Fantastinės literatūros užuomazgų galima rasti jau pačiose seniausiose istorijose, pasakose, mitologijoje. Viena seniausių pasaulyje užrašytų istorijų – Gilgamešo epas (sukurtas Mesopotamijos regione apie 2100–1200 m. pr. m. e.) – jau turėjo fantastikos elementų. Tačiau šiuolaikinė fantastinė literatūra ėmė formuotis tik daugmaž prieš 200–300 metų. Visų pirma išpopuliarėjo mokslinė fantastika (šiuolaikinė maginė fantastika įsitvirtino tik po Antrojo pasaulinio karo, tam daugiausia įtakos turėjo J. R. R. Tolkieno knygos). Nors toli gražu ne pats pirmas, tačiau dažnai pirmu tikru mokslinės fantastikos kūriniu tituluojamas Merės Šeli romanas „Frankenšteinas“ (1818 m., į lietuvių kalbą išverstas tik 1995 m.).

Šiame Kauno apskrities viešosios bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centro parengtame tekste bendrai pristatoma XX a. pirmos pusės fantastinės literatūros leidyba lietuvių kalba (daugiausia knygos, skirtos suaugusiems). Paminimos verstinės knygos, tačiau didžiausias dėmesys skiriamas lietuvių autorių kūriniams, kurie yra saugomi Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje.

VERSTINĖ FANTASTINĖ LITERATŪRA

XX a. pirmoje pusėje buvo gausiai skaitomi ir verčiami įvairūs garsių autorių fantastiniai, nuotykių romanai. Pavyzdžiui, Džonatono Svifto satyrinis romanas „Gulivero kelionės į nežinomas šalis“ (1726 m., į lietuvių kalbą išverstas ir „Švyturio“ bendrovės išleistas 1924 m.), Henrio Riderio Hagardo, „prarastojo pasaulio“ žanro pradininko, romanai „Karaliaus Saliamono kasyklos“ (1885 m., į lietuvių kalbą išverstas 1923 m.), „Ajieša“ (1887 m., lietuviškai išleistas 1933 m.) ir kt.

Iš ketvirtajame dešimtmetyje išleistų knygų verta paminėti čekų rašytojo, nominuoto Nobelio literatūros premijai, Karelo Čapeko romaną „Karas su salamandromis“ (1937 m. išleido bendrovė „Dirva“). Ši knyga – ne pirmas lietuvių auditorijai pristatytas rašytojo mokslinės fantastikos kūrinys. Dar 1927 m. pagal to paties pavadinimo pjesę Kauno valstybiniame dramos teatre buvo pastatytas spektaklis „R. U. R.“, kuriame pirmą kartą pavartotas žodis „robotas“.

Taip pat mėgiamos ir verčiamos buvo amerikiečio, „Tarzano“ autoriaus, Edgaro Raiso Barouzo knygos. Lietuvių kalba buvo išleisti romanai „Žmogus Nr. 13“ (1935), „Užmirštoji sala“ (1936) ir „Pelusidaras“ (1938), kurio egzempliorius saugomas Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje. Visą „Pelusidaro“ seriją sudaro 7 knygos, o į lietuvių kalbą išverstos ir į tą patį leidinį sudėtos pirmosios dvi. Jas išleido „Sakalo“ bendrovė. Pelusidaras – tai pasaulis, esantis Žemės viduryje (Žemė šiame romane tuščiavidurė). Pagrindiniai veikėjai su eksperimentine mašina pragręžia Žemę ir patenka į šį pasaulį, kuriame be įvairių priešistorinių gyvūnų rūšių taip pat yra ir  įvairių fantastinių rasių.

