Tarpukario teisės istorikų darbai
Lietuvos teisės istoriko, teisininko, mokslininko, visuomenės ir politikos veikėjo Mykolo Romerio (1880 - 1945) asmenybė Lietuvos istorijai itin reikšminga. Pirmoje savo gyvenimo pusėje M. Romeris buvo visuomenininkas, politikos veikėjas ir publicistas, antrojoje – tapo teisėju ir mokslininku. Tikslą kuo išsamiau atskleisti M. Romerio biografijos etapus iškėlė Zbigniew Solak savo knygoje „Tarp Lenkijos ir Lietuvos: Mykolo Romerio gyvenimas ir veikla“ (2008). Knygoje pateikiami išskirtiniai faktai apie M. Romerio asmeninį gyvenimą, mokymosi Peterburgo imperatoriškoje teisės mokykloje ypatumai bei studijų Paryžiuje Politinių mokslų mokykloje subtilybės. Didelė knygos dalis skirta teisininko visuomeninei, redakcinei bei profesinei veiklai Vilniuje.
Z. Solak sako, kad M. Romeriui teisininko diplomo turėjimas niekada nekėlė rūpesčių. O Paryžiaus politinių mokslų mokykloje šalia bendrojo išsilavinimo jis įgijo reikiamą profesinį ir metodologinį pasirengimą, kurį greitai pritaikė rengdamas daugybę mokslinių ir publicistinių studijų visuomeninėmis ir politinėmis temomis.1
Bibliotekoje teisės istorijos tyrinėtojai gali rasti daug Lietuvos konstitucinės teisės kūrėjo Mykolo Romerio monografijų ir kitų darbų. M. Romeris pirmasis Lietuvoje studentams skaitė konstitucinės teisės paskaitas. Žinomiausi bibliotekoje randami darbai yra „Konstitucinė teisė“ (1931), „Konstitucinės ir teismo teisės pasieniuose“ (1931), „Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos“ (1937), „Administracinis teismas“ (1928), „Reprezentacija ir mandatas“, „Valstybė ir jos konstitucinė teisė. Suverenitetas“ (1939), „Valstybinės teisės konspektas“ (1935). Tarpukariu parašyti M. Romerio moksliniai darbai – itin vertingi, be to, M. Romeris, kaip ir teisės istorikas, advokatas Augustinas Janulaitis, dirbo Vyriausiojo Tribunolo teisėju, 1928 m. paskirtas valstybės tarybos nariu, kurioje dirbo iki 1933 metų. M. Romeris buvo Ministrų Kabineto sudarytos konsultantų komisijos Klaipėdos krašto reikalams narys, kaip ekspertas dalyvavo Tautų Sąjungos darbe.2
Akivaizdu, kad bibliotekoje gausu literatūros konstitucinės teisės, viešosios teisės bei valstybės tarnybos tema. Pavyzdžiui, Petras Vilutis savo darbe „Administracinė teisė“ (1939) nagrinėja ne tik administracinės teisės klausimus, bet apžvelgia Lietuvos valstybės tarnybos raidą, valstybės tarnautojų priėmimo į pareigas klausimus, akcentuoja konkursų į valstybės tarnautojų pareigas svarbą. Svarbu paminėti, kad P. Vilutis darbe „Administracinė teisė“ remiasi profesoriaus M. Romerio administracinių teisės aktų teorija.
Bibliotekoje tarp skaitytojų itin populiarios A. Janulaičio parašytos knygos – tikras lobis teisės istorijos tyrinėtojams bei teisininkams praktikams. Skyriuje galima rasti žinomiausias A. Janulaičio parašytas knygas „Simonas Daukantas. Jo gyvenimas, darbai ir vargai“ (išleista Vilniuje 1919 metais), „Ignas Danilavičius. Lietuvos bei jos teisės istorikas“ (išleista Kaune 1932 metais), „Lietuvos teisės istorija. Kunigaikščių, ponų ir bajorų gadynės“ (A. Janulaičio dėstytų paskaitų konspektas, išleistas 1933 metais), „Lietuvos bajorai ir jų seimeliai XIX amžiuje (1795 – 1863)“ (veikalas paskelbtas Vytauto Didžio universiteto Teisių fakulteto leidinyje 1936 metais), „Lietuvos teisės istorija. Prūsai“ (konspektas išleistas 1933 metais). Reikšmingas A. Janulaičio darbas „Vyriausiasis Lietuvos tribunolas XVI-XVIII a.“, taip pat išleistas „Lietuvos universiteto Teisių fakulteto darbų“ antrajame tome 1927 metais. Apskritai „Lietuvos universiteto Teisių fakulteto darbuose“ išspausdinti reikšmingiausi ir kitų tarpukario teisės mokslininkų (Petro Leono, Vl. Mačio, A. Rimkos, A. Moravskio, M. Tugan-Baranovskio, V. Stankevičiaus) darbai.
Teisininko, advokato, mokslininko ir pedagogo, tarpukario Lietuvoje pirmojo teisingumo ministro pareigas ėjusio Petro Leono žinomiausios knygos bibliotekoje yra „Advokatų profesija ir jų organizacija“ (1930), kurioje nagrinėjami advokato kompetencijos ir profesinės etikos klausimai, „Istorinė žmoniškumo etikos evoliucija“ (1937), „Teisės filosofijos istorija: kinų, Indijos ir Egipto teisė“ (1936). P. Leonas savo darbe advokato profesiją lygina su valstybės tarnautojo profesija teigdamas, kad advokato profesija yra viešoji tarnyba, todėl akcentavo, kad advokatai turi būti baigę teisės mokslus.
Tarpukariu Vytauto Didžiojo universiteto studentus stebino profesoriaus P. Leono darbštumas redaguojant savo paskaitų, kurias jis skaitė, tekstus. P. Leonas daug rūpinosi, norėdamas palengvinti studijas studentams: jis pirmasis iš savo kolegų ėmė rengti mokslinę teisės literatūrą, jau 1924 metais publikavo savo skaitomas teisės enciklopedijos paskaitas, vėliau – teisės filosofijos istorijos bei kitų kursų medžiagą, aprūpindamas teisės studijas reikalingomis priemonėmis lietuvių kalba.3
Siekiant užtikrinti A. Janulaičio, M. Romerio, P. Leono ir kitų teisininkų mokslo darbų, kaip vertingiausių dokumentinio paveldo objektų išlikimą, prieinamumą ir sklaidą visuomenei, nemažai elektroninių darbų kopijų galima skaityti portale www.epaveldas.lt.
1Solak, Z. Tarp Lenkijos ir Lietuvos. Mykolo Romerio gyvenimas ir veikla (1880-1920 metai). Vilnius, 2008. P. 54.
2Šapoka, G. Mykolas Romeris apie Klaipėdos krašto autonomiją. // Jurisprudencija. 2005, 64 (56), p. 50-55.
3Maksimaitis, M. Petras Leonas: advokatas ir profesorius. // Jurisprudencija. 2016, 23 (1), p. 7-24.
Parengė bibliotekininkė S. Izajeva
