Naujienos

Kunigas, rašytojas, literatūros istorikas ir kritikas, tautinio sąjūdžio veikėjas Juozas Tumas-Vaižgantas (1869 09 20 Maleišiuose, Svėdasų valsč., Ukmergės apskr. – 1933 04 29 Kaune) labai mylėjo knygas bei turėjo vertingą asmeninę biblioteką, kurioje iš viso buvo sukaupęs apie 4 tūkstančius leidinių. Nuo 1899 m. J.Tumas-Vaižgantas turėjo savo asmeninės bibliotekos antspaudą „Kunigo Juozo Tumo kningynas“, kurį vėliau pakeitė nežinomo autoriaus ekslibrisas „Ora et labora unitis viribus. Kun. Juozapo Tumo“ („Melskis ir dirbk bendrom jėgom. Kun. Juozapo Tumo“), o nuo 1919 m. Pauliaus Galaunės sukurtas ekslibrisas.


J.Tumas-Vaižgantas savo asmeninę biblioteką rinko ne pramogai ir ne bibliofilinių poreikių tenkinimui, o moksliniais tikslais, tačiau jam rūpėjo ir estetinė knygos išvaizda. Todėl, vos tik susikūrus XXVII knygos mėgėjų draugijai, įsitraukė į jos veiklą, buvo jos nariu Nr. 15 (draugijos nariams buvo suteikiamas pastovus numeris) 1931-1933 m. Deja, nesulaukė nei savo straipsnio „Dvejopa bibliofilybė“ draugijos metraščio pirmame tome, išleistame 1933 m., nei kitų gražių 27 knygos mėgėjų draugijos leidinių. Po jo mirties pasirodė ir šios draugijos išleisti fragmentai iš Vaižganto „Pragiedrulių“, pavadinti „Milžinų dvasios“ (1935).


KAVB Senųjų ir retų spaudinių yra saugoma 106 pavadinimų, 111 egz. Vaižganto asmeninės bibliotekos knygų. Iš jų 13 leidinių dovanoti Juozui Tumui-Vaižgantui su autorių autografais. Su kai kuriais autoriais J.Tumas daug bendravo (Juozas Eretas, Juozas Laukaitis, Mykolas Vaitkus)  ar dėstė jiems lietuvių literatūrą Lietuvos universitete bei epizodiškai buvo susitikęs (Stasys Anglickis, Jonas Graičiūnas, Antanas Miškinis), o kai kurių visai nepažinojo. Daugelis autorių tikėjosi, jog J.Tumas atkreips į jų leidinius dėmesį, juos parecenzuos. J.Tumo recenzija, net ir parašyta su kritikos doze, buvo tarsi pripažinimas, jog toks autoritetas ją pastebėjo. Tačiau J.Tumas buvo labai užimtas ir savo veiklos prioritetų griežtai besilaikantis žmogus. Nors garsėjo kaip pradedančių poetų, rašytojų globėjas, „deimančiukų“ ieškotojas, tačiau ne visiems, net ir atsiuntusiems jam savo knygas, galėjo parašyti jų recenzijas. Iš pabraukymų ar pastabų kai kuriose knygose matyti, jog J.Tumas jas skaitė, bet jo santykis su autografuotomis knygomis bei jų autoriais dažnai lieka neaiškus.


Ir paties J.Tumo-Vaižganto motyvai dovanoti kažkam savo knygą ne visada buvo aiškūs. KAVB Senųjų ir retų spaudinių skyriuje turime šešias J.Tumo-Vaižganto įvairiems asmenims dovanotas knygas bei vieną jo knygą užrašytą Kauno jėzuitų gimnazijai. KAVB yra J.Tumo-Vaižganto dovanota knyga jo sesers dukrai Barborai Mėginaitei-Lesauskienei ir jos vyrui Pranui Lesauskiui, taip pat jo autografuotos knygos bendražygiams Aleksandrui Dambrauskui-Jakštui bei Gabrielei Petkevičaitei-Bitei, Vilniaus vyskupui Jurgiui Matulaičiui-Matulevičiui, kunigui profesoriui Bronislovui Žongolovičiui ir ko gero dėl pasikėsinimo tokio jo dėmesio nusipelniusiam Augustinui Voldemarui.

     


Paroda eksponuojama K. Donelaičio g. 8, 2 a. fojė

 

Lietingas ir niūrus pirmadienio oras neišbaidė knygrišystės, istorijos ir meno entuziastų – gausiai susirinkę lankytojai Senųjų ir retų spaudinių skyriuje klausė knygų restauratoriaus ir parodos autoriaus Sigito Tamulio bei menotyrininkės Rūtos Taukinaitytės-Narbutienės pasakojimų apie knygrišystės meną.

Renginį pradėjusi menotyrininkė teigė, kad šia paroda galėtų didžiuotis bet kuris pasaulio muziejus ar biblioteka. Rekonstruoti knygų įrišimai leidžia ne tik teoriškai susipažinti su knygrišystės amato istorija, bet ir pamatyti kiekvieną siūlą, sagtį ar priešlapį. Dažnai pažvelgę į seną (ar šių dienų) leidinį matome tik viršelį, tačiau kas slepiasi po juo? Iš kokios odos buvo gaminami viršeliai, kodėl kai kurie įrišimai turi pritvirtintas grandines ir kaip atrodė nešiojamos knygos – visa tai galima sužinoti parodoje.

Paroda – ne tik knygrišystės amato raidos atspindys, bet ir vieno žmogaus valios bei entuziazmo įrodymas – Sigitas Tamulis net keturiolika mėnesių kruopščiai dirbo siekdamas kuo geriau atkurti knygų įrišimų istoriją.

Pasitelkiant knygrišystės amato kaitą parodos lankytojas keliauja laiku ir erdve į praeitį: nuo pirmųjų įrišų Egipte iki Etiopijos; nuo Bizantijos iki Karolingų dinastijos; nuo Artimųjų Rytų iki Vakarų Europos. Nuo I iki XVI amžiaus. Kiekviena preciziškai atkurta knygos įrišimo detalė – tai vis naujas įrišimo technologijos, istorijos ir kultūros kaitos liudijimas.

Parodoje eksponuojama apie 20 rekonstruotų įrišimų. S. Tamulis, sulaukęs lankytojų klausimų apie parodos kūrimo procesą, atskleidė, kad išsiaiškinti, kaip buvo tvirtinama viena ar kita įrišo detalė – kone detektyvo darbas. Autorius pasakojo, kad naudojant knygą apie 200 metų, ji dažniausiai yra perrišama. Todėl bibliotekose ir muziejuose galima rasti nemažai knygų, pavyzdžiui, atkeliavusių iš X amžiaus, tačiau jų įrišimas – XVI amžiaus. Dėl to rekonstruoti seniausius įrišus – tikras iššūkis.

 

Parengė vyresn. bibliotekininkės Gabrielė Gibavičienė ir Austėja Krištaponytė