Naujienos
Vytautas Mačernis gyveno kaip meteoras, staiga pasirodė, sušvito ir lygiai taip pat staiga dingo neįžvelgiamybėje. Jis mirė pačiame savo trumpos karjeros zenite, vos dvidešimts ketverių metų tesulaukęs. Mirtis visuomet kažinkaip keistai sumistina žmogų, paversdama gilia ir niekam nepermatoma paslaptim, tam tikra ženklų bei užuominų egzistencija, kurios buvimo niekas nepastebi jam gyvam tebesant.
Alfonsas Nyka-Niliūnas [1]
 
2021-ieji paskelbti poeto Vytauto Mačernio (1921–1944) metais. Renginių ciklai, parodos, leidiniai, konferencijos – šiais metais, minint jo gimimo šimtmetį, siekiama kuo plačiau ir prasmingiau įamžinti jaunuoju genijumi vadinamo rašytojo vardą. Prie poeto gimimo šimtmečio minėjimo prisideda ir KAVB Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centro specialistai – birželio mėnesį parengėme virtualią parodą Tragiško likimo poeto Vytauto Mačernio gyvenimo ir kūrybos stotelės, kurioje pristatoma V. Mačernio kūrybinio kelio pradžia ir asmenys, keliavę kartu su juo, o šiame tekste tęsiame pasakojimą apie poetą, šįkart susitelkdami į jo kūrybinį palikimą, susilaukusį tiek dėmesio ir pripažinimo.
 
Teksto tikslas – ne kuo išsamiau aptarti poeto kūrybą, o tiesiog priminti tam tikrus jos akcentus bei pakviesti į Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centrą pavartyti čia saugomų V. Mačernio kūrybos rinkinių: pirmosios autoriaus kūrybos rinktinės – 1947 metais Romoje išleistų „Vizijų“, [2] iliustruotų dailininko V. Aleksandravičiaus; o taip pat antrosios, 1961 metais Čikagoje išleistos knygos „Poezija“ [3], iliustruotos P. Augiaus. Kadangi dažniausiai daugiausia dėmesio susilaukia būtent svarbiausiais vadinami poeto kūriniai „Vizijos“ ir „Metų“ sonetai, tai šiame tekste kiek daugiau dėmesio skiriama vėlesniems, paskutiniams V. Mačernio eilėraščiams.
 

Kūryba – kaip gyvenimas

Savo poeziją jis skaitydavo, tikriau pasakius, deklamuodavo, santūriai šaukiančiu balsu, skausminga intonacija, lyg išsakydamas deginančią vidinę kančią. Man rodos, poetas instinktyviai jautė aplinkui vykstančias siaubingas žudynes ir laikė savo pareiga kaip poetas pranašas šiurpų epochos tragizmą išreikšti sielvartingomis vizijomis.[4]
 
Vytautui buvo nesvetimas dėsnis, kad norėdamas gauti turi pirmiausia pats duoti. Kūryba ir nuolatinis dvasios alkis – tokie jo charakteringiausi bruožai.
Kūrybinės įtampos momentais jo vidinis pasaulis tarsi rezonuodavo tolimų kosminių pasaulių įtampai. Jo poezijoje pulsuoja grožis, gelmė, atėjusi iš tų kosminių pasaulių. [5]
 
Lyginant su kitais amžininkais ne itin gausų kiekį kūrybos palikęs poetas įsirėžė tiek į kolegų, tiek į skaitytojų, jo poezijos gerbėjų, atmintį. Kaip teigia Vaiva Narušienė, tokiu populiarumu negali pasigirti nei vienas iš jo kartos atstovų – rašytojas ir jo kūryba vis dar pritraukia tiek naujų skaitytojų kartų, tiek literatūros kritikų dėmesį. [6] Autoriaus populiarumas ir poezijos vertingumas dažniausiai laikomas savaime suprantamu, nekvestionuojamu dalyku. [7]
 
