Naujienos

J. Tumo-Vaižganto „Pragiedrulių“ I-III dalys nebuvo vientisas kūrinys. Tai pripažino pats Vaižgantas, kuris įspėjo, kad romano dalis tiksliau susieti būtų galima tik jį perrašius, o kol kas labiausiai jas jungia paantraštė „Vaizdai kovos dėl kultūros“. 1923 m. ir 1926 m. „Pragiedrulius“ išleidžiant  pakartotinai Vaižganto raštuose (VII-IX tomai), jie buvo koreguoti nežymiai. Daugiausia padirbėta pakeičiant skyrių ir skyrelių pavadinimus, ištaisant kai kurias kalbos klaidas. Vaižgantas atsižvelgė į kalbininkų rekomendacijas, bet vėliau paaiškėjo, kad kai kas taisyta net be reikalo, o dalis svetimybių liko ir antrame „Pragiedrulių“ (1926) leidime. Lyginant su pirmu (1918, 1920) leidimu, kuris nebuvo iliustruotas („Pragiedrulius“ puošė tik K. Šimonio viršelis), antrą leidimą jau papildė gražios Jono Juozo Burbos iliustracijos, kuriomis dailininkas perteikė kai kuriuos Vaižganto „Pragiedrulių“ sakinius.


Dėl kūrinio kalbos daugiausia dėmesio sulaukė pirmas „Pragiedrulių“ (1918–1920) leidimas. Kalbą po kauliuką išnarstė ir labai kritikavo kalbininkas Stasys Dabušis. Tačiau deimančiukų kūrėją ir ieškotoją Vaižgantą bandė apginti kalbininkas Kazimieras Būga. Adomas Jakštas savo recenzijoje taip pat pasidžiaugė Vaižganto „Pragiedrulių“ kalbos gražumu bei kvietė juo įsitikinti, paskaitant ilgą žiemos aprašymą „Pragiedrulių“ pirmosios dalies pradžioje (p. 7-18). Ir lyg tarp kitko užsiminė, jog (pasak jo) „virškritikas“ Dabušis manąs kitaip bei netgi paskelbė, jog J. Tumas „pačios kalbos nemoka ir turbūt neišmoks“2. Toks pastebėjimas šalia aprašymo apie Vaižganto „Pragiedrulių“ tautiškumą, kalbos turtingumą ir poetiškumą turėjo nuskambėti sarkastiškai. Bet ir pats A. Jakštas kritikavo Vaižgantą dėl kai kurių svetimybių, žemaitiškos kalbos vartojimo ne vietoje, pasisakė prieš Vaižganto naujadarus „praktikingas, praktikingumas“ bei prieš nereikalingus slavizmus „anuočės“ (anąkart), „atstanka“ (likutis) ir kitus. Įdomus A. Jakšto komentaras dėl (pasak jo) per dažnai Vaižganto vartojamo žodžio „iškakėti“ (tenkintis). Jis rašo: „Lietuviškumo jis lietuviškas, bet, mūsų išmanymu, jis daugeliui skaitytojų nepatiks dėlei savo šaknies panašumo su kita, ne ką gero reiškiančia. Taigi kaip žodis kakinties tapo nūn pakeistas kitu geriau skambančiu tenkinties, taip ir iškakėti reikia pakeisti kitu dailesniu“6.


Daugiausiai kritikos dėl „Pragiedrulių“ kalbos 1920 m. pažėrė Stasys Dabušis slapyvardžiu „Du dobilai penki lapai“ pasirašytoje recenzijoje „Švietimo darbe“5. Joje kalbininkas priekaištauja Vaižgantui, jog šis vartoja greta siekinio prielinksnį „į“ su galininku ir pataria jam siekinio visai nevartoti, jeigu nemoka. „Pragiedruliuose“ jis randa ir daug svetimybių, bet jomis laiko ir tariamai lenkišką „priepuolį“, kurį taiso į „nelaimė, negandas“. K. Būga apgynė šį žodį, teigdamas, jog jis nesąs svetimybė. Jo taip pat buvo apginta „bobelė“, St. Dabušio siūlyta keisti į „moterėlę“, nes, pasak K. Būgos, „moteris“ „bobos“ neatstoja, o bendra su slavais žodžio šaknis nereiškia, jog jis nevartotinas. St. Dabušis taip pat ištaisė sąmoningai Vaižganto vartotą liaudyje paplitusią svetimybę „uzbonas“ (ąsotis), tarmišką pasakymą „po šventam Jonui“ taisė į „po švento Jono“, o tarmišką „gryčią“ – į „trobą“ arba „pirkią“. Vaižganto „Pragiedrulių“ III tomo svetimybių analizei St. Dabušis skyrė kelis minėto straipsnio puslapius ir smulkiai vardino visus pastebėtus trūkumus.


