Naujienos

KAVB Senųjų ir retų spaudinių skyriuje, K. Donelaičio g. 8, 2 a. laiptinėje nuo 2019 08 12 pristatoma nedidelė, bet labai informatyvi ir spalvinga paroda „Laikinosios sostinės avalynės pramonė“, skirta Laikinosios sostinės metams. Parodoje galėsite susipažinti su Laikinosios sostinės avalynės gamintojais: jų pasiekimais, rūpesčiais, įmonių reklama. Kai vėl atnaujinama „Inkaro“ fabriko senosios sportinės avalynės gamyba, pravartu prisiminti ir visus kitus Laikinosios sostinės avalynės gamintojus. Seniausieji avalynės fabrikai Kaune mena dar carinius laikus. 1892 m. vokiečių kilmės verslininko Teodoro Šeino buvo įkurta avalynės dirbtuvė „Nemus“, o 1898 m. įsteigtas Giršos Leibos Falkovskio avalynės fabrikas. Jau Nepriklausomoje Lietuvoje buvo įsteigtas trumpai dirbęs elektromechaninis avalynės fabrikas „Oda“, 1926-1933 m. veikė avalynės fabrikas „Era“. 1933 m. birželio mėn. darbą pradėjo legendinis guminės avalynės bei kitų dirbinių iš gumos fabrikas „Inkaras“. 1934 m. buvo įsteigtas sovietiniais laikais avalynės gamyba garsėjęs fabrikas „Lithuania“, o 1937 m. šalia „Inkaro“ įsikūrė ir jo konkurentas fabrikas „Guma“. Laikinojoje sostinėje buvo ir daugiau avalynės dirbtuvių, smulkių ar specializuotų avalynės gamintojų, bet parodoje visas dėmesys sukoncentruotas į minėtas įmones, formavusias tarpukario Kauno avalynės pramonės veidą.

Vasario 25-osios popietę bibliotekoje gausu buvo lermo. Bet ne pabaldos ar kokios ūlionės čia buvo kaltos – į Senujų ir retų spaudinių skyrių pasakojimų apie Juozą Tumą-Vaižgantą susirinko paklausyti gausus būrys Juozo Tumo-Vaižganto progimnazijos mokinių ir ištikimų skyriaus skaitytojų.

Lermas (triukšmas), pabalda (nenuorama), ūlionė (linksmybė) – tai tik keli Vaižganto „Pragiedruliuose“ vartoti žodžiai, kurių reikšmę spėliojo renginio žiūrovai. Į „Popietę su Vaižgantu“ susirinkę lankytojai klausėsi istorijų apie įžymųjį kunigą, rašytoją, visuomenės veikėją ir vieną žymiausių jo kūrinių – „Pragiedrulius“. Susirinkusieji taip pat susipažino su skyriuje eksponuojamomis parodomis „Autografuotos knygos: Vaižganto ir Vaižgantui“, „Vaižganto asmenybės blyksniai“ ir „Vaižganto „Pragiedruliai“ kalbininkų akimis“.

Renginyje paminėtos Lietuvių kalbos dienos, kurios vyksta nuo vasario 16 d. iki kovo 11 d. Kalbėti apie Vaižgantą ir jo kūrybą per Lietuvių kalbos dienas iš tiesų tinka. Dėl „Pragiedrulių“ kalbos išskirtinumo, gyvumo bei originalumo abejonių nekilo nei prieš beveik šimtą metų, nei dabar, o žvelgdami į šio kūrinio tekstą ir tuometinius kalbininkų atsiliepimus, kartu galime stebėti ir tam tikrą lietuvių kalbos bei požiūrio į ją kaitą.

Vyresnioji bibliografė Gabrielė Gibavičienė pristatė „Pragiedrulius“ – bene žymiausią Vaižganto kūrinį, pasakojantį apie sunkią ir ilgą lietuvių kovą dėl lietuviškos spaudos ir Lietuvos laisvės. Renginio lankytojai ne tik susipažino su „Pragiedrulių“ veikėjais, siužetu, metaforomis, kalba – jos gyvumu, ekspresyvumu ir tuometinių kalbininkų požiūriu į ją, tačiau ir galėjo paspėlioti, ką reiškia Vaižganto vartoti tarmiški žodžiai ar skoliniai.

