Balio Girčio rankraščių fondas – lietuvių išeivijos istorijos tyrimams

Skaityti1122 kartai

 

Senųjų ir retų spaudinių skyriuje tyrinėtojams atsiveria dar vienas archyvas liudijantis apie sudėtingą 1944 m. į Vakarus pasitraukusių lietuvių kelią. Balio Girčio rankraščių fondo dokumentai pasakoja apie lietuvių gyvenimą DP1  stovyklose Vokietijoje, kelionę į JAV, įsikūrimo rūpesčius svečioje šalyje. Juose atsispindi tėvynės ilgesys, tikėjimas istoriniu teisingumu ir susitelkimas bendram tautinio identiteto išlaikymo darbui.

Balys Girčys – kraštotyrininkas, filantropas. Savo veikla B. Girčys prisidėjo prie gimtojo krašto piliakalnių tyrimų. Taip pat aktyviu dalyvavimu ir nuolatine parama skatino lietuvybės puoselėjimo veiklas išeivijoje.


Kraštotyrininkas

 

B. Girčys gimė 1906 m. gegužės 30 d. Velikuškių kaime (Zarasų raj.). Buvo devintasis vaikas Izidoriaus ir Elenos Girčių šeimoje. Lankė Gipėnų pradžios mokyklą. Tėvo ūkyje mokėsi staliaus amato. Kaune atlikęs karinę tarnybą gavo vyresniojo puskarininkio laipsnį. Taip pat, išlaikęs egzaminus, baigė septynias klases. Dėl nežinomų priežasčių mokslų tęsti negalėjo. Tačiau domėjimasis Lietuvos istorija išliko visam gyvenimui.

B. Girčys ypatingai domėjosi Zarasų rajone esančių piliakalnių praeitimi. Šia tema parengti jo straipsniai publikuoti 1932-1933 m. ir 1936 m. laikraštyje „Zarasų kraštas“. Juose apžvelgiami Padustėlio kapinyno, Velikuškių piliakalnio tyrinėjimai, legendos. Aprašoma Petro Tarasenkos vadovaujama archeologinė ekspedicija Maniuliškių, Mielėnų, Pakačinės ir Vosgėlių piliakalniuose. B. Girčys dalyvavo ne tik šiose, bet ir daugelyje kitų ekspedicijų Zarasų bei Utenos rajonuose.

B. Girčys užrašinėjo gimtojo krašto lietuvių liaudies dainas. Deja, išliko tik vienas užrašų bloknotas su keliais dainų tekstais. Taip pat ketino parengti knygą apie Velikuškes, jų istoriją ir gyventojus, tačiau prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas nutraukė šiuos planus.

Nuo 1931 m. B. Girčys dirbo Dusetų vartotojų kooperatyvo vedėju. 1940 m. atleistas iš šių pareigų. Netrukus išvyko į Panevėžį ir įsidarbino draudimo įstaigoje, tuo pat metu mokėsi Panevėžio prekybos mokykloje. Ją baigęs pradėjo dirbti Panevėžio prekybos bazėje. 1944 m. vasarą pasitraukė į Vakarus.


Tremties knygnešys


Vokietijoje B. Girčys apsistojo Bairoito DP stovykloje. Keliavo po kitas DP stovyklas platindamas lietuvišką spaudą ir organizuodamas literatūrines valandėles. Save vadino Tremties knygnešiu2 . Visas keliones (nuo Bambergo iki Hamburgo) B. Girčys kruopščiai fiksavo savo dienoraščiuose. Juose užrašė kasdienybės detales, apsilankymo lietuvių bendruomenėse įspūdžius, įvairius apmąstymus. Taip pat yra išlikęs platintų knygų sąrašas su kainomis, B. Girčio piešti plakatai kviečiantys į literatūrines valandėles.

Keliaujant po DP stovyklas, į B. Girčio rankas pateko įvairių nuotraukų, atspindinčių pasitraukusių lietuvių gyvenimą. Pats B. Girčys, Vokietijoje įsigijęs fotoaparatą, daugiausia fiksavo miestų vaizdus, renginių akimirkas, autoportretus.

