Nepriklausomybės akto signatarų leidinius prisimenant: Jonas Basanavičius

Paskelbtas Personalijų
Skaityti 912 kartai

Daugumą Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų prisimename ne tik kaip garsųjį Vasario 16-osios Aktą pasirašiusius politinius veikėjus ir kaip įvairių sričių specialistus, bet ir kaip knygų autorius. Jų knygos –  simboliniai signatarų kultūrinio palikimo liudijimai. Dauguma šioje parodoje minimų J. Basanavičiaus knygų yra saugoma Senųjų ir retų spaudinių skyriuje.

J. Basanavičiaus gyvenimas ir visuomeninė veikla

Pirmasis Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, kurio knygos minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį pristatomos KAVB Senųjų ir retų spaudinių skyriuje – tautos atgimimo patriarchas Jonas Basanavičius (g. 1851 11 23 Ožkabalių kaime, mirė 1927 02 16 Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse). J. Basanavičius 1873 m. sidabro medaliu baigė Marijampolės gimnaziją. Įstojo į Maskvos universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą, tačiau 1874 m. perėjo į Medicinos fakultetą. 1879 m. gavo gydytojo diplomą. Dirbo gydytoju Ožkabaliuose, Vilkaviškyje, Kaune (Aleksote), o nuo 1880 m. – Bulgarijos Lompalankos apygardos gydytoju ir ligoninės vedėju. Kėlė kvalifikaciją Vienoje ir Prahoje. Pirmuosius laisvės vilties spindulius pradėjo skleisti dar užsienyje (Bulgarijoje, Austrijos imperijoje), kur likimo nublokštas išgyveno dvidešimt penkerius metus. J. Basanavičius domėjosi lietuvių kalbos ištakomis, rinko lietuvių tautosaką ir skatino kitus ją rinkti.

Gyvendamas Bulgarijoje 1880–1905 metais su dviejų metų pertrauka  J. Basanavičius aktyviai dalyvavo visuomeniniame ir politiniame šalies gyvenime. Įstojo į Bulgarijos demokratų partiją, net prisidėjo prie jos kūrimo. 1898–1903 m. jis buvo išrinktas į Varnos (Belgija) miesto tarybą, pateikė šio miesto plėtros projektą.  

Į Lietuvą J. Basanavičius grįžo 1905 metais, tais pačiais metais kartu su kitais sušaukė Lietuvių suvažiavimą Vilniuje. Pasirašė memorandumą caro vyriausybei dėl autonomijos suteikimo Lietuvai. 1911 metais J. Basanavičius buvo ūkio mašinų gamybos akcinės bendrovės „Vilija“ organizatorius ir stambus akcininkas, 1913 metais įsteigė Lietuvių ūkininkų bendrovę, 1917–1924 metais buvo Vilniaus lietuvių gimnazijos gydytojas.

1917 metais J. Basanavičius dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje. Išrinktas į Lietuvos Tarybą. 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą. J. Basanavičius buvo Lietuvos Tarybos posėdžio skelbiant Lietuvos Nepriklausomybės Aktą pirmininkas.
Jonas Basanavičius buvo vienas iš „Aušros“ žurnalo įkūrėjų ir bendradarbių (1883–1886),  vienas Lietuvių mokslo draugijos steigėjų ir jos valdybos pirmininkas (1907–1926), žurnalo „Lietuvių tauta“ sumanytojas ir redaktorius (1907–1926). J. Basanavičius bendradarbiavo „Garse“, „Varpe“, „Apšvietoje“, „Vienybėje lietuvninkų“, „Tėvynėje“, „Dirvoje“, „Žinyčioje“, „Tėvynės sarge“, „Žiniose“, „Viltyje“, „Lietuvos žiniose“, „Lietuvoje“, „Lietuvos aide“, „Nepriklausomoje Lietuvoje“, „Vilnietyje“, „Lietuvos ryte“ [2].  