Renginyje daug dėmesio skirta ir Vaižganto gyvenimo „deimančiukams“ – akimirkoms, kurios ryškiausiai ar įdomiausiai suspindo Juozo Tumo gyvenime. Apie tai renginyje pasakojo vyresnysis bibliotekininkas Alvydas Surblys, pateikęs istorijų tiek iš kasdieninio Vaižganto gyvenimo, tiek iš jo ilgo ir nenuilstamo darbo Lietuvai. Jo pasisakymas spektaklio metu Valstybės teatre 1923 metais, siekiant apginti įkalintą A. Smetoną, pasakojimai apie augintinį šunį Kauką, kuris buvo tapęs miesto simboliu ir kuriam Vaižgantas netgi parašė nekrologą – tai istorijos, atskleidusios įvairias šios iškilios asmenybės puses. Bibliotekininkas taip pat pristatė autografuotas Vaižganto ir Vaižgantui dovanotas knygas, saugomas Senųjų ir retų spaudinių skyriaus fonde ir eksponuojamas minėtoje parodoje „Autografuotos knygos: Vaižganto ir Vaižgantui“ – tai ir jo „Raštų“ III tomas (1922) su autografu Jėzuitų gimnazijai, ir poeto Antano Miškinio dovanota knyga „Balta paukštė“ (1928) su dovanojimo įrašu Vaižgantui.

   


Sužinoti daugiau istorijų ir įdomių faktų apie Juozą Tumą-Vaižgantą, pamatyti jam priklausiusias knygas bei pasižvalgyti po ryškias jo gyvenimo akimirkas nuotraukose kviečiame aplankant Senųjų ir retų spaudinių skyriuje (K. Donelaičio g. 8) eksponuojamas parodas:
„Vaižganto „Pragiedruliai“ kalbininkų akimis“ (eksponuojama II a. skaitykloje, iki 04 01)
 „Vaižganto asmenybės blyksniai“ (eksponuojama II a. laiptų aikštelėje, iki 06 01)
„Autografuotos knygos: Vaižganto ir Vaižgantui“ (eksponuojama II a. fojė, iki 06 01)

Parengė vyresn. bibliografės Gabrielė Gibavičienė ir Austėja Krištaponytė

Kunigas, rašytojas, literatūros istorikas ir kritikas, tautinio sąjūdžio veikėjas Juozas Tumas-Vaižgantas (1869 09 20 Maleišiuose, Svėdasų valsč., Ukmergės apskr. – 1933 04 29 Kaune) labai mylėjo knygas bei turėjo vertingą asmeninę biblioteką, kurioje iš viso buvo sukaupęs apie 4 tūkstančius leidinių. Nuo 1899 m. J.Tumas-Vaižgantas turėjo savo asmeninės bibliotekos antspaudą „Kunigo Juozo Tumo kningynas“, kurį vėliau pakeitė nežinomo autoriaus ekslibrisas „Ora et labora unitis viribus. Kun. Juozapo Tumo“ („Melskis ir dirbk bendrom jėgom. Kun. Juozapo Tumo“), o nuo 1919 m. Pauliaus Galaunės sukurtas ekslibrisas.


J.Tumas-Vaižgantas savo asmeninę biblioteką rinko ne pramogai ir ne bibliofilinių poreikių tenkinimui, o moksliniais tikslais, tačiau jam rūpėjo ir estetinė knygos išvaizda. Todėl, vos tik susikūrus XXVII knygos mėgėjų draugijai, įsitraukė į jos veiklą, buvo jos nariu Nr. 15 (draugijos nariams buvo suteikiamas pastovus numeris) 1931-1933 m. Deja, nesulaukė nei savo straipsnio „Dvejopa bibliofilybė“ draugijos metraščio pirmame tome, išleistame 1933 m., nei kitų gražių 27 knygos mėgėjų draugijos leidinių. Po jo mirties pasirodė ir šios draugijos išleisti fragmentai iš Vaižganto „Pragiedrulių“, pavadinti „Milžinų dvasios“ (1935).


