Fantastinės literatūros užuomazgų galima rasti jau pačiose seniausiose istorijose, pasakose, mitologijoje. Viena seniausių pasaulyje užrašytų istorijų – Gilgamešo epas (sukurtas Mesopotamijos regione apie 2100–1200 m. pr. m. e.) – jau turėjo fantastikos elementų. Tačiau šiuolaikinė fantastinė literatūra ėmė formuotis tik daugmaž prieš 200–300 metų. Visų pirma išpopuliarėjo mokslinė fantastika (šiuolaikinė maginė fantastika įsitvirtino tik po Antrojo pasaulinio karo, tam daugiausia įtakos turėjo J. R. R. Tolkieno knygos). Nors toli gražu ne pats pirmas, tačiau dažnai pirmu tikru mokslinės fantastikos kūriniu tituluojamas Merės Šeli romanas „Frankenšteinas“ (1818 m., į lietuvių kalbą išverstas tik 1995 m.).

Šiame Kauno apskrities viešosios bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centro parengtame tekste bendrai pristatoma XX a. pirmos pusės fantastinės literatūros leidyba lietuvių kalba (daugiausia knygos, skirtos suaugusiems). Paminimos verstinės knygos, tačiau didžiausias dėmesys skiriamas lietuvių autorių kūriniams, kurie yra saugomi Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje.

VERSTINĖ FANTASTINĖ LITERATŪRA

XX a. pirmoje pusėje buvo gausiai skaitomi ir verčiami įvairūs garsių autorių fantastiniai, nuotykių romanai. Pavyzdžiui, Džonatono Svifto satyrinis romanas „Gulivero kelionės į nežinomas šalis“ (1726 m., į lietuvių kalbą išverstas ir „Švyturio“ bendrovės išleistas 1924 m.), Henrio Riderio Hagardo, „prarastojo pasaulio“ žanro pradininko, romanai „Karaliaus Saliamono kasyklos“ (1885 m., į lietuvių kalbą išverstas 1923 m.), „Ajieša“ (1887 m., lietuviškai išleistas 1933 m.) ir kt.

Iš ketvirtajame dešimtmetyje išleistų knygų verta paminėti čekų rašytojo, nominuoto Nobelio literatūros premijai, Karelo Čapeko romaną „Karas su salamandromis“ (1937 m. išleido bendrovė „Dirva“). Ši knyga – ne pirmas lietuvių auditorijai pristatytas rašytojo mokslinės fantastikos kūrinys. Dar 1927 m. pagal to paties pavadinimo pjesę Kauno valstybiniame dramos teatre buvo pastatytas spektaklis „R. U. R.“, kuriame pirmą kartą pavartotas žodis „robotas“.

Taip pat mėgiamos ir verčiamos buvo amerikiečio, „Tarzano“ autoriaus, Edgaro Raiso Barouzo knygos. Lietuvių kalba buvo išleisti romanai „Žmogus Nr. 13“ (1935), „Užmirštoji sala“ (1936) ir „Pelusidaras“ (1938), kurio egzempliorius saugomas Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje. Visą „Pelusidaro“ seriją sudaro 7 knygos, o į lietuvių kalbą išverstos ir į tą patį leidinį sudėtos pirmosios dvi. Jas išleido „Sakalo“ bendrovė. Pelusidaras – tai pasaulis, esantis Žemės viduryje (Žemė šiame romane tuščiavidurė). Pagrindiniai veikėjai su eksperimentine mašina pragręžia Žemę ir patenka į šį pasaulį, kuriame be įvairių priešistorinių gyvūnų rūšių taip pat yra ir  įvairių fantastinių rasių.

Vieni populiariausių vardų mokslinės fantastikos istorijoje neabejotinai yra Žiulis Vernas (1828–1905) ir Herbertas Džordžas Velsas (1866–1946). Būtent jie sukūrė šio žanro kanoną. Visgi nors gyveno panašiu metu ir abu rašė mokslinės fantastikos kūrinius, jų rašymo stiliai skyrėsi – Ž. Vernas rašė kur kas labiau techniškai, remdamasis mokslinėmis teorijomis ir detaliai apibūdindamas visus išradimus, priešingai nei H. Dž. Velsas, kuris labiau pasikliovė kūrybiškumu ir fantastiniais elementais. Žiulio Verno romanuose svarbesni nuotykiai, kelionės, o H. Dž. Velso knygose – fantastiniai siužetai. Į lietuvių kalbą abu šie autoriai pradėti versti XX a. pradžioje, tačiau jų romanų leidyba suintensyvėjo trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje.

