Naujienos

Vilnių būsimam rašytojui Vytautui Sirijos Girai teko palikti labai skubiai – leidimas išvykti į Kauną iš tuo metu Vilnių užėmusios V. Kapsuko valdžios buvo gautas 1919 m. kovą. Be daiktų, pasiėmusi su savimi tik mažametį Vytuką, jo mama išskubėjo į Laikinąją sostinę, kur sulaukė bolševikų nelaisvėn paimto vyro, kuris kartu su kitais belaisviais buvo iškeistas į Kaune suimtus bolševikus. Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugoma 1919 m. nuotrauka, kurioje mažasis Vytautas nufotografuotas su Lietuvos kariais Kaune. [1] Nuotraukoje jis laiko mažą trispalvę. Simboliška, kad lietuvišką trispalvę ant Gedimino pilies Vilniuje turėjo iškelti jo tėvas, bet dėl ligos to padaryti negalėjo.


Laikinoji sostinė buvo V. Sirijos Giros mokslų ir kūrybinio kelio pradžia. Kaune susiformavo jo į bohemišką gyvenimą, ideologines ir kūrybines transformacijas linkusi asmenybė. Tarpukario Kauno gyvenimas buvo svarbus impulsas ir vėlesnei, sovietinio laikotarpio rašytojo kūrybai. Iš Vilniaus būsimas rašytojas parsivežė pavardę, kurią turėjo ir jo tėvas, viešumoje dalies pavardės atsisakęs. Paslaptinga pavardės dalis Sirijos liudijo jo tėvo kilmę, kurios Liudas Gira, matyt, nelabai mėgo. 1996 m., atsakydamas į žurnalo „Metai“ redakcijos klausimus, V. Sirijos Gira pasakojo, kad jo tėvas buvo įsūnytas Vilniaus katedros vargonininko, lenko Konstantino Giro-Syryjskio. [2] Tačiau dviguba pavarde kūryboje L. Gira niekada nepasirašinėjo.


Dar mažą Vytautą Sirijos Girą likimas suvedė su Kaziu Binkiu, su kuriuo vieną butą Maironio g. 19 (dabar Maironio g. 31) dalijosi jo tėvai. [3] Vėliau ir pats V. Sirijos Gira apsigyveno pas K. Binkį, tik jau kitoje vietoje. Iš Rotušės a. atsikėlusiai Girų šeimynai priklausė tik du maži kambariukai, tačiau šių namų atmosfera padarė rašytojui didelį įspūdį ir įtaką. Tiek pas K. Binkį, tiek pas V. Sirijos Giros tėvus netrūko svečių literatų, dvasininkų, bohemos atstovų.  Name tuo metu buvo įsikūrusi „Film Union“ kino filmų nuomojimo kontora, o prieš persikeliant į Kęstučio g. jame 4 kambarius nuomojosi žymusis verslininkas John Hulstrӧm. [4]  V. Sirijos Girą dėl tėvo darbo specifikos kartais tekdavo globoti kaimynams; vienu metu jį prižiūrėjo astronomo Bernardo Kodačio šeima;  [5] bendravo jis ir su kaimynystėje namuką turėjusiu Petru Avižoniu. Tiesa, jau 1922 m. pab.–1923 m. Girų šeimyna apsigyveno kitoje vietoje. Iki 1933 m. Liudas ir Bronė Giros nuomojosi butą K. Donelaičio g. 18 (dabar K. Donelaičio g. 40). Mūriniame dviejų aukštų gyvenamajame name Girų šeimyna turėjo 4 kambarius pirmame aukšte. Kiti namo, priklausiusio Marijai Borodičienei, nuomininkai 1925 m. buvo Petras Šniukšta, Jonas Stašys, Stasys Pundzevičius, Kazė ir Marė Vasiliauskaitės. [6]


1925 m. Vytautas Sirijos Gira pradėjo mokytis Kauno pirmoje gimnazijoje, vėliau pavadintoje „Aušros“ gimnazija, tačiau nuo trečios klasės perėjo į Kauno jėzuitų gimnaziją, kurią 1931 m.  baigė. Iš 1931 birželio 13 d. jam išduoto atestato matyti, kad mokslai jaunuoliui ne itin rūpėjo. Tai jis vėliau pats prisipažino trumpoje autobiografijoje, išspausdintoje 1936 m. antologijoje „Antrieji vainikai“, kurioje taip pat su humoru rašė apie artimųjų išpranašautą poeto ateitį, nes mėgdavęs žiūrėti į mėnulį. [7] Patenkinamai buvo įvertintos jo graikų kalbos, filosofijos, matematikos, fizikos, paišybos žinios ir įgūdžiai, o labai gerai – tik tikybos žinios. [8] V. Sirijos Gira nuo vaikystės augo katalikiškoje aplinkoje, buvo tikintis. Netgi pirmuosius savo kūrybinius bandymus siuntė į katalikiškos pakraipos leidinius. Pirmasis jo kiek didesnis rašinys apie tėvui artimą sritį – radiją – buvo publikuotas 1927 m. „Pavasario“ žurnale. [9] Žinant visus V. Sirijos Giros gyvenimo posūkius, jo katalikiškos nuostatos ir noras „sutriuškinti raudoną vabalą“, atsisakyti pasenusių raudonų idėjų ir itin drąsus raudonojo teroro pasmerkimas jo pirmoje eilėraščių knygoje „Golas į ateitį“ gali šiek tiek stebinti, bet jis turėjo gerą transformacijų pavyzdį – savo tėvą. 1996 m. interviu Vytautas Sirijos Gira taip pat atskleidė, kad tėvas buvo jam pataręs nerašyti poezijos, tačiau pamatęs jo drąsius, modernistinius eilėraščius ne tik persigalvojo, bet ir išleido jo pirmąją eilėraščių knygą. Rašytojas pripažino, kad pats to finansiškai nebūtų sugebėjęs padaryti, be to, jo drąsią poeziją vargu ar kas būtų spausdinęs, nebent „Sakalo“ leidyklai vadovavęs geras šeimos draugas Antanas Kniūkšta. [10]


Išspausdintas eilėraščių rinkinys sulaukė ne tik padrąsinančių žodžių, bet ir negailestingos kritikos. Paties rašytojo žodžiais – jį mažai kas pirko, tad tas knygeles išdalinęs beveik veltui. Dėl vienos recenzijos V. Sirijos Gira gerokai įsižeidė ir į ją atsakė straipsiu „Ryto“ laikraštyje „Apie ideologiškąją poeziją ir liriškąjį jovalą“. [11] Nenuostabu, kad jis taip sureagavo į Benedikto Babrausko recenziją „Naujosios Romuvos“ žurnale. [12] Rimtame, katalikiškos pakraipos literatūriniame leidinyje jį, griežtą „Trečio fronto“ kritiką, kaltino pilant vandenį į „Trečio fronto“ malūną. Paskaičius jo „Golas į ateitį“, „Atsargiai liepto galas“, „Ką mato mėnulis kiekvieną vakarą“ bei „Credo“ tai iš tikrųjų atrodo kaip įžeidimas, nors kai kurių eilėraščių turinys, nematant rinkinio visumos, gali pasirodyti proletariškas. „Credo“ V. Sirijos Gira deklaratyviai pareiškė tikįs į Dievą ir esąs katalikas, nors ir rašąs modernistines eiles. [13] Tuo kūrybos laikotarpiu tai nebuvo tik deklaracija, bet net jo draugas A. Miškinis trumpam suabejojo: „Tik kažin ar lengva būtų suderinti kovos metodus tikinčio Dievu kataliko ir netikinčio socialisto?“ [14] Ypač negailestingai „Golą į ateitį“ sukritikavo neprisistatęs „Kario“ žurnalo recenzentas, kuris rašė:


Nepakanka išleisti šiek tiek pamarginto popieriaus pluoštą ir šuktelėti: „Aš – poetas“. Nieko nepadės nei išsklaidymas per 38 pusl. eilučių, kurios gali sutilpti į 8 pusl., nei stambus šriftas, nei storas popierius, nei margas viršelis, nei kitoki monai. Juk apie Vilnių, SSSR, Mahatmą Gandhi, Gretą Garbo, Golfštromą ir k. nuolat rašo daug protingesni žmonės. Visa tatai autorius drąsiai galėjo palikti ramybėje. Paskutiniai knygelės žodžiai Ir sustojo Pegasas: Uždarytas kelias! Visos temos išgeso, Nebeveža kumelė („Laikas baigti“ 38 pusl.) aiškiai autoriui primena, kad jis nebegadintų daugiau popieriaus, bet eitų į LFLS arba Makabi aikštę ir ten varytų golą ne į „ateitį“, bet į vartus. Grynas oras ir sveikas sportas, be abejo, prablaivys „poetišką“ galvą. Mens sana in corpore sano. Ši knygelė bibliotekoms visiškai netinka. [15]


Bene palankiausiai šią poezijos knygą įvertino rašytojo tėvas, rašydamas apie 1931 m. grožinę literatūrą ir naudodamasis E. Radzikausko slapyvardžiu. [16] Iš šio straipsnio tuoj pasišaipė literatūros kritikas Kostas Korsakas, „Kultūros“ žurnale išspausdinęs straipsnelį „Sūnų poezija ir tėvų kritika“, kuriame rašė:


Šit jum ryškus „šeimyniškos kritikos“ pavyzdėlis. Jei tokį „šeimynišką“ literatūros reiškinių vertinimo „metodą“ vartotų kas kitas, o ne p. E. Radzikauskas, mes – gal būt – šiek tiek nustebtumėm. Bet dabar – stebėtis nėra prasmės. Jei jau prieš karą, bene 1912 metais ėjusiame žurnale „Vaivorykštė“, p. E. Radzikauskas galėjo parašyti didelę panegiriką apie p. L. Giros pjesę „Beauštanti aušrelė“, t. y. apie savo, poetiškai tariant, dvasinį sūnų, tai kodėl tas pats p. E. Radzikauskas negali 1932 metais parašyti ne ko menkesnę panegiriką ir apie savo realiai tariant fiziškąjį sūnų?!  [17]


Eilėraščių rinkinys „Golas į ateitį“ užbaigė V. Sirijos Giros moksleivišką laikotarpį. Trumpos medicinos studijos Vytauto Didžiojo universitete buvo lemtingos jo tolesniam gyvenimo ir kūrybos keliui. Juokaudamas autobiografijoje antologijai „Antrieji vainikai“ V. Sirijos Gira rašė:  Tų pačių metų [1931 m. – aut. past.] rudenį buvau priimtas Medicinos fakultetan, kuris mane taip sužavėjo, kad nusprendžiau ilgai su juo nepersiskirti. Ir iki šiol šį savo nutarimą sėkmingai vykdau.“ [18] Iš tikrųjų pats rašytojas medicinos studijas vertino kaip „studijų parodiją“, pasinėrė į bohemos gyvenimą, prie kurio nemažai prisidėjo gyvenimas pas K. Binkį, draugystė su J. Kossu-Aleksandravičiumi, A. Miškiniu. Apie savo studijas autorius rašė: „Šiaip taip persiropštęs į II-ąjį kursą, į III-čiąjį nebepajėgiau įkopti. Išmestas užsiregistravau Gamtos matematikos fakultete, kurio visai nelankiau. Tapau „profesionaliu literatu“, kurio gyvenimas bėgo boheminėje aplinkoje.“ [19] Medicinos studijas V. Sirijos Gira vis dėlto baigė, tik jau po karo, Vilniaus universitete.


1996 m. interviu „Metų“ žurnalui jis neigė buvęs Kauno bohemos dalimi, bet prisipažino, kad nemažai laiko praleisdavo su Jonu Kossu-Aleksandravičiumi ir Antanu Miškiniu „Central“ restorane, vadintame „božegraika“. Ten jis ne tik valgydavo J. Aisčio mėgtus karbonadus bei kitą gurmanišką maistą, pripažindamas, kad „Central“ kulinarija geriausia Kaune, bet ir šildydavosi „spaustine“. Tai buvo arbatos gėrimas su citrina ir nemažu spirito kiekiu. [20] Atsakydamas į „Kultūros“ žurnalo literatūrinės anketos klausimus V. Sirijos Gira pabrėžė gero maisto svarbą: „Narkotikų nevartoju. Geras šnicelis sukuria neblogą nuotaiką.“ Prie gero maisto reikėjo ir prabangių gėrimų, o maistui ir gėrimams – pakankamo pinigų kiekio, tad toje pačioje anketoje jis rašė, kad maloniausias impulsas kūrybai esąs geras užmokestis, kuris jam nedažnai pasitaikydavęs. [21]


Nomeda Repšytė cituoja dar atviresnį V. Sirijos Giros pasakojimą apie medicinos studijas  ir po jų sekusį laiką:


Kaune aš beveik prašvilpiau savo mediciną, nes pasinėriau į bohemą: rašydavau modernistinius eilėraščius, lošdavau pokerį, sėdėdavau kavinėse – mėgau vokišką vyšnių likerį, generolo Velykio fabriko pagamintus raudonus ir geltonus krupnikus: [tikriausiai painioja su „Lietuvos“ viešbučio restorano krupnikais, nes M. Vėlykio krupnikai pasirodė gerokai vėliau], o labiausiai su Jonu Kossu-Aleksandravičiumi ir Antanu Miškiniu gurkšnoti „spaustinę“, rūkydavau papirosus „Kipras Petrauskas“: [Ch. Zivo tabako fabriko gamybos papirosai], nors, tiesa, buvau tik Sonntagsraucher (sekmadieninis rūkalius), domėjausi moterimis. Natūralu, mane išmetė iš universiteto. [22]

Vienas iš V. Sirijos Giros pomėgių buvo šachmatai, todėl neatsitiktinai jam dailininko Telesforo Valiaus sukurtame ekslibrise yra šachmatų figūra – žirgas, o Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje saugome jo asmeninėje bibliotekoje buvusį, 1927 m. vokiečių kalba išleistą, šachmatų vadovėlį su šiuo ekslibrisu. [23]


Iš V. Sirijos Giros medicinos studijų liko jo interviu su Medicinos fakulteto dekanu, profesoriumi Vladu Lašu, išspausdintas laikraštyje „Lietuvos studentas“. Jame rašytojas atsiskleidė kaip fakulteto gyvenimu gyvai besidomintis studentas. [24] Jis dalyvavo studentų medikų „Fraternitas Lituanica“ veikloje, tačiau nebuvo itin aktyvus jos narys tarpukaryje. Vis dėlto būtent V. Sirijos Gira su Jonu Leliu inicijavo šios organizacijos atsikūrimą 1991 m. Autorius taip pat parašė provokuojantį straipsnį dėl studentų medikų pasyvumo ir nesidomėjimo savo spauda („Lietuvos studentu“ ir kt.), į kurį kitas studentas medikas Edmundas Butrimavičius atsakė straipsneliu skambiu pavadinimu „Blogas paukštis, kurs savo lizdą...“, prie kurio buvo išspausdintas ir rašytojo atsakymas į šią repliką. [25] Studentas medikas V. Sirijos Gira iš tikrųjų pasirodė tas blogas paukštis, kuriam medicinos studijos ir netiko, ir nepatiko.


