Naujienos

Naujoji vaidilutė“ (1921–1940) – žurnalas moterims inteligentėms, pradėtas leisti tarpukario Lietuvoje, kurio steigėjas ir pirmasis redaktorius buvo Vasario 16-osios Akto signataras Pranas Dovydaitis. Pirmajame leidinio numeryje redaktorius P. Dovydaitis atskleidė žurnalo tikslą – lavinti skaitytojų protą plečiant dvasinį akiratį. Tam tikslui, pasak redaktoriaus, skirti filosofijos, teologijos, istorijos, literatūros, gamtos ir kitų mokslų „straipsniai straipsneliai“. Redakcijos darbo pradžioje 1921–1930 m. šis leidinys buvo skirtas mergaitėms moksleivėms ugdyti, tačiau laikui bėgant tapo moterų inteligenčių žurnalu, dar vėliau – moterų kultūrinio gyvenimo žurnalu, pasižymėjusiu straipsnių kultūros, literatūros, dailės, kulinarijos ir madų temomis įvairove. Žurnalo leidėjos ir redaktorės vėliau dažnai keitėsi. Redaktorėmis dirbo S. Ladygienė, R. Petrušauskienė, O. Gaigalaitė-Beleckienė. Vėlesniais metais leidinį redagavo ir P. Orintaitė, A. Mažylytė, J. Jatulytė, J. Drungaitė ir kt. Akivaizdu, kad žurnalą kūrė didelė rašytojų komanda, todėl jis nuolat tobulėjo.


Moksleivėms skirtas žurnalas buvo didaktinio pobūdžio, tačiau jo pagrindą sudarė lietuvių grožinė literatūra. Itin svarbus 1926 m. žurnalo pirmame sąsiuvinyje paskelbtas J. Tumo straipsnis apie G. Petkevičaitę-Bitę. Jame pateikiama rašytojos biografija jos 65 metų ir 40 metų „plunksnos darbo sukaktuvėms“, straipsnio autorius nusilenkia (jo žodžiais tariant) šiam „darbo milžinui ir teigiamai Lietuvos pajėgai“. Straipsnis svarbus dėl to, kad  J. Tumas laikytinas pirmuoju šios rašytojos bibliografu, kuris skyrė dėmesį jos nuopelnams. Taip pat šia publikacija J. Tumas, kaip ir P. Dovydaitis, žurnalo skaitytojas skatino rašyti, aktyviai dalyvauti visuomeniniame gyvenime.


Su „Naujosios vaidilutės“ redakcija itin aktyviai bendradarbiavo ir rašytoja M. Pečkauskaitė (Šatrijos Ragana), kuri rašė ir skelbė didaktinio pobūdžio straipsnius, grožinius kūrinius, humoristiką, redagavo kitų autorių straipsnius. Žurnale yra pateikta M. Pečkauskaitės ir P. Dovydaičio susirašinėjimo laiškais fragmentų, o rašytojos grožinės kūrybos žodžiai apibūdinami kaip dvasios kūrybos perlai, jos kūriniai artimi paprastų žmonių gyvenimui. 1930 m. dešimtas žurnalo numeris skirtas aptarti M. Pečkauskaitės biografiją, bibliografiją, kūrybos bruožus bei nuopelnus literatūros srityje. Savo tekstus žurnale taip pat skelbė rašytojos Alė Rūta, Alė Sidabraitė, Nelė Mazalaitė, Salomėja Nėris, Petronėlė Orintaitė, J. Augustaitytė-Vaičiūnienė ir daugybė kitų moterų inteligenčių. Leidinyje gausu ne tik žymių rašytojų poezijos ir prozos kūrinių (pvz. G. Petkevičaitės-Bitės), bet ir buvo skelbiama daug literatūros kritikos straipsnių. Pavyzdžiui, leidinyje rašoma, kad Žemaitė, Lazdynų Pelėda ir Šatrijos Ragana puikiai jautė savo laikotarpio dvasią; ir „Aušra“, ir „Varpas“ turėjo didelę įtaką jų kūrybai. Romantiški praeities svajojimai ir realūs gyvenamojo momento reikalavimai veikė visas šias rašytojas; jų kūryboje randame tai, kas daro jas visuomeniškas.