Tragiškai žuvęs jaunasis poetas dar ilgai buvo gyvas amžininkų pasakojimuose, o vėliau – periodinėje spaudoje, rankraščiuose ir knygose išlikusiuose prisiminimuose. V. Mačernio vardo įamžinimu rūpintąsi (ir, žinoma,  rūpinamasi) ir Lietuvoje, ir išeivijoje, ir atgavus nepriklausomybę. Būtent žmonių, tapusių įtakingais literatūros veikėjais ir kurių dauguma gyveno ir kūrė išeivijoje, dėka buvo nustatyta literatūrinė hierarchija ir V. Mačernio vieta joje. [8] Tai buvo žmonės, augę ir kūrę toje pačioje aplinkoje, kaip ir poetas. Kaip teigia V. Narušienė, V. Mačernio literatūrinei kartai priskirtini tokie kūrėjai kaip Pranė Aukštikalnytė, Kazys Bradūnas, Mamertas Indriliūnas, Paulius Jurkus, Bronius Krivickas, Eugenijus Matuzevičius, Henrikas Nagys, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Leonas Švedas ir kiti, gimę 1916–1922 metais ir brendę panašiomis sąlygomis. Tai literatų būrelių mokyklose ir gimnazijose, laikraštėlių su jaunųjų kūrėjų tekstais, literatūros vakarų laikai. [9]
 
Galima teigti, kad didžiausią pripažinimą V. Mačernis pelnė dėl savo „Vizijų“. Kaip įvardija V. Narušienė, būtent 1943 metais, perskaitęs jas literatūros seminaro metu jis sulaukė viešo pripažinimo. Šis kūrinys itin išpopuliarėjo tarp jaunimo, o poetas imtas vadinti jaunuoju genijumi. [10]
 
Alfonsas Nyka-Niliūnas teigė, kad „Vizijos“ be jokios abejonės yra reikšmingiausias V. Mačernio kūrinys, kuriame rašytojas pasiekė aukščiausią „poetinės įtampos ir organinio vientisumo laipsnį“. [11] A. Nyka-Niliūnas šį kūrinį pavadino dvasine poeto autobiografija, kurios tiek estetinis, tiek turinio lygmuo vienodai svarbūs. [12]
 
 
 
Kaip teigia Vytautas Kubilius, mylėdamas moterį ir kentėdamas V. Mačernis neberašė meilės eilėraščių, poezijoje atsisakė sentimentalumo. Eilėraščio vyksmu jis pavertė intelektualinę refleksiją ir pripildė vyksmą egzistencinės rimties ir autentiškumo. [13] Eilėraščiuose jaučiamas mirčiai pasmerkto žmogaus kalbėjimas, tačiau „lyriškai skaidrus ir paprastas, kintančių emocinių intonacijų, besiglaudžiąs prie „senolių namo – didelio ir tvirto“. [14] Karo metų poeto eilių skaitytojams  jo tekstai neatrodė nutolę nuo lietuviškosios tradicijos ir pernelyg novatoriški. [15] Ir iš tiesų, net ir sudėtingus, rodos, neišsprendžiamus egzistencinius klausimus keliančiuose V. Mačernio eilėraščiuose galima įžvelgti ką nors pažįstama, sava, netgi nostalgiška. Tai kaimo, namų vaizdiniai, uždaras langas, neįleidžiantis vidun nerimastingų vėjų.
 
 
 
Viktorija Daujotytė-Pakerienė, kalbėdama apie V. Mačernio „Literatūrinį dienoraštį“, taip pat pabrėžia poeto kūryboje aptinkamą egzistencializmo ir tradicijos vienį, teigdama, kad tekste grįžtama į praėjusį laiką, vaikystę, apmąstant egzistencijos, tautosakos ir poezijos santykį. [16] Virginija Balsevičiūtė, komentuodama svarbiausius poeto ciklus – „Vizijas“ ir „Metų“ sonetus – teigia, kad „Vizijose“ reflektuojama namų, agrarinės kultūros patirtis; čia juntama tikroji, autentiška, gryna būtis, kuri visų pirma vaizduojama namų pasaulyje. [17] O „Metuose“ vyrauja pasaulio problematika, ironija, kūrybos, kovos, meilės, pažinimo temos. [18] A. Nyka-Niliūnas „Metų“ sonetus pavadino antrąja „Vizijų“ versija, kurioje siekiama didesnio aiškumo ir apibrėžtumo, grožio, tiesos ir egzistencijos sąvokos čia – visiškai identiškos, o turinys pranoksta formą. [19]
 
