Naujienos

Į seniausio avalynės fabriko Kaune titulą pretendavo du gamintojai. Visose Giršos Leibos Falkovskio fabriko reklamose tarpukario spaudoje jis vadinamas pirmuoju avalynės fabriku Lietuvoje. Fabrikas tikriausiai buvo įsteigtas 1898 m., nors kai kuriose reklamose teigiama, jog ši įmonė gyvuoja nuo 1850 m., tai yra dar negimus tikėtina vieninteliam šio avalynės fabriko savininkui Giršai Leibai Falkovskiui. Informacijos apie tai, jog G. L. Falkovskis paveldėjo ar perėmė iš ko nors šį fabriką, nerasta. Kitas senas avalynės fabrikas buvo Teodoro Šeino (vokiečių kilmės fabrikanto, kai kur vadinamo Teodoru Šėnu). Šio fabriko, iš pradžių pasivadinusio „Nemus“, reklamoje teigiama, jog jis įsteigtas 1892 m., taigi anksčiau, negu G. L. Falkovskio fabrikas, jei atmesime nerealią jo įsteigimo datą (1850 m.). „Nemus“ fabriko savininkui jo įsteigimo metu buvo 24 metai. Fabrikui persikėlus iš Laisvės al. 23 (dabar Laisvės al. 39) į Laisvės al. 32 (dabar Laisvės al. 46), ten pat įsikūrė ir jo parduotuvė. 1933 m. Šeinai iš P. Stakelės įsigyja avalynės dirbtuvę „Sportas“ Kauno senamiestyje, Gardino g. 63 (sklypas šalia miesto ligoninės, kai kur nurodoma Gardino g. 62, dabar Muitinės g. 6, 6 a). „Nemus“ nebeliko, o įsigytą avalynės dirbtuvę „Sportas“ perėmė Teodoro Šeino sūnus Fridrichas (dar vadinamas Fricu). Laisvės al. 34 fabrikas turėjo savo avalynės krautuvę (prieš tai tuo pačiu adresu buvo įsikūręs elektromechaninis avalynės fabrikas „Oda“), taip pat pavadintą „Sportas“. Pavadinimas sąlygotas gamybos specifikos. „Nemus“ dar siuvo ir moteriškus batelius bei kitą avalynę, o „Sportas“ specializavosi batų pačiūžoms ir slidėms gamyboje.


G. L. Falkovskio avalynės fabrikas per visą jo veikimo laikotarpį buvo įsikūręs vienoje vietoje, Kęstučio g. 38 (dabar Kęstučio g. 60 ir sklypas už jo), taip pat turėjo savo krautuves (iš pradžių tik Laisvės al. 43 (dabar Laisvės al. 77, parduotuvė „Bags & More“), o nuo 1925 m. ir Vilniaus g. 10). Fabrikas gamino vyriškus ir moteriškus batus, batelius, pusbačius, basutes, sandalus, šlepetes, avalynę vaikams, sportinę bei pliažo avalynę. Negamino tik kaliošų, bet jais taip pat prekiavo, buvo atstovu žymių firmų „Hutchinson“ Paryžiuje bei „Rezinotrust“ Rusijoje. Fabriko firminėse parduotuvėse buvo prekiaujama tiek savo, tiek žymių užsienio firmų (Paryžiaus, Vienos, Rusijos) avalyne. Kaune konkuravo su „Salamander“, Šiaulių „Bato“, akcinės bendrovės „Treugolnik“, brolių Visgirdiškių ir kitomis parduotuvėmis, prekiavusiomis avalyne. Didelę konkurenciją bandė įveikti žemomis avalynės kainomis (30-40 litų priklausomai nuo modelio, medžiagos) bei akcijomis. Šiek tiek brangesni buvo tik kai kurie chromuotos avalynės fasonai (pvz., fasonas „Džimmi“) tiek vyrams, tiek moterims. Beje, kai kurių fasonų moteriški pusbačiai ir taip vadinami „luoteliai“ („laiveliai“) buvo net pigesni, negu atitinkama vyriška avalynė. Tik elegantiški aukštakulniai „luoteliai“ buvo šiek tiek brangesni (pvz., brangiausi moteriški zomšiniai „luoteliai“ 1925 m. kainavo 43 litus, o brangiausi vyriški rudi džimi batai 46 litus, vyriški lakuoti pusbačiai 45 litus). Nors G. L. Falkovski fabriko batų kaina (ypač akcijų metu) dažnai buvo mažesnė už kitų prekiautojų arba bent jau ne didesnė, bet šis fabrikas ne visuomet garantavo batų kokybę. Buvo skundų dėl odos apdirbimo (batai keitė spalvą) ir kitų defektų. Vienas 1931 m. skundas net pasiekė teismą ir savininkas buvo nubaustas 5 paromis arešto bei 1500 litų pinigine bauda, taip pat buvo priteisti pirkėjai 25 litai (jos pirktų per išpardavimą batelių kaina).