KAVB Senųjų ir retų spaudinių yra saugoma 106 pavadinimų, 111 egz. Vaižganto asmeninės bibliotekos knygų. Iš jų 13 leidinių dovanoti Juozui Tumui-Vaižgantui su autorių autografais. Su kai kuriais autoriais J.Tumas daug bendravo (Juozas Eretas, Juozas Laukaitis, Mykolas Vaitkus)  ar dėstė jiems lietuvių literatūrą Lietuvos universitete bei epizodiškai buvo susitikęs (Stasys Anglickis, Jonas Graičiūnas, Antanas Miškinis), o kai kurių visai nepažinojo. Daugelis autorių tikėjosi, jog J.Tumas atkreips į jų leidinius dėmesį, juos parecenzuos. J.Tumo recenzija, net ir parašyta su kritikos doze, buvo tarsi pripažinimas, jog toks autoritetas ją pastebėjo. Tačiau J.Tumas buvo labai užimtas ir savo veiklos prioritetų griežtai besilaikantis žmogus. Nors garsėjo kaip pradedančių poetų, rašytojų globėjas, „deimančiukų“ ieškotojas, tačiau ne visiems, net ir atsiuntusiems jam savo knygas, galėjo parašyti jų recenzijas. Iš pabraukymų ar pastabų kai kuriose knygose matyti, jog J.Tumas jas skaitė, bet jo santykis su autografuotomis knygomis bei jų autoriais dažnai lieka neaiškus.


Ir paties J.Tumo-Vaižganto motyvai dovanoti kažkam savo knygą ne visada buvo aiškūs. KAVB Senųjų ir retų spaudinių skyriuje turime šešias J.Tumo-Vaižganto įvairiems asmenims dovanotas knygas bei vieną jo knygą užrašytą Kauno jėzuitų gimnazijai. KAVB yra J.Tumo-Vaižganto dovanota knyga jo sesers dukrai Barborai Mėginaitei-Lesauskienei ir jos vyrui Pranui Lesauskiui, taip pat jo autografuotos knygos bendražygiams Aleksandrui Dambrauskui-Jakštui bei Gabrielei Petkevičaitei-Bitei, Vilniaus vyskupui Jurgiui Matulaičiui-Matulevičiui, kunigui profesoriui Bronislovui Žongolovičiui ir ko gero dėl pasikėsinimo tokio jo dėmesio nusipelniusiam Augustinui Voldemarui.

     


Paroda eksponuojama K. Donelaičio g. 8, 2 a. fojė

 

Lietingas ir niūrus pirmadienio oras neišbaidė knygrišystės, istorijos ir meno entuziastų – gausiai susirinkę lankytojai Senųjų ir retų spaudinių skyriuje klausė knygų restauratoriaus ir parodos autoriaus Sigito Tamulio bei menotyrininkės Rūtos Taukinaitytės-Narbutienės pasakojimų apie knygrišystės meną.

Renginį pradėjusi menotyrininkė teigė, kad šia paroda galėtų didžiuotis bet kuris pasaulio muziejus ar biblioteka. Rekonstruoti knygų įrišimai leidžia ne tik teoriškai susipažinti su knygrišystės amato istorija, bet ir pamatyti kiekvieną siūlą, sagtį ar priešlapį. Dažnai pažvelgę į seną (ar šių dienų) leidinį matome tik viršelį, tačiau kas slepiasi po juo? Iš kokios odos buvo gaminami viršeliai, kodėl kai kurie įrišimai turi pritvirtintas grandines ir kaip atrodė nešiojamos knygos – visa tai galima sužinoti parodoje.

Paroda – ne tik knygrišystės amato raidos atspindys, bet ir vieno žmogaus valios bei entuziazmo įrodymas – Sigitas Tamulis net keturiolika mėnesių kruopščiai dirbo siekdamas kuo geriau atkurti knygų įrišimų istoriją.

Pasitelkiant knygrišystės amato kaitą parodos lankytojas keliauja laiku ir erdve į praeitį: nuo pirmųjų įrišų Egipte iki Etiopijos; nuo Bizantijos iki Karolingų dinastijos; nuo Artimųjų Rytų iki Vakarų Europos. Nuo I iki XVI amžiaus. Kiekviena preciziškai atkurta knygos įrišimo detalė – tai vis naujas įrišimo technologijos, istorijos ir kultūros kaitos liudijimas.

Parodoje eksponuojama apie 20 rekonstruotų įrišimų. S. Tamulis, sulaukęs lankytojų klausimų apie parodos kūrimo procesą, atskleidė, kad išsiaiškinti, kaip buvo tvirtinama viena ar kita įrišo detalė – kone detektyvo darbas. Autorius pasakojo, kad naudojant knygą apie 200 metų, ji dažniausiai yra perrišama. Todėl bibliotekose ir muziejuose galima rasti nemažai knygų, pavyzdžiui, atkeliavusių iš X amžiaus, tačiau jų įrišimas – XVI amžiaus. Dėl to rekonstruoti seniausius įrišus – tikras iššūkis.

 

Parengė vyresn. bibliotekininkės Gabrielė Gibavičienė ir Austėja Krištaponytė