Vytautas Mačernis stengėsi savo asmenybės egzistencijai rasti atramą filosofijoje, tam tikrame filosofiniame skeptiškume, atmesdamas lėkštas vertybes. Jis buvo įsitikinęs, kad tik didžiųjų būties tiesų pažinimas ir suvokimas gali padėti žmogui išsilaikyti pasaulinių katastrofų metu. [20]
 
 
 
 

Paskutinieji poeto tekstai

Pats V. Mačernis užbaigtu kūriniu laikė „Vizijas“ ir jas buvo datavęs tokiu prierašu: Šarnelė, 1939–1942 m. Jis norėjo sutvarkyti ir kitus savo rankraščius. Perrašinėjo ankstesnius eilėraščius, dar juos šiek tiek taisė. O sonetų ciklų taip ir nebespėjo užbaigti ir sutvarkyti, nors rašė ir dirbo iki pat savo mirties dienos. Kaip tik 1944 metų vasarą ir rugsėjo mėnesį, kiek sąlygos leido. Vytautas Mačernis tvarkė savo rankraščius, juos perrašinėjo, norėjo parengti lyg ir savotišką ranka ar mašinėle perrašytą knygą arba net kelis rinkinius. Visus tuos darbus nutraukė staigi mirtis (1944.X.7). [21]
 
Palikti nebaigti poeto eilėraščių ciklai dar didesniu paslapties šydu apgaubia tiek jo kūrybą, tiek asmenybę. „Trioletai“, „Žmogaus apnuoginta širdis“, „Songs of Myself“ (labiausiai išbaigtas iš šių ciklų), „Žmogiškoji komedija“ buvo rašomi 1942–1944 metais, dauguma – Šarnelėje. Tai – paskutinė autoriaus kūryba, jos kontūrai. [22] Pasak V. Balsevičiūtės, paskutiniąją V. Mačernio kūrybą derėtų vertinti pagal „Vizijas“ ir „Metų“ sonetus. [23]
 
Brigita Speičytė, aptardama paskutiniuosius mirusių rašytojų kūrinius, nenuostabu, kaip vieną iš savo tiriamųjų objektų pasirenka ir V. Mačernio tekstus. Kaip teigia autorė, kiekvienas rašytojas parašo savo paskutinį tekstą, tačiau ne kiekvienas iš jų yra pabaigos tekstas – tokiu tekstu galima vadinti kūrinį, kuris užbaigia ne faktinę kūrinių seką, o kūrybą. [24] Dažnai kritikų darbuose pabrėžiamas jau ir šiame tekste minėtas santykis tarp V. Mačernio kūrybos ir ankstyvos mirties. Dažniausiai būtent tragiška autoriaus gyvenimo pabaiga verčia dar giliau, atidžiau pažvelgti į talentingojo poeto kūrybą, ypač paskutiniuosius tekstus. B. Speičytė, aptardama paskutinius Adomo Mickevičiaus ir V. Mačernio eilėraščius teigia, kad jie „yra tokie ryškūs estetiniai įvykiai, kad būtent jų energija estetizuoja biografiją, atskiriems jos faktams suteikia epinio, ir ypač – draminio, tragiškojo rišlumo ir raiškumo“. Vis dėlto pabaigos tekstai, žymintys atsisveikinimą su kūryba, nebūtinai turi būti tiesiogiai apie tai kalbantys. [25] Ją gali liudyti tam tikri ženklai.
 
