Nepriklausomybės akto signatarų leidinius prisimenant: Justinas Staugaitis

Paskelbtas Personalijų
Skaityti 129 kartai

 

1918 m. vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, kunigas, politikas, visuomenės ir spaudos veikėjas Justinas Staugaitis (1866–1943) buvo įšventintas kunigu 1890 m. bei paskirtas vikaru į Alytų, bet netrukus perkeltas į Sniadovą (Lomžos gub.), Balbieriškį ir vėliau – vikaru, kapelionu Lenkijoje, Varšuvos arkivyskupijoje. 1905 m. grįžo į Lietuvą, buvo kunigu Lekėčių parapijoje (Šakių apskr.), Pakuonyje, nuo 1916 m. – Aukštojoje Panemunėje, kur ėjo ir Garliavos dekano pareigas. 1922 m. J. Staugaitis buvo Seinų kapitulos kanauninkas, 1926–1943 m. Telšių vyskupas, Telšių kunigų seminarijos įkūrėjas 1927 m., jos rūmų statybos organizatorius. Telšių kunigų seminarijos rūmuose visuomenės veikėjas įrengė biblioteką, fizikos kabinetą, aprūpino seminariją įvairiomis mokslo priemonėmis. Už nuopelnus švietimo, teologinės apologetikos srityje VDU J. Staugaičiui suteiktas teologijos daktaro laipsnis.

J. Staugaitis – nuo kunigystės nenutolęs signataras ir publicistas

Nuo kunigavimo pradžios J. Staugaitis aktyviai reiškėsi visuomeninėje veikloje, buvo „Žiburio“ ir „Žagrės“ draugijų Marijampolėje steigėjas 1906 m., nuo 1911 m. – Lietuvių mokslo draugijos narys. 1917 m. Vilniaus konferencijoje išrinktas Lietuvos Tarybos nariu, nuo 1918 m. sausio buvo Lietuvos Tarybos vicepirmininkas, vienas krikščionių demokratų partijos vadovų, Steigiamojo Seimo atstovas ir vicepirmininkas, Pirmojo Seimo ir Antrojo Seimo pirmininkas, vicepirmininkas. Eidamas politines pareigas J. Staugaitis liko ir Aukštosios Panemunės parapijos klebonu, niekada nenutolo nuo bažnytinių pareigų, buvo vienas iš asmenybių, kurios paliko pėdsakų įvairiose gyvenimo srityse ir liko ištikimi savo vieninteliam pašaukimui.

J. Staugaitis rašyti straipsnius spaudai pradėjo dar būdamas klieriku. Rašė į Tilžėje leistus „Šviesą“, „Ūkininką“, bendradarbiavo su „Tėvynės sargu“, buvo žurnalo „Vadovas“ redaktorius 1909–1912 m., leido šio žurnalo priedą „Pirmeivių žiedai“. Leidinyje „Vadovas“ ir jo skyriuje „Pirmeivių žiedai“ vyravo paties J. Staugaičio straipsniai. Meškaus, Panenupio, Zanavyko ir kitais slapyvardžiais pasirašyti straipsniai buvo skelbiami ir periodiniuose leidiniuose „Bažnytinė apžvalga“, „Spindulys“, „Šaltinis“, „Tiesos kelias“, „Vadovas“ „Vilniaus žinios“, „Viltis“. J. Staugaičio publicistiniai straipsniai buvo populiarūs tarp inteligentijos atstovų. Visuomenės veikėjas rašė visuomeniniais, tikėjimo, teologinės apologetikos ir kitokiais klausimais, ypač mėgo polemizuoti su bažnyčios priešininkais.

S. Yla knygoje „Vardai ir veidai mūsų kultūros istorijoje“ (1973) J. Staugaitį (Meškų) charakterizuoja kaip vieną akyliųjų mūsų visuomeninės raidos stebėtojų. [14, p. 240] Iš J. Staugaičio parašytų darbų matyti, kad kuriantis Lietuvos valstybei Bažnyčios ir valstybės santykių klausimas buvo keblus. J. Staugaitis ne tik rašė straipsnius spaudai bažnytine tematika, bet ir dalyvavo Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengimo komisijos darbe.

Įspūdingas signataro knyginis palikimas – apologetikos ir publicistikos darbai

Pagrindinės J. Staugaičio interesų sritys – Bažnyčios reikšmė valstybės gyvenime, katalikiškosios vertybės ir idealai. Senųjų ir retų spaudinių skyriuje yra dvidešimt trys signataro J. Staugaičio knygos, įskaitant ir pakartotinai išleistą „Bažnyčios istoriją“ bei tris apysakos „Tiesiu keliu“ tomus bei kaip atspaudus išleistus signataro straipsnius „Vadovo“ priede „Pirmeivių žiedai“.

