Petras Babickas (1903–1991) – lietuvių rašytojas, poetas, diplomatas, fotografas, radijo laidų kūrėjas. Jis gimė Laukminiškiuose (Kupiškio rajonas), tačiau 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos. Gyveno Vokietijoje, Italijoje, galiausiai apsistojo Brazilijoje, Rio de Žaneire. Čia dirbo Lietuvos pasiuntinybės Brazilijoje sekretoriumi, Kultūros skyriaus vedėju, vedė radijo laidą portugalų kalba apie Lietuvą. Mirė ir buvo palaidotas Rio de Žaneire, bet 2006 m. perlaidotas Petrašiūnų kapinėse, Kaune.

Kauno apskrities viešosios bibliotekos Senųjų ir retų spaudinių fonde yra saugoma 16 skirtingų pavadinimų P. Babicko knygų. Tarp jų – kelionių literatūra, kūriniai apie Lietuvą, poezija suaugusiems, knygos vaikams, straipsnių rinkinys ir kt. Kadangi P. Babickas domėjosi ir dirbo įvairiose srityse, natūralu, jog dažnai jos persipynė. Todėl dalis rašytojo knygų yra papildytos jo paties nuotraukomis, viena – net jo iliustruota.

POEZIJA

Ankstyvajai P. Babicko poezijai būdingas avangardizmas, tradicijos ir modernumo supriešinimas, poezijos ir fotografijos sintezė – poetą „galime vadinti moderniu estetu“ [1]. Pirmoji P. Babicko išleista knyga buvo būtent poezijos: eilėraščių rinkinys suaugusiems „Geltona ir juoda“ (išleista 1930 m. Kaune, leidyklos „Miniatiūra“, iliustruota paties autoriaus). Šios knygos poezija artima keturvėjininkams, ji maištinga, bet išėjo truputį per vėlai – keturvėjininkų žurnalas jau buvo uždarytas, jų knygos išleistos ir idėjos priblėsusios [2]. Antroji P. Babicko poezijos knyga, skirta suaugusiems, buvo išleista 1934 m. Kaune ir pavadinta „Žmogaus remontas“. Joje galima rasti įvairių temų, eilėraščių lyriniai subjektai maištauja, nori keisti žmogų ir pasaulį. Nemažai lyrikos šiame rinkinyje turi patriotinių idėjų.

Kitos trys P. Babicko poezijos knygos išleistos jau rašytojui emigravus. Šiose knygose tik dar labiau išryškėjo tautinės P. Babicko vertybės: „Poezijos pagrindu tapo istorinė atmintis, gimtoji žemė, praeities kultūra, kalba.“ [3] Knygos „Toli nuo tėvynės“ (išleista 1945 m. Augsburge, o antras papildytas leidimas – 1946 m. Romoje) eilėraščiuose jaučiamas dar šviežias skausmas, liūdesys dėl okupuotos Lietuvos. Čia sudėti ne vien nauji eilėraščiai, daugelis jau buvo publikuoti ankstesniuose leidiniuose, tačiau didžioji dalis jų vienaip ar kitaip susiję su Lietuva, ja žavimasi ir jos ilgimasi. 1945 m. leidimas – pirmoji egzodo poezijos knyga [4]. Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje (toliau – KAVB) saugomas 1945 m. leidimas yra nepilnas, o 1946 m. išleistas egzempliorius yra su kunigo Pranciškaus Mykolo Juro įspaudu.

1947 m. Buenos Airėse išleistas eilėraščių rinkinys „Svetimoj padangėj“, jis jau kiek kitoks. Nors didelė dalis eilėraščių apie Lietuvą, ryškus liūdesys dėl jos okupacijos, tačiau jaučiamas ir tikėjimas jos išlaisvinimu, atsiranda eilėraščių apie Pietų Ameriką (Argentiną, Braziliją). KAVB saugomas egzempliorius iš lietuvių spaudos darbuotojo Jono Prano Palukaičio kolekcijos.