Nepritapo rašytojas ne tik medicinos studijose, bet ir Lietuvos kariuomenėje. Apie šią tarnybą 1936 m. autobiografijoje rašė: „1932 metais tarnavau artilerijoj kariūnu-aspirantu. Valiau arklius, šveičiau pentinus ir tampiau patrankas. Bet tai, deja, tęsėsi nevisai ilgai: po poros mėnesių buvau sugražintas į pilko pilietinio gyvenimo vėžes.“ [26] Po kariuomenės trumpam grįžo pas tėvus į butą K. Donelaičio gatvėje, bet neužilgo vėl apsigyveno pas K. Binkį. Iš ten ir jo nuotrauka su užrašu „Mamytei – „Vytukas“ 1933. XI. 27 d.“ . [27] Po boheminių klajonių vėliau grįžo į tėvų butą, tik jau K. Būgos g. 5. Dabar namas – K. Būgos g. 3, ant kurio dar likusi memorialinės lentos su užrašu „Šiame name 1933–1940 m. gyveno liaudies poetas Liudas Gira“ žymė. Lenta buvo pavogta 2004 m. [28] 1935 m. Vytautas ten jau pasitiko pas tėvą apsilankiusį rašytoją Joną Marcinkevičių, ėmusį iš L. Giros interviu laikraščiui „Diena“. [29]


1934 m. pasirodė antroji eilėraščių knyga „Širdys formaline“. Keletas šios knygos eilėraščių jau anksčiau buvo išspausdinti periodikoje – „Bangose“, „Šviesos keliuose“, „Pradalgėse“ – ir Klemenso Dulkės sudarytame eilėraščių rinkinyje „Septyni“ (1933 m.). Knygos pavadinimas tarsi simbolizavo naują buvusio medicinos studento kūrybos etapą. Eilėraščių rinkinyje, lyginant su „Golu į ateitį“, mažiau deklaratyvumo, daugiau jausmo, tik ne to gilaus, emocinio, o racionalaus, intelektualinio.


Apibendrindamas recenziją apie šią knygą „Naujosios Romuvos“ žurnale poetas, kritikas, vienas rinkinio „Septyni“ autorių Mykolas Linkevičius pastebi:


Bendrai, V. S. Gira naująja lyrikos knyga padarė nemenką šuolį į priekį ir daro nebe entuzijastingo jaunuolio, besistengiančio įmušti golą į ateitį, o nusistovėjusio poeto įspūdį, kurį kiek sumažina knygos gale įdėti „Spaudos atsiliepimai apie Vytauto Sirijos Giros kūrybą“: jau perdaug aiškiai juose kyšo tendencija paneigti nepalankių recenzentų nuomones. [30]


Palankių recenzijų ištraukos iš tikrųjų nemaloniai nuteikia. Tačiau literatūros kritikų knyga „Širdys formaline“ sutikta palankiai. Poeto draugas A. Miškinis net išskyrė V. Sirijos Girą kaip vienintelį tokį paprasto, nenuobodaus, realaus gyvenimo vaizduotoją, kuris „įdomus ir gana“. [31] Antanas Vaičiulaitis, išskirdamas „Širdys formaline“ autoriaus intelektualų jausmą, santūrumą, blaivų požiūrį į gyvenimą, rimo akrobatiką, rašė ir apie jo visuomeninės lyrikos pavojų per daug priartėti prie prozos. Eilėraštis „Lituanica“ iš šio rinkinio jam labiau priminė reportažą, nei poeziją. [32]


Dar daugiau jausmo ir meilės galima rasti 1935 m. išleistame eilėraščių rinkinyje „Mergaitė ir asonansai“, kurio įsimintiną viršelio raidžių ekvilibristiką kūrė dailininkas Aleksandras Šepetys. Į meilę šioje V. Sirijos Giros knygoje žvelgiama tarsi iš šalies, su humoru, o ne su džiaugsminga įsimylėjėlio romantika ar ilgesingu liūdesiu. A. Miškinis šios knygos recenzijoje pastebėjo: „Įdomus jaunasai Gira yra tuo, kad jis į meilę nežiūri perdaug tragiškai; jis žiūri kaip į kokį įdomų žaidimą, kaip į sportą. Vietomis pasisako graudžiai ir gražiai, vietomis su dideliais pavojais nukrypti į feljetoną.“ [33] Kritikui Juozui Galvydžiui V. S. Giros apdainuotos mergaitės knygoje „Mergaitė ir asonansai“ nelabai patiko dėl autoriaus asmeniškumų, susižavėjimo kokia nors nežinoma mergaite, jam labiau patiko rinkinio eilėraščiai apie Lietuvą. [34] Vis dėlto arčiau tiesos buvo jau minėtas A. Miškinis ir recenzijos „Naujojoje Romuvoje“ autorius Alfonsas Keliuotis, kurie rašė apie V. Sirijos Giros sugebėjimą pakilti aukščiau jausmų ir į meilę pažvelgti su tam tikra ironiška šypsena. A. Keliuotis rašė:


V. S. Gira ir aukščiausio pakilimo akimirkomis dar sugeba būti iškilęs aukščiau savo jausmų, jais žaisti, apie juos juokaudamas kalbėti ir juos naudoti savo „žodžių akrobatikos pynei“. Vadinas, priešingai tikrajam lyrikui, katras kūrimo metu yra jausmų valdomas ir nešamas. V. S. Giros sugebėjimas iškilti viršum jausmų ir su ironiška šypsena in juos žiūrėti rodo, kad jis gali būti puikus jumoristas. Mat pašiepti, ironizuoti tas ar kitas aistras, vienokius ar kitokius jausmus teįmanoma tiktai viršum jų iškilusiam. Jais giliai persiėmusiam tai nepasiekiama. Ir skaitant V. S. Giros poeziją, tuoj tenka pastebėti, kad jam iš tikrųjų puikiai vyksta ironizuoti ir pašiepti. Jumoras – V. S. Giros jėga. Kuo daugiau katran eilėraštin jam pavyksta indėti jumoro, tuo tas eilėraštis būna indomesnis ir vertingesnis. [...] Ir todėl tenka labai apgailėti, kad „Mergaitėse ir asonansuose“ jumoro yra neperdaugiausia.[35]


Vis dėlto Juozui Galvydžiui tikrai būtų užkliuvęs eilėraštis „Mano girtavimai“, kur poetas apsvaigęs nuo savo eilių, o Alfonsui Keliuočiui per daug asmeniškas pasirodė eilėraštis „Mano pilkas gyvenimas“, kuriame su ironišku humoru autorius aprašo, su kuo ir kodėl draugauja, ką veikia laisvalaikiu. Eilėraštį užbaigia eilutė „Šios eilės daugtaškiu šituo ir baigias“. [36] Daugtaškį būtų galima padėti beveik prie visų šio rinkinio eilėraščių, o ypač prie tokių, kaip „Mano girtavimai“, „Nežinomai mergaitei“, „Eilėraštis apie baleriną“. Daugtaškio trūksta ir eilėraštyje „Čarli Čaplino meilė“, kuriame jis, aišku, rašo ne apie Č. Čapliną, o apie save, prisipažindamas „Turbūt aš vienas iš bohemos / Kvailai taip sugebu gyvent“. [37]


Tikrai apie Č. Čapliną rašoma eilėraštyje, kaip ir visas rinkinys pavadintame „Šešėliai nuo ekrano“. [38] Šį eilėraštį knygoje poetas išskiria kaip santykio tarp realios tikrovės ir meniško, poetinio vaizdo simbolį. Rinkinyje eilėraščiai įvairūs: čia ir karo tema („Džentelmenų balius“, „Geroji žemė“ ir kt.), ir eilėraštis apie Puškino mirtį, skirtas jo mirties metinėms („Puškinui“), taip pat Tėvynės meilės eilių, skirtų kenčiančiai, kovojančiai bei į Dievą tikinčiai Lietuvai („Mūsų sargyba“, „Savanorių motinos“ ir kt.). Gražiausi rinkinio eilėraščiai – asmeniškais motyvais, su lengvu erotiniu dvelksmu („Kartą prie marių“, „Laiškas gražiai moteriškei“, „Mergaitė iš Rygos“ ir kt.).


Vytautas Sirijos Gira taip pat išbandė savo kūrybinius gebėjimus rašydamas eilėraščius bei kitus eiliuotus kūrinėlius vaikams. Atvažiavęs į vaikų literatūrą su „Traukiniu“, pasiplaukiojęs „Jūra“, pabuvęs nepatraukliu, bet labai reikalingu „Kaminkrėčiu“, savo vietos vaikų literatūroje jis taip ir nesurado. Vaikų literatūros apžvalgoje „Žiburėlyje“ Bernardas Brazdžionis geriausiai įvertino Aleksandro Šepečio iliustruotą V. Sirijos Giros nedidelės apimties poemą „Traukinys“, išleistą 1936 m.: „Šioje poemėlėje ekspresingai, gyvais vaizdais pasakojama apie traukinį, jo keliones, mašinistą ir berniuką, kuris gano bandą ir nori būti mašinistu. Poemėlė nedidelė – 90 eilučių, bet autorius vaikui sugeba joje apie traukinį gana daug pasakyti.“ [39] Tuo tarpu kita poema „Jūra“, išleista 1937 m., jo įvertinta prasčiau: „Jūra“ silpniau sueiliuotas dalykas, daug jame dirbtinumo, labai prastų rimų. Savo mintimi patiems mažiesiems ji net ir tolima, nes poemėlėj rašoma apie mokinį, kuris nemėgo mokytis ir dėl to nepamatė jūros. B. Macutkevičiaus iliustracijos ne vaikams, plokščios, be reljefo, medinės, nors vietomis padarytos kruopščiai atsidėjus.“ [40]


Daugiausiai literatūros kritikų dėmesio – tiek labai gerų vertinimų, tiek ir kritikos – sulaukė eiliuotas kūrinys su spalvingomis dailininko Rimto Kalpoko iliustracijomis „Kaminkrėtys“ (1938 m.). Istorija apie kaminkrėčio neįsileidusius žydą Izaoką ir Vilkų šeimyną ir dėl neišvalytų kaminų kilusį gaisrą patiko „Naujosios vaidilutės“ žurnalistei R. Dargytei, įžvelgusiai knygos didaktinius ir praktinius privalumus: „Knyga visai nedidelė, vos keliolika puslapių, bet praktiška, nes išleista ant storesnio gelsvo popierio – vaikams ne taip greit tepsis ir plyš. Teksto nedaug. Iliustracijų daugiau negu teksto. Kai kurie teksto posmai kartojasi po kelis kartus, tas, be abejo, padės vaikams greičiau išmokti atmintinai. Knygos turinys didaktinis propagandinis.“ [41] Tačiau nežinomas kritikas žurnale „Tautos mokykla“ buvo visai kitokios nuomonės. Jam ši eiliuota apysaka pasirodė nenatūrali, neįtikėtina, ypač dėl žydo Izaoko ilgo kamantinėjimo, tiek dėl kaminkrečio įsileidimo, tiek dėl kilusio gaisro. [42] Dėl silpno eiliavimo „Kaminkrėčio“ literatūrinės vertės neįžiūrėjo ir Bernardas Brazdžionis, kuriam labiau už šią knygelę patiko V. Sirijos Giros prozos kūrinys vaikams „Mažasis lakūnas Vytautas Bakūnas“, išspausdintas 1939 m. „Žiburėlyje“. [43], [44]


Bandymų rašyti proza „kaunietiškame“ kūrybos laikotarpyje buvo ir daugiau. Po jau minėto vaizdelio „Radio“ V. Sirijos Gira atsiskleidė ir publicistikos žanre, 1929 m. Qui pro quo slapyvardžiu parašęs keletą humoristinių aktualijų apžvalgų „Šukės“ laikraštyje „Diena“. [45] 1930 m. „Meno kultūroje“ buvo išspausdintas O. Dymovo apsakymo vertimas iš rusų kalbos. [46] Žurnale „Kūno kultūra ir sveikata“ 1934 m. buvo išspausdintas jo apsakymas „Filosofas“ [47], o 1937 m. laikraštyje „Literatūros naujienos“ – scenos vaizdelis „Fragmentas iš pjesės“. [48] Tarpukaryje V. Sirijos Gira rašė romaną „Vera Mongirdaitė“, kurio pora ištraukų buvo išspausdinta populiariame, trumpai leistame žurnale „Žvilgsniai“. [49] Pirmosios sovietinės okupacijos metais sekė tėvo pėdomis ir kaip kolaboracijos su nauja valdžia ženklas 1940 m. buvo išleista jo versta Michailo Zoščenkos knygelė „Pasakojimai apie Leniną“. [50]