Meškaus slapyvardžiu išleistos J. Staugaičio knygos „Katalikų tikėjimas ir jo priešai“ (1908) pradžioje Justinas Staugaitis rašo, kad leidinyje autorius norėjo surinkti periodiniuose leidiniuose spausdintuose straipsniuose išblaškytas mintis. Knyga „Ar-gi kalta čia Bažnyčia!“ (1910) taip pat perspausdinta iš J. Staugaičio redaguoto žurnalo „Vadovas“. Atspaudas iš žurnalo „Vadovas“ yra ir J. Staugaičio knyga „Darbininkų klausimas“, išleista 1912 m. Seinuose. Šis propagandinio turinio darbas nukreiptas prieš kairiųjų diegiamas teorijas buvo pirmoji knyga, kurią J. Staugaitis pasirašė savo pavarde. Kelias tikėjimo dalykų knygas – atspaudus J. Staugaitis iš „Tiesos kelio“ (1925, 1928, 1930 m.) išleido jo vadovaujama organizacija „Katalikų veikimo centras“.   

Veikalo „Bažnyčios istorija“ pirmas leidimas išleistas kaip žurnalo „Šaltinis“ priedas. Knyga buvo išleista 1911 m. Seinuose, o jos antrą 1922 m. pataisytą ir papildytą leidimą J. Staugaitis pasirašė būdamas ir Seinų katedros kanauninku. Abiejų leidimų įžangoje autorius rašo, kad „Bažnyčios istorija – tai lyg kad kokis siūlas, kuris tęsiasi per metus ir amžius. Visi tos istorijos atsitikimai yra tarp savęs susirišę, vienas iš kito išteka. Todėl malonus skaitytojas tik tuomet supras atskiras istorijos dalis, jei skaitys ją visą nuo pradžios“. Knygoje „Viešosios lietuvio kataliko priedermės“ (1912) J. Staugaitis stengėsi populiariai išdėstyti tikėjimo dalykus, bažnyčios ir politikos, draugijų, bažnyčios ir mokyklos santykį. 1920 m. išleistoje knygelėje „Bažnyčia ir valstybė“ didelis dėmesys skiriamas Romos Katalikų Bažnyčios istorijai, Biblijos interpretacijoms. Knygoje autorius daro išvadą, kad „aišku, jog natūraliai ir idealiai Bažnyčios su valstybe santykiai bus ne tuomet, kada juodvi viena nuo kitos atsiskirs ir viena kitos žinot nenorės, tik tuomet, kada viena su kita bendrai ir sutariamai veiks žmonijos gerovei“. [3, p. 32]

Nuo 1927 m. kaip Telšių vyskupas J. Staugaitis išleido savo paskaitų, ganytojiškų laiškų, pamokslų. Knygų autorius puikiai valdė plunksną, buvo geras kalbų rašytojas ir publicistas, kuris knygoje „Ganytojiškieji raštai tikintiesiems“ (1940) pats apie spaudą vaizdingai rašo, kad šiandien gyvenimas teka lyg kokia srauni upė ir tekėdamas jis atneša mums įvairių įvairiausių klausimų, kuriuos gvildena spauda, o spausdintas žodis eina į pasaulį ne tik knygų, bet ir laikraščių pavidalu. Dar vienas J. Staugaičio ganytojiškas laiškas išleistas 1941 m. jau po šio rinkinio pasirodymo.

Kelios J. Staugaičio knygos išleistos kaip signataro visuomeninės veiklos atspindys. 1919 m. išleista knyga „Lietuvos Valstybės Tarybos darbai“ – redakcinės komisijos redaguota ir išleista J. Staugaičio kalba, pasakyta 1919 m. sausio 16 d. II Lietuvos konferencijoje Kaune. J. Staugaitis, kaip Valstybės Tarybos vicepirmininkas gyvai sakydamas šią kalbą, ją buvo šiek tiek patrumpinęs. Tai buvo Valstybės Tarybos ataskaita apie savo atliktus darbus, J. Staugaičio perskaityta konferencijoje. Knygos „Lietuvos Valstybės Tarybos darbai“ (1919) redakcinė komisija džiaugėsi, kad skelbiama visa nesutrumpinta J. Staugaičio kalba, kokia buvo iš anksto surašyta Lietuvos konferencijai – tai pirmas žingsnis nušviečiant reikšmingus Valstybės Tarybos darbus, įskaitant ir Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimą. 1922 m. Šv. Kazimiero draugijos išleistos knygos „Mūsų visuomenė ir naujieji katalikų uždaviniai“ bei 1923 m. „Mūsų politinės partijos ir ko jos nori“; pastarojoje knygoje rinkimų požiūriu apžvelgiama politinių partijų veikla. J. Staugaičio parašytų knygų pavadinimai aiškiai atspindi jo ne tik kaip kunigo, visuomenės veikėjo, bet ir kaip rašytojo mokslinius interesus.