 
Štai ciklo „Songs of Myself“ XV dalyje vaizduojama buvimo „kitame krante“ situacija, lyrinio subjekto akiratis tuštėja, jis pats – atskirtas nuo kitų, vienas ir nepažįstamas; jo rega drumsta, blėsta regimasis pasaulis ir prasmė. [26] Jis vaikšto alėja, tarsi ruošdamasis išeiti – jis kelyje, vedančiame pro gyvenimą, tolyn. [27] Daugtaškis eilėraščio pabaigoje, pasak B. Speičytės, liudija susitaikymą, nesipriešinimą blėstančiam, tolstančiam pasauliui, priešingai nei ankstesnėje autoriaus kūryboje, pavyzdžiui, eilėraštyje „Pavargimas. Nepasisekęs eilėraštis“, kur išnykimo geismo būsena įveikiama. [28]
 
Kažkokia neramia nuojauta dvelkė paskutinės Vytauto vasaros dienos. Labai labai skubėdavo dirbti, taisyti. Retai matydavome jį jaunatviškai linksmą. Vidinis nerimas, rūpestis, kurio neįmanoma atsikratyti nei dienovidžio saulėje, nei tamsių naktų rimtyje. Su skaudama širdimi kartais grįždavau iš susitikimo su Vytautu. Manydavau, kad to priežastis – mano nesugebėjimas jo lygiu bendradarbiauti, kad čia kalti mano polėkiai, kurie neatitinka Vytauto dvasios. Intuicija, t. y. vidinis žinojimas, neapgauna žmogaus, ir ypač tokio kaip Vytautas.
Likimas jau beldėsi į duris. [29]
 
Literatūra:
  1. Nyka-Niliūnas, A. Vytautas Mačernis. Mačernis, V. Poezija. Čikaga, 1961, p. 225. 
  2. Mačernis, V. Vizijos. Roma, 1947. 
  3. Mačernis, V. Poezija. Čikaga, 1961. 
  4. Juozas Subatavičius.  Amžininkų atsiminimai apie Vytautą Mačernį, surinko Jūratė Galinauskienė. Metai, 1996, 6. Prieiga internete: https://www.zurnalasmetai.lt/?p=15457 [žiūrėta 2021 08 16]. 
  5. Leonas Brazdeikis. Amžininkų atsiminimai apie Vytautą Mačernį, surinko Jūratė Galinauskienė. Metai, 1996, 6. Prieiga internete: https://www.zurnalasmetai.lt/?p=15457 [žiūrėta 2021 08 16]. 
  6. Narušienė, V. Keli štrichai jaunojo genijaus portretui: Vytauto Mačernio kelias į lietuvių poezijos viršūnes. Darbai ir dienos, 2009, 52, p. 39. 
  7. Ibid., p. 40. 
  8. Ibid
  9. Ibid
  10. Ibid., p. 45–46. 
  11. Nyka-Niliūnas, A. Vytautas Mačernis. Mačernis, V. Poezija. Čikaga, 1961, p. 232. 
  12. Ibid
  13. Kubilius, V. Išlikti savimi: poezijos permainos karo sūkuriuose. Darbai ir dienos, 2000, 22, p. 11. 
  14. Ibid
  15. Ibid
  16. Daujotytė-Pakerienė, V. Kūryba kaip kartotė; kartotė kaip kūryba. Tautosakos darbai, 2010, 39, p. 29. 
  17. Balsevičiūtė, V. Neužbaigti V. Mačernio eilėraščių ciklai. Lituanistica, 2000, 1/2, p. 85. 
  18. Ibid., p. 73. 
  19. Nyka-Niliūnas, A. Vytautas Mačernis. Mačernis, V. Poezija. Čikaga, 1961, p. 233. 
  20. Eugenijus Matuzevičius. Amžininkų atsiminimai apie Vytautą Mačernį, surinko Jūratė Galinauskienė. Metai, 1996, 6. Prieiga internete: https://www.zurnalasmetai.lt/?p=15457 [žiūrėta 2021 08 16]. 
  21. Eugenijus Matuzevičius. Amžininkų atsiminimai apie Vytautą Mačernį, surinko Jūratė Galinauskienė. Metai, 1996, 6. Prieiga internete: https://www.zurnalasmetai.lt/?p=15457 [žiūrėta 2021 08 16]. 
  22. Balsevičiūtė, V. Neužbaigti V. Mačernio eilėraščių ciklai. Lituanistica, 2000, 1/2, p. 73. 
  23. Ibid
  24. Speičytė, B. Pabaigos tekstai: atsisveikinimas su kūryba. Colloquia, 2009, 22, p. 11. 
  25. Ibid., p. 12. 
  26. Ibid., p. 15. 
  27. Ibid., p. 32. 
  28. Ibid., p. 16. 
  29. Leonas Brazdeikis. Amžininkų atsiminimai apie Vytautą Mačernį, surinko Jūratė Galinauskienė. Metai, 1996, 6. Prieiga internete: https://www.zurnalasmetai.lt/?p=15457 [žiūrėta 2021 08 16]. 