 

Literatūra:

  1. Vytautas Sirijos Gira tarp kareivių. Kitoje pusėje: Atminčiai mažajam Vytukui nuo agronomo-kareivio Mykolas Jasudavičius. 1919 XI 12 Kaunas. V. Gira antras iš kairės. MLLM RMM ĮK 3830.
  2. Atsigrįžus atgal: į Metų redakcijos klausimus atsako rašytojas Vytautas Sirijos Gira // Metai. - 1996, balandis. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1996, p. 101.
  3. Atsigrįžus atgal: į Metų redakcijos klausimus atsako rašytojas Vytautas Sirijos Gira // Metai. -1996, balandis. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1996, p. 102.
  4. KRVA, f. 214, ap. 1, b. 4024, l. 27.
  5. Atsigrįžus atgal: į Metų redakcijos klausimus atsako rašytojas Vytautas Sirijos Gira // Metai. - 1996, balandis. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1996, p. 102.
  6. KRVA, f. 214, ap. 1, b. 1042, l. 17 v.
  7. Antrieji vainikai: naujosios poezijos antologija / spaudai paruošė K. Binkis. - Kaunas: Spaudos fondas, 1936, p. 325.
  8. Kauno Jėzuitų gimnazijos atestatas, išduotas 1931 06 13 Vytautui Sirijos Girai. KRVA, f. 168, ap. 2, b. 309, l. 40-41.
  9. Radio / Vytautas Gira // Pavasaris. - 1927, Nr. 8/10, p. 6–8.
  10. Atsigrįžus atgal: į Metų redakcijos klausimus atsako rašytojas Vytautas Sirijos Gira // Metai. - 1996, balandis. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1996, p. 102.
  11. Apie ideologiškąją poeziją ir liriškąjį jovalą: [Atsakymas į Benedikto Babrausko knygos „Golas į ateitį“ recenziją „Naujosios Romuvos“ žurnale, 1931, Nr. 21] / Vytautas Sirijos Gira // Rytas. - 1931, birž. 1, p. 8.
  12. Vytautas Sirijos Gira. Golas į ateitį: [rec.] / B. B. [Benediktas Babrauskas]. - Rec. kn.: Golas į ateitį / Vytautas Sirijos Gira; [viršelis dail. V. K. Jonyno]. - Klaipėda: Era, 1931 // Naujoji Romuva. - 1931, Nr. 21, p. 508.
  13. Golas į ateitį / Vytautas Sirijos Gira; [viršelis dail. V. K. Jonyno]. - Klaipėda: Era, 1931, p. 36.
  14. Vytautas Sirijos Gira. Golas į ateitį: [rec.] / M.. [Antanas Miškinis]. - Rec. kn.: Golas į ateitį / Vytautas Sirijos Gira; [viršelis dail. V. K. Jonyno]. - Klaipėda: Era, 1931 // Šviesos keliai. - 1931, Nr. 6, p. 438.
  15. Vytautas Sirijos Gira. Golas į ateitį: [rec.]. - Rec. kn.: Golas į ateitį / Vytautas Sirijos Gira; [viršelis dail. V. K. Jonyno]. - Klaipėda: Era, 1931 // Karys. - 1931, Nr. 22, p. 447.
  16. Grožinė lietuvių literatūra 1931 metais / E. Radzikauskas [Liudas Gira] // Lietuvos aidas. - 1932, vas. 6, p. 2.
  17. Sūnų poezija ir tėvų kritika  / j. r. [Kostas Korsakas] // Kultūra. - 1932, Nr. 2, p. 122.
  18. Antrieji vainikai: naujosios poezijos antologija / spaudai paruošė K. Binkis. - Kaunas: Spaudos fondas, 1936, p. 325.
  19. Iš gyvenimo į knygą / Vytautas Sirijos Gira. - Vilnius: Vaga, 1982, p. 12.
  20. Atsigrįžus atgal: į Metų redakcijos klausimus atsako rašytojas Vytautas Sirijos Gira // Metai. - 1996, balandis. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1996, p. 103–104.
  21. Kaip rašo mūsų rašytojai: „Kultūros“ žurnalo literatūrinė ankieta: V. Sirijos Giros atsakymas // Kultūra. - 1934, Nr. 12, p. 693.
  22. Vytauto Sirijos Giros pasakojimas 1991 m.: Sakiniai iš Žaliakalnio. Sekmadienis su kaimynu poeta / Nomeda Repšytė // repsyte.wordpress.com/2012/01/29/sekmadienis-su-kaimynu-poeta-i.
  23. Ex libris Vytautas Sirijos Gira: [sukurtas 1935 m. dailininko Telesforo Valiaus, įklijuotas į šachmatų vadovėlį, kurį savo asmeninėje bibliotekoje turėjo Vytautas Sirijos Gira] // Lehrbuch des Schachspiels / J. Dufresne, J. Mieses. - Leipzig: Verlag von Philipp Reclam, [1927].
  24. Valandėlė pas Medicinos f. Dekaną: [Vladą Lašą] / stud. med. V. Sirijos Gira // Lietuvos studentas. - 1933, rugs. 15, p. 6.
  25. Analfabetiški automatai arba Nojaus arka medicinos fakultete / Vytautas Sirijos Gira // Lietuvos studentas. - 1933, spal. 15, p. 2; Blogas paukštis, kurs savo lizdą... / Edm. Butrimavičius; Prie kol. Butrimavičiaus straipsnio / V. Sirijos Gira // Lietuvos studentas. - 1933, lapkr. 15, p. 6.
  26. Antrieji vainikai: naujosios poezijos antologija / spaudai paruošė K. Binkis. - Kaunas: Spaudos fondas, 1936, p. 326.
  27. Vytautas Sirijos Gira. 1933 11 27. MLLM RMM ĮK 3737.
  28. http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=GIRA%20LIUDAS28
  29. Pas Liudą Girą / J. Marcinkevičius // Diena. - 1935, bal. 28, p. 3.
  30. Vytautas Sirijos Gira, Širdys formaline: [rec.] / M. Linkevičius. - Rec. kn.  Širdys formaline: Lirika / Vytautas Sirijos Gira. - Kaunas: Spaudos fondas, 1934 // Naujoji Romuva. - 1934, Nr. 178/179, p. 455.
  31. Vytautas Sirijos Gira. Širdys formaline: [rec.] / A. M. [Antanas Miškinis]. - Rec. kn.: Širdys formaline: Lirika / Vytautas Sirijos Gira. - Kaunas: Spaudos fondas, 1934 // Šviesos keliai. - 1934, Nr. 5, p. 303–305.
  32. Vytautas Sirijos Gira: Širdys formaline: [rec.] / Aug. Raginis [Antanas Vaičiulaitis]. - Rec. kn.: Širdys formaline: Lirika / Vytautas Sirijos Gira. - Kaunas: Spaudos fondas, 1934 // Židinys. - 1934, Nr. 7, p. 97–98.
  33. Vytautas Sirijos Gira. Mergaitė ir asonansai: [rec.] / A. M. [Antanas Miškinis]. - Rec. kn.: Mergaitė ir asonansai: Lyrika / Vytautas Sirijos Gira; [viršelio raides piešė Alx. Šepetys]. - Kaunas: Sakalas, 1935 // Šviesos keliai. - 1935, Nr. 4, p. 251–252.
  34. Vytautas Sirijos Gira. Mergaitės ir asonansai: [rec.] / J. Davainis [Juozas Galvydis]. - Rec. kn.: Mergaitė ir asonansai: Lyrika / Vytautas Sirijos Gira; [viršelio raides piešė Alx. Šepetys]. - Kaunas: Sakalas, 1935 // Jaunoji karta. - 1935, Nr. 14, p. 312.
  35. Vytautas Sirijos Gira. Mergaitės ir asonansai: [rec.] / Ant. Rugpjūtis [Alfonsas Keliuotis]. - Rec. kn.: Mergaitė ir asonansai: Lyrika / Vytautas Sirijos Gira; [viršelio raides piešė Alx. Šepetys]. - Kaunas: Sakalas, 1935 // Naujoji Romuva. - 1935, Nr. 18, p. 409.
  36. Mergaitė ir asonansai: Lyrika / Vytautas Sirijos Gira; [viršelio raides piešė Alx. Šepetys]. - Kaunas: Sakalas, 1935, p. 57.
  37. Mergaitė ir asonansai: Lyrika / Vytautas Sirijos Gira; [viršelio raides piešė Alx. Šepetys]. - Kaunas: Sakalas, 1935, p. 50.
  38. Šešėliai nuo ekrano: ketvirta eilėraščių knyga / Vytautas Sirijos Gira; [viršelis dail. A. Gudaičio]. - Kaunas: Sakalas, 1937, p. 7–8.
  39. Lietuvių vaikų literatūra / Bern. Brazdžionis // Žiburėlis. - 1943, Nr. 22/23, p. 357.
  40. Lietuvių vaikų literatūra / Bern. Brazdžionis // Žiburėlis. - 1943, Nr. 22/23, p. 358.
  41. Vytautas Sirijos Gira. Kaminkrėtys: [rec.] / R. D. [R. Dargytė]. - Rec. kn.: Kaminkrėtys / Vytautas Sirijos Gira; iliustravo R. Kalpokas. - Kaunas: Spaudos fondas, 1938 // Naujoji vaidilutė. - 1939, Nr. 1, p. 59–60.
  42. Vytautas Sirijos Gira. Kaminkrėtys: [rec.] / Pdg. - Rec. kn.: Kaminkrėtys / Vytautas Sirijos Gira; iliustravo R. Kalpokas. - Kaunas: Spaudos fondas, 1938 // Tautos mokykla. - 1939, Nr. 2, p. 52.
  43. Lietuvių vaikų literatūra / Bern. Brazdžionis // Žiburėlis. - 1943, Nr. 22/23, p. 358.
  44. Mažasis lakūnas Vytukas Bakūnas / Vyt. Sirijos Gira // Žiburėlis. - 1939, Nr. 19, p. 146–147.
  45. Šukės / Qui pro quo [Vytautas Sirijos Gira] // Diena. - 1929, bal. 14, p. 5: [J. Vileišio pažadas statyti Kaune elektros tramvajų ir kt.]; bal. 18, p. 4: [Apie konkės laidotuves]; bal. 28, p. 5; geg. 3, p. 4; geg. 8, p. 4: [Dalį „Šukių“ rašė pats „Dienos“ red. B. Dauguvietis (Figaro), taip pat Liūnė Janušytė (Liūnė), Petras Gintalas (Pega)].
  46. Tenoras Bogoliubovas / O. Dymovas; vertė V. Sirijos Gira // Meno kultūra. - 1930, Nr. 4, p. 9–12 ; Nr. 5, p. 12–16.
  47. Filosofas: [aps.] / V. Sirijos Gira // Kūno kultūra ir sveikata. - 1934, Nr. 50, p. 765–768.47
  48. Fragmentas iš pjesės: [sceninis vaizdelis] / Vytautas Sirijos Gira // Literatūros naujienos. - 1937, Nr. 9/10, p. 6–7.
  49. Vera Mongirdaitė: romanas / Vytautas Sirijos Gira // Žvilgsniai. - 1934, Nr. 1, p. 14–19; Nr. 2, p. 10–13: [romano ištraukos žurnalo puslapiuose turėjo būti spausdinamos toliau, bet kitas žurnalo „Žvilgsniai“ numeris nebeišėjo].
  50. Pasakojimai apie Leniną / M. Zoščenko; išvertė V. Sirijos Gira; iliustravo D. ir P. Tarabildai. - Kaunas: išleido leidykla „Raudonoji vėliava“, 1940.

 

Parodos medžiagą parengė Alvydas Surblys
Tekstą redagavo Gabrielė Gibavičienė
Vaizdus skaitmenino Živilė Pedzevičienė

Rašytojas, kariuomenės veikėjas, žurnalistas, kelių leidinių redaktorius Juozas Balčiūnas daugeliui pažįstamas ne pavarde, o slapyvardžiu Švaistas. Šis žodis lietuvių kalboje reiškia nerimtą žmogų, vėjavaikį – tą, kuris švaisto ar švaistosi. Ankstyvajame gyvenimo laikotarpyje rašytojui iš tikrųjų būdinga tam tikra lengvabūdiškumo poza, atvedusi jį ir į keturvėjininkų sąjūdį. Pirmieji savarankiško gyvenimo žingsniai nežadėjo jam ir rašytojo karjeros.


Politiniai skersvėjai lėmė, kad zakristijono padėjėjas ir grafo Jono Pšezdeckio virėjo Rokiškio dvare pagalbininkas 1909 m. įstojo į Panevėžio mokytojų seminariją, kurią baigė 1913 m. Seminarija galėjo būti J. Balčiūno kūrybinio kelio pradžia, nes 1912 m., pasak įvairių autorių, buvo publikuota pirmoji jo kūryba, būta ir kitų publikacijų. Kūrybai galėjo būti paranki jo 1913 m. gauta mokytojo vieta Stačiūnuose (Šiaulių apskr.), bet politiniai vėjai ir I-ojo pasaulinio karo sūkurys jaukė galimai ramų J. Balčiūno, kaip provincijos mokytojo, gyvenimą: nunešė jį į Kaukazą, Stavropolio miestą, Rusijos strateginį prekybos ir kariuomenės centrą. Ten jis bandė tęsti pedagogo karjerą, įstojo į vietos Mokytojų institutą ir, pasak gero pažįstamo, rašytojo, pasirinkusio Norimo slapyvardį, Andriaus Mirono, „parašė savo pirmąjį kūrinį rusų kalba – „Pavasario smuikai“.[1] Stavropolis galėjo būti dar viena stotele jo kūrybiniame kelyje, bet likimas lėmė, kad J. Balčiūnas buvo mobilizuotas į carinės Rusijos kariuomenę, o 1917 m. baigė Maskvos karo mokyklą.