Po Vaižganto mirties buvo išleista knyga „Milžinų dvasios“ (1935), sudaryta iš „Pragiedrulių“ fragmentų. Ją išleido XXVII knygos mėgėjų draugija. Įžangą knygoje apie J.Tumo-Vaižganto „Pragiedrulius“ parašė Stepas Vykintas-Povilavičius. Leidinyje – paties Vaižganto iš „Pragiedrulių“ II knygos atrinkti penki skyreliai (kai kurie sutrumpinti ar su pakeistais pavadinimais). Vėl taisyta leidinio kalba. Labiausiai pakeistas skyrius „Saulius“, „Milžinų dvasiose“ pavadintas „Ten šilelis, ten piliakalnis“. Iš gana didelio skyriaus (pirmo „Pragiedrulių“ leidimo II knygos p. 58-93) paimti tik 6 puslapiai, kaitaliota net sakinių struktūra.


Antrojo pasaulinio karo metais skaitytojus pasiekė trečias „Pragiedrulių“ I-III tomo (1942) leidimas ir antras „Šeimos vėžių“ (1944) IV tomo leidimas (pirmas „Šeimos vėžių“ leidimas yra 1929 m. Vaižganto raštų XV tome). Trečią 1942 m. „Pragiedrulių“ leidimą redagavo rašytojas, poetas, literatūros kritikas ir kalbininkas Benediktas Babrauskas. Įžangoje „Redaktoriaus žodis“ jis mini išmetęs nemažai svetimybių, o neįprastus naujadarus pakeitęs įprastesniais, pataisęs žodžių darybos, rašybos, skyrybos, stiliaus klaidas, kai kur pakeitęs žodžių tvarką, apdorojęs sintaksines svetimybes, bet stengėsi nepaliesti turtingo autoriaus žodyno, o retesnius žodžius paaiškino išnašose. Dėl svetimybių atsisakymo B. Babrauskas rašė: „Taigi ramia sąžine pašalinta Vaižganto pasažiras, broma, dyvai, arielka, karčema, lopeta, brikas, sėbras, volas, šmugelninkas, delikatnas, ale, pavelyti, spaviedotis, dyvytis ir pan.“3 Šio leidimo viršeliai piešti dailininko Jono Firinausko.


1948 m. „Pragiedrulius“ išleido leidykla „Aistia“, įsikūrusi lietuvių išeivių stovykloje Kassel-Mattenberg, Vokietijoje. Šio leidimo I tomo viršelį piešė Stasys Neliubšys, o II-III tomų viršelių dailininkė – Irena Ralkevičiūtė (leidinio viršelyje užrašyta: „L. Ralkevičiūtė“). Išeivijoje išleistuose „Pragiedrulių“ knygose kalbos dalykai nebuvo taisyti, o vadovautasi karo metų leidimu. Prakalbą šiam leidimui parengė žurnalistas, rašytojas Aleksandras Merkelis.