 

Parengė Gabrielė Gibavičienė

 

 
 
 
KAVB Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centro Facebook paskyroje ir svetainėje nuolat viešiname įdomius pasakojimus apie senuosius leidinius bei centro specialistų atradimus. Tačiau dažnai už įrašų socialiniuose tinkluose ar straipsnių interneto svetainėje „pradingsta“ patys darbuotojai, besistengiantys padaryti dokumentinį paveldą kuo labiau prieinamą plačiajai visuomenei. Senosios knygos ekspozicija, leidinių parodos, elektroniniame kataloge talpinami rankraštinių dokumentų ir įvairių leidinių įrašai – visa tai ilgo ir kruopštaus centro specialistų darbo rezultatas. Gal ne visi žino, tačiau šalia bibliografų ir bibliotekininkų centre darbuojasi ir dvi restauratorės – Virginija Ligeikienė ir Odeta Pranckevičienė. Šįkart nusprendėme pakalbinti prieš pusantrų metų restauratore tapusią Odetą, kuri papasakojo apie savo profesinį kelią bibliotekoje, kasdienius atradimus ir iššūkius, ko per edukacijas ją pamoko vaikai ir kas visgi slepiasi už to žodžio restauratorius.
 
Odeta, dirbi bibliotekoje jau nuo 2013 metų, o 2019 metais įgijai restauratorės kvalifikaciją. Papasakok, kas įkvėpė tave tapti dokumentų restauratore?
Kai pradėjau dirbti Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje, iš pradžių dirbau dezinfekuotoja, vėliau – bibliotekininke. Dirbdama šiose pareigose prižiūrėjau senų ir retų spaudinių fondą (XV–XX a.), todėl jau tada turėjau galimybę prisiliesti prie senųjų knygų, išmokti atkreipti dėmesį į jose slypinčias detales. Bibliotekoje dirbanti pirmosios kategorijos restauratorė ir knygrišė Virginija Ligeikienė supažindino mane su restauratoriaus profesijos „virtuve“, papasakojo, kaip įgyjamos kvalifikacinės kategorijos, pamokė, kaip prevenciškai konservuoti knygas, kaip sustabdyti jų irimo procesą, išlaikyti ilgaamžiškumą. Mane sužavėjo galimybė prisidėti prie ilgo knygos gyvenimo, todėl pradėjau domėtis senųjų knygų išsaugojimu. Negana to, šie darbai buvo susiję ir su mano išsilavinimu (Odeta yra baigusi Taikomosios chemijos bakalaurą ir Chemijos inžinerijos magistrą – aut. past.), kadangi restauruojant dokumentus reikia atlikti įvairius mikrobiologinius, cheminius tyrimus. Taigi tapti restauratore nusprendžiau tiek dėl savo išsilavinimo, tiek dėl noro prisidėti prie senųjų leidinių išsaugojimo ateities kartoms. O nusprendusi pradėjau mokytis, vykau į stažuotę Vilniaus universiteto bibliotekos Dokumentinio paveldo išsaugojimo skyriuje, restauravau knygas ir galiausiai įgijau norimą kvalifikaciją. Labai džiaugiuosi dirbdama šį darbą, turėdama galimybę prisiliesti net prie 300 metų senumo knygų, prie istorijos, kuri pasiekė mus iki šių dienų.
 