Ilgai tarnavęs svetimiems, grįžęs į Lietuvą iš pradžių ieškojo kokio nors civilio darbo. J. Balčiūnas grįžo į gimtąjį Rokiškio kraštą ir tarnavo Skemų dvaro ūkvedžiu-administratoriumi. Šiame dvare vėl atsirado laiko kūrybai. Autorius išbandė save draminės kūrybos bare, parašė tris dramas, kurių dvi – „Lenkų karalaitė“ ir „Taip Dievas davė“ – pirmą kartą buvo atspausdintos 1921–1922 m. žurnale „Skaitymai“. Viena Skemų dvare parašyta drama „Meilės sutemos“ apie neištikimą mylimąją, kurioje aprašė savo nelaimingą pirmąją meilę Aldonai, taip ir liko neišspausdinta, bet tiek šios meilės, tiek kiti gyvenimo dvare epizodai sugulė į 1967 m. išleistą J. Balčiūno atsiminimų knygą „Dangus debesyse“. Šioje atsiminimų knygoje išsamiai aprašyta ir tolesnė jo karjera po Skemų dvaro – būdamas Rokiškio milicijos vadu, Zarasų komendantu, jis įsijungė į Lietuvos nepriklausomybės kūrimo darbą. Jo kovos su lenkais Lietuvos kariuomenėje į šiuos atsiminimus jau nepateko.


Atsiminimai buvo įvertinti Lietuvių rašytojų draugijos premija, padalinus ją pusiau J. Balčiūnui-Švaistui ir Jurgiui Jankui (už dramą „Peilio ašmenimis“) – tai buvo precendento neturintis atvejis šio apdovanojimo istorijoje. Bet ne visų knyga „Dangus debesyse“ buvo palankiai sutikta – kai kas piktinosi dėl nepelnyto apdovanojimo.[2] Juozui Girniui nepatiko intymiai asmeniški knygos epizodai:


Lyg norėdamas savo atsiminimus suįdominti, autorius daug vietos skiria išgėrimams bei meilėms aprašyti. Deja, tai šiuos atsiminimus nepagyvina, o tik sunuobodina. Niekam neįdomu, kad autoriui nesisekė su Aldona ar kad žydaitė Lėja jam buvo „dvasinė paguoda, atsigaivinimas“. Reiktų būti tikrai įžymiam žmogui, kad būtų galima visus dominti ir savo privatiniu gyvenimu. Šiaipjau visai nesvarbu, kieno su kuo gerta ar mylėtasi. Autorius žada tęsti savo atsiminimus. Tai ir pasisakome dėl šio atsiminimų subanalinimo tokiais privačiais reikalais. Rašydamas antrąją atsiminimų knygą, autorius galėtų pasvarstyti, ar nebūtų pravartu atmintin beplūstančią praeitį kritiškiau išsijoti – išskirti, kas tik jam pačiam brangu ir kas visus gali dominti.[3]


Atsiminimų autoriui nepasisekė su Aldona ir teko išsiskirti su žydaite Lėja, bet dar 1922 m. susipažino su savo meile, ištikima gyvenimo drauge Aleksandra, kuri tikrai būtų patekusi į vėlesnių laikų atsiminimus, jeigu jie būtų parašyti. Tai jai jis 1923 m. užrašė savo gražią nuotrauką, dabar saugomą Maironio lietuvių literatūros muziejuje („Atminimui 26. IV. 23 J. Balčiūnas“)[4], tai ji jam taip gražiai grojo gitara kitoje 1925 m. nuotraukoje.[5] Už gražias J. Balčiūno-Švaisto, žmonos Aleksandros ir jų giminių nuotraukas dėkojame jas maloniai suteiksiems Maironio lietuvių literatūros muziejaus darbuotojams.


Žmona Aleksandra buvo kilusi iš gausios Radzevičių šeimos, augo su keturiomis seserimis ir trimis broliais. Buvo juokaujama, kad J. Balčiūnas ir Aleksandra gyvena „susimetę“, nes rašytojas buvo geriau žinomas kaip Juozas Švaistas, o žmona, pasiėmusi vyro pavardę, buvo Aleksandra Balčiūnienė. Žmonos brolis, inžinierius Stasys Radzevičius padėjo pastatyti jų namą Aguonų g. 2a (dabar Aguonų g. 4), vykdė namo statybos techninę priežiūrą. Pora iš pradžių gyveno Šančiuose, J. Balčiūnui, kaip kariškiui, išnuomotame bute, 1928 m. persikėlė į tuo metu pastatytą E. Šternienės namą Maironio g. 14 (jis neišlikęs), o 1931–1933 m. gyveno Laisvės al. 39 (dabar Laisvės al. 73). 1933 m. pab.–1934 m. Juozas ir Aleksandra jau galėjo įsikelti į savo namą Aguonų g. 2a.[6] Už pagalbą nustatant J. ir A. Balčiūnų gyvenamą vietą ir jų namo Aguonų gatvėje projekto bei kitų dokumentų vaizdus dėkojame Kauno regioniniam valstybės archyvui.


Atsiminimų knygos „Dangus debesyse“ pabaigoje rašytojas užsimena apie tarnybos kariuomenėje nuoskaudas, gautą nuobaudą dėl įgaliojimų viršijimo ir kitą nuobaudą, lėmusią aukštesnio laipsnio negavimą dėl tariamai nepadorios knygos „Šilkinė suknelė“. Rašytojas kariuomenėje jautėsi nepakankamai suprastas ir vertinamas, nors 1939 m., išeidamas į atsargą, gavo pulkininko leitenanto laipsnį, be to, 1922–1928 m. Karo mokykloje dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, Lietuvos istoriją, geografiją, o 1940 m. – ir rusų kalbą; buvo ilgamečiu „Kario“ (1928–1935 m.) bei „Kardo“ (1933–1935 m.) redaktoriumi, kareivių radijo pusvalandžio programų tvarkytoju. J. Balčiūną gerai pažinojęs rašytojas Bronys Raila apie jo santykį su kariuomene atsiminimuose „Raibos agavos“ rašė:


Mėgdavau užvesti tą temą, nes kai tarnavau kariuomenėje, Švaistas buvo „Kario“ redaktorius ir kareivių radijo pusvalandžio programų tvarkytojas, ar viršininkas. Ir aš kartą rašiau „Kary“, ir dargi vieną radijo pusvalandį Algirdo pulko kareiviam padėjau paruošti, ir deklamavau savo paties rašytus patriotiškus tekstus... Bet jis mano kariškumą nuvėsindavo „išgyvenimu“, kad kariuomenėje mažiausiai buvęs suprastas ir vertinamas kaip rašytojas. Nuoskaudos ir kartūs atsiminimai, matyt, patvariai išlieka. Mat jo pačią pirmąją novelių knygą, „Šilkinę suknelę“, kariuomenės vadovybė vos nepasmaugė už „pornografiją“! Ypač su sarkazmu pabrėždavo, kaip tą jo apsakymų rinkinį suniekinęs gen. Povilas Plechavičius, po gruodžio 17-osios perversmo staiga iškilęs kariuomenės štabo viršininku ir pasijutęs autoritetu visais, net ir literatūros klausimais.[7]


Apysakų knygoje „Šilkinė suknelė“ yra dvi apysakos – „Šilkinė suknelė“ ir „Kerpių berniūkštis“. Pirmosios herojė, skalbėjos dukra Steputė, atvykusi iš provincijos į Kauną, įsidarbina ministerijos raštinėje. Čia verda meilės aistros, nes dėl Steputės varžosi trys vyrai: jos senas pažįstamas Andriukas, ištvirkęs viršininkas ir jos ranką galų gale laimėjęs raštinės sekretorius Raginskas. P. Plechavičiaus įžiūrėtos „pornografijos“ apysakoje nėra nė kvapo, bet meilės aistros ir apysakos leitmotyvas – merginos svajonė nusipirkti šilkinę suknelę – karininkams, aišku, atrodė nerimta. Apysakos „Kerpių berniūkštis“  pagrindinis veikėjas – nesantuokinis dvarininko Kerpio berno Bernardo ir jo dukters Kastutės meilės vaisius Benadukas, tarnavęs Lietuvos kariuomenėje ir viename mūšyje žuvęs. Rašytojas Jonas Marcinkevičius, turėjęs ne pačius geriausius prisiminimus iš Lietuvos kariuomenės, užsimena apie J. Balčiūno bandymą šioje apysakoje gilintis į kario psichologiją, bet, jo nuomone, Lietuva dar nebuvo pribrendusi atviram žvilgsniui į santykius kariuomenėje.[8]


1928 m. pasirodė dar viena apysakų knyga „Naujan gyveniman“, kuri buvo mažiau intriguojanti, todėl ir kritikų sutikta ramiai, be ypatingo susidomėjimo. J. Grušas atkreipė dėmesį į apysakų kalbos paprastumą, sklandumą.[9] Patrauklų knygos viršelį su „naujo gyvenimo“ šviesa piešė dailininkas Aleksandras Šepetys.


Kita knyga, „Meilės vardu“, skaitytojus pasiekė tik 1937 m. Patrauklus knygos pavadinimas gali šiek tiek apgauti, nes joje nėra nei lengvo turinio, nei pikantiškų meilės nuotykių, nors veiksmas ir sukasi apie meilę. Jonas Šimkus knygos recenzijoje taikliai pastebi, kad knygos pavadinimas atitinka jos turinį – viskas daroma prisidengus meilės vardu. J. Švaistas nemoralizuoja ir juo labiau nesistengia pateisinti palaido gyvenimo, šeimų griovimo, prostitucijos, miesčioniškumo; jis tiesiog tai rodo šešiose knygos novelėse, kuriose nedaug meilės ir optimizmo.[10] Septinta knygos novelė – trumpas tekstas pavadinimu „Njutono pypkė“ – išsiskiria iš knygos konteksto tiek turiniu, tiek forma. Pirmą kartą atspausdinta žurnale „Pradai ir žygiai“[11], novelė parašyta su kandaus angliško humoro dvasia; kad veiksmas vyksta užsienyje, liudija ir veikėjų vardai. Vienintelė šio teksto sąsaja su kitomis knygos novelėmis – joje taip pat prisidengiama meilės vardu. Tiesa, ir čia moterys vaizduojamos kaip vedančios iš kelio gundytojos, tačiau jose daugiau aistros, nei, pavyzdžiui, novelėje „Raganos“ ar „Merga iš miesto“, o novelės veikėjui serui Izaokui jos tarsi pypkės dūmai – svarbu giliau neįtraukti į plaučius.


Karo nublokštas į Vokietiją, J. Balčiūnas daug rašė, o jo kūryba, prieš suguldama į vieną po kitos išleistas knygas, pirmiausia buvo publikuota DP spaudoje, laikraščiuose „Mintis“, „Mūsų kelias“, „Žiburiai“. Iš čia publikuotų romanų ištraukų šiek tiek atsiskleidžia ir Švaisto kūrybinė virtuvė. Romano „Rašau sau“ ištraukos nepakitusia struktūra ir pavadinimais sudėtos į knygą tuo pačiu pavadinimu. Novelių rinkinio „Siela lagamine“ ištraukos taip pat įtrauktos į knygą tokios, kokios buvo parašytos, tačiau egzistavo ir pirmas šios knygos variantas, pavadintas romanu „Saulėtas rytas“, taip ir likęs rankraštyje. O romano „Paskutinį kartą tave klausiu“ ištraukos liudijo autoriaus kūrybines kančias, tam tikrą neapsisprendimą dėl kūrinio akcentų: romanas turėjo keturis pavadinimo variantus: „Autovežimiai suburzgia“, „Įrėžę neišdildomų pėdsakų“, „Dar kartą tave klausiu“ ir pasirinktąjį „Paskutinį kartą tave klausiu“. Publikuojant [12] „Paskutinį kartą tave klausiu“ autorius, matyt, galutinai apsisprendė ir dėl būsimo romano struktūros.


Į pokaryje išleistas knygas galima žvelgti jų pasirodymo eilės seka. Romanas „Rašau sau“ išleistas 1947 m., su paantrašte „tremtinės užrašai“, kuri šiek tiek klaidinanti, nes jame nerašoma nei apie lietuvių tremtį į Sibirą ar kitas tolimas nuo Lietuvos vietas, nei apie jų emigraciją į Vakarus. Pagrindinė šio kūrinio herojė – kunigaikštytė Zinaida, rusė emigrantė, atvykusi į Lietuvą ir gana linksmai čia leidžianti laiką. Romane aprašoma rusės, Lietuvoje tapusios kabareto šokėja, meilės istorija. Ji išteka už lietuvio advokato Antano Giedrimo (knygoje vadinamo Toniu), meta savo darbą, bet neužmiršta romano su savo ankstesne meile – gusarų pulko karininku Petru (romane vadinamu Petia). Po slaptų pasimatymų ir vyro persekiojimo, išsiskyrusi su vyru ir nutraukusi santykius su Petru, Zinaida susipažįsta su kitu rusų emigrantu Grigorijumi, dirbančiu vokiečių filmų bendrovėje, ir išvažiuoja iš Lietuvos. Jos gyvenimas Vokietijoje knygoje jau neaprašomas. Tokia štai savotiška „tremtis“ aprašoma romane „Rašau sau“. Romanas parašytas pirmu asmeniu, tarsi tai būtų tos rusų emigrantės užrašai, jos dienoraštis.


Novelių rinkinyje „Siela lagamine“ aprašoma jau lietuvių tremtinių buitis, jų gyvenimas DP stovykloje, tačiau prisimenama ir ta „siela lagamine“ – Lietuvos gyvenimo vaizdai, kurie sudaro visą antrąją knygos dalį. Tie vaizdeliai nėra išsiilgtoji, idealizuojama Lietuva, kurią reikėjo palikti, juose daug vargo (pavyzdžiui, novelėje „Apžiūrėk tą skynimą“) ir net svarstymų apie gyvenimo prasmę (novelė „Paskutinė paslauga“). Gal todėl ir netiko romano pirmasis pavadinimas „Saulėtas rytas“, nes aprašyti Lietuvos prisiminimai nebuvo tokie šviesūs, kaip tas įsivaizduojamas saulėtas ir tuo pačiu tragiškas rytas, kai reikėjo ją palikti.


