Naujienos

Vasario 25-osios popietę bibliotekoje gausu buvo lermo. Bet ne pabaldos ar kokios ūlionės čia buvo kaltos – į Senujų ir retų spaudinių skyrių pasakojimų apie Juozą Tumą-Vaižgantą susirinko paklausyti gausus būrys Juozo Tumo-Vaižganto progimnazijos mokinių ir ištikimų skyriaus skaitytojų.

Lermas (triukšmas), pabalda (nenuorama), ūlionė (linksmybė) – tai tik keli Vaižganto „Pragiedruliuose“ vartoti žodžiai, kurių reikšmę spėliojo renginio žiūrovai. Į „Popietę su Vaižgantu“ susirinkę lankytojai klausėsi istorijų apie įžymųjį kunigą, rašytoją, visuomenės veikėją ir vieną žymiausių jo kūrinių – „Pragiedrulius“. Susirinkusieji taip pat susipažino su skyriuje eksponuojamomis parodomis „Autografuotos knygos: Vaižganto ir Vaižgantui“, „Vaižganto asmenybės blyksniai“ ir „Vaižganto „Pragiedruliai“ kalbininkų akimis“.

Renginyje paminėtos Lietuvių kalbos dienos, kurios vyksta nuo vasario 16 d. iki kovo 11 d. Kalbėti apie Vaižgantą ir jo kūrybą per Lietuvių kalbos dienas iš tiesų tinka. Dėl „Pragiedrulių“ kalbos išskirtinumo, gyvumo bei originalumo abejonių nekilo nei prieš beveik šimtą metų, nei dabar, o žvelgdami į šio kūrinio tekstą ir tuometinius kalbininkų atsiliepimus, kartu galime stebėti ir tam tikrą lietuvių kalbos bei požiūrio į ją kaitą.

Vyresnioji bibliografė Gabrielė Gibavičienė pristatė „Pragiedrulius“ – bene žymiausią Vaižganto kūrinį, pasakojantį apie sunkią ir ilgą lietuvių kovą dėl lietuviškos spaudos ir Lietuvos laisvės. Renginio lankytojai ne tik susipažino su „Pragiedrulių“ veikėjais, siužetu, metaforomis, kalba – jos gyvumu, ekspresyvumu ir tuometinių kalbininkų požiūriu į ją, tačiau ir galėjo paspėlioti, ką reiškia Vaižganto vartoti tarmiški žodžiai ar skoliniai.

Renginyje daug dėmesio skirta ir Vaižganto gyvenimo „deimančiukams“ – akimirkoms, kurios ryškiausiai ar įdomiausiai suspindo Juozo Tumo gyvenime. Apie tai renginyje pasakojo vyresnysis bibliotekininkas Alvydas Surblys, pateikęs istorijų tiek iš kasdieninio Vaižganto gyvenimo, tiek iš jo ilgo ir nenuilstamo darbo Lietuvai. Jo pasisakymas spektaklio metu Valstybės teatre 1923 metais, siekiant apginti įkalintą A. Smetoną, pasakojimai apie augintinį šunį Kauką, kuris buvo tapęs miesto simboliu ir kuriam Vaižgantas netgi parašė nekrologą – tai istorijos, atskleidusios įvairias šios iškilios asmenybės puses. Bibliotekininkas taip pat pristatė autografuotas Vaižganto ir Vaižgantui dovanotas knygas, saugomas Senųjų ir retų spaudinių skyriaus fonde ir eksponuojamas minėtoje parodoje „Autografuotos knygos: Vaižganto ir Vaižgantui“ – tai ir jo „Raštų“ III tomas (1922) su autografu Jėzuitų gimnazijai, ir poeto Antano Miškinio dovanota knyga „Balta paukštė“ (1928) su dovanojimo įrašu Vaižgantui.

   


Sužinoti daugiau istorijų ir įdomių faktų apie Juozą Tumą-Vaižgantą, pamatyti jam priklausiusias knygas bei pasižvalgyti po ryškias jo gyvenimo akimirkas nuotraukose kviečiame aplankant Senųjų ir retų spaudinių skyriuje (K. Donelaičio g. 8) eksponuojamas parodas:
„Vaižganto „Pragiedruliai“ kalbininkų akimis“ (eksponuojama II a. skaitykloje, iki 04 01)
 „Vaižganto asmenybės blyksniai“ (eksponuojama II a. laiptų aikštelėje, iki 06 01)
„Autografuotos knygos: Vaižganto ir Vaižgantui“ (eksponuojama II a. fojė, iki 06 01)

Parengė vyresn. bibliografės Gabrielė Gibavičienė ir Austėja Krištaponytė

Kunigas, rašytojas, literatūros istorikas ir kritikas, tautinio sąjūdžio veikėjas Juozas Tumas-Vaižgantas (1869 09 20 Maleišiuose, Svėdasų valsč., Ukmergės apskr. – 1933 04 29 Kaune) labai mylėjo knygas bei turėjo vertingą asmeninę biblioteką, kurioje iš viso buvo sukaupęs apie 4 tūkstančius leidinių.