Ar ilgas buvo tavo kelias norint tapti restauratore?
Jei trumpai, tai kvalifikacijos įgijimui pradėjau ruoštis 2018 metų rugsėjį, o 2019 metų lapkričio pabaigoje ją įgijau. Taigi užtruko kiek ilgiau nei metus. Norėdama įgyti restauratoriaus kvalifikaciją, turėjau restauruoti tam tikrą kiekį leidinių, kuriuos patvirtino Restauratorių taryba, o atlikusi tai, galiausiai turėjau gintis prieš Kilnojamųjų kultūros vertybių restauratorių atestavimo komisiją. Restauratorius turi penkias kvalifikacijos kategorijas, kurios prasideda nuo trečiosios (įgyjama pirmiausia), o toliau yra antroji, pirmoji, aukščiausia ir eksperto kategorijos. Kiekviena kategorija yra skirstoma pagal restauruojamų knygų vertę, atliekamo darbo sudėtingumą, darbo stažą, išsilavinimą ir t.t. Mano kategorija yra trečioji. Aš labiau specializuojuosi būtent popieriaus restauravime. Kitaip sakant, domiuosi ir daugiau dirbu prie knygos vidaus, bet ateityje planuoju mokytis restauruoti ir knygų įrišimus.
 
 
Iš tavo pasakojimo aišku, kad kelias iki restauratoriaus kvalifikacijos – ilgas. O su kokiais kasdieniais iššūkiais susiduri darbe jau tapusi restauratore?
Restauratoriui vieną knygą restauruoti yra tik vienas šansas, vienas kartas. Nepavykusių bandymų čia būti negali. Todėl aš niekada neskubu, konsultuojuosi su kolege, su restauratoriais iš kitų įstaigų. Mūsų darbe itin vertinamas bendradarbiavimas. Restauratorius privalo stengtis padaryti kuo mažesnę invaziją į dokumentą, išsaugoti knygą tokią, kokia ji buvo. Mes turime užtikrinti knygos ilgaamžiškumą, tačiau išlaikyti jos autentiškumą. Kartais, pavyzdžiui, radus popieriuje pažeidimą, reikia įvertinti, ar reikia jį tvarkyti, ar ne. Viskas, kas atliekama su restauruojama knyga, yra užfiksuojama knygos pase: tai nuotraukos prieš restauravimą ir po jo, knygos aprašymas, būklė, restauravimo darbų programa ir eiga, cheminiai tyrimai ir pan. Turi būti įrašoma kiekviena smulkmena, pavyzdžiui, lape esantis įplyšimas turi būti išmatuojamas, nurodoma jo vieta.
Mes, restauratoriai, restauruojame tai, ką mums duoda užsakovas – tai gali būti istorikas, bibliografas, bibliotekininkas ir t. t. KAVB Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centre mes tvarkome savo fondo bei Meno ir muzikos skyriaus fondo leidinius. Su  kolege Virginija bibliografų ar bibliotekininkų atneštas knygas dažnai pasiskirstome taip: aš tvarkau knygos popierių, kitaip sakant, jos vidų, o Virginija – jos įrišimą, viršelius, nugarėles. Tiek su specialistu, atnešusiu knygą restauruoti, tiek tarpusavyje, tiek su kolegomis iš kitų institucijų konsultuojamės apie leidinio būklę ir reikalingą tvarkymą. Visada turiu atsižvelgti į leidinio vertę ir kur jis bus naudojamas – ar bus skaitmeninamas, ar eksponuojamas, ar skolinamas ir pan.  Būnant restauratoriumi naudinga turėti ir istorijos, chemijos, kultūros žinių. Būna, kad užsakovo lūkesčiai nesutampa su tuo, ką galima daryti su tuo leidiniu, todėl iššūkis restauratoriui yra rasti kelią, kuris tiktų ir užsakovui, ir knygai. Vien apsisprendimo procesas užtrunka labai ilgai, o restauravimo pradžia – itin svarbi.
Laikas, kurį praleidžiu su viena knyga, yra labai įvairus. Su viena knyga esu dirbusi ir kelis mėnesius, o kitoms tiesiog užtenka suteikti pirmąją pagalbą ir prevenciškai konservuoti, kas kartais gali užtrukti ir vieną darbo dieną.
 