K. Būga išteisino ir daugiau svetimybėmis apšauktų Vaižganto „Pragiedrulių“ žodžių, pvz.: „riba, -os“, „sarmata“, „kūdikis“ (St. Dabušis jį siūlė keisti „vaikeliu“). K. Būga taip pat manė, kad žodį „seklyčia“ netikslinga keisti „priešine“, nes šio žodžio reikšmė kiek kitokia, o „seklyčia“, nors ir gudiškos kilmės, bet vartotinas žodis. St. Dabušis taip pat teigė, jog priesaga -ystė yra nelietuviškos kilmės, todėl nevartotina. K. Būga įrodė, jog ši priesaga lietuvių kalboje yra nuo senovės, ji buvo naudojama net upių vardams sudaryti (Lokysta, Aknysta). K. Būga taip pat manė, jog „atėjūnas“ ir „perėjūnas“ neturėtų būti keičiami į St. Dabušio siūlomus „ateivį“ ir „pereivį“. Pasak K. Būgos, nereikėtų atsisakyti ir žodžio „turtuolis“, St. Dabušio keičiamo į „turtininką“ bei žodelyčio „lai“, nes jis nesąs latviškos kilmės, kaip tvirtina St. Dabušis. Šis įvairiais keistumais pasižymėjęs kalbininkas taip pat taisė Vaižganto vartotus gerus žodžius „bendrakeleivis“, „bendravardis“ į „kelio arba kelionės draugas“, „turintis bendrą darbą“. „Miško esybes“ jis taisė į „būtybes“, „stebėtina“ – į „keista, nuostabu“, „aras“ – į „erelis“.


St. Dabušis rašė ir apie sintaksės klaidas Vaižganto „Pragiedruliuose“, pvz.: „pasijutę laisvesniais“ jis taisė „pasijutę laisvesni“ (dėl šio pataisymo jis buvo teisus). K. Būga pasijuokė iš St. Dabušio „Du dobilai, penki lapai“ slapyvardžiu pasirašytos recenzijos, jog kritikui prireikė viso mėnesio „Pragiedrulių“ kalbos studijoms ir iš to, kad klaidų šiame kūrinyje jis prižvejojo net 14 puslapių5.


St. Dabušis „Pragiedruliuose“ pastebėjo ir gerų dalykų: „daug gražių, bet nesuprantamų žodžių“, kuriems paaiškinti siūlė išleisti žodynėlį. Vėliau kelis kartus pasižadėjo tokį žodynėlį parengti, bet šio pažado taip ir neištesėjo. Po J. Tumo-Vaižganto mirties 1933 m. įvyko stebėtinas St. Dabušio nuomonės pasikeitimas. Jis ne tik matė Vaižganto „Pragiedrulių“ kalbos turtingumą, bet ir pripažino, jog šio kūrinio kalbos turtai buvo panaudoti rengiant K. Būgos lietuvių kalbos žodyną ir tai esąs J. Tumo-Vaižganto nuopelnas lietuvių kalbai. St. Dabušis taip pat teigė, kad „Tumo kalba sklandi, liaudiškai gyva, taisyklinga ir žodinga, žodinga be galo“. Ir tai rašė tas pats St. Dabušis, kuris prirankiojo daugybę kalbos klaidų Vaižganto „Pragiedruliuose“ bei teigė, jog šis nemokąs taisyklingai lietuviškai rašyti ir tikriausiai nebeišmoks! Savo panegiriką J. Tumo-Vaižganto kalbos turtingumui St. Dabušis pakartojo ir straipsnyje „Tumas-Vaižgantas kalbininkas“, paskelbtame žurnale „Šviesos keliai“4.


Nors ir labai išpeikti kai kurių kalbininkų bei dėl nevientisumo kritikuoti literatūrologų, Vaižganto „Pragiedruliai“ buvo skaidrios, liaudiškos kalbos bei optimizmo pliūpsnis į mūsų literatūrą. Literatūrologas Pranas Naujokaitis apie „Pragiedrulių“ žmogų rašė: „Vaižganto kūrybos individualių bruožų ir jo mėgstamiausių giedrių spalvų atošvaisčių nuskaidrintas, dažnai nesutraukomais ir būtinais ryšiais surištas, augte suaugęs su gamta, „Pragiedrulių“ žmogus deimančiuku sublizga, pragiedruliu nusišviečia ir, parodęs savo vidaus galių sutelktą visumą, vėl išnyksta. Kaip sunkiai duodasi „Pragiedruliai“ įglaudžiami  į bet kurio literatūros žanro rėmus, taip pat sunkiai įdedamas į bet kuriuos rėmus ir horizontališkai platus jų žmogus“8.