Paskutinis P. Babicko eilėraščių rinkinys yra „Dramblio kojos“, išleistas 1957 m. Čikagoje. Čia sudėti eilėraščiai iš ankstesnių jo knygų („Geltona ir juoda“, „Žmogaus remontas“, „Svetimoj padangėj“). Net du KAVB saugomi knygos egzemplioriai yra su rašytojo autografais. Vienas iš jų siųstas dr. Kaziui Alminui (Chicago 1957.XI.1), o kitas – Kostui Žukui (Cleveland, 1958.III.9).

APSAKYMAI IR STRAIPSNIAI

1931 m. išleistas P. Babicko apsakymų rinkinys „Vakar“. Jį išspausdino Lietuvos šaulių sąjunga, viršelį piešė Vaclovas Kosciuška. Knygą sudaro devyni apsakymai, juos papildo nespalvotos paties autoriaus fotografijos ir smulkūs piešiniai. Ryškiausia knygos tema – kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės, joje daug patriotinių idėjų. Tam iškart nuteikia dedikacija „Tiems, kurie myli Lietuvą“. Už šią knygą P. Babickas gavo Lietuvos šaulių sąjungos 10 000 litų premiją [5]. Daugiau apsakymų rinkinių P. Babickas neišleido.

1940 m. Šaulių sąjunga išleido P. Babicko straipsnių rinkinį „Gyvenimas – laimė“. Jį sudaro didaktinio pobūdžio straipsniai, mokantys gyvenimo. Temos labai įvairios: apie gimtąją kalbą, laimę, sielą, grožį, ateitį ir kt. Leidinys skirtas jaunimui, kaip pats autorius rašo įžangoje: „skiriama daugiausia tam jaunimui, kuris dėl įvairių priežasčių negalėjo pasiekti mokslo, todėl knygoje paliečiami dalykai nagrinėjami kiek galint suprantamiau“.

LIETUVOS GAMTA

P. Babickas parašė net tris knygas apie Lietuvos gamtą, dvi iš jų – tik apie Lietuvos pajūrį. Pirmoji – kelionių apybraižų rinkinys „Gintaro krantas“. Jis išleistas 1932 m. Lietuvos šaulių sąjungos. Antrasis, redaguotas leidimas išėjo 1938 m. (išleido „Sakalo“ bendrovė), o trečiasis 1958 m. išleistas Čikagoje. Knygoje autorius pasakoja apie savo kelionę nuo Šventosios iki Nidos, sutiktus žmones. Visa tai, kaip ir būdinga P. Babicko kelionių knygoms, iliustruoja jo darytos nuotraukos. Tuo metu apie Kuršių neriją dar nebuvo daug rašoma – P. Babickas buvo vienas iš pirmųjų autorių. Nuo pat knygos pradžios akivaizdu, kad menininkas žavisi Kuršių nerija ir jos gamta, pirmoji apybraiža pradedama žodžiais „Kas kartą regėjo jūrą – ilgėsis vėl ją pamatyt“. To meto spaudoje recenzentai džiaugėsi ir dėkojo P. Babickui už tai, kad jis rašo apie šią vietą, kurią atostogoms dažniau rinkdavosi vokiečiai, o ne lietuviai [6].

Pirmasis (1932 m.) leidimas yra didelio formato, nuotraukų čia daug, nes jos ne vien P. Babicko (skiriasi ir jų kokybė). Taip pat yra įžanga apie Lietuvos pajūrį ir kurortus, parašyta anglų ir prancūzų kalbomis. Pradžioje, prieš pirmąją apybraižą, yra A. Žmuidzinavičiaus paveikslas „Vakaras Palangoj“. Nuotraukos leidinyje išdėstytos įvairiai, jos derinamos kartu su tekstu, yra skirtingų dydžių (kai kurios užima visą puslapį, kai kurios visai mažos). Antrajame (1938 m.) leidime viskas išdėliota tvarkingiau – knyga mažesnio formato, nuotraukų mažiau (visos nuotraukos paties autoriaus), jos panašesnio dydžio ir sudėliotos į atskirus puslapius, ne kartu su visu tekstu. Šiame leidinyje nebėra įžangos užsienio kalbomis.

