvo išleista S. Daukanto biografijai aptarti skirta nedidelė knyga „Daukantas Simanas“.

Tarp Senųjų ir retų spaudinių skyriuje saugomų M. Bižiškos knygų  daug ir kultūros istorijos darbų

Senųjų ir retų spaudinių skyriuje saugoma ir daugybė kitų M. Biržiškos knygų, skirtų svarbiausiems Lietuvos visuomeninio, istorinio bei kultūrinio gyvenimo įvykiams aptarti: „Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose: iš 1882–1901 m. atsiminimų, pasakojimų ir raštų“ (1938), „Apie lietuviškus Vilniaus miesto gatvėvardžius“ (1939), „Dėl mūsų sostinės“ (1960), „Didysis Vilniaus Seimas“ (1937), „Didžiuliai“ (1937), „Lietuvių tautos kelias į naują gyvenimą“ (1952), „Lietuvos geografija“ (1917, 1918, 1920), „Lietuvos istorijos pradžiamokslis“ (1919, 1923), „Lietuvos sukilimas 1794 metais“ (1919), „Senasis Vilniaus universitetas“ (1940, 1955), „Vilniaus reikalu Amerikos Lietuvoje“ (1940), „Vilniaus universitetas 1940–1941 m.“ (1948), signataro knygos apie Lietuvos didikus „Chodzka“ (1936) ir „Chominskiai“ (1936).

„Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose“ (1938) – įdomi autobiografinė M. Biržiškos atsiminimų knyga apie šeimą, gimtąjį Viekšnių miestelį ir Šiaulius, jo praeitį, gyventojus, kraštovaizdį, gimines, vaikystės draugus, mokytojus. Knygoje galima rasti M. Biržiškos ir jo brolių Vaclovo ir Viktoro vaikystės nuotraukas tada, kai visi trys vaikai 1895 m. siekti mokslo persikėlė į Šiaulių gimnaziją. Veikalą galima apibūdinti ir kaip kraštotyros darbą su daugybe nuotraukų ir gyvenimo būdo aprašymų. Lyginant šią knygą su anksčiau M. Biržiškos parašytu „Geografijos vadovėliu“ (1918), akivaizdu, kad kalbėdamas apie Lietuvos kraštovaizdį knygų autorius rėmėsi puikiomis istorijos žiniomis, senaisiais raštais; norėdamas perteikti Lietuvos gamtos grožį vadovėlyje citavo ir poeto Maironio  bei A. Baranausko eiles, rašytojos Žemaitės tekstus. Nemažą dalį savo kultūros istorijos darbų M. Biržiška paskelbė po emigracijos į Vokietiją (1944 m.) bei vėliau išvykęs į Jungtines Amerikos valstijas (nuo 1949 m.). Itin reikšmingos M. Biržiškos knygos apie Lietuvos bei Vilniaus universiteto istoriją, apie sudėtingą Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo procesą. Galima teigti, kad M. Biržiškos parašytos knygos – signataro profesinės, pedagoginės, mokslinės, redakcinės, diplomatinės veiklos atspindys.

Gyvendamas JAV mokslininkas dalyvavo rengiant „Lietuvių enciklopediją“.   Pastaruosius savo gyvenimo metus M. Biržiška taip pat skyrė brolio Vaclovo iškiliausiam lituanistiniam veikalui „Aleksandrynas“ (3 t., 1960–1965, Čikaga; 1990 m. išleistas Vilniuje): redagavo, pildė ir tikslino faktus, parašė įžanginius paaiškinimus, kelias biografijas. M. Biržiškos brolis Vaclovas Biržiška buvo kultūros istorikas, politinis veikėjas ir teisininkas, Viktoras Biržiška – matematikas, taip pat politinis ir visuomenės veikėjas. Abu broliai mirė JAV. M. Biržiška mirė ir buvo palaidotas 1962 m. Los Andžele, Kalvarijos kapinėse, Šv. Pilypo koplyčios mauzoliejuje. Lietuvoje 2018 m. liepos mėnesį M. Biržiška buvo perlaidotas Rasų kapinėse šalia Vasario 16-osios Akto signataro J. Basanavičiaus. Testamente M. Biržiška išreiškė valią, kad jo palaikai būtų palaidoti Lietuvoje. 2018 m. liepos mėnesį Tarptautiniame Vilniaus oro uoste nusileido lėktuvas su signataro ir jo žmonos Bronislavos palaikais. Įvyko iškilminga palaikų pasitikimo ceremonija. Anot užsienio reikalų ministro L. Linkevičius, M. Biržiškos perlaidojimas – svarbi tiek jo artimiesiems, tiek visai Lietuvai akimirka, ir labai svarbu, kad tokie žmonės atsiduria dėmesio centre minint valstybės šimtmetį. M. Biržiška visą laiką buvo kovotojas; ir istorikas, ir diplomatas, ir valstybės narys, ir rektorius, ir lietuviškos gimnazijos steigėjas. Jis turėjo gyvenimo tikslą, jo siekė ir tam paaukojo visą savo gyvenimą. [30]