         


1.    Dėl Vaižganto „Pragiedrulių“ kalbos kritikos : [recenzija] / K. Būga. - Rec. kn. : Pragiedruliai : vaizdai kovos dėl kultūros / Vaižgantas. - Vilnius : [s.n.], 1918, kn. 1, d. 1-2; kn. 2, d. 3 // Kalba ir senovė / K. Būga. - Kaunas : Švietimo ministerijos leidinys, 1922, d. 1, p. 19-24 ; 25-41 ; 42-59.
2.    Pragiedruliai : [recenzija] / A. Jakštas. - Rec. kn. : Pragiedruliai : vaizdai kovos dėl kultūros.-Vilnius : [s.n.], 1918, kn. 1, d. 1-2 // Draugija. - 1919, Nr. 4/6, p. 262-267.
3.    Redaktoriaus žodis / Ben. Babrauskas // Pragiedruliai : vaizdai kovos dėl kultūros / Vaižgantas. -T. 1 : Gondingos kraštas. - IV leidimas. - Kaunas : valstybinė leidykla, 1942, d. 1, p. [5].
4.    Tumas-Vaižgantas kalbininkas / St. Dabušis // Šviesos keliai. - 1933, Nr. 5, p. 284-287.
5.    Vaižgantas. Pragiedruliai : [recenzija] / Du dobilai, penki lapai [Stasys Dabušis]. - Rec. kn. : Pragiedruliai : vaizdai kovos dėl kultūros / Vaižgantas. - Vilnius : [s.n.], 1920, kn. 2, d. 3 // Švietimo darbas. - 1920, Nr. 8/9, p. 62-76.
6.    Vaižganto „Pragiedruliai“ : [recenzija] / A. Jakštas. - Rec. kn. : Pragiedruliai : vaizdai kovos dėl kultūros / Vaižgantas. - Vilnius : [s.n.], 1920, kn. 2, d. 3 // Draugija. - 1920, Nr. 5/6, p. 326.
7.    Vaižganto žodingumas / Stasys Dabušis // Vairas. - 1933, Nr. 6, p. 193.
8.    Žmogus Vaižganto „Pragiedruliuose“ / Pranas Naujokaitis // Židinys. - 1934, Nr. 4, p. 355.

Parodos medžiagą parengė Alvydas Surblys
Redagavo Svetlana Izajeva
Maketavo Monika Skeltytė
Skaitmenino vaizdus Živilė Jonikaitė

Vasario 25-osios popietę bibliotekoje gausu buvo lermo. Bet ne pabaldos ar kokios ūlionės čia buvo kaltos – į Senujų ir retų spaudinių skyrių pasakojimų apie Juozą Tumą-Vaižgantą susirinko paklausyti gausus būrys Juozo Tumo-Vaižganto progimnazijos mokinių ir ištikimų skyriaus skaitytojų.

Lermas (triukšmas), pabalda (nenuorama), ūlionė (linksmybė) – tai tik keli Vaižganto „Pragiedruliuose“ vartoti žodžiai, kurių reikšmę spėliojo renginio žiūrovai. Į „Popietę su Vaižgantu“ susirinkę lankytojai klausėsi istorijų apie įžymųjį kunigą, rašytoją, visuomenės veikėją ir vieną žymiausių jo kūrinių – „Pragiedrulius“. Susirinkusieji taip pat susipažino su skyriuje eksponuojamomis parodomis „Autografuotos knygos: Vaižganto ir Vaižgantui“, „Vaižganto asmenybės blyksniai“ ir „Vaižganto „Pragiedruliai“ kalbininkų akimis“.