Antroji P. Babicko knyga apie Lietuvos pajūrį – 1933 m. Lietuvos šaulių sąjungos išleistos „Marių pasakos“. Pats autorius pažymi, kad tai tarsi antrasis „Gintaro kranto“ sąsiuvinis. Įžanga jame taip pat parašyta tik užsienio kalbomis (anglų, prancūzų ir vokiečių). Vizualiai atrodo, kad „Marių pasakose“ daugiau nuotraukų – jų yra beveik kiekviename puslapyje, o teksto – ne. Knyga atspausdinta skirtingomis spalvomis (melsva, žalsva, pilka, violetinė), tai geriausiai matosi nuotraukose.

Trečioji, prie kurios kūrybos P. Babickas prisidėjo (buvo vienas iš autorių ir redaktorių), buvo „Lietuva vasarą“. Ji išleista 1934 m. („Savivaldybės“ redakcijos leidinys), kartu su P. Babicku ją redagavo Mykolas Ilgūnas. Leidėjai rašo, kad patys lietuviai menkai pažįsta savo tėvynę, todėl šios knygos turinys gali būti „nors mažu priminimu mūsų krašto grožybių, kurių mes taip atkakliai nenorime pastebėti“, o leidėjai džiaugsis, jei skaitytojai aplankys bent vieną iš aprašomų kurortų. Įžangoje vardijamos priežastys, kodėl verta aplankyti Lietuvą: paminimi keli istorijos faktai, lietuvių kalbos išskirtinumas, vaizdžiai apibūdinama gamta, rekomenduojami kurortai. Įžanga parašyta trimis kalbomis: prancūzų, anglų ir vokiečių, o visa likusi knyga – lietuvių kalba. Knyga gausiai iliustruota nespalvotomis nuotraukomis (vienas iš fotografų – P. Babickas), taip pat yra spalvotų lietuvių dailininkų paveikslų (A. Galdiko, A. Žmuidzinavičiaus, K. Šimonio).

KELIONIŲ LITERATŪRA

P. Babickas mėgo keliauti ne tik po Lietuvą – jis taip pat išleido dvi kelionių po užsienio valstybes apybraižų knygas. Pirmoji, „Elada“, išleista 1939 m. (leidėjas „Spaudos fondas“), apie rašytojo kelionę į Graikiją. Knygoje daug nuotraukų, dalis iš jų autoriaus, dalis kitų fotografų. P. Babickas aprašo ne vien savo kelionės patirtį, bet ir pristato šiek tiek Graikijos istorijos, kultūros, yra įvairių jo paties pamąstymų, iškilusių atsidūrus įvairiose situacijose. Vienas iš bibliotekoje saugomų egzempliorių priklausė žurnalistui, bibliografui Vytautui Steponaičiui.

Antroji P. Babicko knyga apie keliones užsienyje – „Brazilija“. Išleista 1951 m. („Rio de Janeiro – São Paulo“). Nuotraukų šioje knygoje mažiau nei „Eladoje“, tačiau visos jos paties P. Babicko. Pradžioje pateiktas Brazilijos žemėlapis, įžangoje („Įžangos vietoje“) gana išsamiai aprašyta Brazilijos istorija, geografinė padėtis, gamta. Pačioje knygoje pasakojama apie P. Babicko kelionę į Rio de Žaneirą, San Paulą ir kitus Brazilijos miestus, vietinius žmones ir jų kultūrą, taip pat yra paminimi ir lietuviai Brazilijoje.

Tada išplaukė iš uosto mano laivas.
Palydėjai tu, ir pasitikt žadėjai tu.
Aš mačiau tik saulę danguje auksinę
Netikėjau tuo, ir aš nepamačiau naktų.