Vieni populiariausių vardų mokslinės fantastikos istorijoje neabejotinai yra Žiulis Vernas (1828–1905) ir Herbertas Džordžas Velsas (1866–1946). Būtent jie sukūrė šio žanro kanoną. Visgi nors gyveno panašiu metu ir abu rašė mokslinės fantastikos kūrinius, jų rašymo stiliai skyrėsi – Ž. Vernas rašė kur kas labiau techniškai, remdamasis mokslinėmis teorijomis ir detaliai apibūdindamas visus išradimus, priešingai nei H. Dž. Velsas, kuris labiau pasikliovė kūrybiškumu ir fantastiniais elementais. Žiulio Verno romanuose svarbesni nuotykiai, kelionės, o H. Dž. Velso knygose – fantastiniai siužetai. Į lietuvių kalbą abu šie autoriai pradėti versti XX a. pradžioje, tačiau jų romanų leidyba suintensyvėjo trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje.

Pirmasis Ž. Verno romanas lietuvių kalba išleistas Čikagoje 1917 m., tai J. A. Chmieliausko išverstas romanas „Vėliavos Akyvaizdoje“. Vėliau jau Lietuvoje išleisti du romano „Kelionė aplink pasaulį per 80 dienų“ leidimai (pirmasis išleistas 1921 m., antrasis – 1937 m.), „20000 mylių jūros gelmėmis“ (1936 m.), „Paslaptingoji sala“ (1938 m.) ir įvairūs kiti nuotykių romanai. Daugiau apie Ž. Verną skaitykite čia.

Pirmasis į lietuvių kalbą išverstas H. Dž. Velso kūrinys buvo romanas „Pasaulių karas“ (1924). Vienas iš bibliotekoje saugomų egzempliorių priklausė Lietuvos agronomui Matui Mickiui. Vėliau išėjo romanas „Pirmieji žmonės mėnulyje“ (1928), iš dalies įkvėptas Ž. Verno knygos „Nuo Žemės į Mėnulį“ (1865), Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centre saugomas leidinys, priklausęs Lietuvos gydytojui akušeriui, profesoriui Pranui Mažyliui. Ketvirtajame dešimtmetyje buvo išleistas apsakymas „Aklųjų šalis“ (1934) ir romanas „Nematomas žmogus“ (1934).

LIETUVIŲ RAŠYTOJŲ FANTASTINĖ LITERATŪRA

Patys lietuviai, nepaisant didelės paklausos, fantastinius kūrinius rašyti visgi pradėjo kur kas vėliau ir gana negausiai. Lietuvių fantastikos pradininku laikomas rašytojas Justinas Pilyponis (1907–1947). Akivaizdu, kad rašytoją įkvėpė Ž. Vernas, nes jau pirmasis jo kūrinys buvo pavadintas „Kelionė aplink Lietuvą per 80 dienų“ (1928). Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centre yra vienas šios knygos egzempliorius, priklausęs karininkui Vladui ir jo žmonai Olgai Lišauskams, ir vienas, kuris priklausė Lietuvos teisininkui, politikui, žurnalistui, visuomenės veikėjui Vincui Rasteniui. Knygoje yra jo parašas ir atspaudas „Vinco Rastenio aukota Respublikos Pedagoginio Instituto Bibliotekai Klaipėdoje“.

Romanas „Kelionė aplink Lietuvą per 80 dienų“ yra tarsi „apverstas“ Ž. Verno romanas, nes apkeliauti Lietuvai 80 dienų tikrai nereikia, todėl keliautojai turėjo stengtis eiti visai lėtai. Fantastikos šiame kūrinyje nėra daug, jį labiau tinka priskirti nuotykių romanui. Visgi didelė dalis vėliau išleistų J. Pilyponio knygų turėjo daugiau ar mažiau fantastikos elementų: „Klubas nepatenkintų žmonomis“ (1929), „Amžinas žydas Kaune“ (1934), „Kaukolė žalsvame čemodane“ (1934). Šio rašytojo knygos pasižymi gana paprastu pasakojimo stiliumi, veikėjai išskirtinai teigiami arba neigiami.

Reikšmingiausias J. Pilyponio kūrinys yra „Antrasis pasaulio tvanas“ (pirma dalis išleista 1930 m., antra – 1934 m., trečioji dalis taip ir nepasirodė). Šiame romane autorius aprašė ateities pasaulį, alinamą karų tarp rasių. Bibliotekoje saugomos dvi romano dalys, įrištos į vieną knygą. Leidinys priklausė literatui, redaktoriui Kastantui Kristučiui.