Renginyje paminėtos Lietuvių kalbos dienos, kurios vyksta nuo vasario 16 d. iki kovo 11 d. Kalbėti apie Vaižgantą ir jo kūrybą per Lietuvių kalbos dienas iš tiesų tinka. Dėl „Pragiedrulių“ kalbos išskirtinumo, gyvumo bei originalumo abejonių nekilo nei prieš beveik šimtą metų, nei dabar, o žvelgdami į šio kūrinio tekstą ir tuometinius kalbininkų atsiliepimus, kartu galime stebėti ir tam tikrą lietuvių kalbos bei požiūrio į ją kaitą.

Vyresnioji bibliografė Gabrielė Gibavičienė pristatė „Pragiedrulius“ – bene žymiausią Vaižganto kūrinį, pasakojantį apie sunkią ir ilgą lietuvių kovą dėl lietuviškos spaudos ir Lietuvos laisvės. Renginio lankytojai ne tik susipažino su „Pragiedrulių“ veikėjais, siužetu, metaforomis, kalba – jos gyvumu, ekspresyvumu ir tuometinių kalbininkų požiūriu į ją, tačiau ir galėjo paspėlioti, ką reiškia Vaižganto vartoti tarmiški žodžiai ar skoliniai.

Renginyje daug dėmesio skirta ir Vaižganto gyvenimo „deimančiukams“ – akimirkoms, kurios ryškiausiai ar įdomiausiai suspindo Juozo Tumo gyvenime. Apie tai renginyje pasakojo vyresnysis bibliotekininkas Alvydas Surblys, pateikęs istorijų tiek iš kasdieninio Vaižganto gyvenimo, tiek iš jo ilgo ir nenuilstamo darbo Lietuvai. Jo pasisakymas spektaklio metu Valstybės teatre 1923 metais, siekiant apginti įkalintą A. Smetoną, pasakojimai apie augintinį šunį Kauką, kuris buvo tapęs miesto simboliu ir kuriam Vaižgantas netgi parašė nekrologą – tai istorijos, atskleidusios įvairias šios iškilios asmenybės puses. Bibliotekininkas taip pat pristatė autografuotas Vaižganto ir Vaižgantui dovanotas knygas, saugomas Senųjų ir retų spaudinių skyriaus fonde ir eksponuojamas minėtoje parodoje „Autografuotos knygos: Vaižganto ir Vaižgantui“ – tai ir jo „Raštų“ III tomas (1922) su autografu Jėzuitų gimnazijai, ir poeto Antano Miškinio dovanota knyga „Balta paukštė“ (1928) su dovanojimo įrašu Vaižgantui.

   


Sužinoti daugiau istorijų ir įdomių faktų apie Juozą Tumą-Vaižgantą, pamatyti jam priklausiusias knygas bei pasižvalgyti po ryškias jo gyvenimo akimirkas nuotraukose kviečiame aplankant Senųjų ir retų spaudinių skyriuje (K. Donelaičio g. 8) eksponuojamas parodas:
„Vaižganto „Pragiedruliai“ kalbininkų akimis“ (eksponuojama II a. skaitykloje, iki 04 01)
 „Vaižganto asmenybės blyksniai“ (eksponuojama II a. laiptų aikštelėje, iki 06 01)
„Autografuotos knygos: Vaižganto ir Vaižgantui“ (eksponuojama II a. fojė, iki 06 01)

Parengė vyresn. bibliografės Gabrielė Gibavičienė ir Austėja Krištaponytė

Kunigas, rašytojas, literatūros istorikas ir kritikas, tautinio sąjūdžio veikėjas Juozas Tumas-Vaižgantas (1869 09 20 Maleišiuose, Svėdasų valsč., Ukmergės apskr. – 1933 04 29 Kaune) labai mylėjo knygas bei turėjo vertingą asmeninę biblioteką, kurioje iš viso buvo sukaupęs apie 4 tūkstančius leidinių.

J. Tumas - Vaižgantas 1899 : [portr.] // Juozas Tumas Vaižgantas / A. Merkelis. Kaunas : akc. "Pažangos" b-vės leidinys, 1934, įklij.

Nuo 1899 m. J. Tumas-Vaižgantas turėjo savo asmeninės bibliotekos antspaudą „Kunigo Juozo Tumo kningynas“, kurį vėliau pakeitė nežinomo autoriaus ekslibrisas „Ora et labora unitis viribus. Kun. Juozapo Tumo“ („Melskis ir dirbk bendrom jėgom. Kun. Juozapo Tumo“), o nuo 1919 m. Pauliaus Galaunės sukurtas ekslibrisas.

