Skaityti1156 kartai

Rygiškių Jono lietuvių kalbos gramatikos darbai

Nuotrauka www.epaveldas.lt

Jonas Jablonskis (slapyv. Rygiškių Jonas) už nuopelnus, padarytus lietuvių kalbai visada liks Lietuvos atmintyje. Iš prastos kaimiečių susižinojimo priemonės, kuria buvo laikoma lietuvių kalba, jis beveik per pusę šimto metų nepaliaujamo darbo padarė ją tobulu minties įrankiu, tinkančiu vartoti visose kultūriškai organizuoto krašto gyvenimo srityse.

Jonas Jablonskis gimė 1860 m. gruodžio mėn. 30 dieną Kubilių kaime, kuris yra 3 km nuo Naumiesčio. J. Jablonskio tėvas Juozas turėjo Kubilių kaime ūkį, buvo vyras rimtas ir sumanus. Motina buvo Jonieška Šipaliūtė. Gimtajame kaime J. Jablonskis gyveno iki dvylikos metų, nuo septyniolikos metų jis gyveno Rygiškių kaime, Griškabūdžio parapijos, kur tėvas buvo pirkęs kitą ūkį. Nuo Rygiškių kaimo pavadinimo yra kilęs Jablonskio slapyvardis – Rygiškių Jonas. Tėvai, kaip ir kiti kaimiečiai, norėdami, kad J. Jablonskis taptų kunigu, paskatino sūnų mokytis gimnazijoje Marijampolėje. 1881 metais J. Jablonskis baigė gimnaziją, išbuvęs joje devynerius metus. Nestojo į kunigų seminariją, bet nuvažiavo į Maskvos universitetą, kuriame studijavo filologiją, senovės kalbas. Maskvos universitetą J. Jablonskis baigė 1885 metais.

J. Jablonskiui būnant universitete, pasirodė „Aušra“, į kurią J. Jablonskis rašė straipsnius kalbos klausimais. Kartu su pirmaisiais „Aušros“ spinduliais J. Jablonskis dalyvavo didžiuosiuose žygiuose: „Vilniaus Žinios“, Didysis Vilniaus Seimas, Lietuvių mokslo draugija, Didžiojo karo lietuvių pabėgėlių organizavimas ir šelpimas, nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas, Lietuvos universitetas ir dar galėtume paminėti daugybę kitų politikos ir kultūros žygių, kuriuose dalyvavo šis kalbininkas1.  

Didžiausias J. Jablonskio nuopelnas yra tas, kad jis pirmas parašė „Lietuviškos kalbos gramatiką“ (pasirašė Petro Kriaušaičio slapyvardžiu), kurioje kalba pasižymi gausybe gyvų ir gražių pavyzdžių, iš kurių vienų jau gali daug pasimokyti kalbos2.  Gramatika išleista 1901 metais Tilžėje. Visa, kas žmonių kalbos pavyzdžiais atrodė neįprasta, svetima arba nepagrindžiama, jis šalino iš rašomosios kalbos ir keitė savais žodžiais bei posakiais.

 

„Aušros“ laikais buvo vartojami ne visai vykę naujadarai „ateitinė“ (ateitis), „dirbtuvas“ (mašina), „oramieris“ (barometras), „pakabas“ (medalis), „rėdikas“ (redaktorius), „savininkas“ (egoistas), „šviesūnas“ (filosofas), „tvirtynė“ (tvirtovė), „vaidintuvė“ (vaizduotė) ir kt. išnyko arba įgijo tinkamesnę reikšmę. Taip pat J. Jablonskio dėka žodžiai „atvirlaiškis“, „atvirutė“, „bedarbė“, „daugiskaitlis“, „dievmeldystė“, „dvarponis“, „įdomautis“, „išdirbinys“, „įtekmė“, „langinyčia“, „melturgis“, „neprigulmybė“, „paišelis“, „pirmyneiga“, „sandarbininkas“, „savistoviai“, „skaitlinė“, „viršžmogis“ buvo pakeisti atviruku, pamaldomis, dvarininku, domėtis, dirbiniu, įtaka, langine, prekymečiu, nepriklausomybe, pieštuku, pažanga, bendradarbiu, savarankiškai, skaitmeniu, antžmogiu. „Aušros“ laikais lietuvių rašytinėje kalboje buvo gausu nereikalingų svetimybių ir kitų nenorminių žodžių, su kuriais kovojo J. Jablonskis. Seniau vartoti skoliniai „ambona“, „apart“, „bakūžė“, „balana“, „bujoti“, „čestavoti“, „činauninkas“, „gazieta“, „grabė“, „gryčia“, „iškada“, „jomarkas“, „kuknia“, „kupčius“, „kvartūkas“, „liekarstva“, „nabašninkas“, „nedėlia“, „padielnikas“, „prietelius“, „sereda“, „sudas“, „svodba“, „žalnierius“ buvo pakeisti savais žodžiais arba naujadarais – sakykla, be, trobelė (pirkelė, lūšnelė), skala, klestėti, keroti, vaišinti, valdininkas, laikraštis, griovys, troba (pirkia), prijuostė, vaistas, velionis, savaitė, pirmadienis, bičiulis, trečiadienis, teismas, kareivis3.  

Pirmą kartą lietuvių kalbotyros istorijoje nuodugniai nagrinėtos linksnių reikšmės, kai 1911 metais Seinuose buvo išleista J. Jablonskio „Lietuvių kalbos sintaksė“ ir Kaune 1928 metais Kaune išleista knyga „Linksniai ir prielinksniai“.
Jono Jablonskio mokymo periodas yra ilgas – apie pusšimtį metų. J. Jablonskiui teko pereiti įvairius Lietuvos gyvenimo etapus nuo spaudos draudimo su smarkiausiais persekiojimais už gimtojo žodžio vartojimą ir jo paties ištrėmimu iki Nepriklausomybės atgavimo. Lietuvių kalbotyroje J. Jablonskis visada buvo vadovas, kuris padėjo įvairių sričių specialistams sukurti daugybę naujų terminų, todėl sunku rasti viešojo gyvenimo sritį, kurioje nebūtų matyti jo darbo rezultatų.

1Merkelis, A. Jonas Jablonskis – visuomenininkas. // Mokslo dienos, 1940, Nr. 3, p. 147.
 2Balčikonis, J. Jono Jablonskio nuopelnai. // Vairas, 1930, Nr. 4, p. 3-7.
 3Jono Jablonskio nuopelnai ir reikšmė. // Vairas, 1940, Nr. 3, p. 178-182.

 

 

 

Daugiausiai skaityta