Pirmasis Ž. Verno romanas lietuvių kalba išleistas Čikagoje 1917 m., tai J. A. Chmieliausko išverstas romanas „Vėliavos Akyvaizdoje“. Vėliau jau Lietuvoje išleisti du romano „Kelionė aplink pasaulį per 80 dienų“ leidimai (pirmasis išleistas 1921 m., antrasis – 1937 m.), „20000 mylių jūros gelmėmis“ (1936 m.), „Paslaptingoji sala“ (1938 m.) ir įvairūs kiti nuotykių romanai. Daugiau apie Ž. Verną skaitykite čia.

Pirmasis į lietuvių kalbą išverstas H. Dž. Velso kūrinys buvo romanas „Pasaulių karas“ (1924). Vienas iš bibliotekoje saugomų egzempliorių priklausė Lietuvos agronomui Matui Mickiui. Vėliau išėjo romanas „Pirmieji žmonės mėnulyje“ (1928), iš dalies įkvėptas Ž. Verno knygos „Nuo Žemės į Mėnulį“ (1865), Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centre saugomas leidinys, priklausęs Lietuvos gydytojui akušeriui, profesoriui Pranui Mažyliui. Ketvirtajame dešimtmetyje buvo išleistas apsakymas „Aklųjų šalis“ (1934) ir romanas „Nematomas žmogus“ (1934).

LIETUVIŲ RAŠYTOJŲ FANTASTINĖ LITERATŪRA

Patys lietuviai, nepaisant didelės paklausos, fantastinius kūrinius rašyti visgi pradėjo kur kas vėliau ir gana negausiai. Lietuvių fantastikos pradininku laikomas rašytojas Justinas Pilyponis (1907–1947). Akivaizdu, kad rašytoją įkvėpė Ž. Vernas, nes jau pirmasis jo kūrinys buvo pavadintas „Kelionė aplink Lietuvą per 80 dienų“ (1928). Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centre yra vienas šios knygos egzempliorius, priklausęs karininkui Vladui ir jo žmonai Olgai Lišauskams, ir vienas, kuris priklausė Lietuvos teisininkui, politikui, žurnalistui, visuomenės veikėjui Vincui Rasteniui. Knygoje yra jo parašas ir atspaudas „Vinco Rastenio aukota Respublikos Pedagoginio Instituto Bibliotekai Klaipėdoje“.

Romanas „Kelionė aplink Lietuvą per 80 dienų“ yra tarsi „apverstas“ Ž. Verno romanas, nes apkeliauti Lietuvai 80 dienų tikrai nereikia, todėl keliautojai turėjo stengtis eiti visai lėtai. Fantastikos šiame kūrinyje nėra daug, jį labiau tinka priskirti nuotykių romanui. Visgi didelė dalis vėliau išleistų J. Pilyponio knygų turėjo daugiau ar mažiau fantastikos elementų: „Klubas nepatenkintų žmonomis“ (1929), „Amžinas žydas Kaune“ (1934), „Kaukolė žalsvame čemodane“ (1934). Šio rašytojo knygos pasižymi gana paprastu pasakojimo stiliumi, veikėjai išskirtinai teigiami arba neigiami.

Reikšmingiausias J. Pilyponio kūrinys yra „Antrasis pasaulio tvanas“ (pirma dalis išleista 1930 m., antra – 1934 m., trečioji dalis taip ir nepasirodė). Šiame romane autorius aprašė ateities pasaulį, alinamą karų tarp rasių. Bibliotekoje saugomos dvi romano dalys, įrištos į vieną knygą. Leidinys priklausė literatui, redaktoriui Kastantui Kristučiui.