  

J. Tumo - Vaižganto asmeninės bibliotekos antspaudas „Kunigo Juozo Tumo kningynas“; nežinomo autoriaus ekslibrisas „Ora et labora unitis viribus. Kun. Juozapo Tumo“; Pauliaus Galaunės sukurtas ekslibrisas

J.Tumas-Vaižgantas savo asmeninę biblioteką rinko ne pramogai ir ne bibliofilinių poreikių tenkinimui, o moksliniais tikslais, tačiau jam rūpėjo ir estetinė knygos išvaizda. Todėl, vos tik susikūrus XXVII knygos mėgėjų draugijai, įsitraukė į jos veiklą, buvo jos nariu Nr. 15 (draugijos nariams buvo suteikiamas pastovus numeris) 1931-1933 m. Deja, nesulaukė nei savo straipsnio „Dvejopa bibliofilybė“ draugijos metraščio pirmame tome, išleistame 1933 m., nei kitų gražių 27 knygos mėgėjų draugijos leidinių. Po jo mirties pasirodė ir šios draugijos išleisti fragmentai iš Vaižganto „Pragiedrulių“, pavadinti „Milžinų dvasios“ (1935).


Pirmą savo asmeninę biblioteką, kauptą 1888-1893 m. Kauno kunigų seminarijoje, J. Tumas buvo priverstas atiduoti seminarijos vyresnybei ir ji buvo sunaikinta. Nuo 1894 m. vėl rinko asmeninę biblioteką iš naujo. 1899 m. jo asmeninės bibliotekos sąraše „Inventorius Kningyno kunigo Juozapo Tumo. 1899 m.“ buvo 433 knygos (dar kažkiek spaudos draudimo laikotarpio leidinių į sąrašą buvo neįrašyta dėl atsargumo). Didžioji dalis šių knygų buvo konfiskuota caro žandarų bei dingo kilnojantis. 1907 m. dalį sukauptų knygų (414 lituanistikos leidinių) J. Tumas-Vaižgantas dovanojo Lietuvių mokslo draugijos bibliotekai, o kiti sukaupti iki Pirmojo pasaulinio karo leidiniai palikti Petrapilyje.


1918 m. gegužės mėn. grįžęs į Lietuvą savo asmeninę biblioteką formavo iš naujo. Surinko apie 2500 knygų ir periodinių leidinių, kurių dalį vėl dovanojo įstaigų bibliotekoms kuriose dirbo: 552 leidinius padovanojo Lietuvos universiteto bibliotekai, dar kažkiek paliko Kauno Vytauto bažnyčiai, kurios rektoriumi buvo 1920-1932 m. (ant šių savo knygų dėjo antspaudą „Vytauto bažnyčios Kaune Rektoris“). Dar 1923 m. savo asmeninę biblioteką buvo užrašęs Lietuvos universiteto Rašliavos muziejui, kuris iš pradžių buvo jo bute, o vėliau Lietuvos universiteto humanitarinių mokslų fakultete. 1933 m. jo asmeninėje bibliotekoje buvo 1879 knygos ir periodiniai leidiniai. Visą šią biblioteką J. Tumas-Vaižgantas prieš mirtį testamentu užrašė VDU. 1934 m. jos pateko į VDU įsteigtą Vaižganto muziejų (buvo dedamas spaudas „Vaižganto muziejus“, kuris daugelyje atvejų užklijuotas spaudu „Kauno universiteto biblioteka“, bei kitas spaudas „Vytauto Didž. Univ. Biblioteka“). Šis muziejus VDU veikė iki 1941 m., po to vientisos Vaižganto knygų kolekcijos nebeliko. Kai kurie šios kolekcijos leidiniai pateko į dabartinę KTU biblioteką, o kitą dalį Lietuvos nacionalinė biblioteka paliko Kauno sritinei bibliotekai, dabartinei KAVB  (Faktai apie Vaižganto asmeninės bibliotekos suformavimą bei jos klajones panaudoti iš: Vaižgantas ir knyga / A.Merkelis // XXVII knygos mėgėjų metraštis. Kaunas, 1937, p. 9-18 ; Vaižgantas // Knygotyra : enciklopedinis žodynas. Vilnius, 1997, p. 382-383).