1931 m. „Naujosios vaidilutės“ virtimas moterų inteligenčių žurnalu nebuvo atsitiktinis. Leidinyje buvo rašoma visais moterims rūpimais klausimais, čia buvo skelbiama moterų pamėgtų rašytojų kūrinių. „Naujajai vaidilutei“ tapus moterų inteligenčių žurnalu, šiame populiariame leidinyje buvo spausdinami ir tekstai apie buitį su įvairiais patarimais: kaip įrengti ir tvarkyti kambarius, kokį būsto šildymo būdą geriau pasirinkti, pateikta daug patiekalų receptų, patariama, kokie drabužiai madingi, koks turėtų būti žmonių bendravimas ir socialinis gyvenimas, kaip elgtis visuomenėje. Nemažai dėmesio žurnale skirta religijai, moterų teisėms, yra straipsnių apie Lietuvos gamtą, etnografiją ir tautinius drabužius, rašoma ir apie kitas pasaulio valstybes bei jų kultūrą. Pažymėtina, kad ketvirtajame dešimtmetyje tobulėjant fotografijai ir dailei, vėlesniuose „Naujosios vaidilutės“ numeriuose pradėta spausdinti daugiau nuotraukų, paveikslų, rankdarbių, skulptūrų vaizdų, įvairių piešinių, lietuvių dailininkų darbų (D. Tarabildienės, A. Navickaitės-Gaučienės, K. Šimonio ir kt.). Nuo 1940 m. „Naujoji vaidilutė“ tapo moterų kultūrinio gyvenimo žurnalu.


Leidinį skaityti galima nuotoliniu būdu (http://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/LNB00D958D5).


Pranas Dovydaitis – teisininkas, žurnalų redaktorius, profesorius, filosofijos mokslų daktaras, Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataras, politikas, visuomenės veikėjas. Gimė valstiečių šeimoje 1886 metais gruodžio 2 dieną Marijampolės apskrities Višakio Rūdos valsčiaus Runkių kaime, kuris nepriklausomos Lietuvos laikais susilaukė ir girininkijos titulo. Įdomu tai, kad girininkijos titulą Runkiams pelnė pats P. Dovydaitis kaip gamtos mokslų puoselėtojas savo leistu „Kosmoso“ žurnalu. Vaikystėje P. Dovydaitis lankė Višakio Rūdos pradinę mokyklą, mokėsi Veiverių mokytojų seminarijoje; 1908 metais pavasarį eksternu išlaikė egzaminus Marijampolės gimnazijoje, o rudenį įstojo į Maskvos universiteto Teisės fakultetą, kurį baigė 1912 metais.

Nuo studento – iki gimnazijos direktoriaus, signataro, Ministro Pirmininko, profesoriaus

Tačiau P. Dovydaitį labiau traukė filosofijos, istorijos ir gamtos mokslai, todėl dar studijuodamas teisę buvo Istorijos ir filologijos fakulteto laisvas klausytojas, o 1912 metais įstojo į tą patį fakultetą studijuoti filologiją, kurią P. Dovydaitis studijavo tik vienerius metus, nes 1913 metais buvo pakviestas į Vilnių redaguoti „Vilties“ laikraščio. Tačiau Pirmasis pasaulinis karas sutrukdė teisininkui P. Dovydaičiui baigti filologijos studijas.