Dar vienas avalynės fabrikas buvo įsikūręs K. Donelaičio gatvėje. 1926 m. K. Donelaičio g. 41 (dabar K. Donelaičio g. 81, buvęs kieme, dabar neišlikęs pastatas) Izraelis Kapulskis ir Abramas Videsas įsteigė avalynės fabriką „Era“. Jis buvo įkurtas perkėlus iš senamiesčio 1926 m. įsteigtą avalynės dirbtuvę. Buvęs brolių Fainbergų kartonažo fabriko pastatas pagal inž. N. B. Joffės projektą buvo pritaikytas avalynės fabrikui. 1927 11 15 nuomos sutartimi fabriko savininku tapo Peisachas Nemerzelis, buvęs jo direktoriumi visą tolesnį fabriko veikimo laiką. Fabrike „Era“ buvo gaminamas platus batų asortimentas, o per parą buvo pagaminama iki 300 porų avalynės. Tačiau jis nebuvo modernus ir ilgainiui neatlaikė konkurencijos. Fabriko geriausias laikas buvo 1928 m., kai jo gaminiai buvo įvertinti sidabro medaliu septintojoje Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodoje. 1930 m. fabrikas Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodoje nebedalyvavo, o 1933 m. nutraukė veiklą.


Tais pačiais 1933 m. įsteigtas dar vienas avalynę gaminęs fabrikas. „Inkaras“ užpildė tą rinkos dalį, kurią iki jo įsteigimo buvo užėmę gamintojai iš užsienio : gumine avalyne iki tol prekiavo tik žymių užsienio firmų atstovai Lietuvoje arba čia įsikūrę tų firmų filialai. „Inkaras“ pradėjo gaminti kaliošus, guminius batelius, sportinę avalynę ir kitus dirbinius iš gumos bei sėkmingai konkuravo savo gaminiais su užsienio firmomis. 1932 m. rugsėjo 27 d. buvo padėtas šio fabriko kertinis akmuo, o 1933 m. birželio mėn. jis pradėjo darbą. Fabriką pastatė tarptautinė firma, kurios centrinė būstinė buvo Londone (projektas inž. techn. B. Helcermano), o jo steigėjais buvo žydų tautybės Latvijos ir Lietuvos piliečiai. „Inkaras“ reklamavosi, jog jų gaminiai žymiai pigesni už atvežtus iš užsienio, o kokybe niekuo jiems nenusileidžia. Fabriko firminis ženklas „Inkaras“ turėjo būti tarsi kokybės garantas, užtikrinantis, jog su tokia avalyne bus nebaisios nei rudens darganos, nei žiemos šalčiai. Buvo rašoma, jog su tokia avalyne vaikai nesirgs gripu, jaunimas neturės slogos, o seniai negaus reumatizmo. 1933 m., siaučiant tarptautinei finansinei krizei, vienu iš „Inkaro“ direktorių bei savininkų tapo ekonomistas, buvęs Seimo narys ir finansų ministras Petras Karvelis, padėjęs fabrikui šiuo sunkiu metu. Fabriko administracija nepasižymėjo gerais santykiais su darbininkais, Petrui Karveliui ne kartą teko slopinti jų nepasitenkinimą dėl darbo užmokesčio bei kitų dalykų. 1936 m. buvo vengiama sumokėti darbininkams už priverstinę fabriko prastovą dėl potvynio. Darbininkų nepasitenkinimas dar išaugo sužinojus, jog kaip tik tuo metu vienas fabriko savininkų, Latvijos pilietis Michelis Šrage, nusipirko iš JAV jachtą už 20000 litų. Jachta, „Lietuvos naujienų“ žurnalisto liudijimu buvusi prabangiausia visoj Lietuvoje. Vis dėl to, įsikišus Darbo rūmams bei tarpininkaujant P. Karveliui, šį konfliktą pavyko taikiai užglaistyti.