Tada klaidžiojo po jūras mano laivas.
Neradau tavęs, aš jau neberadau tavęs.
Ir nebežinau, kur mane bangos neša,
kas mane parves, kas gi mane namo parves? –

Paklydimas [1]

Aplankyti kitas šalis šiomis dienomis galime nebent internete, televizoriaus ekrane ar knygose. Greičiausiai nebuvo tinkamesnio laiko skaityti kelionių užrašus, nei dabar. Itin populiarios kelionių knygos smalsaus keliautojo žvilgsniu padeda pažvelgti į kitas kultūras, tradicijas, žmones, nukelti į tolimas šalis. Tačiau koks keliautojo, kurio kelionės tikslas – jo paties tėvynė, žvilgsnis? Ar smalsumą keičia dėkingumas, ilgesys ar liūdesys? Norėdami atsakyti į šiuos klausimus, pirmiausia nusikelkime į Jungtines Amerikos Valstijas, kur gyveno ir kūrė Alė Rūta.

Alė Rūta (tikrasis vardas – Elena Nakaitė-Arbačiauskienė) yra lietuvių išeivijos rašytoja, 1944 metais pasitraukusi į Vakarus ir studijavusi Vienos universitete, o 1948 persikėlusi į JAV. [2] Lietuvą rašytoja paliko to nenorėdama – kaip pati autorė rašo kelionės tekste, „netikėtai likau už vartų… Buvom išvažiavę į Austriją studijoms ir, sovietams antrą kartą Pabaltijį užplūstant, nebegalėjom sugrįžti.“ [3]

Alės Rūtos kūrybinis palikimas gausus – ji rašė romanus, romanų ciklus, apysakas, noveles, scenos veikalus, poeziją. Pati rašytoja išskyrė tris premijuotus romanus: „Trumpa diena“ (1955), „Kelias į kairę“ (1964) ir „Pirmieji svetur“ (1984). [4] Kaip teigia Valentinas Sventickas, rašytojos proza pasižymi realistinės ir lyrinės tėkmių samplaika, psichologizuotu ir pakiliu pasakojimu. Jos tekstuose vaizduojami egzode atsidūrusių lietuvių jausmai ir refleksijos, o idealistiški patriotiniai siekiai buvo nuolatinė jos kūrybos ir veiklos siekiamybė. [5] Nenuostabu, kad tėvynės ilgesio ir nostalgijos gimtajam kraštui vaizdavimas bei patriotinių idealų puoselėjimas atsispindi ir kelionės į Lietuvą aprašyme „Tarp ilgesio ir tėviškės“ (1987).

Kalbėdama apie autorės romanus „Pirmieji svetur“ ir „Daigynas“ (1987) Ingrida Žindžiuvienė teigia, kad juose „amerikietiškosios“ vertybės susipina su tautinėmis tradicijomis, pagrindiniai romanų veikėjai susikuria savitą, sulietuvintą „amerikietiškąją svajonę“, o šalia jos siekimo atsiranda tautiškumo puoselėjimas, tradicijos, tautinio paveldo saugojimas, JAV ir Lietuvos kultūrų santykis. [6]  Kelionės aprašyme „Tarp ilgesio ir tėviškės“ lieka tik lietuviškoji, tėvynės svajonė – pamatyti, pajausti, apkabinti, numaldyti ilgesį ir širdgėlą.

Kaip kiekvienas idealas dažniausiai yra tiktai gyvenimo gairė, linkmė, bet sunkiai pasiekiamas tikslas, taip ir Lietuva mums liko šviesia šiaurės žvaigžde, kurios daugelis net nebesitikėjome kada nors bepamatyti. [7]

Lyriškas, kaip ir visa autorės kūryba, Alės Rūtos kelionės aprašymas nukelia į XX a. 9-ojo dešimtmečio Lietuvą, vis dar okupuotą Sovietų Sąjungos. 1983 m. įvykusi kelionė buvo planuota ilgai – tą galima suprasti iš ilgos kelionės teksto įžangos, kurioje aprašoma tiek autorės svajonė aplankyti namus, tiek abejonės, tiek kruopštus ir atidus pasiruošimas. Autorei trukdė tiek baimė grįžti į okupuotą šalį, tiek finansinės galimybės, tiek moraliniai klausimai.