Apysaka „Tiesiu keliu“ ir polemika su „Altorių šešėly“ autoriumi V. Mykolaičiu-Putinu

Viena įdomiausių J. Staugaičio knygų yra J. Gintauto slapyvardžiu 1934–1935 m.  išleista trijų tomų apysaka „Tiesiu keliu“ – atsakas į V. Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėly“. Apysakoje autorius priešpriešina V. Mykolaičio-Putino romano herojui – kunigystės atsisakiusiam Liudui Vasariui griežtą, visuomenišką, savo profesijai ypatingą pašaukimą turintį kunigą Saulių, „kuriam buvo žinomi įvairūs žmonių visuomenės laipsniai ir jų nelygybė. Jis žinojo, kad vieni yra darbštūs, taupūs, kiti tinginiai, išlaidūs; vieni gavę mokslą, kiti bemoksliai, vieni sveiki, stiprūs, kiti ligūsti. Grafas, kaipo šeimininkas, galėtų savo samdininkams duoti žmoniškesnes gyvenimo sąlygas. Jei jis turi iš ko išlaikyti gražų parką, tai kodėl jis negalėtų bent kiek aptvarkyti kumetyno? Jei jis to nedaro, tai kodėl? Todėl, kad grafas nevertina žmogaus, nesupranta, kas tai yra artimo meilė. O nesupranta todėl, kad yra nutolęs nuo krikščionybės“. [13, p. 71] Nuvažiavęs į dvarą pas ligonį kunigas Saulius pirmą kartą susidūrė su dvaro gyvenimu ir pamatė, kaip nežmoniškai tenka gyventi žmonėms. Anot P. Būčio, knygoje „Tiesiu keliu“ kunigo Sauliaus širdis pajuto reikalą pagerinti jų būvį, jo taktas tai įvykdė, neužgaudamas ir neįžeisdamas kitų žmonių. Šio kunigo pavyzdys iš dalies buvo pats J. Staugaitis.

Knyga „Tiesiu keliu“ sulaukė nemažo literatūros kritikų dėmesio. Neišvengiamai buvo lyginami du panašios tematikos, tačiau priešingi V. Mykolaičio-Putino ir J. Staugaičio kūriniai. Pasinaudodamas šiais vertinimais vyskupas Petras Pranas Būčys straipsnyje „Tiesos kelio“ žurnale bei 1936 m. išleistame šio straipsnio atspaude „Kunigai Gintauto ir Putino romanuose“ palygino V. Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ herojaus Liudo Vasario ir J. Staugaičio apysakos „Tiesiu keliu“ kunigo Sauliaus charakterius. Nesunku nuspėti, kad jo išvadose palankiau vertinamas kunigas Saulius pažymint, kad tokių kunigų yra dauguma, o Liudo Vasario kunigystės atsisakymas buvo tik nemaloni išimtis iš taisyklių. P. Būčys apie J. Staugaičio apysakos herojų Saulių rašo: „Žmonės, kurių pareiga yra auklėti dabartinę Lietuvos jaunuomenę, būsimąją Tėvynės reikalų aprūpintoją, turėtų jai rodyti Saulių ir raginti ją sekti jo pėdomis, nebūtinai į seminariją, be į visas įvairiausias gyvenimo sritis. Gintauto apysaka sklandžiai parašyta, švelnus jos stilius ir graži kalba“. [9, p. 29] Nors J. Staugaičio apysaka buvo vertinama ne tiek meniniu, kiek ideologiniu požiūriu, vis dėlto galima drąsiai teigti, kad iškilusis dvasininkas apysaka „Tiesiu keliu“ sėkmingai papildė Lietuvos rašytojų gretas.

