Cenzūra – žiniasklaidos ir kitų informacijos priemonių valstybinė priežiūra ir kontrolė, kurią atlieka specialios institucijos [1]. Išgirdus sąvoką knygų cenzūra dažnai pirma ateinanti mintis yra sovietų arba nacių cenzūra, vykdyta praeitame amžiuje. Griežtą cenzūrą dažnai taiko totalitariniai režimai, siekiantys kontroliuoti ir drausti ideologijos neatitinkančių knygų leidybą. Istorijoje knygos būdavo valdančiųjų draudžiamos dėl pačių įvairiausių priežasčių, pavyzdžiui, Šekspyro drama „Ričardas II“ uždrausta, nes supykdė karalienę Elžbietą [2], Dž. Svifto „Guliverio kelionės“ pasmerkta, nes buvo politinė satyra [3] arba J. V. Gėtės „Faustas“, kuris buvo uždraustas, kol nebuvo pataisytos „pavojingos“ ištraukos apie laisvę [4].

Knygų cenzūrą taip pat taikydavo ir religinės institucijos. Įvairiais laikais būdavo sudarinėjami draudžiamų knygų sąrašai. Žinomiausias Katalikų bažnyčios sudarytas sąrašas yra „Index librorum prohibitorum“ („Draudžiamųjų knygų sąrašas“). Jame surašyti autoriai ir knygos, kurias draudžiama skaityti katalikams. Šis sąrašas tiesiogine prasme knygų neuždraudė, nors pati Katalikų bažnyčia iš anksto cenzūravo savo narių knygas ir retkarčiais bandė užkirsti kelią knygų leidybai. „Index librorum prohibitorum“ buvo knygų, kurių neturėjo skaityti ištikimi katalikai, sąrašas [5].

Prie to, kad Bažnyčia ėmėsi stipriau kontroliuoti knygų leidybą Europoje ir sudarinėti draudžiamų knygų sąrašus, prisidėjo J. Gutenbergo spaudos preso išradimas ir prasidėjusi Reformacija. Katalikų bažnyčia siekė sustabdyti vis spartėjantį informacijos plitimą, todėl pradėjo kurti draudžiamų knygų sąrašus, į kuriuos visų pirma buvo įtraukti protestantizmo idėjas skleidžiantys autoriai, taip pat įvairūs mokslininkų, filosofų, rašytojų leidiniai, prieštaraujantys katalikybės tiesoms, neatitinkantys vyraujančių moralės normų (pvz., Mikalojaus Koperniko, Johano Keplerio, Galilėjo Galilėjaus, Fransua Rablė, Nikolo Makiavelio ir įvairių kitų autorių darbai).

Brucker, Jakob.  Institutiones historiae philosophicae… . – Lipsiae, 1747.

Ekspozicijoje galima pamatyti ir vokiečių protestanto, filosofo Jokūbo Brukerio knygą „Institutiones historiae philosophicae“, išleistą 1747 m. Leipcige (tai pirmasis šios knygos leidimas). Prie bibliotekoje saugomo egzemplioriaus pavadinimo įrašyta, kad ją skaityti draudžiama be specialaus leidimo.

Kopernik, Mikołaj.  Nicolai Coperniki Torinensis De revolutionibus orbium coelestium, libri VI. – Basileae, 1566.

Geriausiai žinoma knyga, esanti ekspozicijoje, yra Mikalojaus Koperniko „De revolutionibus orbium coelestium, libri VI“ („Apie dangaus sferų sukimąsi“, 6 knyga), išleista 1566 m. (pirmą kartą išspausdinta 1543 m.), dedikuota popiežiui Pauliui III (1468–1549). Šioje knygoje M. Kopernikas paskelbė heliocentrinės sistemos teoriją. Į „Index librorum prohibitorum“ M. Koperniko knyga „De revolutionibus orbium coelestium“ buvo įtraukta nuo 1616 iki 1835 m.

Sarpi, Paolo. Petro Suavis Polani  Historiae Concilii Tridentini libri octo. – Gorinchemi: sumptibus Pauli Vink bibliopolae, 1658.

Paskutinis eksponuojamas į „Index librorum prohibitorum“ įtrauktas leidinys – Venecijos istoriko Paolo Sarpio knyga „Historiae Concilii Tridentini libri octo“, išleista 1658 m. P. Sarpis taip pat buvo ir prelatas, kritikavęs Katalikų bažnyčią, mokslininkas, domėjęsis anatomija, astronomija, G. Galilėjaus draugas. Jo knygą apie Tridento susirinkimo istoriją daugiau skaitė protestantai, katalikams jis atrodė nieko vertas istorikas. Ant bibliotekoje saugomos knygos viršelio parašyta, kad autorius yra eretikas ir jo knygą galima skaityti tik gavus leidimą. Tituliniame lape taip pat yra įrašyta „Haeretikus“.

Sarpi, Paolo. Petro Suavis Polani  Historiae Concilii Tridentini libri octo. – Gorinchemi: sumptibus Pauli Vink bibliopolae, 1658.

Tekstą parengė ir vaizdus skaitmenino vyresn. metodininkė Gabrielė Juodzevičiūtė