Ketvirtajame dešimtmetyje fantastinės literatūros ėmė rodytis vis daugiau. 1934 m. buvo išleistas Mato Mateikos nuotykių leidinys „Kaukolės šypsena“ (Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje šio leidinio nėra, tačiau skaitmenintą knygą galite rasti čia). Šiame trumpame fantastiniame detektyve pasakojama apie genialaus mokslininko užmojį išnaikinti žmoniją. Lietuva – pirmoji jo stotelė, kurioje profesorius ketino išmėginti savo atrastus mirties spindulius, tačiau jį sustabdė Amerikos seklys Matas Mateika ir jo pagalbininkas Jonas Vairas. Knygos pradžioje yra rašytojo Vytauto Bičiūno citata:

Nors J. Pilyponis ir laikomas fantastikos pradininku, tačiau reikšmingiausias, vertingiausias tarpukario lietuvių fantastikos kūrinys yra Igno Šeiniaus romanas „Siegfried Immerselbe atsijaunina“. Tai satyrinis mokslinės fantastikos kūrinys, kuriame pašiepiama nacizmo ideologija. Jame pasakojama, kaip profesorius, nacionalsocialistas Siegfriedas Immerselbe nusprendžia atjaunėti. Tačiau po atliktos procedūros paaiškėja, kad jam buvo suleista jaunos žydės hormonų.. Profesorius ne tik atjaunėja 30 metų, tačiau pasikeičia ir jo mąstymas – Immerselbe nusprendžia, kad nebetiki nacistinės Vokietijos ideologija. Jis parašo knygą „Pamatai naujai žmonijai“ ir net įsimyli žydę.

 

 

 

Šią knygą 1934 m. išleido „Sakalo“ bendrovė. Tarpukario kritikai ją vertino teigiamai: „Romanas skaitomas lengvai ir įdomiai, nes ryškus jame siužetas ir visur gyva patraukianti akcija ir vykusiai pravesta intriga“ [4], „ypatingo dėmesio verta knyga“ [5].

 

Lietuviai taip pat rašė apie keliones į kosmosą – 1936 m. išleista rašytojo Viktoro Kropo (1902–1973) knyga vaikams „Svečiuose pas marsiečius“. Ji pelnė V. Kropui fantastikos literatūros vaikams pradininko Lietuvoje šlovę. Deja, šlovė buvo trumpalaikė, nes gero įvertinimo knyga nesulaukė. Šią knygą apie neįtikėtinus našlaičio Vytuko nuotykius Kanados taigoje ir jo skrydį į Marsą išleido Nepriklausomųjų žurnalistų ir rašytojų grupė, V. Kropas buvo šios grupės narys. Vienas iš knygos tikslų turėjo būti supažindinti skaitytojus su Marso planeta, tačiau visgi joje daugiau fantastikos nei realių faktų. Pavyzdžiui, Vytukui paklausus piloto, ar reikia pasirūpinti maisto ir gėrimų prieš skrydį į Marsą, pilotas jį nuramina, kad užteks „poros buterbrodų ir stiklo arbatos“ ir jie pasieks Marsą. Patys marsiečiai apibūdinami kaip 2,5 karto didesni už žmogų, plikomis galvomis ir didelėmis akimis, plunksnuotomis rankomis su čiuptuvais jų galuose. Marso džiunglės pilnos vabzdžių, čia nėra žuvų, bet gausu gyvių, prisitaikiusių prie Marso sąlygų (prie oro prisitaikę plaučiai, kailiai ir pūkai, saugantys nuo šalčio). Daugiau apie šią knygą ir V. Kropo kūrybą skaitykite čia.

 

 

Galiausiai verta paminėti ir išeivio, lietuvių rašytojo ir poeto, Klemenso Jūros (1912–1991) fantastinę knygą „Okeanida“ (1947). Tai bene pirmoji išeivijoje išleista fantastinė knyga, ji atspausdinta Vokietijoje, Bremervörde. Vėliau autorius emigravo į Braziliją.