Dar daugiau tragizmo romano „Paskutinį kartą tave klausiu“ turinyje. Jį lėmė romane vaizduojamas laikmetis, kai Butkūnų kaime vieną okupantą keitė kitas, o po pirmųjų trėmimų laukė ne mažiau sunkus ir tragiškas gyvenimas pačioje Lietuvoje. Romano pavadinimas užšifruotas jo veikėjos Anelės Nakienės gyvenimo istorijoje. Jos vyrui žuvus keliaujant į tremties vietą, Nakienė išteka už Antano Adomonio, kurio žmona taip pat mirė vagone pakeliui į tremtį. Intrigą dar sustiprina Anelės romanas su bernu Kaziu Naujoku. Norėdamas juo atsikratyti, Adomonis nužudomas pats, susimokius žmonai ir jos meilužiui. Praėjus kažkiek laiko miške randamas vyro lavonas ir Butkūnų žmonės spėja, jog tai Antanas Adomonis. Kunigui antrą kartą per to žmogaus laidotuves paklausus Anelės, ar tai ne jos vyras (iš to klausimo ir romano pavadinimas), našlė prisipažįsta, kad Kazio kirviu užmuštas jos vyras pakastas kluone po šiaudais – ten jis ir randamas. Minimalistinis romano viršelis, pieštas dailininko P. Osmolskio, liudija tragišką meilės istoriją politinių sukrėtimų fone.


Iš Vokietijos į JAV pasitraukusį Juozą Balčiūną-Švaistą suviliojo jau anksčiau jo pamėgtas pasakų pasaulis. 1952 m. jis išleido pasakų rinkinį „Aukso kirvis“, kuriame sudėtos pasakos iš Jono Basanavičiaus surinktų pasakų knygų „Lietuviškos pasakos įvairios“, jas šiek tiek paredaguojant. Švaistas knygos įžangoje teigia tik pataisęs pasakų kalbą, pašalindamas iš jos barbarizmus ir pagyvinęs dialogus, nenukrypstant nuo pasakos turinio ir formos.[13] Rinkinyje ir daugeliui žinomos, ir mažiau girdėtos pasakos. Vienas iš knygos trūkumų – pasakų klasifikacija. Pasakų suskirstymas pagal jų tematiką (buities pasakos, gyvuliai ir žvėrys pasakose) yra suprantamas, tačiau neaišku, kuo ypatingos „ypatingosios pasakos“ arba kuo skiriasi „pasakos-apysakaitės“ nuo kitų knygos tekstų.


1952 m. pasirodė ir kita knyga, parašyta lietuvių pasakų motyvais „Petras Širvokas“. Šioje knygoje autorius jau tik pasinaudoja pasakų motyvais, juos savaip konstruodamas ir įvesdamas išgalvotą personažą Petrą Širvoką, gyvenusį dar baudžiavos laikais. Nežinomas recenzentas „Kario“ žurnale šią knygą pavadino „pasakiškų nuotykių romanu“ ir apipylė ją tokiomis liaupsėmis:


Dėl ypatingai turtingos kalbos – žodingumo ir lengvo stiliaus bei kompozicijos laikytinas grožinės literatūros šedevru. Stebėtina, kad literatūros kritikai dar nėra į ją atkreipę reikiamo dėmesio. Čia malonu šią knygą, nors ir trumpokai, paminėti dėl to, kad jos autorius yra Lietuvos kariuomenės pulkininkas Juozas Balčiūnas, kuris kaip rašytojas žinomas Švaisto pseudonimu.[14]
Ši knyga yra iš tikrųjų naujas reiškinys lietuvių literatūroje, tačiau ne dėl jos kalbos ir lengvo stiliaus, o dėl visas pasakas vienijančio pagrindinio herojaus. Pasitelkiant šį mistiniu būdu galių įgavusį veikėją bandoma jungti tikrovę su pasakų pasauliu, deja, ne visada sėkmingai.


1953 m. pasirodė apysakaičių ir vaizdelių knyga „Eldorado“, kurioje Švaistas stengėsi realistiškai surašyti pabėgėlių iš Lietuvos istorijas, o jos leitmotyvu turėjo būti trumpa apysakaitė „Eldorado“, kurioje pagrindinis veikėjas Vytautas Raudonis ironiškai įsidarbino Vokietijos miestelio viešbutyje tuo pačiu pavadinimu, siekdamas užsidirbti pinigų kelionei į JAV. Knyga, perkrauta pabėgėlių buities smulkmenų, nesulaukė didelio kritikų dėmesio. Iškrentanti iš bendro knygos konteksto, literatūriškai stipriausia apysaka – „Ryžausi savo kaltę išpirkti“, kurioje pas partizanus nuėjusią ir NKVD suimtą Žydrę Uogenytę išgelbėja buvęs jos klasės draugas, NKVD dirbęs Feliksas Užkurys, taip tarsi išpirkdamas savo išdavystės kaltę. Recenzentas A.B. „Ateities“ žurnale taip pat išskiria šią apysaką kaip geriausią, tačiau taip pat ją įvardija ir kaip mažiausiai realistišką.[15]


Kad realistiškas įvykių vaizdavimas nėra stiprioji J. Balčiūno-Švaisto kūrybos pusė, parodė ir jo romanas „Knygnešių pėdsakais“, išleistas 1955 m. Romane, rodos, varžosi tikri veikėjai, istorinė medžiaga ir autoriaus kūrybos išmonė. Faktų mėgėjams pritrūksta istorinio veikalo nuoseklumo ir argumentacijos, o literatūros kritikams jame per daug istorinės medžiagos, tarsi perkeltos iš P. Ruseckio 1926–1928 m. išleisto „Knygnešio“ tomų, ir per mažai literatūrinės išmonės.


1958 m. autorius vėl grįžta prie tautosakinių motyvų savo kūryboje, kurdamas apysakas, balansuojančias tarp fantazijų ir realybės. Knygoje „Petras Širvokas“ vyrauja fantazijų pasaulis, o knygoje „Trys žodžiai“ – žymiai daugiau tikrovės vaizdų, buities, gamtos aprašymų. Fantazijų pasaulis ir tautosakiniai motyvai į pasakines apysakas įtraukiami saikingai; jie knygoje – tarsi tie brangiai parduoti trys vertingi žodžiai, kurie padeda realybėje. Benediktas Babrauskas knygos recenzijoje rašo: „Atskiri motyvai yra paimti iš tautosakos, tačiau savita kompozicija, pagrįsti charakteriai ir ypač išryškinta idėja Švaisto pasakines apysakas daro originalias. [...] Idėja yra vadžios, kuriomis šio veikalo autorius nukreipia personažų likimą.“[16]


Vienas labiausiai vykusių fantaziją ir realybę jungiančių kūrinių buvo premijuotasis romanas apie Vincą Kudirką „Jo sužadėtinė“. Romanas tarsi tęsia „Knygnešių pėdsakais“ pradėtą temą, tačiau, skirtingai negu romane apie knygnešius, jame daugiau vidinių išgyvenimų ir literatūrinės išmonės, pagyvinančios V. Kudirkos paveikslą. Tai biografinis romanas su nemaža beletristikos doze, kuriame vengiama sausos faktų kalbos. Pats J. Balčiūnas-Švaistas, priimdamas jam už romaną paskirtą LRD „Draugo“ laikraščio literatūrinę premiją, taip aiškina jo pavadinimo kilmę ir savo motyvus rašant šį jį:


Veikalo vardas labai kuklus – Jo sužadėtinė. Bet turinys ir prasmė gilūs. Tai Vinco Kudirkos iškilmingoji priesaika ir netgi viso gyvenimo pasiaukojimas „Lietuva ! susižadėjau su tavim ir liksiu ištikimas, kol man vieko užteks.“ Kiek galėdamas vengiau pigios patriotinės deklamacijos. Visur ieškojau gilesnės prasmės ir namiškumo.[17]


Pigaus patriotiškumo Juozas Balčiūnas-Švaistas vengia ir dar vienoje istorinės tematikos knygoje apie kunigą Martyną Sidaravičių bei kitus Sūduvos krašto knygnešius, pavadintoje „Žiobriai plaukia“ (Čikaga, 1962). Autorius nekelia knygnešių ant pjedestalo, bando parodyti jų realią gyvenimo aplinką, kurioje daug kasdieniškos buities detalių, sėkmių ir nesėkmių. Su knygnešių gyvenimo ir veiklos faktine medžiaga autorius buvo gerai susipažinęs, nes buvo knygos „Kovos metai dėl savosios spaudos“ (Čikaga, 1957) vienas redaktorių, tačiau ta medžiaga nepiktnaudžiavo, siekė parodyti gyvą Martyno Sideravičiaus paveikslą, kartais sąmoningai papildydamas faktinę medžiagą išgalvotais vaizdais. Vis dėl to literatūros kritikas Algirdas Titus Antanaitis nesutinka su knygos aplanke autoriui pažertais komplimentais apie stiliaus lengvumą ir lakumą, žodžio sodrumą ir taupumą, dialogų gyvumą ir aiškumą, nes, pasak jo, „nėra prasmingo, romanui kaip literatūros kūriniui būtino, dialogo“.[18] Abejotinos pagyros romano kalbai, tačiau kelia abejonių ir toks gana kategoriškas Algirdo Titus Antanaičio vertinimas, ypač dėl dialogų, kurių romane gausu.


1962 m. paminėtinas ir autoriaus sugrįžimas prie draminės kūrybos. Tais metais Los Andželo lituanistinėje mokykloje buvo pastatytas jo sceninis veikalas „Vakaras taigoje“, kurį režisavo Juozas Kaributas. Režisierius savo atsiminimuose pasidžiaugė ne tik veikalu ir jo pastatymu, bet ir draminio vaizdelio autoriaus dovanotomis gladijolėmis.[19]


Po jau minėtos atsiminimų knygos „Dangus debesyse“ pasirodymo (Londonas, 1967) Juozas Švaistas dar išleido pasakų knygą „Šaunus penketukas“ (Čikaga, 1969) ir novelių knygą „Karnavalo aikštėje“ (Londonas, 1972). Knygoje „Šaunus penketukas“, kurioje sudėtos jo autorinės pasakos, įrašytas ir autoriaus posakis: „Dažnai pasaka panaši į tikrovę, bet ir tikrovė neretai atrodo lyg pasaka.“ JAV Lietuvių bendruomenės švietimo taryba premijavo šią knygą apysakų jaunimui konkurse ir jos išleidimui paskyrė 500 dolerių. Knygą iliustravo dailininkė Zita Sodeikienė.


Novelių knygoje „Karnavalo aikštėje“ daugumoje novelių aprašoma lietuvių išeivija, tačiau taip pat įdėtas jo anksčiau parašytas scenos vaizdelis apie tremtinius Sibire „Vakaras taigoje“ ir dvi novelės iš Lietuvos gyvenimo – „Ragana iš Žeberkštynės“ bei „Saulėtos sutemos“. Literatūros kritikas Algirdas Titus Antanaitis apie stipriausias knygos noveles „Moteris karnavalo aikštėje“ ir „Ragana iš Žeberkštynės“ rašo:


Antai jauna ir bevaikė išprūsusių naujųjų ateivių Pakalniškių šeima po keturių gero gyvenimo metų pasijunta atsidūrusi ant subyrėjimo ribos, bet susiklijuoja ir vėl, kada vyro meilužė atmeta jo intencijas, o žmona, iš savo pusės, parodo daugiau savarankiškumo („Moteris karnavalo aikštėje“).
...Studentas, grįžęs atostogų pas kaimiečius tėvus, randa jaunesnį brolį įsimylėjusį gretimo viensėdžio šeimininkę, didžiausiam tėvų pasipiktinimui, bet, po poros metų, tąją „raganą“ laimi patsai sau, josios vyrui patogiai pasimirus („Ragana iš Žeberkštynės“)... [...] Net ir noveliški įvykiai J. Švaisto nėra noveliškai traktuojami. Vienuose jų įžanginiai aplinkybių nupasakojimai nustelbia pačius įvykius, sakytum, rėmai padaromi svarbesniais už paveikslą („Šviesiaplaukė Carmen“, „Visai rimtai“), kituose – laikraštiniai feljetoniškas stilius nenuteikia skaitytojo rimtesniam požiūriui („Saulėtos sutemos“, „Buvo šventės“, „Netikėtas poilsis“, „Chaoso simfonija“).[20]


Iš tiesų tas laikraštinis feljetoniškas stilius lydėjo Juozą Balčiūną-Švaistą visą gyvenimą ir buvo jo kūrybos privalumas, ne trūkumas. Prisimindamas autorių „Dailiųjų menų“ klubo sueigų liudininkas Pranas Visvydas taip rašė apie jau senokai amžinybėn išėjusį bičiulį:


Santa Monikoje gyvenęs ir po ilgos ligos 1978.IX.23 miręs Juozas Švaistas-Balčiūnas buvo gyvastingas, moterišką grožį dievinantis pasakorius. Rokiškėnas kaip ir Alė Rūta. Jo pirmas novelių rinkinys, išleistas Lietuvoje 1927 m., vadinosi Šilkinė suknelė. Pasirodo, šiugždantis šilkas rūpėjo jam ir senatvėje. Nemėgo davatkų. Savo kabinete buvo pasikabinęs Ann Jillian ir Marilyn Monroe atvaizdus.
Kitas savaimingas Švaisto bruožas: net ir draugijoje niekad neslėpė savo sąmojingų, neretai kandžių, ironiškų pastabų.
Knygoje Margo rašto keliu Alė Rūta linksmai pavaizduoja Švaisto ir jo žmonos Aleksandros atvykimą į „Dailiųjų menų“ klubo sueigą Brazdžionių namuose.
„Jau anksčiau Švaistas buvo kritikavęs „Dailiuosius menus“, kad, esą, nuobodūs susirinkimai, banalija, kažkokie švelnumai, sentimentai, kalbos be `prieskonių`...“
„Dabar, Brazdžionių salono lyg ir prieangy, taip nuoširdžiai šeimininkų pasitiktas, jis vėl kažką burbtelėjo:
– Tai ką jūs čia... Ar vėl bus `prėska`?...
„Tuoj Aldona šmurkštelėjo į virtuvę, atnešė ant padėklėlio druskos ir pipirų, šelmiškai besijuokdama davė Švaistams paragauti prieskonių [...]“
„Tas grakštus šeimininkės gestas labai patiko Juozui Švaistui...“[21]


Tebūnie tai šiam įsimintinam rašytojui vietoj nekrologo, kurių taip pat daug prirašyta.