Dėliai Vasario 16 d. 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo

J. Basanavičiaus knyga „Dėliai Vasario 16 d. 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo“ (1926) – vertingas signataro liudijimas apie Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo priešistorę ir Akto pasirašymo bei įsigaliojimo istorines aplinkybes.

Pagal kitų amžininkų liudijimus, J. Basanavičius savo kūryboje išsiskyrė lakoniškumu ir tik tų įvykių akcentavimu, kuriuose pats dalyvavo. J. Basanavičius knygoje akcentuoja „Lietuvos aido“ gimimą, A. Smetonos kalbą pirmame leidinio numeryje, vėliau – 1917 metais liepos 10 dieną pasirašytą memorandumą Vokietijos kancleriui. Nedidelės apimties knygos „Dėliai Vasario 16 d. 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo“ (1926) turinys pirmą kartą buvo spausdinamas laikraštyje „Vilniaus aidas“. Ši knyga taip pat du kartus buvo išleista „Lietuvos nacionalinio muziejaus parodos kataloge“ (1998) ir „Vilniaus miesto istorijos skaitinių knygoje“ (2001).

Knygą „Dėliai Vasario 16 d. 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo“ (1926) įdomu prisiminti ir dėl intriguojančios legendos, kad Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto originalas (vienintelis, skirtas Lietuvai, o ne jo nuorašai, nors taip pat originalūs dokumentai, bet skirti Vokietijai) buvo paslėptas būtent Jono Basanavičiaus ir vėliau niekas jo nebuvo matęs. Šios legendos esminis trūkumas – lenkų legionieriams užėmus Vilnių aktas atkeliavo į Kauną, o pats J. Basanavičius liko Vilniuje. Prezidentūroje Kaune saugoto valstybės gimimo dokumento nebuvo jokios dingsties slėpti J. Basanavičiaus gimtinėje – avilyje ar kur nors kitur. Kas atsitiko su Aktu atėjus sovietams, jau nėra kam pasakyti.

Knygoje aprašydamas Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto pasirašymą, J. Basanavičius mini ir momentą, kai būdamas posėdžio pirmininkas perskaitė visų posėdyje dalyvavusių pasirašytą dokumentą. J. Basanavičius neatsitiktinai išskiria Jurgio Šaulio nuomonę apie Nepriklausomybės paskelbimą „Lietuvos aide“, paliudydamas išskirtinį jo vaidmenį surašant akto nuorašą Vokietijai. Knygoje pateiktas 1918 metų kovo 23 dieną Vokietijos kaizerio pareiškimas po to, kai susipažino su Vasario 16-osios Nepriklausomybės Aktu ir su Lietuvos delegacijos Vokietijoje nuostatomis. J. Basanavičiaus knyga baigiama Lietuvos Valstybės Tarybos 1918 metų lapkričio 3 dienos posėdžio sprendimu sudaryti Lietuvos Ministrų Kabinetą. Tolesnio įvykių aprašymo J. Basanavičius atsisako motyvuodamas laiko trūkumu ir pavesdamas tęsti kitiems. Tačiau iš tikrųjų buvo ne didelis laiko trūkumas, o pablogėjusi patriarcho sveikata vykstant Lietuvos nepriklausomybės kovoms ir įtvirtinant valstybės suvereniteto pripažinimą.