 

Romane pagrindinis veikėjas, keliaudamas laivu per Atlanto vandenyną, sutinka Liūdesio Valdovę Okeanidą. Jie kalbasi apie žmonijos ydingumą, meilę, visuomenę. Vėliau paaiškėja, kad jūreiviai dažnai ją mato, pagrindinis veikėjas išklauso kito ją matančio jūreivio pasakojimą. Toje atkarpoje, kurioje pasirodo Okeanida, jūreiviai dažnai bando nusiskandinti, to išvengti nepavyksta ir pagrindiniam veikėjui. Visgi jis išgyvena, patenka į negyvenamą salą. Visoje knygoje pinasi nuotykiai, fantastiniai elementai ir filosofiniai pamąstymai. Pagrindinis veikėjas nusivylęs žmonija, tačiau pasiryžta „grįžti į žmonių tarpą ir dirbti humanizmui“.

Kviečiame apsilankyti Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centro skaitykloje ir patiems susipažinti su šiais leidiniais!

 

 

1. Bičiūnas, V. Knygų lentynoj // Naujas žodis. – 1929, Nr. 2 (90), p. 16. Prieiga internete: https://bit.ly/40JLnnA [žiūrėta 2023-03-23].

2. Dambrauskas, A. Ko moko tarpukario Lietuvos fantastai? // Metai. – 2020 03 20. Prieiga internete: https://bit.ly/3ZyC3la [žiūrėta 2023-03-29].

3. Ibid.

4. Ignas Šeinius. Siegfried Immerselbe atsijaunina // Karys. – 1935, Nr. 2, p. 52. Prieiga internete: https://bit.ly/3ZMZuaI [žiūrėta 2023-03-31].

5. Ignas Šeinius. Siegfried Immerselbe atsijaunina // Literatūros naujienos.  – 1934, gruod. 1, p. 5. Prieiga internete: https://bit.ly/3GjzQTR [žiūrėta 2023-03-31].

 

 

 

Tekstą parengė ir vaizdus skaitmenino vyresn. metodininkė Gabrielė Juodzevičiūtė

 

Žiulis Gabrielis Vernas (1828–1905) yra žymus prancūzų rašytojas, laikomas vienu iš mokslinės fantastikos pradininkų. Ž. Vernas iš viso parašė 65 romanus, taip pat sukūrė pjesių, apsakymų, esė ir kt. Jo kūriniai yra vieni daugiausiai verčiamų pasaulyje, o į lietuvių kalbą Ž. Verno romanai pradėti versti jau XX a. pradžioje. Kviečiame skaityti tekstą ir pamatyti senųjų Ž. Verno knygų įvairiomis kalbomis!

Žiulis Vernas

KARJEROS PRADŽIA IR PIRMOSIOS KELIONĖS

Ž. Vernas gimė Nante, Prancūzijoje, buvo vyriausias iš 5 vaikų. Jo tėvas Pjeras Vernas buvo advokatas ir siekė, kad jo pėdomis sektų ir sūnus, tačiau Ž. Verną labiau traukė nuotykiai ir rašymas. Egzistuoja legenda, kad sulaukęs 11 metų rašytojas pabėgo iš namų ir įlipo į laivą, kuris turėjęs jį nuplukdyti į Indiją, tačiau Ž. Verno tėvas laiku jį rado ir parsivedė namo, o rašytojas turėjo pasižadėti nebekeliauti, nebent svajonėse [1].

1947 m. Ž. Vernas išvyko į Paryžių studijuoti teisės. Nors iš tiesų ketino būti rašytojas, tačiau kol studijavo teisę jį išlaikė tėvas. Rašyti pradėjo dar paauglystėje, o studijuodamas kūrė poeziją, libretus. Paryžiuje jis susipažino ir su rašytojais Viktoru Hugo [2] ir Aleksandru Diuma [3]. Debiutavo kaip dramaturgas, pirmoji jo drama buvo pastatyta 1850 m. Ž. Verno tėvas tikėjosi, kad baigęs studijas sūnus grįš namo ir pradės savo advokato karjerą, tačiau šis nenorėjo išvykti iš Paryžiaus, bandė derėtis su tėvu, kad šis ir toliau jį finansiškai remtų. Ž. Vernui pavyko – jis liko Paryžiuje, kur galėjo toliau kurti ir bendrauti su literatūros pasaulio atstovais. Tuo metu Ž. Vernas rašė trumpas istorijas žurnalui „Musée des Familles“. Rašytojo tėvas dar bandė sūnų įkalbėti grįžti – pasiūlė perduoti savo verslą, tačiau tuo metu Ž. Vernas gavo darbą Paryžiaus teatre „Théâtre Lyrique“ ir tėvo pasiūlymo atsisakė.