 

Literatūra:
1. Jaunos sielos karys – rašytojas: Juozui Švaistui-Balčiūnui 70 metų / Andrius Mironas // Karys. - 1961, Nr. 5, p. 155.
2. Sonatos ir vyšnios: [apie 1967 m. Lietuvių rašytojų draugijos premijos padalinimą pusiau Juozui Švaistui ir Jurgiui Jankui] // Akiračiai. - 1968, Nr. 2, p. 13–14.
3. Iš memuarinių knygų: [rec.] / Alaušius [Juozas Girnius]. - Rec. kn.: Dangus debesyse: autoriaus išgyvenimai 1918–1919 metais / Juozas Švaistas. - London: Nidos knygų klubo leidinys, 1967. - (Nidos knygų klubo leid.; Nr. 63) // Aidai. - 1967, Nr. 10, p. 461.
4. Juozas Švaistas. 1923. MLLM GEK 103330a.
5. Karininkas, rašytojas J. Švaistas su žmona. 1925. MLLM GEK 103332.
6. KRVA, f. 218, ap. 2, b. 3, l. 1–25.
7. Literatūros sužadėtinis: Švaisto išgyvenimai // Raibos agavos / Bronys Raila. - London: Nidos knygų klubo leidinys, 1983. - (Nidos knygų klubo leid.; Nr. 104), p. 49.
8. Būkime reikalingi / J. Marcinkevičius // Lapas. - 1933, rugs. 24 (nr. 39), p. 2; spal. 1 (Nr. 40), p. 2.
9. J. Švaisto Raštai: [rec.] / J. Grušas. - Rec. kn.: Naujan gyveniman: apysakos / J. Švaistas; viršelį piešė A. Šepetys. - Kaunas: „Spaudos fondo“ leidinys, 1928 // Židinys. - 1928, Nr. 8/9, p. 192.
10. J. Švaistas Meilės vardu: [rec.] / Pr. Daugnora [Jonas Šimkus]. - Rec. kn.: Meilės vardu: novelės / J. Švaistas. - Kaunas: Sakalas, 1937 // Dienovidis. - 1938, Nr. 1, p. 49–50.
11. Njutono pypkė / J. Švaistas // Pradai ir žygiai. - 1927, Nr. 2, p. 112–118.
12. „Paskutinį kartą tave klausiu“: Ištrauka iš romano: [Ištrauka iš 1948 m. tuo pačiu pavadinimu išleisto romano, knygoje p. 166–169] / J. Švaistas // Mintis. - 1946, birž. 24 (Nr. 100), p. 6–7; birž. 25 (Nr. 101), p. 2.
13. Aukso kirvis: rinktinės mūsų žmonių pasakos / parengė Juozas Švaistas; viršelis ir iliustr. dail. Vyt. Ignatavičiaus-Igno. - Chicago: autoriaus leidinys, 1952, p. 7–8.
14. Petras Širvokas žemėje, pragare ir danguje: [rec.]. - Rec. kn.: Petras Širvokas: nuotykių nuotykiai žemėje, pragare ir danguje. Trijų dalių senų ir senesniųjų laikų vaizdas, parašytas lietuvių pasakų motyvais / Juozas Švaistas; viršelį piešė Mikas Šileikis. - Chicago: Chicagos lietuvių literatūros draugijos leidinys, 1952 // Karys. - 1953, Nr. 1, p. 22.
15. Juozas Švaistas ir „Eldorado“: [rec.] / A. B. - Rec. kn.: Eldorado: apysakaitės ir vaizdeliai / Juozas Švaistas. - Hannover: „Bendrija“, 1953 // Ateitis. - 1954, Nr. 3, p. 69.
16. Švaisto Trys žodžiai: [rec.] / Ben. Babrauskas. - Rec. kn.: Trys žodžiai arba gyvenimo magija / Juozas Švaistas. - Chicago: autoriaus leidinys, 1958 // Draugas. - D. 2. - 1958, rugpj. 23, p. 1.
17. Lietuvių dienos. - 1959, Nr. 2, p. 8.
18. 1962 m. grožinės literatūros balansas... [Biografinis romanas...]: [rec.] / Kęstas Reikalas [Algirdas Titus Antanaitis]. - Rec. kn.:  Žiobriai plaukia: romanas / Juozas Švaistas. - Chicago: Lietuviškos knygos klubas, 1962 // Margutis. - 1963, Nr. 2, p. 20.
19. „Vakaras taigoje“: [Apie Juozo Kaributo 1962 m. pastatytą J. Balčiūno-Švaisto sceninį veikalą „Vakaras taigoje“] // Teatrinio vargo keliais: memuarai / Juozas Kaributas. - Roma: autoriaus leidnys, 1977, p. 125.
20. Trumpo metražo prozos suklestėjimo metai: [rec.] / kęst. reikalas [Algirdas Titus Antanaitis]. - Rec. kn.: Karnavalo aikštėje: novelės / Juozas Švaistas. - London: Nidos knygų klubo leidinys, 1972. - (Nidos knygų klubo leid.; Nr. 90) // Akiračiai. - 1974, Nr. 5, p. 4.
21. [Santa Monikoje gyvenęs ir po ilgos ligos 1978.IX.23 miręs...] / Pr. Visvydas // Akiračiai. - 1989, Nr. 7, p. 13.

Parodos medžiagą parengė ir vaizdus skaitmenino Alvydas Surblys
Tekstą redagavo Gabrielė Gibavičienė

 

Rašytojas Jonas Marcinkevičius (1900 12 26 Radviliškyje – 1953 07 31 Vilniuje) gal ir būtų likęs geležinkeliečiu, jei ne vienas svarbus jo gyvenimo posūkis. 1919 m. kovo mėn. jis išėjo savanoriu į Lietuvos kariuomenę.

Likimas lėmė, jog tarnaudamas kariuomenėje, 1920 m. pradžioje, jis susipažino su dvarininkaite, lenkų POW organizacijos veikėja Julija Pisankova, ją įsimylėjo. Šiai pabėgus į Lenkiją, J. Marcinkevičius dezertyravo iš Lietuvos kariuomenės ir taip pat atsidūrė Lenkijoje.1

Dar anksčiau buvo įtrauktas į nelegalią veiklą. Lenkijoje buvo suimtas kaip įtartinas asmuo nelegaliai atvykęs iš Lietuvos, buvo teisiamas antrame karo lauko teisme kaip šnipas.

Pritrūkus įkalčių dėl jo nelegalios veiklos, iškalėjo 6 mėn. Gardino kalėjime ir buvo paleistas. Prie paleidimo galimai prisidėjo jo sutikimas bendradarbiauti  renkant žinias apie Lietuvos kariuomenę, konkrečiai apie 5 pėstininkų pulko sudėtį, apsiginklavimą, dislokaciją, taip pat sutikimas važinėti į nurodytas vietas informacijos rinkimui (Kėdainių apskrityje, Vilniuje, Lazdijuose, Kalvarijoje).

1921 m. grįžęs į Lietuvą, jo paties liudijimu, prisipažino apie lenkų bandymus jį užverbuoti (išskyrus santykius su ta mergina, dėl kurios jam, esą, buvę gėda prisipažinti) ir suteikė Lietuvos valstybei svarbios informacijos apie Lenkijos kariuomenę bei lenkų pogrindinės organizacijos Lietuvoje veiklą. Prispausto į kampą J. Marcinkevičiaus nuoširdumu nebuvo patikėta, jis vėl buvo suimtas ir nuteistas kalėti iki galvos (šalia dezertyravimo iš Lietuvos kariuomenės dar buvo kaltinamas šnipinėjimu Lenkijos valstybės naudai).

Kaip nepilnamečiui (1920 m. jam buvo 19 metų) ir pagal 1922 m. amnestiją bausmė buvo sumažinta, iš pradžių iki 15 m. sunkiųjų darbų kalėjimo, po to, pagal Vyriausiojo Tribunolo 1923 06 09 sprendimą, iki 10 m. paprasto kalėjimo. Pagal 1923 m. kovo 26 d. kariuomenės teismo sprendimą bei pritaikytą bausmės sušvelninimą Jonas Marcinkevičius turėjo išbūti Kauno sunkiųjų darbų kalėjime iki 1933 m. kovo mėn. 26 d., realiai kalėjo dvejus metus iki teismo sprendimo ir nuo 1923 03 26 iki 1930 09 11, kai buvo patenkintas antrasis, 1930 05 03 rašytas, malonės prašymas Lietuvos respublikos Prezidentui, nors dar kovo mėn.

Kariuomenės teismas jo prašymo dėl atleidimo nuo dalies bausmės nepatenkino.2 Bausmės dovanojimo aktą 1930 m. rugsėjo 11 d. pasirašė Prezidentas Antanas Smetona ir Krašto apsaugos ministeris, pulkininkas Balys Giedraitis.3 Kalėjime J. Marcinkevičius dirbo bibliotekoje, daug skaitė, lavinosi ir tai jį paskatino pradėti rašyti eilėraščius, apsakymus. Su kitais kaliniais mažai bendravo, buvo silpnos sveikatos, o rašymas buvo tas ryšys su gyvenimu už kalėjimo sienų, padėjęs būsimam rašytojui nepalūžti.

Už J. Marcinkevičiaus gyvenimo faktus patikslinančią archyvinę medžiagą bei jos paieškas dėkojame Lietuvos centriniam valstybės archyvui Vilniuje, ypač jo dokumentų sklaidos skyriui.

Pirmąjį J. Marcinkevičiaus eilėraštį „Sonetas“, parašytą 1925 m. kovo 5 d., išspausdino žurnalas „Kultūra“, prie eilėraščio nurodant, jog jis atsiųstas iš Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo.4 Eilėraštis galimai skirtas tai merginai Julei, nusigyvenusių Vilniaus krašto dvarininkų Pisankų atstovei, dėl kurios ir sėdo į kalėjimą.

Po to šiame žurnale buvo išspausdinta dar keletas J. Marcinkevičiaus eilėraščių. 1927 m. žurnale „Jaunimas“ išspausdintas jo prozos kūrinėlis „Senovės Egipto kunigų paslaptys“.5 1928 – 1929 m. šiame žurnale taip pat išspausdinti keli jo kalėjime rašyti apsakymai, o 1930 m. „Ryto“ laikraščio puslapiuose pasirodė J. Marcinkevičiaus kalėjimo dienoraštis. Jis pradėtas nuo atskirų kalėjimo vaizdelių skirtingais pavadinimais, neįtrauktų į taip pat kalėjime rašytą būsimą romaną „Sukaustyti latrai“.6

Po to publikuotos dvi straipsnių serijos, kuriose aprašyta galimai paties J. Marcinkevičiaus patekimo į kalėjimą bei su tuo susijusių politinių aplinkybių istorijos. Autorius tai pateikia, kaip kartu kalėjusių žmonių istorijas. Vienoje straipsnių serijoje „Polska Zbrojna“ Lietuvoje (Iš kalinio dienoraščio)“ išspausdinti keturi kalėjimo užrašų sąsiuviniai.  Dėl to, kad jų autorius vis dar sėdėjo kalėjime, jie spausdinti nereguliariai, su didelėmis pertraukomis, ketvirtas sąsiuvinis išspausdintas J. Marcinkevičiui jau išėjus iš kalėjimo.7 Kitoje straipsnių serijoje J. Marcinkevičius publikuoja tariamai rastą rankraštį, bet aišku, kad tai jo paties rašyta išpažintis. Straipsnių serija vadinasi „Po Lenkiją 1920 – 21 metais (Ištrauka iš rasto rankraščio „Šnipo išpažintis“)“.  Redakcijos prieraše prie straipsnio nurodoma, jog jo autorius tebekalinamas, tačiau būdamas kalėjime nutraukęs visokius ryšius su lenkais ir, pasak redakcijos, šita „Šnipo išpažintis“ tikriausiai yra paties autoriaus išpažintis.8

Išėjęs iš kalėjimo J. Marcinkevičius bendradarbiavo jau minėtame „Ryto“ laikraštyje, savaitraštyje „Lapas“, dienraštyje „Lietuvos žinios“ ir kituose periodiniuose leidiniuose bei rengė spaudai du kalėjime parašytus romanus : dviejų knygų romaną – apysaką „Ties bedugne“ ir romaną „Sukaustyti latrai“, kurio antras tomas buvo parašytas kiek vėliau ir išleistas 1933 m. „Ties bedugne“ buvo beišleidžianti „Vairo“ bendrovė (išleido pirmąją knygą), bet išsigandusi visuomenės reakcijos tą teisę perleido „Tikslo“ knygynui.9 J. Tumas šią knygą, ypač pirmos knygos pirmą ir antrą dalis, net pavadino pornografišku veikalu dėl joje aprašomų onanisto išgyvenimų bei erotiškų, homoseksualių santykių.10 Apysakoje – romane „Ties bedugne“ aprašomas lenkų aristokratijos gyvenimas. Jos pagrindinis veikėjas nusigyvenęs lenkų dvarininkas Stasys Ireckis. J. Tumas šį romaną net lygina su skandalinguoju rusų rašytojos Anastazijos Verbickajos romanu apie moters seksualinę laisvę „Ключи счастья“ („Laimės raktai“), t. 1 – 5, pirmas leidimas 1909 – 1915 m. Maskvoje.