Tautosakos motyvai mokslininko darbuose

J. Basanavičius buvo ne tik publicistas, bet ir dainuojamosios bei pasakojamosios tautosakos, gimtosios kalbos tyrinėtojas, istorijos, literatūros istorijos, etnologijos ir kalbotyros darbų autorius. Todėl buvo išleista daug paties J. Basanavičiaus parengtų lietuvių tautosakos darbų: „Iš gyvenimo lietuviškų vėlių bei velnių“ (1903), „Etnologiškos smulkmenos“ (1893), „Lietuvių raudos iš visur surinktos“ (1926), „Apie senovės prūsų raštą ir Videvuto vėliavą“ (1926), „Lietuviškos pasakos yvairios“ (1928), „Vilnius lietuvių dainose“ (1925), „Ožkabalių dainos“ (1884), „Levas lietuvių pasakose ir dainose“ (1919), „Iš senovės lietuvių mytologijos“ (1926). J. Basanavičius domėjosi pagonybe, mitologija: jo mitologijos darbai yra tarsi įvykdytų istorinių darbų pratęsimas, jie priklausomi nuo visuomeninių autoriaus tikslų – siekiama įrodyti pagoniškosios lietuvių tikybos senumą, turtingumą, ryšį su Balkanų ir Mažosios Azijos tautų mitologija, tačiau šios J. Basanavičiaus idėjos tarpukariu sulaukė nemažai kritikos.
 

Visuomeniniu suinteresuotumu, noru romantizuoti tiriamą objektą kaip savos brangios kultūros dalį J. Basanavičius yra artimas pirmiesiems XIX amžiaus lietuvių mitologams romantikams – Teodorui Narbutui, Juzefui Ignacui Kraševskiui, Simonui Daukantui, Simanui Stanevičiui, kuriuos jis mėgo ir citavo savo darbuose.

Studijoje „Vilnius lietuvių dainose“ (1925) J. Basanavičius surinko 160 dainų, kuriose Vilnius yra ne tik minimas, bet aprašomi ir Vilniuje įvykę istoriniai įvykiai, pateikiamos legendos apie didžiuosius kunigaikščius. Kai kurių liaudies dainų poetika tobula, turi klasikinio meno savybių. J. Basanavičiaus surinktose ir užrašytose dainose aprašomas Vilnius, jo vartai, gatvės, gamtos ypatybės ir miesto raida, pabrėžiama Vilniaus gerovė.  

 

Didžiausias J. Basanavičiaus tautosakos darbas yra „Levas lietuvių pasakose ir dainose“ (1919). Studijoje nagrinėjami tarptautiniai pasakų, kuriose minimas liūtas („levas“) motyvai: sergąs liūtas, liūtas išsigąsta arklio, žmogus moko gyvulį griežti smuiku, artojas pažada savo gyvulį žvėriui, žvėris turi žmogaus bijoti, drąsus siuvėjas ir pan.

Tačiau kitoje savo knygoje „Seniausias lietuvių kalbos paminklas“ (1923) J. Basanavičius rašo, kad darbe „Levas lietuvių pasakose ir dainose“ (1919) siekė perteikti liaudies dainų gamtos vaizdą, būdingą pietų kraštų gamtai bei norėjo apibūdinti lietuvių santykius su tuo žvėrių karaliumi – liūtu. „Seniausiąjį lietuvių kalbos paminklą“ (1923) J. Basanavičius apibendrina teigdamas, kad lietuvių protėvių Trakijoje gyventa, tačiau ši J. Basanavičiaus teorija tarpukariu buvo kritikuojama.  

J. Basanavičius vis dėlto įžvalgiai numanė, kad materialus lietuvių protėvių paveldas, regimas amžininkų – tai pilių liekanos ir piliakalniai.  Todėl svarbus jo darbas – apžvalginis straipsnis „Apie senovės Lietuvos pilis“ (1891), kuriame J. Basanavičius rašo: „Kas gi beliko mums nuo mūsų tėvų? Atsakymas trumpas: raštai apie jų senovės veikalus ir... piliakalniai“ [3], darbe J. Basanavičius išskiria Trakų pilį Galvės ežero saloje kaip valdovų buveinę ir sako, kad ši pilis – seniausia Lietuvoje, pastatyta didžiojo kunigaikščio Kęstučio laikais.
   