Vilties“ leidinio redaktoriumi P. Dovydaitis dirbo nuo 1913 metų rudens iki 1915 metų (nustojus leisti šį laikraštį). 1916 m. atvyko į Kauną ir tapo pirmosios lietuviškos „Saulės“ gimnazijos direktoriumi. Liko šios gimnazijos direktoriumi ir įstaigai tapus Kauno pirmąja gimnazija, tačiau 1922 metais P. Dovydaitį pakeitė Mykolas Biržiška. 1917 metais Vilniaus konferencijoje išrinktas Lietuvos Tarybos nariu buvo vienas iš dvidešimties Vasario 16-osios Nepriklausomybės Aktą pasirašiusių signatarų. Politinėje veikloje P. Dovydaitis dalyvavo ir po Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto pasirašymo. P. Dovydaičio vyriausybė per vieną mėnesį padarė daug: šiuo kritišku Lietuvos valstybei momentu (Lietuvos kariuomenei dar tik kuriantis) teko pasitelkti į pagalbą vokiečių kariuomenę. Atlaikius bolševikų puolimą Kauno kryptimi, jie buvo išvyti iš Šiaulių, Radviliškio, kitų Vidurio Lietuvos vietovių. 1919 metų kovo 29 dieną buvo atšaukta Lietuvos ekonominė blokada. Ministro Pirmininko pareigas politikas ėjo vieną mėnesį (nuo 1919 m. kovo 12 d. iki balandžio 12 d.). Tačiau P. Dovydaitis aktyviai dalyvavo įvairių draugijų veikloje – buvo vienas pavasarininkų, ateitininkų organizacijų įkūrėjų ir joms vadovavo 1921–1927 metais.

1920–1922 metais P. Dovydaitis dėstė Kauno Aukštesniuose kursuose filosofijos istorijos dalyką. Nuo 1922 metų P. Dovydaitis dėstė Lietuvos universitete, buvo Religijų istorijos katedros vedėjas, Teologijos ir filosofijos fakulteto sekretorius, universiteto Senato sekretorius. Mokslininkas dėstė Teologijos ir filosofijos fakultete senovės istorijos, senovės filosofijos istorijos ir pedagogikos istorijos dalykus. Nuo 1928 metų buvo šio universiteto profesorius,1933 metais P. Dovydaitis kartu su A. Dambrausku-Jakštu ir S. Šalkauskiu buvo paskelbtas vienu pirmųjų Lietuvos katalikų akademikų.  1935 m. jam suteiktas filosofijos daktaro laipsnis.

P. Dovydaičio leidybinė bei visuomeninė veikla

P. Dovydaitis parašė daug  originalių mokslo darbų kultūros, religijos, filosofijos temomis, buvo aktyvus spaudos darbuotojas, įvairių leidinių iniciatorius, steigėjas ir redaktorius. 1911 m. kartu su kitais įsteigė žurnalą „Ateitis“ ir dirbo jo redaktoriumi. 1918 metais tapo pirmuoju mėnesinio pedagoginio žurnalo „Lietuvos mokykla“ redaktoriumi iki 1924 metų, įsteigė ir redagavo žurnalus „Kosmos“ (1920–1940), „Logos“ (1921–1938), „Soter“ (1924–1930), žurnalą moterims „Naujoji vaidilutė“ (1921–1924). 1929 metais redagavo laikraščius „Darbininkas“ ir „Lietuvos darbininkas“ iki šį laikraštį uždraudė cenzūra. Spaudoje rašė filosofijos, pedagogikos, literatūros, religijų istorijos, gamtos, geografijos, klimatologijos, hidrologijos, geologijos klausimais, vertė kitų mokslininkų darbus, grožinės literatūros kūrinius. Daug straipsnių vėliau perspausdinta kaip atskiros knygos, todėl P. Dovydaičio darbai buvo populiarūs tarp skaitytojų.

Žymus visuomenės veikėjas dirbo Lietuvių katalikų mokytojų sąjungos vadovu 1920–1924 metais, 1928–1940 metais vadovavo Lietuvos darbo federacijai, nuo 1931 metų buvo Katalikų veikimo centro vicepirmininkas. Dėl veiklos pavasarininkų organizacijoje P. Dovydaitis buvo nubaustas trims mėnesiams kalėjimo už kalbą, pasakytą 1932 metais liepos 10 dieną pavasarininkų kongrese. [8] 1936 metais už dalyvavimą ateitininkų moksleivių valdžios uždraustoje veikloje mokslininkas buvo atleistas iš universiteto dėstytojo pareigų. P. Dovydaičio grąžinimui į universitetą padėjo paties fakulteto tylios, bet atkaklios pastangos, kadangi šio mokslininko „atleidimas iš fakulteto būtų reiškęs, kad fakultetas netektų ir labai svarbaus dėstytojo“. 8