KAVB Senųjų ir retų spaudinių yra saugoma 106 pavadinimų, 111 egz. Vaižganto asmeninės bibliotekos knygų.


Iš jų 13 leidinių dovanoti Juozui Tumui-Vaižgantui su autorių autografais. Su kai kuriais autoriais J. Tumas daug bendravo (Juozas Eretas, Juozas Laukaitis, Mykolas Vaitkus)  ar dėstė jiems lietuvių literatūrą Lietuvos universitete bei epizodiškai buvo susitikęs (Stasys Anglickis, Jonas Graičiūnas, Antanas Miškinis), o kai kurių visai nepažinojo. Daugelis autorių tikėjosi, jog J. Tumas atkreips į jų leidinius dėmesį, juos parecenzuos. J. Tumo recenzija, net ir parašyta su kritikos doze, buvo tarsi pripažinimas, jog toks autoritetas ją pastebėjo. Tačiau J. Tumas buvo labai užimtas ir savo veiklos prioritetų griežtai besilaikantis žmogus. Nors garsėjo kaip pradedančių poetų, rašytojų globėjas, „deimančiukų“ ieškotojas, tačiau ne visiems, net ir atsiuntusiems jam savo knygas, galėjo parašyti jų recenzijas. Iš pabraukymų ar pastabų kai kuriose knygose matyti, jog J. Tumas jas skaitė, bet jo santykis su autografuotomis knygomis bei jų autoriais dažnai lieka neaiškus.

Leidiniai dovanoti Juozui Tumui-Vaižgantui su autorių autografais
Stasys Anglickis
   
Alfredas Banga
     
Juozas Daugėla
   
Juozas Eretas
     
Juozas Gobis
   
Jonas Graičiūnas
   
Stasys Laucius
   
Juozas Laukaitis
   
Jurgis Leonas
   
Jonas Matusas
   
Antanas Miškinis
   
Mykolas Vaitkus
   
Petras Vileišis
   

Ir paties J. Tumo-Vaižganto motyvai dovanoti kažkam savo knygą ne visada buvo aiškūs. KAVB Senųjų ir retų spaudinių skyriuje turime šešias J. Tumo-Vaižganto įvairiems asmenims dovanotas knygas bei vieną jo knygą užrašytą Kauno jėzuitų gimnazijai. KAVB yra J. Tumo-Vaižganto dovanota knyga jo sesers dukrai Barborai Mėginaitei-Lesauskienei ir jos vyrui Pranui Lesauskiui, taip pat jo autografuotos knygos bendražygiams Aleksandrui Dambrauskui-Jakštui bei Gabrielei Petkevičaitei-Bitei, Vilniaus vyskupui Jurgiui Matulaičiui-Matulevičiui, kunigui profesoriui Bronislovui Žongolovičiui ir ko gero dėl pasikėsinimo tokio jo dėmesio nusipelniusiam Augustinui Voldemarui.

J. Tumo - Vaižganto dovanoti leidiniai
Gabrielė Petkevičaitė - Bitė
     
Aleksandras Dambrauskas - Jakštas
     
Barbora Mėginaitė-Lesauskienė ir Pranas Lesauskis
   
Jurgis Matulevičius
Augustinas Voldemaras
   
Kauno jėzuitų gimnazija
   

 

Parodos medžiagą parengė Alvydas Surblys
Redagavo Svetlana Izajeva
Maketavo Monika Skeltytė
Skaitmenino vaizdus Živilė Jonikaitė