Karjeros pradžia Ž. Vernui buvo sunki. Jis turėjo įvairių sveikatos problemų, jautė nuolatinį pinigų stygių ir daug rašė. Tėvų prašė, kad rastų jam turtingą moterį, kurią galėtų vesti, tačiau ilgą laiką paieškos nebuvo sėkmingos. Galiausiai 1856 m. jis susipažino su savo būsima žmona, turtinga našle Honorina de Viane. Jie susituokė 1857 m., o pirmasis ir vienintelis jų sūnus Mišelis gimė 1861 m.

Nors Ž. Verno knygose kelionių daug, tačiau tada, kai pradėjo rašyti romanus, jis dar nebuvo daug keliavęs. Pirmosios jo kelionės iš Prancūzijos buvo 1858 m., kai kartu su savo draugu Aristidu Hignardu ir jo broliu keliavo į Liverpulį ir Škotiją, ir 1862 m., kai vyko į Švediją ir Norvegiją [4]. Ir nors Afrikoje lankytis rašytojui neteko, pirmojo jo romano veiksmas vyksta būtent ten – 1863 m. buvo išleistas romanas „Penkios savaitės oro balionu“. Ž. Vernas tuo metu dar nebuvo skridęs oro balionu, tačiau manoma, kad jį įkvėpė Edgaro Alano Poe kūryba – šio rašytojo pasakojimuose žmonės oro balionu skrido per Atlanto vandenyną ir net į Mėnulį [5].

Jules Verne „Fünf Wochen im Ballon. Entdeckungsreise dreier Engländer in Afrika wiedererzählt nach den Aufzeichnungen des Dr. Fergusson“. Deutsch von Paul Heichen. A. Weichert. – Berlin 1901.

DARBAS SU LEIDĖJU PJERU-ŽIULIU HETZELIU

1862 m. Ž. Vernas susipažino su leidėju Pjeru-Žiuliu Hetzeliu. Būtent jis išleido pirmąjį Ž. Verno romaną, tai buvo ilgo bendradarbiavimo pradžia – kartu jie sukūrė seriją „Voyages extraordinaires“ („Nepaprastos kelionės“), kurią sudaro 62 romanai (54 šios serijos romanai buvo išleisti kai Ž. Vernas dar buvo gyvas, o dar 8 – po jo mirties). Dažnai rašoma, kad būtent P. Ž. Hetzelis „atrado“ Ž. Verną, tačiau iš tiesų jie vienas kitam buvo lygiai svarbūs ir reikalingi [6]. Rašytojui reikėjo leidėjo, o leidėjui – rašytojo.

Nuo 1864 m. P. Ž. Hetzelis kartu su J. Macé ėmėsi leisti žurnalą „Le Magasin d'éducation et de récréation“, kuriame dalimis publikuodavo Ž. Verno kūrinius prieš išleisdamas juos pilnomis knygomis. Antrasis „Voyages extraordinaires“ serijos romanas „Kapitono Hatero kelionė ir nuotykiai“ buvo pirmasis, kurį spausdino žurnale. Yra žinoma, kad P. Ž. Hetzelis nemažai redagavo Ž. Verno knygas, kartais net keitė tokius svarbius aspektus kaip istorijos pabaiga. Romano „Kapitono Hatero kelionė ir nuotykiai“ istorija turėjo baigtis pagrindinio herojaus mirtimi, tačiau P. Ž. Hetzeliui tokia pabaiga pasirodė nepriimtina, todėl herojus grįžo namo [7]. Leidėjas turėjo aiškią viziją, kaip turi atrodyti serija „Voyages extraordinaires“, todėl atsisakė 1863 m. Ž. Verno jam parodytos knygos „XX amžiaus Paryžius“ („Paris au XXe siècle“). Romane vaizduojamas niūrus Paryžiaus 1960 m. vaizdas. Šiame Ž. Verno vaizduojamame mieste nėra karo, gatvės, pasitelkus elektrą, yra apšviestos, galimos greitos kelionės traukiniais be taršos ir vežimais be žirgų, varomais benzinu. Tačiau nors šiame pasaulyje gausu išradimų, gerinančių gyvenimo kokybę, čia nėra menų, humanitarinių mokslų – svarbios tik technologijos. Visa knyga pesimistinė, neturinti laimingos pabaigos, todėl tuo metu, kai buvo parašyta, išleista nebuvo. XX a. pabaigoje ją atrado Ž. Verno proanūkis ir knyga buvo išleista 1994 m. [8].