1937 m. fabrikas atidarė du naujus skyrius. Viename jų pradėti gaminti audiniai batų pamušalams, kuriuos iki tol pirkdavo iš kitų įmonių. 1937 m. rugsėjo pabaigoje, Vilijampolės šaulių namuose, taip pat atidarytas „Inkaro“ darbininkų klubas, šiek tiek pagerinęs darbininkų poilsio sąlygas. Tačiau iškilo nauja problema. Šalia „Inkaro“ buvo pastatytas „Gumos“ fabrikas ir dalis darbininkų, suvilioti didesnio uždarbio, perbėgo ten. „Inkaro“ fabriko administracija šią problemą bandė spręsti netinkamomis priemonėmis. Darbininkai buvo verčiami pasirašyti sutartis, pagal kurias dvejus metus pasirašiusiems buvo draudžiama pereiti į konkurentų įmonę bei išduoti jiems gamybos paslaptis. Nepasirašę šių sutarčių darbininkai pasiskundė Darbo rūmams, o pastarieji perdavė jų skundus Vidaus reikalų ministerijai. „Inkaro“ ir „Gumos“ konkurencija dar išaugo, kai vienas darbininkas, perbėgęs į „Gumą“, laimėjo „Inkaro“ prieš jį iškeltą bylą. Dėl šio precendento ir dėl geresnio darbininkų skatinimo „Gumos“ fabrike, „Inkaro“ darbininkų perbėgimų į „Gumą“ dar pagausėjo. Nors tai nesumažino „Inkaro“ darbininkų skaičiaus, 1939 m. jų vis dar buvo daugiau kaip 800, bet naujai priimamus darbininkus reikėjo apmokyti, o patyrę kadrai suvilioti premijų, pavyzdingai įrengtų prausyklų ir kitų dalykų, kurių dabar jau nepatikrinsi, padėjo „Gumai“ per trumpą laiką tapti stipriu „Inkaro“ konkurentu. 1940 m. abu fabrikai jau išmoko veikti kartu, ne tiek konkuruodami, kiek vienas kitą papildydami. „Inkaras“ didino įvairių gumos dirbinių asortimentą, o „Guma“ gamino vis daugiau avalynės. 1940 m. šio fabriko reklama liudijo, jog fabriko gaminius iš gumos papildė ir odinė avalynė.


„Guma“ tapo rimtu konkurentu ir 1934 m. įsteigtam brolių Šajos ir Mordhelio Gothelfų avalynės fabrikui „Lithuania“. Fabrikas „Lithuania“ tarpukaryje dar nebuvo toks didelis ir pajėgus, kokį mes įsivaizduojame dėl jo sovietinio laikotarpio įvaizdžio. Didesnė fabriko plėtra įvyko tik 1940 m., kai Sovietams užėjus broliai Gothelfai „su Dievo pagalba“ išstūmė šalia buvusį „Florance“ kosmetikos ir parfumerijos fabriką bei kitas smulkesnes įmones. Tada „Lithuania“ įsikūrė visame sklype nuo buvusios pirties iki „Florance“. Iš Laikinosios sostinės laikus menančio šio fabriko paveldo išlikęs tik vienas pastatas su pypke traukiančiu senoliu ant sienos. Laikinosios sostinės avalynės pramonę, deja, mena tik šis apleistas pastatas, gyvenamasis namas G. L. Falkovskio fabriko sklype ir „Inkaro“ fabriko pastatų likučiai. Kitų avalynės fabrikų, dirbtuvių pastatai arba neatpažįstamai pasikeitę, arba jų visai neliko („Gumos“ fabriko atvejis).

Parodos medžiagą parengė Alvydas Surblys
Redagavo Svetlana Izajeva
Maketavo Monika Lukoševičienė
Skaitmenino vaizdus Živilė Jonikaitė

KAVB Senųjų ir retų spaudinių skyriuje, K. Donelaičio g. 8, 2 a. laiptinėje nuo 2019 08 12 pristatoma nedidelė, bet labai informatyvi ir spalvinga paroda „Laikinosios sostinės avalynės pramonė“, skirta Laikinosios sostinės metams. Parodoje galėsite susipažinti su Laikinosios sostinės avalynės gamintojais: jų pasiekimais, rūpesčiais, įmonių reklama. Kai vėl atnaujinama „Inkaro“ fabriko senosios sportinės avalynės gamyba, pravartu prisiminti ir visus kitus Laikinosios sostinės avalynės gamintojus. Seniausieji avalynės fabrikai Kaune mena dar carinius laikus. 1892 m. vokiečių kilmės verslininko Teodoro Šeino buvo įkurta avalynės dirbtuvė „Nemus“, o 1898 m. įsteigtas Giršos Leibos Falkovskio avalynės fabrikas. Jau Nepriklausomoje Lietuvoje buvo įsteigtas trumpai dirbęs elektromechaninis avalynės fabrikas „Oda“, 1926-1933 m. veikė avalynės fabrikas „Era“. 1933 m. birželio mėn. darbą pradėjo legendinis guminės avalynės bei kitų dirbinių iš gumos fabrikas „Inkaras“. 1934 m. buvo įsteigtas sovietiniais laikais avalynės gamyba garsėjęs fabrikas „Lithuania“, o 1937 m. šalia „Inkaro“ įsikūrė ir jo konkurentas fabrikas „Guma“. Laikinojoje sostinėje buvo ir daugiau avalynės dirbtuvių, smulkių ar specializuotų avalynės gamintojų, bet parodoje visas dėmesys sukoncentruotas į minėtas įmones, formavusias tarpukario Kauno avalynės pramonės veidą.