Asmenybės atminimo įamžinimas Kaune

Prano Dovydaičio likimo pabaiga buvo tragiška. 1941 metų birželio 15 dieną jis buvo suimtas ir ištremtas prie Uralo. 1  NKVD P. Dovydaitį kalino lageriuose, kalėjime nuteistas ir sušaudytas 1942 metais. Palaidojimo vieta nežinoma.
1938 metų spalio 23 dieną „Aušros“ gimnazijos vestibiulyje (Laisvės al. 95) atidengta memorialinė lenta, kuri 1940 metais buvo nukabinta. 1993 metų rugsėjo 1 dieną ši lenta atkurta su įrašu: „Profesorius / Pranas Dovydaitis / 1886–1942 / 1916–1922 m. pirmosios lietuviškos / gimnazijos Kaune direktorius” (architektas – Jonas Liaudanskas). 1995 metais Kaune viena gatvė Žaliakalnyje pavadinta P. Dovydaičio vardu. 1996 metais Šv. Mykolo Arkangelo (Įgulos) bažnyčioje atidengtas P. Dovydaičio paminklinis biustas. 2013 metais Vytauto Didžiojo universitete Katalikų teologijos fakulteto antrame aukšte P. Dovydaičio vardu pavadinta auditorija. 2000 metais Romos popiežiaus paskelbtas kankiniu.

P. Dovydaičio kūrybinis palikimas – Senųjų ir retų spaudinių skyriuje

Senųjų ir retų spaudinių skyriuje saugoma penkiolika P. Dovydaičio knygų. Iš jų  vienuolika – atspaudai iš „Lietuviškosios enciklopedijos“, žurnalų „Athenaeum“, „Kosmos“, „Lietuvos mokykla“, „Logos“ ir kitų žurnalų. Vienas atspaudų iš 1935 metų žurnalo „Athenaeum“ paminėtinas dėl jo turinio. Tai – P. Dovydaičio parengti spaudai jam skirti rašytojos Marijos Pečkauskaitės (Šatrijos Raganos) laiškai. Laiškuose ir publikacijos įvade P. Dovydaičio pateikta laiškų publikavimo istorija liudijo apie labai nuoširdų ir dalykišką, informatyvų M. Pečkauskaitės ir P. Dovydaičio bendravimą.

Dalis atspaudų – proginiai straipsniai, skirti Lietuvos ir užsienio žymių žmonių gyvenimo ir darbų apžvalgoms. Vieną knygą, išleistą 1918 m. Šv. Kazimiero draugijos, P. Dovydaitis skyrė žmogaus evoliucijos klausimams. P. Dovydaitis kritikavo darvinizmo teoriją, išdėstytą P. Avižonio straipsniuose 1909 metais „Lietuvos ūkininke“ bei polemizavo apie katalikų bažnyčią. P. Dovydaitis knygoje „Žmogaus išsirutulojimas ir paleontologija“ (1914) apie darvinizmo teoriją rašo: „Darvinistai kad ir iš pat pradžių tvirtai, aklai, fanatiškai tikėjo į savo nuomonių teisingumą, visgi jautė esant labai pageidaujamu rasti kaulus tokių išnykusių gyvulių, kurie būtų stovėję tarp žmogaus ir beždžionės, arba būtų buvę bendru juodviejų protėviu. Jei taip apsčiai atrandama kaulų visokių veislių arklių, kiaulių, dramblių, beždžionių (arti 20 veislių) ir pusbeždžionių (apie 30 veislių), davusių eilę protėvių šiandien gyvenančių beždžionių ir pusbeždžionių, tai kodėl neturėtų būti randamas bent koks žmogaus protėvis! Bet jo nėr!“. 6