Kunigas, rašytojas, literatūros istorikas ir kritikas, tautinio sąjūdžio veikėjas Juozas Tumas-Vaižgantas (1869 09 20 Maleišiuose, Svėdasų valsč., Ukmergės apskr. – 1933 04 29 Kaune) labai mylėjo knygas bei turėjo vertingą asmeninę biblioteką, kurioje iš viso buvo sukaupęs apie 4 tūkstančius leidinių. Nuo 1899 m. J.Tumas-Vaižgantas turėjo savo asmeninės bibliotekos antspaudą „Kunigo Juozo Tumo kningynas“, kurį vėliau pakeitė nežinomo autoriaus ekslibrisas „Ora et labora unitis viribus. Kun. Juozapo Tumo“ („Melskis ir dirbk bendrom jėgom. Kun. Juozapo Tumo“), o nuo 1919 m. Pauliaus Galaunės sukurtas ekslibrisas.


J.Tumas-Vaižgantas savo asmeninę biblioteką rinko ne pramogai ir ne bibliofilinių poreikių tenkinimui, o moksliniais tikslais, tačiau jam rūpėjo ir estetinė knygos išvaizda. Todėl, vos tik susikūrus XXVII knygos mėgėjų draugijai, įsitraukė į jos veiklą, buvo jos nariu Nr. 15 (draugijos nariams buvo suteikiamas pastovus numeris) 1931-1933 m. Deja, nesulaukė nei savo straipsnio „Dvejopa bibliofilybė“ draugijos metraščio pirmame tome, išleistame 1933 m., nei kitų gražių 27 knygos mėgėjų draugijos leidinių. Po jo mirties pasirodė ir šios draugijos išleisti fragmentai iš Vaižganto „Pragiedrulių“, pavadinti „Milžinų dvasios“ (1935).


KAVB Senųjų ir retų spaudinių yra saugoma 106 pavadinimų, 111 egz. Vaižganto asmeninės bibliotekos knygų. Iš jų 13 leidinių dovanoti Juozui Tumui-Vaižgantui su autorių autografais. Su kai kuriais autoriais J.Tumas daug bendravo (Juozas Eretas, Juozas Laukaitis, Mykolas Vaitkus)  ar dėstė jiems lietuvių literatūrą Lietuvos universitete bei epizodiškai buvo susitikęs (Stasys Anglickis, Jonas Graičiūnas, Antanas Miškinis), o kai kurių visai nepažinojo. Daugelis autorių tikėjosi, jog J.Tumas atkreips į jų leidinius dėmesį, juos parecenzuos. J.Tumo recenzija, net ir parašyta su kritikos doze, buvo tarsi pripažinimas, jog toks autoritetas ją pastebėjo. Tačiau J.Tumas buvo labai užimtas ir savo veiklos prioritetų griežtai besilaikantis žmogus. Nors garsėjo kaip pradedančių poetų, rašytojų globėjas, „deimančiukų“ ieškotojas, tačiau ne visiems, net ir atsiuntusiems jam savo knygas, galėjo parašyti jų recenzijas. Iš pabraukymų ar pastabų kai kuriose knygose matyti, jog J.Tumas jas skaitė, bet jo santykis su autografuotomis knygomis bei jų autoriais dažnai lieka neaiškus.


Ir paties J.Tumo-Vaižganto motyvai dovanoti kažkam savo knygą ne visada buvo aiškūs. KAVB Senųjų ir retų spaudinių skyriuje turime šešias J.Tumo-Vaižganto įvairiems asmenims dovanotas knygas bei vieną jo knygą užrašytą Kauno jėzuitų gimnazijai. KAVB yra J.Tumo-Vaižganto dovanota knyga jo sesers dukrai Barborai Mėginaitei-Lesauskienei ir jos vyrui Pranui Lesauskiui, taip pat jo autografuotos knygos bendražygiams Aleksandrui Dambrauskui-Jakštui bei Gabrielei Petkevičaitei-Bitei, Vilniaus vyskupui Jurgiui Matulaičiui-Matulevičiui, kunigui profesoriui Bronislovui Žongolovičiui ir ko gero dėl pasikėsinimo tokio jo dėmesio nusipelniusiam Augustinui Voldemarui.

     


Paroda eksponuojama K. Donelaičio g. 8, 2 a. fojė