J. Tumas - Vaižgantas 1899 : [portr.] // Juozas Tumas Vaižgantas / A. Merkelis. Kaunas : akc. "Pažangos" b-vės leidinys, 1934, įklij.

Nuo 1899 m. J. Tumas-Vaižgantas turėjo savo asmeninės bibliotekos antspaudą „Kunigo Juozo Tumo kningynas“, kurį vėliau pakeitė nežinomo autoriaus ekslibrisas „Ora et labora unitis viribus. Kun. Juozapo Tumo“ („Melskis ir dirbk bendrom jėgom. Kun. Juozapo Tumo“), o nuo 1919 m. Pauliaus Galaunės sukurtas ekslibrisas.

  

J. Tumo - Vaižganto asmeninės bibliotekos antspaudas „Kunigo Juozo Tumo kningynas“; nežinomo autoriaus ekslibrisas „Ora et labora unitis viribus. Kun. Juozapo Tumo“; Pauliaus Galaunės sukurtas ekslibrisas

J.Tumas-Vaižgantas savo asmeninę biblioteką rinko ne pramogai ir ne bibliofilinių poreikių tenkinimui, o moksliniais tikslais, tačiau jam rūpėjo ir estetinė knygos išvaizda. Todėl, vos tik susikūrus XXVII knygos mėgėjų draugijai, įsitraukė į jos veiklą, buvo jos nariu Nr. 15 (draugijos nariams buvo suteikiamas pastovus numeris) 1931-1933 m. Deja, nesulaukė nei savo straipsnio „Dvejopa bibliofilybė“ draugijos metraščio pirmame tome, išleistame 1933 m., nei kitų gražių 27 knygos mėgėjų draugijos leidinių. Po jo mirties pasirodė ir šios draugijos išleisti fragmentai iš Vaižganto „Pragiedrulių“, pavadinti „Milžinų dvasios“ (1935).


Pirmą savo asmeninę biblioteką, kauptą 1888-1893 m. Kauno kunigų seminarijoje, J. Tumas buvo priverstas atiduoti seminarijos vyresnybei ir ji buvo sunaikinta. Nuo 1894 m. vėl rinko asmeninę biblioteką iš naujo. 1899 m. jo asmeninės bibliotekos sąraše „Inventorius Kningyno kunigo Juozapo Tumo. 1899 m.“ buvo 433 knygos (dar kažkiek spaudos draudimo laikotarpio leidinių į sąrašą buvo neįrašyta dėl atsargumo). Didžioji dalis šių knygų buvo konfiskuota caro žandarų bei dingo kilnojantis. 1907 m. dalį sukauptų knygų (414 lituanistikos leidinių) J. Tumas-Vaižgantas dovanojo Lietuvių mokslo draugijos bibliotekai, o kiti sukaupti iki Pirmojo pasaulinio karo leidiniai palikti Petrapilyje.