Straipsnyje „Šių dienų mokslo persiorientavimas kai dėl žmogaus dvasios prigimties praeity ir dabarty“, atspausdintame iš religijos ir mokslo laikraščio „Soter“ (1930) ir parengtame pagal paskaitą, skaitytą 1930 metais vasario 16 dieną (Lietuvos universiteto Tarybos viešame posėdyje šio universiteto įsteigimo aštuonerių metų sukaktuvių proga) P. Dovydaitis sako, kad „Vinco Kudirkos parašytame himne linkima Lietuvos žmonėms semtis stiprybės iš savo tautos praeities. Tą himną mes šiandien giedame kaip mūsų valstybės himną ir kiekvieną kartą giedodami ištariame žodžius: „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“. Himno autoriaus teisingai nusimanyta psichologijoj, nes, iš tikrųjų nei atskirų žmonių individai, nei jų kolektyvai – tautos ar valstybės, jei tik jie yra gyvi ir nori palikt gyvi individai ir kolektyvai, negali būti abejingi savo praeičiai, kad ir kokia ta jų praeitis būtų buvusi. Progos atsižvelgt į artimesnę ar tolimesnę praeitį ypačiai duoda įvairios sukaktuvės, kurių psichologinis pagrindas kaip tik ir yra tas, jog žmonės nėra praeičiai abejingi, o visuomet ieško iš jos šio to „pasisemti“, – vartojant himno žodį“. 5
Tikėjimo klausimams skirtos dar dvi Prano Dovydaičio knygos: viena knyga – jo atviras laiškas mokytojams ir kitiems inteligentams „Kultura, religija ir mokykla“ (1930) ir  „Biblija ir Babelis“ (1911). Inteligentams skirtoje religinės tematikos knygoje P. Dovydaitis samprotauja: „Kas gi tuomet sudaro žmogaus kultūrą, vidinį, dvasinį turtą? Nagi, tas trilypis žmogui pasiekiamų dvasinių vertybių lobynas, kuris išreiškiamas mokslo, meno ir religijos sąvokomis. Vadinasi, religija yra vienas iš kultūros komponentų“, „Apie meną daug kalbėti netenka. Visų laikų menas savo giliausių inspiracijų sėmėsi tiktai iš religijos. Aure, ir patsai Goethė, nors nebuvo joks krikščionių gerbėjas, betgi savo didžiausiam kūriniui („Faustas“) vaizdų ėmėsi ne iš kur kitur, kaip tik iš tos pačios krikščionių religijos“. 3 Knygoje „Biblija ir Babelis“ dominuoja religijos istorijos tema. P. Dovydaitis rašo: „Greitai aišku, kad bene visos babiloniškosios  dievybės yra gamtos jėgų personifikacijos. Kiekvienas dievas turėjo savo sritį. Tik vėliau babiloniškoji kunigija sutvėrė dirbtiną dievų genealogiją. Apie tai, kokiais bruožais buvo šie dievai pagražinti, pamatysime žemiau; dabar užteks to, kas pasakyta. Kaip gi pavadinti tokią religiją? Yra tai ne tik monoteizmas, bet paprasčiausias politeizmas, kaip ir pas visas stabmeldiškas senovės ir šių laikų tautas“.2

P. Dovydaičio knyga „Pedagogikos istorijos paskaitos“ (1931) išleista rankraščio teisėmis. Ją 1931 metais pagal profesoriaus P. Dovydaičio Teologijos ir filosofijos fakultete skaitytas pedagogikos istorijos paskaitas parengė studentas J. Puot., kurio asmenybė nenustatyta.  
 

Knygos apie P. Dovydaitį

Senųjų ir retų spaudinių skyriuje taip pat yra dvi knygos apie P. Dovydaitį. Viena iš jų – atspaudas iš Lietuvių katalikų mokslo akademijos suvažiavimo darbų „Mūsų mokslininkai sukaktuvininkai“ (1937) apie Praną Dovydaitį (su jo darbų bibliografija). J. Girniaus knygoje „Pranas Dovydaitis“ (1975) pateikta išsami Prano Dovydaičio gyvenimo ir veiklos apžvalga. Pasak J. Girniaus, „Nemaža ir smulkesnių faktų iš Dovydaičio gyvenimo atrodė verti dėmesio. Žmogų atskleidžia ne tik jo didieji žygiai, bet ir kasdieniniai epizodai. Kas atskirai paėmus, iškart gali pasirodyti nereikšminga, visumos žvilgiu įgyja savo prasmę kaip reikšmingas liudijimas apie žmogų. Todėl pilnesniam žmogaus vaizdui sukurti pravartu sukaupti ir smulkesnių žinių. Su kokiu ryžtu Dovydaitis per vargus mušėsi į mokslus, su tokiu pat ryžtu jis vėliau atsidėjo mokslo skleidimui savo įsteigtais, leistais ir redaguotais žurnalais. Nesitenkindamas šiais leidiniais, jis savo tikimąją krikščioniškąją tiesą skleidė ir gyvu žodžiu – mokslinį darbą siejo su visuomenine veikla. Plačiai varyti darbai ryškiai įrašė Dovydaitį mūsų kultūros istorijon“. 8
 