„Sukaustytuose latruose“11 betarpiški rašytojo kalėjimo įspūdžiai, vietomis šiek tiek sutirštinti, beletrizuoti. Autorius buvo sumanęs parodyti visą tiesą apie gyvenimą kalėjime, jo sąlygas, gniuždantį poveikį. Romano įžangoje autorius rašo nemelavęs nė vienu žodžiu ir norįs supažindinti su realiu kalėjimo gyvenimu. Romano veikėjus vienijanti gija yra jų laisvės troškimas.

1932 m. „Liliputo“ bibliotekos serijoje išleistas dar vienas kontroversiškai vertintas J. Marcinkevičiaus kūrinys – apysaka „Raudonos Kauno naktys“.12 Tai erotinių aistrų apysaka (ypač jos antroji dalis), kurios pavadinimas asocijuojasi su „Raudonųjų žibintų“ gatve. Jame vaizduojama ne tik naktinis Kauno gyvenimas, bet ir finansinės valdininkų aferos, tragikomiškos meilės ir aistros peripetijos. Pagrindinė apysakos pirmos dalies veikėja Valė Stankūnaitė, papuolusi į kalėjimą dėl  vagystės, direktoriaus sužeidimo bei kūdikio nužudymo. Antrojoje apysakos dalyje aprašomi Rozalijos santykiai su meilužiu Rakausku ir jau minėtu pirmoje dalyje direktoriumi, kurį ištinka jį apvogusios Valės likimas (papuola į kalėjimą). KAVB šios apysakos neturime, bet 2000 m. Vilniuje „Žuvėdra“ išleido fotografuotiną „Raudonų Kauno naktų“ leidimą, be to, jis yra suskaitmenintas www.epaveldas.lt.13

1936 m. pasirodė J. Marcinkevičiaus trijų tomų romanas pretenzingu pavadinimu „Mes ateinam“14 apie 1905 – 1918 m. įvykius. Pirmame tome apie 1905 m. aprašomos tiek revoliucinės nuotaikos, tiek senos epochos veikėjų baimė dėl ateinančių naujo gyvenimo šauklių. Pagrindinis veikėjas, keliaujantis per visus veikalo tomus - tautinės sąmonės žadintojas Budreika. Beveik 1000 puslapių trijų tomų veikalą autorius pavadino epochiniu romanu. Jame fragmentiškai vaizduojami trys laikotarpiai : 1905 m. ir Didysis Vilniaus Seimas, vokiečių okupacija ir 1918 m. Lietuvos nepriklausomybės kūrimąsis. Romaną išleido „Sakalo“ bendrovė, o jo viršelį piešė dailininkas Jonas Virakas (beje, Jono Marcinkevičiaus žmona buvo Marija Virakaitė).

1937 m. „Spaudos fondas“ išleido J. Marcinkevičiaus romaną „Jis turi mirti“, kurio viršelį taip pat piešė J. Virakas. Vieną KAVB turimą šio romano egz. autorius užrašė „Spaudos fondo“ direktoriui Baliui Žygeliui, prisidėjusiam prie šios knygos išleidimo.15 Romano pagrindinis veikėjas yra „ura“ patriotas, palaido gyvenimo mėgėjas Algirdas Giedra, suviliojęs ir po to nužudęs darbininko dukrą Audronę, dėl kurios buvo iškilusi grėsmė netekti turtų ir padėties, gautų susidėjus su turtingo tėvo dukrele Birute. Galų gale pagrindinis veikėjas sulaukia pelnyto galo, suimamas už žmogžudystę. Jau romano pavadinimas „Jis turi mirti“ rodo autoriaus nusistatymą dėl šio veikėjo likimo.16

1937 m. gruodžio mėn. išleistas ir vienas žymiausių Jono Marcinkevičiaus kūrinių, jo premijuotasis romanas „Benjaminas Kordušas“.17 Romano pagrindinis veikėjas nespėjantis su laiku, tragiško likimo, nusigyvenęs dvarininkas Benjaminas Kordušas, norintis sugražinti baudžiavos laikus. Jo griūvantis dvaras tarsi tos praeitos epochos simbolis. Romanas buvo premijuotas 2000 litų „Spaudos fondo“ premija, kurią rašytojui įteikė „Spaudos fondo“ direktorius Balys Žygelis.18

1938 m. pasirodė J. Marcinkevičiaus apysakų knyga „Sidabriniai varpai“19, kurios pagrindiniai veikėjai nelaimingi, atstumti, nesuprasti, išnaudojami žmonės, kurie tarsi sidabriniais varpais skambina apie patirtą neteisybę.

1939 m. „Dirvos“ bendrovė išleido dar vieną premijuotą J. Marcinkevičiaus romaną „Kražių skerdynės“.20 Dviejų tomų romanas gavo Katalikų veikimo centro 2000 litų literatūros premiją.21 Autorius tikroviškai ir vaizdžiai atskleidė žinomą žemaičių kovos su rusų kazokais istorinį įvykį – garsiąsias Kražių skerdynes.

1940 m. J. Marcinkevičius dar parašė romaną „Nemunas patvino“22 (išleido „Spaudos fondas“) ir jau sovietinių laikų sulaukusią vieną romano trilogijos „Baudžiauninkai“ dalį (kitos trilogijos dalys taip ir nebuvo išleistos).

Romano „Nemunas patvino“ vienas pagrindinių veikėjų - naujasis Kordušas - Zenonas Gabriūnas. Dar vienas išnaudotojo, skriaudėjo tipas grafas Puhalskis atsiskleidžia romane „Baudžiauninkai“. Romano pirmąją dalį 1940 m. išleido „Raudonoji vėliava“.23 Knygos viršelį su simboliu iš „Sidabrinių varpų“ (varpai skambinantys apie skriaudas ir neteisybes) piešė dail. Aleksandras Šepetys. Šis kūrinys tarsi takoskyra į tą J. Marcinkevičiaus gyvenimo bei kūrybos laikotarpį, kuris parodoje nebeatspindimas. Nuo šio laikotarpio atsiribojama jau vien dėl to, kad karo metų J. Marcinkevičiaus kūriniai išleisti Maskvoje, ten pabėgus jų autoriui, o po karo jis jau apsigyveno Vilniuje, kur ir mirė bei palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse (antkapis skulptoriaus Broniaus Pundziaus), o šioje parodoje koncentruojamasi į rašytojo gyvenimą bei veiklą Kaune.

Tiesa, jau sovietiniais 1968 m. Kaune ant namo K. Petrausko g. 5 buvo atidengta memorialinė lenta čia 1937 – 1938 m. tariamai gyvenusiam rašytojui, tačiau K. Petrausko g. 5 jis epizodiškai gyveno tik 1938 – 1939 m., neaišku, kodėl buvo pasirinktas šis namas, nes išėjęs iš kalėjimo J. Marcinkevičius pora metų glaudėsi laikinam būste, o nuo 1932 iki 1942 m. gyveno savo mediniame 2 a. name P. Višinskio g. 56 (jo tris butus nuomojo, o viename pats gyveno, prie namo turėjo 436, 5 m2 žemės, 1933 m. pradžioje oficialiai valstybinė žemė ir namas perėjo iš Juozo Vaznelio Jono Marcinkevičiaus nuosavybėn, 1936 m. pirkimo – pardavimo sutartimi buvusi valstybinė žemė įteisinta kaip J. Marcinkevičiaus nuosavybė)24. K. Petrausko g. 5 / Sasnausko g. 21, Petro ir Rožės Starevičių name, J. Marcinkevičius nuo 1938 08 18 nuomojosi dviejų kambarių ir virtuvės butą, bet jame nuolat negyveno.25 Už pagalbą identifikuojant J. Marcinkevičiaus gyvenamąją vietą ir archyvinių dokumentų skaitmenines kopijas dėkojame Kauno regioniniam valstybės archyvui. Šiuo metu lentos ant namo K. Petrausko g. 5 nebeliko, nes naujieji savininkai po namo rekonstrukcijos jos į buvusią vietą negražino.  Gal ir gerai, nes memorialinė lenta šiam kontroversiškam rašytojui sukeltų bereikalingų aistrų, nors ir negalima sakyti, jog jis visai nebeprisimenamas. J. Marcinkevičių vis pamini gimtajame Radviliškyje, 2000 m. Radviliškio viešoji biblioteka pagal J. Marcinkevičiaus žmonos Marijos Virakaitės – Marcinkevičienės atsiminimus ir dukterėčios Janinos Navickaitės Portiankinos rankraštį Radviliškyje išleido atsiminimų knygą „Visas gyvenimas – kova ir meilė“26 (ji saugoma Jono Marcinkevičiaus muziejuje Radviliškyje), nuo 2003 m. įteikiamos jo vardo literatūrinės premijos.

Literatūra:

  1. Savanoris – šnipas kalinys – rašytojas : [apie Joną Marcinkevičių] // Diena.-1930, rugs. 21 (Nr. 37), p. 1. ; „Sukaustyti latrai“ ir jų atkaustytas autorius / Ant. Barčius // Diena.-1931, rugpj. 16 (Nr. 33), p. 8 : portr.
  2. Jo Ekscelencijai Ponui Valstybės Prezidentui politinio kalinio Marcinkevičiaus Jono, laikomo Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, malonės prašymas. 1929 07 27. LCVA, f. 507, ap. 2, b. 156, l. 356 – 358 ; Kalinio Marcinkevičiaus Jono, laikomo Kauno S. D. kalėjime 82 kam. prašymas Kariuomenės teismui. 1929 12 07. LCVA, f. 507, ap. 2, b. 156, l. 360 – 360 v. ; Kariuomenės teismo sprendimas dėl J.  Marcinkevičiaus prašymo. 1930 03 29. LCVA, f. 507, ap. 2, b. 156, l. 384 – 384 v. ; Jo Ekscelencijai Ponui Respublikos Prezidentui kalinio Jono Marcinkevičiaus, laikomo Kauno sunkiųjų darbų kalėjime 54 kambaryje malonės prašymas. 1930 05 03. LCVA, f. 507, ap. 2, b. 156, l. 370 – 371 ; Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo raštas Kauno apygardos teismo valstybės  gynėjui dėl Jono Marcinkevičiaus malonės prašymo. 1930 05 : [KATVG raštinėje gautas 1930 05 12]. LCVA, f. 507, ap. 2, b. 156, l. 372.
  3. Bausmės dovanojimo aktas : [Jonui Marcinkevičiui]. 1930 09 11. LCVA, f. 507, ap. 2, b. 156, l. 372.
  4. Sonetas (skiriu J. Pisank.) / Marcinkevičius // Kultūra.-1925, Nr. 4, p. 220.
  5. Senovės Egipto kunigų paslaptys / J. Marcinkevičius // Jaunimas.-1927, Nr. 15, p. 218 – 219 ; Nr. 16, p. 240 – 241 ; Nr. 17, p. 257.
  6. Kas kaltas (Iš kalinio dienoraščio) / J. Marcinkevičius // Rytas.-1930, saus. 11, p. 4 – 6 ; Atstumtoji (Iš kalinio dienoraščio) / J. Marcinkevičius // Rytas.-1930, saus. 18, p. 2 ; Prakeiktuose požemiuose / J. Marcinkevičius // Rytas.-1930, kov. 12, p. 4 – 6.
  7. „Polska Zbrojna“ Lietuvoje (Iš kalinio dienoraščio)“ / J. Marcinkevičius // Rytas.-1930, bal. 13, p. 3 – 4 ; bal. 14, p. 2 – 4 ; bal. 15, p. 2 – 3 ; bal. 16, p. 2 – 4 ;  bal. 23, p. 2 – 4 ; bal. 24, p. 4 : [pirmojo sąs. Galas] ; geg. 7 : [Antras sąs.], p. 3 – 4 ; geg. 8, p. 3 – 4 ; geg. 9, p. 3 – 4 ; geg. 10, p. 3 - 4 ; geg. 12, p. 3 – 6 : [Antro sąs. galas] ; rugs. 4 : [Trečias sąs.], p. 4 – 6 ; rugs. 5, p. 3 – 6 ; rugs. 6, p. 3 - 4 ; rugs. 9, p. 3 - 6 ; rugs. 23 : [Ketvirtas sąs.], p. 4 – 6 ; rugs. 24, p. 3 – 4 ; rugs. 25, p. 3 – 6, rugs. 26, p. 3.
  8. Po Lenkiją 1920 – 21 metais (Ištrauka iš rasto rankraščio „Šnipo išpažintis“) / J. Marcinkevičius // Rytas.-1930, liep. 17, p. 3 – 7 ; liep. 18, p. 3 – 6, rugpj. 9, p. 3 – 6.
  9. Ties bedugne (išpažintis pasmerktojo mirti) / J. Marcinkevičius ; [viršelį piešė Al. Šepetys].-Kaunas : „Vairo“ bendrovės leidinys, 1931, kn. 1, d. 1 – 2 : https://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1B0003475249 ;Ties bedugne (išpažintis pasmerktojo mirti) / J. Marcinkevičius ; [viršelį piešė Al. Šepetys].-Kaunas : „Tikslo“ leidinys, 1931, kn. 2.
  10. J. Marcinkevičius : Ties bedugne : [rec.] / Dr. J. Tumas.-Rec. kn. : Ties bedugne (išpažintis pasmerktojo mirti) / J. Marcinkevičius.-Kaunas : „Tikslas“, 1931, kn. 1-2 // Naujoji Romuva.-1931, Nr. 44, p. 1058.
  11. Sukaustyti latrai / Jonas Marcinkevičius ; [viršelis dail. V. Jomanto].-Kaunas : „Sakalo“ bendrovės leid., 1931, d. 1. ; Sukaustyti latrai / Jonas Marcinkevičius ; [viršelis dail. V. Jomanto].-Kaunas : „Sakalo“ bendrovės leid., 1933, d. 2.
  12. J. Marcinkevičius. Raudonos Kauno Naktys : [rec.] / Just. Razma.-Rec. kn. : Raudonos Kauno naktys (tikrų Kauno įvykių apysaka) / Jonas Marcinkevičius.-Kaunas : „Liliputo“ bibl., 1932.-(Liliputo bibl. ; Nr. 6) // Vairas.-1932, Nr. 11, p. 257 – 258.
  13. Raudonos Kauno naktys : apysaka / Jonas Marcinkevičius.- Vilnius : Žuvėdra, 2000 ; https://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1B0004593379
  14. Mes ateinam : romanas / Jonas Marcinkevičius ; [Viršelį darė J. Virakas].-Kaunas : Sakalas, 1936, t. 1 - 3.
  15. Jis turi mirti : romanas / Jonas Marcinkevičius ; [viršelis dailininko J. Virako].-Kaunas : Spaudos fondas, 1937.-(KAVB RS RA II R 6294 : įrašas „Gerbiamam p. Žygeliui tikrai dėkingas J. Marcinkevičius 1937 m.“).
  16. J. Marcinkevičius tikrame kely : [rec.] / V. Varašius.-Rec. kn. : Jis turi mirti : romanas / Jonas Marcinkevičius.-Kaunas : Spaudos fondas, 1937 // Mūsų jaunimas.-1937, Nr. 8/9, p. 222 – 224 : portr.
  17. Benjaminas Kordušas : romanas / Jonas Marcinkevičius ; [viršelis dail. Vaclovo Rataiskio].-Kaunas : Spaudos fondas, 1937.
  18. 1937 metų laureatai : [J. Marcinkevičius ir kt.] // Lietuvos žinios.-1938, vas. 12 (Nr. 35), p. 5 : portr.
  19. Sidabriniai varpai : apysakos / Jonas Marcinkevičius ; [viršelis dail. J. Firinausko].-Kaunas : Šv. Kazimiero draugijos leidinys, 1938.-(Šv. Kazimiero dr-jos leid. ; Nr. 705).
  20. Kražių skerdynės : istorinis romanas / Jonas Marcinkevičius ; [iliustravo K. Šimonis].-Kaunas ; Marijampolė : „Dirvos“ b-vės leid., 1938, t. 1.-(„Dirvos“ b-vė ; Nr. 501)  ; Kražių skerdynės : istorinis romanas / Jonas Marcinkevičius ; [iliustravo K. Šimonis].-Kaunas ; Marijampolė : „Dirvos“ b-vės leid., 1938, t. 2.-(„Dirvos“ b-vė ; Nr. 508).
  21. KVC literatūros premiją Lt 2000 paskyrė J. Marcinkevičiui už romaną „Kražių skerdynės“ // Suvalkų kraštas.-1939, vas. 11 (Nr. 6), p. 1.
  22. Nemunas patvino : romanas / Jonas Marcinkevičius ; [viršelis dail. Rimto Kalpoko].-Kaunas : Spaudos fondas, 1939.
  23. Baudžiauninkai : romanas : trilogijos pirmoji dalis / Jonas Marcinkevičius ; [viršelį piešė A. Šepetys].-Kaunas : Raudonoji vėliava, 1940, d. 1.
  24. Jono Marcinkevičiaus nekilnojamo turto P. Višinskio g. 56 mokesčių byla. 1938 – 1942. KRVA, f. 209, ap. 3, b. 3550a ; Juozo Vaznelio ir Jono Marcinkevičiaus nekilnojamo turto P. Višinskio g. 56 mokesčių byla. 1932 – 1939 : [1933 01 21 miesto žemės sklypas 436, 5 kv. m iš Juozo Vaznelio perėjo Jonui Marcinkevičiui ; 1936 09 17 pirkimo pardavimo sutartimi miesto žemės sklypas perėjo J. Marcinkevičiaus nuosavybėn]. KRVA, f. 214, ap. 1, b. 8598.
  25. Petro ir Rožės Starevičių nekilnojamo turto K. Petrausko g. 5 / Sasnausko g. 21 mokesčių byla : [J. Marcinkevičius nuomojosi 2 kambarių ir virtuvės butą 1 a. nuo 1938 08 18]. KRVA, f. 209, ap. 3, b. 5234.
  26. Visas gyvenimas – kova ir meilė : Jonui Marcinkevičiui 100 / Janina Navickaitė – Portiankina [J. Marcinkevičiaus dukterėčia apie J. Marcinkevičių ; panaudotas J. Navickaitės  - Portiankinos rankraštis ir iki 1980 m. rašyti Marijos Virakaitės – Marcinkevičienės atsiminimai]. – Radviliškis : Radviliškio viešoji biblioteka, 2000 : [knyga ir elektron. opt. diskas].