<...> pragulėdavau kartais visą naktį užsimerkus, bet atviromis mintimis ir svajonėmis. Važiavau. Ne, dar nevažiavau… Juk pasitraukėm, juk nutarėm negrįžti, kol rusai bus užgožę mūsų tėviškę. Ir vėl vaizduotės žvilgsny rinkdavosi artimųjų veidai <...>. Mačiau pasiilgtą miestą, aikštes, alėjas, mačiau keliukus, vedančius į kaimą, kuriame užaugau. Ir ginčijausi pati su savim, diskutavau galimybes ir negalimybes. [8]

Paštu gavusi reklaminį lapelį, kviečiantį pasinaudoti ekskursijos į Pabaltijį lengvatomis, po ilgų svarstymų, tėvynės ilgesiui nugalėjus abejones, Alė Rūta apsisprendė keliauti. Kodėl tiek daug knygos skiriama būtent apsisprendimo įamžinimui? Galima numanyti, rašytoja norėjo išryškinti ne tik Lietuvos ilgesį, bet ir tam tikra prasme „pateisinti“ savo sprendimą: tekste ryškus ne tik abejonės, baimės, širdgėlos ir ilgesio, bet ir kaltės motyvas – juk autorė keliauja į okupuotą Lietuvą.

Aš apsistojau prie nuosaikiųjų: laikytis išeivio principų, bet neužmiršti mūsų pačių laikinumo ir prispaustųjų okupacijoj brolių jėgų ribotumo. <...> Gimė noras ir viltis kaip nors susisiekti, suartėti, kad vieni kitus prilaikytume. [9]

Alė Rūta, atvirai aprašydama savo jausmus tėvynės atžvilgiu ne tik atskleidžia savo, kaip rašytojos, gebėjimą lyrišku vidiniu monologu formuoti pasakojimą, tačiau ir išeivio, esančio tarp tėvynės ir dabartinių namų, išgyvenimus.

Rašytojos kelionės tikslas – Lietuva, tačiau knygoje autorė trumpai aprašo ir apsilankymą kitose šalyse (Suomijoje, Estijoje ir t. t.), kadangi keliauja iš anksto agentūros suplanuotu kelionės maršrutu. Autorė pabrėžia dokumentų, pinigų, vizų svarbą, apgalvoja kiekvieną detalę ar nesklandumą, su kuriuo gali susidurti pasienyje, taip kurdama gana įtemptą kelionės, o tuo pačiu ir jos teksto, nuotaiką. Ši nuotaika skaitytojui, keliaujančiam kartu su Ale Rūta, suponuoja, kad keliaujama ne pramoginiais ar poilsiniais tikslais – tėvynės aplankymas autorei ne tik būtinybė, bet ir auka. Rašytoja nesijautė saugi, kadangi tuometinei valdžiai buvo žinoma kaip priešiška sovietinei santvarkai.

Pagaliau pro lėktuvo langą išvydus Lietuvą, autorę apima dvejopi jausmai: liūdesys, aplankantis prisiminus šalies skaudų likimą ir džiugesys, išvydus savo tėvynės vaizdus.

O, kaip kitokia ta žemė! Jau pažįstu, jau pažįstu… Tai Rytų Lietuvos miškai <…> kiek tuose miškuose ir miškeliuose jaunų gyvybių palaidota! Kiek karo metu, kiek partizanų, kiek pogrindžio žmonių... [10]

Tai jau ir Vilnius! <...> Jau Vilniaus bokštai ir stogai matyti… Leidžiasi ant jų prietema, bėga prie jų mūsų mintys… Širdys plaka stipriau. Aš tik spaudžiu rankas, ir spaudžiu savo valią… [11]

Šis dvilypumas, jausmų ir būsenų sumaištis, kartais net chaotiškas vidinis monologas išlieka visame kelionės tekste. Keliautoją, kuri Lietuvoje jaučiasi tai sava, tai svetima, ne tik džiugina pamatyti gimtieji kraštai, pažįstami miestai, tačiau ir liūdina okupantų pakeisti vietovių veidai, nebeišlikę tėviškės vaizdai. Gimtosios šalies ilgesio nenumaldo net buvimas Lietuvoje.