M. Biržiškos knygos – su autoriaus autografais motinai, dukrai, bičiuliams

Senųjų ir retų spaudinių skyriuje yra aštuonios M. Biržiškos knygos su autoriaus autografais. Darbe „Lietuvių dainos“ (1916) yra autoriaus autografas dukrai Onai Biržiškaitei: „Mylimai Anulei tėvelio atsiminti dovanoju M. 25 (12) I 1916 m.“. Vieną „Per Vilnių į lenkus“ (1939) knygą autorius padovanojo dukrai: „Anulei Tatukas 1939 VI 7“, o kitą paliko sau ir joje parašė daug komentarų apie tam tikras ištraukas. Leidinys apie Lietuvos didikus „Chominskiai“ (1936) skirtas M. Biržiškos motinai, įvardintai „Mamuku“.
Teisininkui A. Janulaičiui padovanotas ir pasirašytas M. Biržiškos leidinys „Anykščių šilelis“ (1932): „Augustinui Mykolas 1932 IX 14“, knygoje yra ir A. Janulaičio ekslibrisas. M. Biržiška kitu autografu „Augustinui nuo Mikolo 7 / VIII 1910 m.“ žinomam teisininkui skyrė ir knygą „Antanas Klementas. Lietuvių rašytojas pradžioj XIX-ojo amžiaus“.
Veikalą apie lietuvių raštijos istoriją „Skrót dziejów pišmiennictwa litewskiego“ (1919) M. Biržiška padovanojo kalbininkui Juozui Balčikoniui ir lenkiškai užrašė: „Ponui Balčikoniui nuo autoriaus. 19.VII.21“. Knyga apie Lietuvos didikus „Chodzka“ (1936) skirta „Žydų mokslo institutui Vilniuje“. Kitas signataro leidinys „K. Duonelaitis“ (1938) buvo įteiktas „Kauno Aušros Berniukų Gimnazijai“,  kurioje M. Biržiška dirbo direktoriumi.

Literatūra
1.    100 iškiliausių Lietuvos žmonių. Vilnius, 2009.
2.    1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Akto signatarai / sud. Neringa Dranginienė. Kaunas, 1998.
3.    Banevičius, A. 111 Lietuvos valstybės 1918–1940 politikos veikėjų. Kaunas, 1991.
4.    Biržiška, M. Anykščių šilelis. Kaunas, 1932.
5.    Biržiška, M. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose. Kaunas, 1938.
6.    Biržiška, M. Apie lietuviškus Vilniaus miesto gatvėvardžius. Kaunas, 1939.
7.    Biržiška, M. Barono gyvenimas ir raštai. Kaunas, 1924.
8.    Biržiška, M. Chodzka. Kaunas, 1936.
9.    Biržiška, M. Chominskiai. Kaunas, 1936.
10.  Biržiška, M. Čapskiai. Kaunas, 1936.
11.  Biržiška, M. Dabartis. Kaunas, 1936.
12.  Biržiška, M. Dainos keliais. Vilnius, 1921.
13.  Biržiška, M. Dainų atsiminimai iš Lietuvos istorijos. Vilnius, 1920.
14.  Biržiška, M. Dainų istorijos vadovėlis. Kaunas, 1925.
15.  Biržiška, M. Daukantas Simanas. Kaunas, 1937.
16.  Biržiška, M. Dėl mūsų sostinės. London, 1960–1967.
17.  Biržiška, M. Didysis Vilniaus Seimas. Kaunas, 1937.
18.  Biržiška, M. Didžiuliai. Kaunas, 1937.
19.  Biržiška, M. Duonelaičio gyvenimas ir raštai. Vilnius, 1918.
20.  Biržiška, M. Lietuvių dainos. Kaunas, 1916.
21.  Biržiška, M. Lietuvos geografija. Vilnius, 1917.
22.  Biržiška, M. Lietuvių literatūros istorijos santrauka. Vilnius, 1919.
23.  Biržiška, M. Mūsų raštų istorija. Kaunas, 1925.
24.  Biržiška, M. Rinktiniai mūsų senovės raštai. Kaunas, 1927.
25.  Biržiška, M. Iš mūsų kultūros ir literatūros istorijos. Kaunas, 1931.
26.  Lietuviškoji enciklopedija. Kaunas, 1935.
27.  Lietuvių kalbos enciklopedija. Vilnius, 2008.
28.  Mirė prof. Mykolas Biržiška. // Margutis, 1962, rugs., p. 3.
29. Sauka, L. Mykolas Biržiška ir lietuvių dainos: 125-ąsias gimimo metines paminint. // Tautosakos darbai, XXXIV, 2007.
30.  Signataro Mykolo Biržiškos palaikus Lietuva sutiko iškilmingai. Portalas www.15min.lt (https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/lektuvas-su-m-birziskos-palaikais-nusileido-vilniuje-56-998468, 2018-07-30).
31.  Sruoga, B. M. Biržiška ir mūsų dainos. Baras, 1925, IV knyga.
32.  Tėvynės sargas, 1918, kovo 16 d., nr. 10, p. 11.
33.  Tėvynės sargas, 1919, balandžio 3 d., nr. 13, p. 10.
34.  Viskanta, Ed. Prof. Mykolas Biržiška. Vairas, 1932, nr. 10.
35.  Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius, 2003. T. 3.
36.  Žymūs Kauno žmonės: atminimo įamžinimas. Elektroninis žinynas: http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=BIR%DEI%D0KA%20MYKOLAS [žiūrėta 2018-10-19].

Atnaujinta 2018-11-13 17:36

Daugiausiai skaityta