 

Parodos medžiagą parengė Alvydas Surblys
Vaizdus skaitmenino Živilė Pedzevičienė

 
 
 

Stasys Šalkauskis(1886–1941) buvo pedagogas, vienas žymiausių XX a. lietuvių filosofų, kūręs lietuviškąją filosofijos terminiją.

Kaip teisininkas tapo filosofu

1911 m. S. Šalkauskis baigė teisę Maskvos universitete. Nuo 1911 m. gyveno Uzbekijoje, Samarkande, kur dirbo komerciniuose bankuose juriskonsultu ir ėjo prisiekusiojo advokato padėjėjo pareigas. Tačiau teisininko darbu jis buvo nepatenkintas. J. Eretas knygoje „Stasys Šalkauskis, 1886–1941“ (1960) nurodė faktą, kad pirmą savo bylą S. Šalkauskis visiškai pralaimėjo ir šis įvykis teisininką labai slėgė. Tai jį privertė dar labiau domėtis filosofija ir S. Šalkauskis nusprendė, kad jo pašaukimas – būti filosofu.

Nuo 1915 m. S. Šalkauskis gyveno Šveicarijoje ir 1915–1920 m. Fribūro universitete studijavo filosofiją ir pedagogiką. Studentas buvo aktyvus visuomeninio gyvenimo narys – dalyvavo išeivijos lietuvių veikloje, Lozanos lietuvių konferencijoje 1916 m. 1919 m. Filosofijos fakultetui įteikė savo disertaciją ir 1920 m. įgijo filosofijos daktaro laipsnį. Tais pačiais metais S. Šalkauskis grįžo į Lietuvą. 1921–1922 m. dėstė Aukštuosiuose kursuose Kaune, 1922–1940 m. – Vytauto Didžiojo universitete filosofiją, pedagogiką, estetiką, logiką. 1922 m. buvo profesorius, 1939–1940 m. – rektorius.

Žymūs visuomenės veikėjai apie filosofą

S. Šalkauskis buvo itin mėgstamas universiteto bendruomenės, jis pasižymėjo išskirtiniu mandagumu ir bendruomeniškumu. Anot buvusio filosofijos ir pedagogikos studento J. Girniaus, „Visus savo studentus Šalkauskis giliai veikė. Kuo? Visų pirma savo asmenybe. Žmogiškoji jo didybė buvo jo, kaip pedagogo, paslaptis. Įprastinis jo kreipinys į studentą buvo draugas“.

J. Ereto knygoje „Stasys Šalkauskis, 1886–1941“ (1960) literatūros studentas J. Grinius teigė: „Kas man giliausiai yra įsmigęs atmintin, yra Šalkauskio elgesys su studentais. Šituo elgesiu jis buvo ne tik korektiškas, bet tiesiog meilus. Jis vienodai malonus buvo tiek su gabiu studentu, tiek su paprasta studente“.

Tame pačiame J. Ereto leidinyje yra pateiktas ir įdomus kunigo J. Petrėno pasakojimas: „Užsuka kartą pas profesorių studentas pasitarti dėl diplominio darbo. Po geros valandos studentas jo paklausia: „Gal jus trukdau?“. Tada Šalkauskis, lengvai šyptelėdamas, atsakė: „Tai nieko, kaip tik dabar universitete turėtų baigtis mano paskaita“.

Ne mažiau informatyvų pasakojimą pateikė buvęs studentas Z. Ivinskis: „1928 m. pavasarį profesorius su ponia išvyko į užsienius. Keli studentai juos pagarbiai išleido. Jautėmės nepaprastai pagerbti, kada iš Vienos kiekvienas iš mūsų gavo po padėkos atviruką“.

S. Šalkauskio darbai – ne tik filosofijos srityje

Įvairiais pedagogikos klausimais S. Šalkauskis rašė nuo pat 1922 m. – pradedant fiziniu lavinimu ir baigiant religiniu ugdymu. 1927 m. išleistas veikalas „Visuomeninis auklėjimas“ pristato visuomeninio gyvenimo filosofiją. 1929 m. Kaune mokslininkas išleido knygą „Bendroji pedagogika“, 1934 m. – veikalą „Pedagogika“, o 1935 m. – „Įvedamąją pedagogikos dalį“. Pedagoginiuose S. Šalkauskio tekstuose aptarti ugdymo tikslai, funkcijos ir esmė, apibūdinta švietimo sistema. Knygoje „Racionali mokyklų organizacijos sistema“ (1927) autorius teigia, kad mokykla – tai bendruomenė, kurios pagrindinis tikslas yra sąveika su šeima ir žmogaus kaip asmenybės ugdymas. Kokybiškas ugdymas skatina tobulėti, jei atitinka ugdytinių poreikius, todėl procesas turi  vykti palankioje aplinkoje, bendradarbiaujant visiems ugdymo dalyviams; mokinių tėvai taip pat laikomi mokyklos bendruomenės nariais. Šie S. Šalkauskio darbuose iškelti klausimai iki šiol yra aktualūs pedagogams, švietimo sistemos praktikams ir organizatoriams.

Filosofas aktyviai dalyvavo Lietuvos visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime, buvo vienas iš ateitininkų sąjūdžio dalyvių. Nuo 1927 m. iki 1930 m. ėjo Ateitininkų federacijos pirmininko pareigas, o 1930 m. Ateitininkų kongrese paskelbtas pirmuoju federacijos garbės nariu. Po trejų metų, 1933 m., mokslininkas išleido veikalą „Ateitininkų ideologija“, kuriame aiškino ateitininkų principus ir pareigas. Ideologijos terminą S. Šalkauskis išpopuliarino knygoje „Ateitininkų ideologija paskutinių laikų formavimosi vyksme“ (1933). Leidinys buvo sudarytas iš seniau autoriaus paskelbtų ateitininkų principų ir pareigų, atsišaukimų ir kitų pasisakymų. Kiti S. Šalkauskio raštai yra susiję su universitete dėstytais kursais. Supratęs, kad paskaitas dėstyti sudėtinga neturint tinkamos mokslinės literatūros, filosofas parengė ir 1926 m. išleido knygą „Bendrosios mokslinio darbo metodikos pradai“.

S. Šalkauskiui itin rūpėjo, kad tikslią mintį atitiktų ir tikslus žodis. Viena svarbiausių jo darbo sričių buvo kalbos filosofija. Visą dešimtmetį, 1924–1934 m., mokslininkas buvo atsidėjęs terminologijos teorijos studijai. Veikalo nebaigė, bet jis padėjo autoriui rengiant „Bendrąją filosofijos terminiją“, kurią apsvarstė ir priėmė tuometiniai kalbininkai – Lietuvių kalbos draugijos Terminologijos sekcija. „Bendroji filosofijos terminija“ buvo išspausdinta 1937 m. leidinio „Logos“ antrame numeryje, o 1938 m. – išleista atskirai. S. Šalkauskis buvo sudaręs ir bendrąją pedagogikos terminiją, kurią irgi perdavė svarstyti Terminologijos sekcijai. Iki savo paskutinio posėdžio 1940 m. birželio 5 d. ši sekcija jau buvo apsvarsčiusi apie trečdalį S. Šalkauskio pateiktos medžiagos. Autoriaus parengtu žodynu buvo remiamasi rengiant Akademinį lietuvių kalbos žodyną. Dabartinės lietuvių kalbos žodyno antrajame leidime (1972) atsispindi S. Šalkauskio teiktieji žodžių apibrėžimai.

Skyriaus fonde yra saugomi ir kiti S. Šalkauskio veikalai: „Rinktiniai raštai“ (1 tomas, 1986), „Lietuvių tauta ir jos ugdymas“ (1933),  „Filosofijos įvada“ (1928), „Fizinis lavinimas ir jo tikslai“ (1928), „Ideologiniai dabarties krizių pagrindai ir katalikiškoji pasaulėžiūra“ (1937), „Jaunuomenė ir gyvoji dvasia“ (1938), „Jaunuomenės idealizamas ir modernieji šokiai“ (1928), „Konkurso teisė“ (1937-1938), „Kultūros filosofijos metmens“ (1926).

Literatūra

  1. Stasys Šalkauskis, 1886-1941 / Juozas Eretas. – Bruklinas, 1960.
  2. Visuomeninis auklėjimas / S. Šalkauskis. – Kaunas, 1927.
  3. Bendrosios mokslinio darbo metodikos pradai / S. Šalkauskis. – Kaunas, 1926.
  4. Bendroji filosofijos terminija / S. Šalkauskis. – Kaunas, 1938.
  5. Fizinis lavinimas ir jo tikslai / S. Šalkauskis. – Klaipėda, 1928.
  6. Racionali mokyklų organizacijos sistema / S. Šalkauskis. – Kaunas, 1927.
  7. Kultūros filosofijos metmens / S. Šalkauskis. – Kaunas, 1926.
  8. Rinktiniai raštai / Stasys Šalkauskis ; Lietuvių katalikų mokslo akademija ; [redagavo Juozas Girnius]. – Roma, 1986. T. 1.

Parengė Svetlana Izajeva
Redagavo Gabrielė Gibavičienė