Raktiniai žodžiai norint apibūdinti J. Basanavičių yra tautos patriarchas, signataras, gydytojas, politikas, istorikas, antropologas, kalbininkas, publicistas, lietuvių tautosakos tyrėjas. Mokslininkas paskelbė daug vertingų darbų: šalia Liudviko Rėzos, Simono Stanevičiaus ir brolių Juškų J. Basanavičius yra vienas svarbiausių tautosakos tyrėjų. J. Basanavičiaus  darbais  naudojasi lietuvių etnologijos, mitologijos, įvairių tautosakos žanrų tyrėjai. Politinėje Lietuvos istorijoje J. Basanavičiaus kryptinga veikla išliks kaip drąsios ir tolerantiškos politikos pavyzdys, būdingiausias J.  Basanavičiaus asmenybės bruožas ir jo veiklos paveldas.

J. Basanavičiaus autografuotos knygos – Senųjų ir retų spaudinių skyriuje

Iš visų signatarų J. Basanavičiaus kūrybinis palikimas bene gausiausias: KAVB yra 37 jo knygos, neįskaitant kartotinių leidimų „Iš gyvenimo vėlių bei velnių“, „Lietuviškų pasakų“ bei paties J. Basanavičiaus kūrinių kitų autorių rinkiniuose. KAVB Senųjų ir retų spaudinių skyriuje yra septynios Jono Basanavičiaus autografuotos knygos.

Dviejų J. Basanavičiaus įrašų jo autografuotose knygose nebeliko: dedikaciją „Lietuvos mokyklos“ redakcijai knygoje „Dėliai Daidaliaus ir jojo labirinto“ (1925) išblukino laikas, o kito knygos egzemplioriaus nebeliko įrišant knygą „Seniausias lietuvių kalbos paminklas“ (1923).
KAVB Senųjų ir retų spaudinių skyriaus fonde taip pat yra J. Basanavičiaus nežinomam asmeniui ar kolektyvui 1923 metais dovanotas signataro redaguoto žurnalo „Lietuvių tauta“ trečias tomas ir viena jo asmeninės bibliotekos knyga su įrašu „D-ras Basanavičius“ (Eduardo Volterio 1901 m. rusų kalba  išleistas „Suvalkų gubernijos apgyventų vietų sąrašas“).


Literatūra
1.    1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Akto signatarai / sudarė Neringa Dranginienė. - Kaunas: KAVB, 1998.
2.    Banevičius, A. 111 Lietuvos valstybės 1918–1940 politikos veikėjų. Vilnius, 1991.
3.    Basanavičius, J. Apie senovės Lietuvos pylis. Tilžė, 1891.
4.    Basanavičius, J. Levas lietuvių pasakose ir dainose: folkloro studija. Vilnius, 1919.
5.    Basanavičius, J. Seniausias lietuvių kalbos paminklas. Vilnius, 1923.
6.    Basanavičius, J. Vilnius lietuvių dainose. Vilnius, 1925.
7.    Dėliai Vasario 16 d. 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės / d-ras J. Basanavičius // „Vilniaus aidas“. - 1926, vas. 20 (Nr. 20), p. 1-2; vas. 23 (Nr. 21), p. 2-3; vas. 25 (Nr. 22), p. 2-3; vas. 27 (Nr. 23), p. 2-3; kov. 2 (Nr. 24), p. 2-3.
8.    Jonas Basanavičius: bibliografijos rodyklė. - D. 1: „Jono Basanavičiaus darbai“  / sud. Jadvyga Kulikauskienė. - Vilnius: Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, 2015.
9.    Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas 1917–1922 m.: [parodos katalogas] / Lietuvos nacionalinis muziejus; parengė B. Kulnytė, M. Matulytė. - Vilnius, 1998, p. 5-22.
10.   Poška, A.  Dr. Jonas Basanavičius Bulgarijoje // „Darbai ir dienos“, IX t. – 1940, p. 345–346.
11.   Vilniaus miesto istorijos skaitiniai: mokymo priemonė. - Vilnius, 2001, p. 478-488.

Atnaujinta 2018-10-08 14:38

Daugiausiai skaityta