 
Šalia žodžio restauravimas paminėjai ir sąvoką prevencinis konservavimas. Žmogui iš šalies gali kilti klausimas, kaip tas knygas galima „užkonservuoti“. Kuo skiriasi senųjų leidinių restauravimas ir prevencinis konservavimas?
Kai yra atkuriama pažeistų dokumentų pirminė būklė išsaugant jų autentiškumą ir prailginant amžių – tai yra restauravimas, o prevencinis konservavimas – tai dokumentų dezinfekavimas, sausas valymas, dėžučių, aplankų gaminimas, siekiant sulėtinti jų senėjimą, kitaip sakant, tai tarsi dokumento užkonservavimas toje akimirkoje, kurioje jis tuo metu yra. Sprendimas, ar dokumentą prevenciškai konservuoti ar restauruoti, priimamas įvertinus tiek leidinio būklę, vertę bei panaudą, tiek atsižvelgiant į užsakovo norus ir lūkesčius.
 
Aptarėme restauratoriaus darbo kasdienybę, procesus. O kokias priemones naudoja restauratoriai?
Visų pirma restauratoriai turi naudoti priemones, kurios turi grįžtamąjį procesą. Pavyzdžiui, klijai, kuriuos naudojame, esant poreikiui gali būti pašalinti. Klijuojant senąsias knygas, naudojami natūralūs klijai, pavyzdžiui, augalinės kilmės – pagaminti iš krakmolo arba aukščiausios rūšies kviečių miltų. Jie gerai sąveikauja su rankų sėmimo skuduriniu popieriumi, kuris buvo gaminamas iš lino, kanapių, medvilnės. Kitos priemonės, kurias naudojame yra japoniškas voratinklinis popierius, atkuriamasis japoniškas popierius, vata, spiritas dezinfekcijai, skalpeliai prilipusioms kietoms dalelėms pašalinti, apsauginiai dėklai ir kt. Visos naudojamos priemonės turi turėti tinkamą pH. Taip pat labai svarbi ir restauratoriaus darbo aplinka: reikalingas geras apšvietimas, geriausia – natūrali dienos šviesa, šviečiantis stalviršis,  didinamasis stiklas.
 
 
 
O kokius leidinius tau įdomiausia ar sudėtingiausia prevenciškai konservuoti arba restauruoti?
Man labai įdomu tvarkyti senąsias knygas iki XIX amžiaus, kurių popierius – rankų sėmimo skudurinis; kaip jau minėjau, jis pagamintas iš kanapių, lino, medvilnės. Su šiuo popieriumi dirbti lengva, nes jo plaušai – ilgesni. Sudėtingiau dirbti su mašininės gamybos popieriumi, pagamintu iš celiuliozės, naudotu vėlesniems leidiniams. Šiam popieriui greičiau pasireiškia senėjimo procesai, o plaušai – labai trumpi, todėl sunkiau tvarkyti įvairius įplyšimus.
Dažnai įdomu restauruoti knygas ir dėl pačių leidinių turinio, išvaizdos ar radinių jose. Pavyzdžiui, buvo itin įdomu tvarkyti Senosios knygos ekspozicijai atrinktus leidinius. Senosiose knygose spausdinti kalendoriai, atspindintys tuometinį žmonių gyvenimą, pirmoji spalvotai iliustruota knygelė vaikams – tokie leidiniai daro restauratoriaus darbą dar įdomesnį. Radiniai knygose – tai ne tik trupiniai ar purvas, tačiau ir džiovinti augalai, atvirukai, kalendoriukai, šventųjų paveikslai, laiškai, piešiniai.
 