1918 m. gegužės mėn. grįžęs į Lietuvą savo asmeninę biblioteką formavo iš naujo. Surinko apie 2500 knygų ir periodinių leidinių, kurių dalį vėl dovanojo įstaigų bibliotekoms kuriose dirbo: 552 leidinius padovanojo Lietuvos universiteto bibliotekai, dar kažkiek paliko Kauno Vytauto bažnyčiai, kurios rektoriumi buvo 1920-1932 m. (ant šių savo knygų dėjo antspaudą „Vytauto bažnyčios Kaune Rektoris“). Dar 1923 m. savo asmeninę biblioteką buvo užrašęs Lietuvos universiteto Rašliavos muziejui, kuris iš pradžių buvo jo bute, o vėliau Lietuvos universiteto humanitarinių mokslų fakultete. 1933 m. jo asmeninėje bibliotekoje buvo 1879 knygos ir periodiniai leidiniai. Visą šią biblioteką J. Tumas-Vaižgantas prieš mirtį testamentu užrašė VDU. 1934 m. jos pateko į VDU įsteigtą Vaižganto muziejų (buvo dedamas spaudas „Vaižganto muziejus“, kuris daugelyje atvejų užklijuotas spaudu „Kauno universiteto biblioteka“, bei kitas spaudas „Vytauto Didž. Univ. Biblioteka“). Šis muziejus VDU veikė iki 1941 m., po to vientisos Vaižganto knygų kolekcijos nebeliko. Kai kurie šios kolekcijos leidiniai pateko į dabartinę KTU biblioteką, o kitą dalį Lietuvos nacionalinė biblioteka paliko Kauno sritinei bibliotekai, dabartinei KAVB  (Faktai apie Vaižganto asmeninės bibliotekos suformavimą bei jos klajones panaudoti iš: Vaižgantas ir knyga / A.Merkelis // XXVII knygos mėgėjų metraštis. Kaunas, 1937, p. 9-18 ; Vaižgantas // Knygotyra : enciklopedinis žodynas. Vilnius, 1997, p. 382-383).


KAVB Senųjų ir retų spaudinių yra saugoma 106 pavadinimų, 111 egz. Vaižganto asmeninės bibliotekos knygų.


Iš jų 13 leidinių dovanoti Juozui Tumui-Vaižgantui su autorių autografais. Su kai kuriais autoriais J. Tumas daug bendravo (Juozas Eretas, Juozas Laukaitis, Mykolas Vaitkus)  ar dėstė jiems lietuvių literatūrą Lietuvos universitete bei epizodiškai buvo susitikęs (Stasys Anglickis, Jonas Graičiūnas, Antanas Miškinis), o kai kurių visai nepažinojo. Daugelis autorių tikėjosi, jog J. Tumas atkreips į jų leidinius dėmesį, juos parecenzuos. J. Tumo recenzija, net ir parašyta su kritikos doze, buvo tarsi pripažinimas, jog toks autoritetas ją pastebėjo. Tačiau J. Tumas buvo labai užimtas ir savo veiklos prioritetų griežtai besilaikantis žmogus. Nors garsėjo kaip pradedančių poetų, rašytojų globėjas, „deimančiukų“ ieškotojas, tačiau ne visiems, net ir atsiuntusiems jam savo knygas, galėjo parašyti jų recenzijas. Iš pabraukymų ar pastabų kai kuriose knygose matyti, jog J. Tumas jas skaitė, bet jo santykis su autografuotomis knygomis bei jų autoriais dažnai lieka neaiškus.

Leidiniai dovanoti Juozui Tumui-Vaižgantui su autorių autografais
Stasys Anglickis
   
Alfredas Banga
     
Juozas Daugėla
   
Juozas Eretas
     
Juozas Gobis
   
Jonas Graičiūnas
   
Stasys Laucius
   
Juozas Laukaitis
   
Jurgis Leonas
   
Jonas Matusas
   
Antanas Miškinis
   
Mykolas Vaitkus
   
Petras Vileišis
   

Ir paties J. Tumo-Vaižganto motyvai dovanoti kažkam savo knygą ne visada buvo aiškūs. KAVB Senųjų ir retų spaudinių skyriuje turime šešias J. Tumo-Vaižganto įvairiems asmenims dovanotas knygas bei vieną jo knygą užrašytą Kauno jėzuitų gimnazijai. KAVB yra J. Tumo-Vaižganto dovanota knyga jo sesers dukrai Barborai Mėginaitei-Lesauskienei ir jos vyrui Pranui Lesauskiui, taip pat jo autografuotos knygos bendražygiams Aleksandrui Dambrauskui-Jakštui bei Gabrielei Petkevičaitei-Bitei, Vilniaus vyskupui Jurgiui Matulaičiui-Matulevičiui, kunigui profesoriui Bronislovui Žongolovičiui ir ko gero dėl pasikėsinimo tokio jo dėmesio nusipelniusiam Augustinui Voldemarui.