Skyriuje saugomose signataro knygose – įdomūs nuosavybės ženklai

Kelios Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje saugomų J. Staugaičio parašytų knygų anksčiau priklausė įvairių įstaigų, organizacijų ar privačių asmenų bibliotekoms. Knygos „Katalikų tikėjimas ir jo priešai“ vienas egzempliorius priklausė Katalikų veikimo centro Utenos skyriui bei L.K.J.S. „Pavasaris“ Utenos kuopai, o kitas – Marijonų kongregacijos Kauno namams. Penkios J. Staugaičio knygos priklausė Marijonų kongregacijos bibliotekai Marijampolėje, viena knyga – Kunigų Marijonų klasinei gimnazijai Marijampolėje.Knygos „Ar-gi kalta čia Bažnyčia!“ vienas egzempliorius priklausė Šv. Kazimiero lietuvių draugijos jaunimui auklėti skyriaus Ratnyčioje bibliotekai. Knygos „Mūsų visuomenė ir naujieji katalikų uždaviniai“ vienas egzempliorius yra P. Šalčiaus asmeninėje bibliotekoje KAVB Senųjų ir retų spaudinių skyriuje. „Bažnyčios istorijos“ (1911) vieną egzempliorių turėjo kunigas Vytautas Gurevičius, kitas 1922 m. išleistos „Bažnyčios istorijos“ vienas egzempliorius buvo įkalinimo įstaigose – Vilniaus sunkiųjų darbų kalėjimo knygyne bei Alytaus apskrities arešto namuose.

Vieną J. Staugaičio knygą „Mūsų politinės partijos ir ko jos nori“ turėjo garsus kunigas, rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas. Knygos „Lietuvos Valstybės Tarybos darbai“ vieną egzempliorių turėjo LKJS „Pavasario“ organizacijos Kurklių kuopa. J. Staugaičio atspaudas „Ar tiesos ieškojimas ar neteisingas užsipuolimas?“ iš „Tiesos kelio“ žurnalo buvo patekęs į Kauno metropolijos kunigų seminarijos biblioteką. Knygelė „Viešosios lietuvio kataliko priedermės“ buvo saugoma net už Lietuvos ribų – Maskvos viešajame Rumiancevo muziejuje. J. Staugaičio apysakos „Tiesiu keliu“ pirmo ir antro tomo du egzemplioriai priklausė Olgos Sabaitės-Lišauskienės ir mokytojo, ekonomisto Vlado Lišausko  asmeninei bibliotekai, dar vienas šios knygos pirmo tomo vienas egzempliorius – rašytojo, žurnalisto Jono Kauneckio asmeninei bibliotekai (knygoje yra jo parašas). Dabar Senųjų ir retų spaudinių skyriuje yra ir viena paties J. Staugaičio asmeninės bibliotekos knyga, kuri po jo mirties kaip palikimas buvo atitekusi Telšių kunigų seminarijai – 1936 m. išleisti Marko Biberio „Šių dienų palyginimai“.

Literatūra
1.    Ar tiesos ieškojimas ar neteisingas užsipuolimas? / Panenupis [Justinas Staugaitis]. Kaunas, 1925.
2.    Ar-gi kalta čia bažnyčia! / parašė Meškus. Seinai, 1910.
3.    Bažnyčia ir valstybė / Meškus. Kaunas, 1920.
4.    Bažnyčios istorija / kun. Justinas Staugaitis. Kaunas,1922.
5.    Bažnyčios istorija / parašė kun. Justinas Staugaitis. Seinai, 1911.
6.    Justinas Staugaitis // Lietuvių enciklopedija. Boston, 1963, t. 28, p. 475-476.
7.    Justinas Staugaitis: vyskupas, politikas, tautos dvasios ir valstybės puoselėtojas / S. Vaitekūnas. Vilnius, 2011.
8.    Katalikų tikėjimas ir jo priešai / parašė Meškus. Seinai, 1908.
9.    Kunigai Gintauto ir Putino romanuose / Petras Pr. Būčys. Kaunas, 1936.
10.    Lietuvos Valstybės Tarybos darbai / J. Staugaitis. Kaunas, 1919.
11.    Mūsų politinės partijos ir ko jos nori / parašė Meškus. Kaunas, 1923.
12.    Mūsų visuomenė ir naujieji katalikų uždaviniai / parašė Meškus. Kaunas, 1922.
13.    Tiesiu keliu / J. Gintautas. Kaunas, 1935, 2 t.
14.    Vardai ir veidai mūsų kultūros istorijoje / S. Yla. Chicago, 1973.
15.    Viešosios lietuvio kataliko priedermės / parašė Meškus. Seinai, 1912.

 

Atnaujinta 2018-10-11 15:55

Daugiausiai skaityta