Bibliotekoje ne tik rūpiniesi senais ir vertingais leidiniais, tačiau ir pasakoji apie juos vaikams – vedi edukacijas „Popieriaus restauravimas“, „Knygos menas“, „Knygų raštai“ ir „Knygos kelias“. Kaip edukacijų vedimas susijęs su tavo kasdieniu restauratorės darbu?
Edukacijas pradėjau vesti nuo popieriaus restauravimo dirbtuvių, o vėliau, po truputį, atsirado ir kitos. Pavyzdžiui, karantino metu teko ieškoti naujų kelių, kaip pristatyti senąsias knygas vaikams ir taip gimė virtuali edukacija „Knygų raštai“, kurioje pasakoju ne apie restauratoriaus darbą, o apie knygų istoriją ir puošybą. Tačiau visose mano vedamose edukacijose vaikai mokomi saugoti ir išsaugoti knygas ir nors visi užsiėmimai skirtingi, tačiau žinias jiems imu iš savo kasdienio darbo patirties bei visuose pabrėžiu knygos vertę ir svarbą.
Kadangi mano kasdienis darbas reikalauja daug kantrybės, ramybės, susikaupimo, noriu, kad apie restauratoriaus profesiją, jos subtilybes ir kiek darbo yra įdedama į kiekvieną dokumentą sužinotų ir vaikai. Kitaip sakant, siekiu perteikti žinią, jog suplėšyti – lengva, tačiau sutvarkyti – sudėtinga. Noriu, kad moksleiviai suprastų šio darbo vertę. Supažindinu juos su knygų laikymo, saugojimo, tvarkymo procesais ir restauratoriaus profesijos subtilybėms su viltimi, kad galbūt sudominsiu nors kelis jų pasirinkti restauratoriaus kelią ateityje. 
Edukacijų vedimas taip pat padeda atitrūkti nuo kasdienio darbo rutinos. Džiaugiuosi, kad mokydama kitus, dar labiau įtvirtinu ir gilinu savo žinias. Įsisukti į rutiną neleidžia ir vaikų, dalyvaujančių edukacijose, klausimai – sulaukiu tikrų „perliukų“, kurie priverčia susimąstyti, domėtis, ieškoti. Tai – viena iš motyvacijų nuolat tobulėti.
 
 
 
Ar kyla sunkumų, siekiant atskleisti senųjų knygų ir restauratoriaus profesijos subtilybes vaikams? Ar naujajai kartai dar įdomu prieš daugiau nei 500 metų leistos knygos?
Senieji leidiniai ir istorijos, kurias pasakoju edukacijų metu, vaikus labai sudomina ir įtraukia. Jie yra pripratę prie greitai prieinamų šiuolaikinių knygų, prie elektroninių jų variantų, telefonų, todėl juos nustebina didelio formato, sunkios, storos knygos, su mediniais, odiniais ar pergamentiniais viršeliais, skuduriniu popieriumi, įvairiai dekoruoti, puošnūs, su užsegimais leidiniai. Džiaugiuosi, kad pavyksta juos sudominti knyga ne tik dėl jos turinio, bet ir dėl įrišimo ir dekoravimo būdų. Vaikams įdomu gyva istorija – jie girdi ne tik pasakojimą, tačiau mato ir jo dalyvius – senąsias knygas. Susidomėjimą įrodo daugybė klausimų, kurių sulaukiu edukacijų ir ekskursijų metu. Sudalyvavę virtualiose edukacijose daugelis moksleivių ir jų mokytojų nori atvykti ir gyvai apžiūrėti mūsų atnaujintą Senosios knygos ekspoziciją, nes senąsias knygas daug įdomiau išvysti ne kompiuterio ekrane.
Dėkoju Tau už įdomų pokalbį!
 
Norėdami daugiau išgirsti apie senuosius KAVB saugomus leidinius bei susipažinti su restauratoriaus profesija, užsukite į Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centre organizuojamas ekskursijas ir edukacijas. Daugiau informacijos centro svetainėje knyga.kvb.lt, telefonu (8 37) 32 43 76 arba el. paštu . Laukiame Jūsų!
 
Tekstą parengė Gabrielė Gibavičienė
Nuotraukos Odetos Pranckevičienės