Ir man atrodo, kad niekad nebuvau išėjusi, niekad su Vilnium atsiskyrusi. Ši gatvelė Vilniaus senamiesty, man nelabai pažįstama, šis namas naujas; bet man pažįstamas miesto oras, jo šiluma, nakties drėgmė, garsai, balanti brėkšmė... [12]

Dabar… Ko stigo? Kas buvo kitaip? Ko neberadau? – Nežinau. Bet Vilnius man atrodė daug skurdesniu, pasenusiu, sunykusiu. Daugelis namų atrodė – lyg pavargusios, beveik griūvančios lūšnos..Naujieji namai – kažkaip ne vietoj, lyg ne tuo stiliumi <...> [13]

Keliautojos santykis su lietuviais taip pat dvilypis. Sutikti giminės ir draugai – artimi, tačiau tuo pačiu jau ir svetimi.

Jie sėdi ir žiūri visi į mane. Aš nutylu, ir jie tyli. [14]

Kodėl taip nesirišo kalba? Kodėl jie neapipylė manęs klausimais? Kodėl aš jų neklausiau, ar jiems nepasakojau apie savo namus, šeimą? <...> Ar tai tie ilgi nesimatymo metai mus taip atitolino, susvetimino? Nežinau. Nors, kai brolis ką sako, aš negaliu atsigėrėt jo tarmiška šnekta <...> Aš suprantu, ką jis galvoja. <...> Aš žinau, kad mes vieną kitą suprantam. [15]

Nors kelionės aprašyme nevengiama kritikos, abejonių, tačiau lyriškame ir gausiame retorinių klausimų bei nutylėjimų tekste kuriamas šiltas, atviras, kiek liūdnas kelionės pasakojimas. Geriausiai Alės Rūtos teksto „Tarp ilgesio ir tėviškės“ nuotaiką apibūdina žodis nostalgiška. Nostalgija autorės jaunystės Vilniui, idealizuotai, atmintyje amžinai užsilikusiai praeičiai, nepriklausomai tėvynei – tokiu ilgesingu žvilgsniu Alė Rūta veda skaitytoją po 1983-ųjų Lietuvą.

Literatūra:

1. Rūta-Nakaitė, A.  Be tavęs. Stuttgart: Antanas Urbonas, 1946, p. 21.
2. Kubilius, V. Alė Rūta. Visuotinė lietuvių enciklopedija [interaktyvus]. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2018 [žiūrėta 2021 03 29]. Prieiga per internetą: https://bit.ly/3wjwNEA
3. Rūta, A. Tarp ilgesio ir tėviškės. London: Nida, 1987, p. 10.
4. Sventickas, V. Alė Rūta. Lietuvos rašytojų sąjunga [interaktyvus]. 2012 [žiūrėta 2021 03 30]. Prieiga per internetą: https://bit.ly/3uj7ikO
5. Sventickas, V. Alė Rūta. Lietuvos rašytojų sąjunga [interaktyvus]. 2012 [žiūrėta 2021 03 29]. Prieiga per internetą: https://bit.ly/3uj7ikO
6. Žindžiuvienė, I. Amerikietiškosios svajonės lietuviška versija: emigranto portretas Alės Rūtos romanuose „Pirmieji svetur“ ir „Daigynas“. Oikos, 2012, 1 (13), p. 99–114. Vilnius: Versus Aureus.
7. Rūta, A. Tarp ilgesio ir tėviškės. London: Nida, 1987, p. 11.
8. Rūta, A. Tarp ilgesio ir tėviškės. London: Nida, 1987, p. 20.
9. Rūta, A. Tarp ilgesio ir tėviškės. London: Nida, 1987, p. 17.
10. Rūta, A. Tarp ilgesio ir tėviškės. London: Nida, 1987, p. 87.
11. Rūta, A. Tarp ilgesio ir tėviškės. London: Nida, 1987, p. 88.
12. Rūta, A. Tarp ilgesio ir tėviškės. London: Nida, 1987, p. 103.
13. Rūta, A. Tarp ilgesio ir tėviškės. London: Nida, 1987, p. 112.
14. Rūta, A. Tarp ilgesio ir tėviškės. London: Nida, 1987, p. 99.
15. Rūta, A. Tarp ilgesio ir tėviškės. London: Nida, 1987, p. 101.

Parengė Gabrielė Gibavičienė