 


Filantropas


1949 m. B. Girčys atvyko į JAV. Kurį laiką dirbo Juozo Bačiūno poilsiavietėje „Tabor Farm“ Sodus miestelyje (Mičigano valst.). Vėliau įsikūrė Čikagoje (Ilinojaus valst.), įsidarbino stiklo apdirbimo įmonėje. Netrukus pradėjo lankyti anglų kalbos ir pilietinio pažinimo pamokas. 1956 m. įgijo JAV pilietybę.

Persikėlęs į JAV toliau rūpinosi lietuvybės išsaugojimu – dovanojo eksponatus Balzeko lietuvių kultūros muziejui, visokeriopai rėmė lietuvių organizacijas, knygų leidybą. Domėjosi Lietuvos istorijos tyrimais, skaitė radijo paskaitas apie Lietuvos piliakalnius. Taip pat mėgo fotografuoti, įamžino įvairias kasdienio gyvenimo JAV akimirkas – laisvalaikį, susitikimus su bičiuliais, šventes.

B. Girčys nuolat palaikė ryšį su okupuotoje Lietuvoje likusiais giminaičiais. Tą liudija gausi korespondencija, siunčiamų į Lietuvą daiktų sąrašai. Nuo pasitraukimo į Vakarus 1944 m., B. Girčys Lietuvoje daugiau nesilankė.

B. Girčys mirė 1987 m. gruodžio 12 d. Palaidotas Lietuvių tautinėse kapinėse Čikagoje. Turėtas santaupas po mirties paliko Lietuvos atstovybei. Įdomu tai, kad praėjus keliems metams, palikimas pateko į Ilinojaus valstijos iždo vykdomą Neatsiimto turto programą ir tik 2006 m. buvo perduotas Lietuvos generaliniam konsulatui Čikagoje.
B. Girčio auka – reikšmingas neblėstančio išeivių tikėjimo nepriklausomos Lietuvos ateitimi pavyzdys.


Rankraščių fonde – unikalūs dokumentai


Balio Girčio rankraščių fondą sudaro 1928–2002 m. laikotarpio dokumentai. Viso – 210 saugojimo vienetų. Tai įvairi biografinė medžiaga, dienoraščiai, korespondencija, buities dokumentai, nuotraukos, spaudos iškarpų iš periodinių leidinių „Naujienos“, „Draugas“ bei kitų rinkiniai. Taip pat yra kitiems asmenims priklausiusių dokumentų.

Vertingiausia fondo dalis – unikalūs DP laikotarpio Vokietijoje dokumentai, taip pat gyvenant  JAV B. Girčio sukaupta medžiaga. Šie, nuo šiol laisvai prieinami, šaltiniai neabejotinai pasitarnaus lietuvių diasporos istorijos tyrimams.

B. Girčio rankraščius ir kitus dokumentus iš JAV į Lietuvą parvežė geologas, disidentinio sąjūdžio dalyvis Vytautas Skuodis. Apie 2004 m. juos padovanojo Kauno apskrities viešajai bibliotekai.

Balio Girčio rankraščių fondo saugojimo vienetų aprašai atsispindi Kauno apskrities viešosios bibliotekos elektroniniame kataloge (LIBIS). Skaitytojams dokumentai išduodami Senųjų ir retų spaudinių skyriaus skaitykloje, pateikus užsakymo lapelį.
 

Parengė vyresn. bibliografė Rūta Varkalaitė-Pliopienė

 


1Angl. Displaced persons

2 1944 m. dėl karo ir politinių aplinkybių į Vakarus pasitraukę lietuviai pradžioje save vadino ne pabėgėliais, o tremtiniais. Vėliau prigijo terminas išeiviai.

Nuorodos:
1.   Girčytė-Baleišienė B., Julijos vaikai : apybraiža, Utena, 2002.
2.   http://kauno.diena.lt/dienrastis/lietuva/naujienos-trumpai-35416