Ž. Vernas ilgai buvo nepastebėtas – pirmoji jo knyga buvo išleista tik jam sulaukus 35 m. Todėl pagaliau turėdamas galimybę rašyti ir iš to gyventi būtent tai jis ir darė – baigęs vieną knygą jis iškart imdavosi kitos [9]. Dėl šios priežasties nuo 1863 m. iki 1905 m. kasmet pasirodydavo 1–2 nauji romanai. To reikalavo ir sutartis, 1864 m. pasirašyta su P. Ž. Hetzeliu. Joje buvo nurodyta, kad Ž. Vernas kasmet turės pristatyti 3 knygas, parašytas tuo pačiu žanru ir tokio paties ilgio, kaip ir ankstesnės. Šios sąlygos greičiausiai atsirado siekiant, kad Ž. Vernas daugiau nerašytų ir nesiūlytų tokių knygų, kaip „XX amžiaus Paryžius“ [10]. Įspūdį, kad rašytojo ir jo leidėjo darbo santykiai buvo sudėtingi, galima susidaryti iš jų laiškų. Kaip jau buvo minėta, P. Ž. Hetzelis iš Ž. Verno reikalavo stipraus jo tekstų redagavimo, kartais esminių elementų keitimo. Pirmaisiais bendradarbiavimo metais Ž. Vernas visiškai klausė savo leidėjo ir buvo labai dėkingas už visas pastabas, tačiau laikui bėgant tokio nuolankumo rodė vis mažiau, jų santykių dinamika pasikeitė ir, kaip galima spręsti iš laiškų, jų diskusijos ir nesutarimai ėmė panėšėti į lygiaverčių partnerių – Ž. Vernas nustojo aklai paklusti visiems leidėjo reikalavimams. P. Ž. Hetzelis redagavo Ž. Verno kūrinius pagal tokią vertybinę sistemą, kuri leistų parduoti kuo daugiau knygų. Toks elgesys vertinamas prieštaringai, bet greičiausiai be P. Ž. Hetzelio nebūtų atsiradusi serija „Voyages extraordinaires“, o be Ž. Verno niekas nebeprisimintų leidėjo P. Ž. Hetzelio [11]. Po P. Ž. Hetzelio mirties Ž. Vernas bendradarbiavo su jo sūnumi – L. Ž. Hetzeliu.

Ž. Vernas mirė 1905 m. Jis rašė iki pat mirties, nepaisydamas silpstančio regėjimo, todėl paliko rankraščių, kuriuos jau po rašytojo mirties suredagavo jo sūnus ir išleido L. Ž. Hetzelis. Ž. Vernas savo kūryba įtaką darė ne vien rašytojams, bet ir mokslininkams, keliautojams, o jo romanai perleidžiami ir skaitomi iki šiol.

LEIDINIAI, SAUGOMI KAUNO APSKRITIES VIEŠOJOJE BIBLIOTEKOJE

Kauno apskrities viešosios bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centre yra saugomos dvi Hetzelio XIX a. pab. išleistos knygos: „Garo namas“ („La maison à vapeur“) ir „Juodoji Indija“ („Les Indes noires“). „Garo namas“ (pirmą kartą išleista 1880 m.) gausiai iliustruotas L. Bennetto. Knygoje pasakojama istorija apie britų kolonistų kelionę po Indiją, o keliavo jie namuose, kuriuos traukė mechaninis dramblys, varomas garo mašinos. Ši knyga nėra išversta į lietuvių kalbą. 

Knygoje „Juodoji Indija“ (pirmą kartą išleista 1877 m.), iliustruotoje J. Férato, pasakojama apie kalnakasių bendruomenę Škotijoje, kuri susiduria su keistais nutikimais kasyklose. Knyga į lietuvių kalbą išversta 1997 m.