J. Tumo - Vaižganto dovanoti leidiniai
Gabrielė Petkevičaitė - Bitė
     
Aleksandras Dambrauskas - Jakštas
     
Barbora Mėginaitė-Lesauskienė ir Pranas Lesauskis
   
Jurgis Matulevičius
Augustinas Voldemaras
   
Kauno jėzuitų gimnazija
   

 

Parodos medžiagą parengė Alvydas Surblys
Redagavo Svetlana Izajeva
Maketavo Monika Skeltytė
Skaitmenino vaizdus Živilė Jonikaitė

Kunigas, rašytojas, literatūros istorikas ir kritikas, tautinio sąjūdžio veikėjas Juozas Tumas-Vaižgantas (1869 09 20 Maleišiuose, Svėdasų valsč., Ukmergės apskr. – 1933 04 29 Kaune) labai mylėjo knygas bei turėjo vertingą asmeninę biblioteką, kurioje iš viso buvo sukaupęs apie 4 tūkstančius leidinių. Nuo 1899 m. J.Tumas-Vaižgantas turėjo savo asmeninės bibliotekos antspaudą „Kunigo Juozo Tumo kningynas“, kurį vėliau pakeitė nežinomo autoriaus ekslibrisas „Ora et labora unitis viribus. Kun. Juozapo Tumo“ („Melskis ir dirbk bendrom jėgom. Kun. Juozapo Tumo“), o nuo 1919 m. Pauliaus Galaunės sukurtas ekslibrisas.


J.Tumas-Vaižgantas savo asmeninę biblioteką rinko ne pramogai ir ne bibliofilinių poreikių tenkinimui, o moksliniais tikslais, tačiau jam rūpėjo ir estetinė knygos išvaizda. Todėl, vos tik susikūrus XXVII knygos mėgėjų draugijai, įsitraukė į jos veiklą, buvo jos nariu Nr. 15 (draugijos nariams buvo suteikiamas pastovus numeris) 1931-1933 m. Deja, nesulaukė nei savo straipsnio „Dvejopa bibliofilybė“ draugijos metraščio pirmame tome, išleistame 1933 m., nei kitų gražių 27 knygos mėgėjų draugijos leidinių. Po jo mirties pasirodė ir šios draugijos išleisti fragmentai iš Vaižganto „Pragiedrulių“, pavadinti „Milžinų dvasios“ (1935).


KAVB Senųjų ir retų spaudinių yra saugoma 106 pavadinimų, 111 egz. Vaižganto asmeninės bibliotekos knygų. Iš jų 13 leidinių dovanoti Juozui Tumui-Vaižgantui su autorių autografais. Su kai kuriais autoriais J.Tumas daug bendravo (Juozas Eretas, Juozas Laukaitis, Mykolas Vaitkus)  ar dėstė jiems lietuvių literatūrą Lietuvos universitete bei epizodiškai buvo susitikęs (Stasys Anglickis, Jonas Graičiūnas, Antanas Miškinis), o kai kurių visai nepažinojo. Daugelis autorių tikėjosi, jog J.Tumas atkreips į jų leidinius dėmesį, juos parecenzuos. J.Tumo recenzija, net ir parašyta su kritikos doze, buvo tarsi pripažinimas, jog toks autoritetas ją pastebėjo. Tačiau J.Tumas buvo labai užimtas ir savo veiklos prioritetų griežtai besilaikantis žmogus. Nors garsėjo kaip pradedančių poetų, rašytojų globėjas, „deimančiukų“ ieškotojas, tačiau ne visiems, net ir atsiuntusiems jam savo knygas, galėjo parašyti jų recenzijas. Iš pabraukymų ar pastabų kai kuriose knygose matyti, jog J.Tumas jas skaitė, bet jo santykis su autografuotomis knygomis bei jų autoriais dažnai lieka neaiškus.


Ir paties J.Tumo-Vaižganto motyvai dovanoti kažkam savo knygą ne visada buvo aiškūs. KAVB Senųjų ir retų spaudinių skyriuje turime šešias J.Tumo-Vaižganto įvairiems asmenims dovanotas knygas bei vieną jo knygą užrašytą Kauno jėzuitų gimnazijai. KAVB yra J.Tumo-Vaižganto dovanota knyga jo sesers dukrai Barborai Mėginaitei-Lesauskienei ir jos vyrui Pranui Lesauskiui, taip pat jo autografuotos knygos bendražygiams Aleksandrui Dambrauskui-Jakštui bei Gabrielei Petkevičaitei-Bitei, Vilniaus vyskupui Jurgiui Matulaičiui-Matulevičiui, kunigui profesoriui Bronislovui Žongolovičiui ir ko gero dėl pasikėsinimo tokio jo dėmesio nusipelniusiam Augustinui Voldemarui.

     


Paroda eksponuojama K. Donelaičio g. 8, 2 a. fojė