Prano Dovydaičio knygų priklausomybės ženklų ypatybės

Galime pasidžiaugti, kad skyriuje turime keturias Prano Dovydaičio knygas su autoriaus autografais bei dovanojimo įrašais. Prano Dovydaičio darbuose yra šie priklausomybės ženklai: antspaudai L.K.J.S. „Pavasaris“ Palangos kuopa, Vytauto Didž. univ. biblioteka, Centrinė valstybinė biblioteka, spaudas Proprietas sacerdotis P. Aleksa. Lietuvos universiteto centrinei bibliotekai P. Dovydaitis padovanojo veikalą „Kun. Wilhelm Schmidt S. V. D. Jo 60 metų amžiaus sukaktuvėms paminėti“ (atspausdintą iš lietuvių religijos mokslo laikraščio „Soter“ 1928 metais). VDU Centrinei bibliotekai, Kaišiadorių vyskupui Juozapui Kuktai P. Dovydaitis 1932 metų kovo 19 dieną pasirašė ir padovanojo po knygą „Šv. Augustino asmenybės modernumas ir jo filosofijos aktualumas“ (1931). Kitoje Juozui Bernotui padovanotoje knygoje apie Šv. Augustiną P. Dovydaitis 1932 metų kovo 19 dieną pasirašė: „Draugui Juozui Bernotui jo Šv. Globėjo dieną Autorius“.

Senųjų ir retų spaudinių skyriuje saugomos ir dvi P. Dovydaičiui padovanotos kitų autorių knygos – M. Reinio „Rasizmo problema“ (1939) 10 ir J. Kairio kartu su A. Tamošaičiu parengta knyga „Hammurabio įstatymas“ (1938) 11.  Galime pasiūlyti skaitytojams susipažinti su priklausomybės žymomis (atspaudais ir antspaudais, autografais, dovanojimo įrašais), o P. Dovydaičio redaguotus žurnalus „Kosmos“, „Lietuvos mokykla“ ir kitus darbus galima skaityti Senųjų ir retų spaudinių skyriuje bei portale www.epaveldas.lt.

Literatūra
1.    Banevičius, A. 111 Lietuvos valstybės 1918-1940 politikos veikėjų: enciklopedinis žinynas. Kaunas, 1991. P. 54.
2.    Dovydaitis, P. Biblija ir Babelis. Kaunas, 1911. P. 16.
3.    Dovydaitis, P. Kultura, religija ir mokykla. Kaunas, 1930. P. 14.
4.    Dovydaitis, Pranas // Lietuvių enciklopedija. Boston, 1955, t. 5. P. 141-144.
5.    Dovydaitis, P. Šių dienų mokslo persiorientavimas kai dėl žmogaus dvasios prigimties praeity ir dabarty. // Atspausdinta iš religijos mokslo laikraščio „Soter“. Kaunas, 1930. P. 1.
6.    Dovydaitis, P. Žmogaus išsirutulojimas ir paleontologija. Kaunas, 1914. P. 3.
7.    Ivinskis, Z. Prof. Pranas Dovydaitis. Apaštalautojas ir mokslininkas. Nottingham, 1970.
8.    Girnius, J. Pranas Dovydaitis. Chicago, 1975. P. 13; 204-221.
9.    Mūsų mokslininkai sukaktuvininkai. Kaunas, [1937].
10.  Reinys, M. Rasizmo problema. Kaunas, 1939.
11.  Tamošaitis, A.; Kairys, J. Hammurabio įstatymas. Kaunas, 1938.
12.  Vasiliauskienė, A. Akmenuotas patrioto kelias. Vilnius, 2001.
13.Elektroninis žinynas „Žymūs Kauno žmonės: atminimo įamžinimas“ // http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=DOVYDAITIS%20PRANAS [2018 m. kovo 6 d.].