Dar viena bibliotekoje saugoma knyga prancūzų kalba yra „L'Épave du Cynthia“ (pirmą kartą išleista 1885 m.), ji nepriklauso serijai „Voyages extraordinaires“. Ją parašė Ž. Vernas ir prancūzų politikas, rašytojas, žurnalistas A. Laurie. Jo, kaip ir Ž. Verno, knygų leidėjas buvo P. Ž. Hetzelis. Šie du autoriai bendradarbiavo ties keliomis knygomis, tačiau ne visose jie nurodyti kaip bendraautoriai. Bibliotekos turimas „L'Épave du Cynthia“ egzempliorius buvo išleistas 1935 m. leidyklos „Hachette“, iliustruotas Ch. Hallo.

Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centre saugomos trys XIX a. pabaigoje išleistos Ž. Verno knygos anglų kalba: „The Moon Voyage“ (susideda iš dviejų knygų: pirmos dalies „From the Earth to the Moon“ („Nuo Žemės į Mėnulį“) ir antros dalies „Round the Moon“ („Aplink Mėnulį“)), „Around the World in Eighty Days“ („Aplink pasaulį per 80 dienų“) ir „A Journey into the Interior of the Earth“ („Kelionė į Žemės centrą“). Pastarosios dvi knygos Lietuvai buvo dovanotos, o jas surinko ir į Lietuvą atsiuntė Didžiosios Britanijos visuomenės veikėjas Pranas Bancevičius. Tai liudija įrašai, esantys knygose.

Jules Verne „Around the World in Eighty Days“. Išleista Londone XIX a. pab., leidėjas Sampson Low, Marston & Company.

Jules Verne „A Journey into the Interior of the Earth“. Išleista Londone ~1878–1882 m. [12], leidėjas Ward, Lock & Сo.

Jules Verne „The Moon Voyage“. Išleista Londone ~1873–1878 m. [13], leidėjas Ward, Lock, and Tyler. 

Į lietuvių kalbą Ž. Verno knygos pradėtos versti jau XX a. pradžioje. Pirmoji išleista Čikagoje 1917 m., tai J. A. Chmieliausko išverstas romanas „Vėliavos Akyvaizdoje“ („Face au drapeau“).

Jules Verne „Vėliavos Akyvaizdoje“. – Chicago, 1917.

Senųjų ir retų spaudinių fonde saugomos 10 pavadinimų Ž. Verno knygos lietuvių kalba: „Vėliavos akyvaizdoje“ (1917 m.), du romano „Kelionė aplink pasaulį per 80 dienų“ leidimai (pirmasis išleistas 1921 m., antrasis – 1937 m.), „Kapitono Granto vaikai“ (1929 m.), „Už 20.000 metų ir kitų autorių apysakos“ (1930 m.), „20000 mylių jūros gelmėmis“ (1936 m.), „Paslaptingoji sala“ (1938 m.), „Penkiolikos metų kapitonas“ (1937–1938 m.), „Mykolas Strogovas“ (1937–1938 m.), „Žangada“ (1939 m.), „Aukštyn kojom“ (1940 m.).

Jules Verne „Kelionė aplink pasaulį per 80 dienų“. Vertėjas J. Balčikonis, dailininkas P. Kalpokas, leidėjas M. Yčas, išleista 1921 m. 

Julius Vernas „Aplink Žemę per 80 dienų“. Vertėjas J. Balčikonis, išleido „Spaudos fondas“ 1937 m.

Jules Verne „20000 mylių jūros gelmėmis“, 1 ir 2 dalys. Vertėjas J. Talmantas, išleido „Šviesos“ knygynas 1930 m.

Jules Verne „Paslaptingoji sala“, 1 dalis. Vertėjas P. Budvytis, išleido „Šviesos“ knygynas 1938 m.

Jules Verne „Penkiolikos metų kapitonas“, 1 dalis. Vertėjas V. Žvikėnas, išleido „Spaudos fondas“ 1937 m.

Jules Verne „Žangada“, 1 dalis. Vertėjas P. Tarulis, išleido knygynas „Antikvaras“ 1939 m.