Ketvirtajame dešimtmetyje fantastinės literatūros ėmė rodytis vis daugiau. 1934 m. buvo išleistas Mato Mateikos nuotykių leidinys „Kaukolės šypsena“ (Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje šio leidinio nėra, tačiau skaitmenintą knygą galite rasti čia). Šiame trumpame fantastiniame detektyve pasakojama apie genialaus mokslininko užmojį išnaikinti žmoniją. Lietuva – pirmoji jo stotelė, kurioje profesorius ketino išmėginti savo atrastus mirties spindulius, tačiau jį sustabdė Amerikos seklys Matas Mateika ir jo pagalbininkas Jonas Vairas. Knygos pradžioje yra rašytojo Vytauto Bičiūno citata:

Nors J. Pilyponis ir laikomas fantastikos pradininku, tačiau reikšmingiausias, vertingiausias tarpukario lietuvių fantastikos kūrinys yra Igno Šeiniaus romanas „Siegfried Immerselbe atsijaunina“. Tai satyrinis mokslinės fantastikos kūrinys, kuriame pašiepiama nacizmo ideologija. Jame pasakojama, kaip profesorius, nacionalsocialistas Siegfriedas Immerselbe nusprendžia atjaunėti. Tačiau po atliktos procedūros paaiškėja, kad jam buvo suleista jaunos žydės hormonų.. Profesorius ne tik atjaunėja 30 metų, tačiau pasikeičia ir jo mąstymas – Immerselbe nusprendžia, kad nebetiki nacistinės Vokietijos ideologija. Jis parašo knygą „Pamatai naujai žmonijai“ ir net įsimyli žydę.

 

 

 

Šią knygą 1934 m. išleido „Sakalo“ bendrovė. Tarpukario kritikai ją vertino teigiamai: „Romanas skaitomas lengvai ir įdomiai, nes ryškus jame siužetas ir visur gyva patraukianti akcija ir vykusiai pravesta intriga“ [4], „ypatingo dėmesio verta knyga“ [5].

 

Lietuviai taip pat rašė apie keliones į kosmosą – 1936 m. išleista rašytojo Viktoro Kropo (1902–1973) knyga vaikams „Svečiuose pas marsiečius“. Ji pelnė V. Kropui fantastikos literatūros vaikams pradininko Lietuvoje šlovę. Deja, šlovė buvo trumpalaikė, nes gero įvertinimo knyga nesulaukė. Šią knygą apie neįtikėtinus našlaičio Vytuko nuotykius Kanados taigoje ir jo skrydį į Marsą išleido Nepriklausomųjų žurnalistų ir rašytojų grupė, V. Kropas buvo šios grupės narys. Vienas iš knygos tikslų turėjo būti supažindinti skaitytojus su Marso planeta, tačiau visgi joje daugiau fantastikos nei realių faktų. Pavyzdžiui, Vytukui paklausus piloto, ar reikia pasirūpinti maisto ir gėrimų prieš skrydį į Marsą, pilotas jį nuramina, kad užteks „poros buterbrodų ir stiklo arbatos“ ir jie pasieks Marsą. Patys marsiečiai apibūdinami kaip 2,5 karto didesni už žmogų, plikomis galvomis ir didelėmis akimis, plunksnuotomis rankomis su čiuptuvais jų galuose. Marso džiunglės pilnos vabzdžių, čia nėra žuvų, bet gausu gyvių, prisitaikiusių prie Marso sąlygų (prie oro prisitaikę plaučiai, kailiai ir pūkai, saugantys nuo šalčio). Daugiau apie šią knygą ir V. Kropo kūrybą skaitykite čia.

 

 

Galiausiai verta paminėti ir išeivio, lietuvių rašytojo ir poeto, Klemenso Jūros (1912–1991) fantastinę knygą „Okeanida“ (1947). Tai bene pirmoji išeivijoje išleista fantastinė knyga, ji atspausdinta Vokietijoje, Bremervörde. Vėliau autorius emigravo į Braziliją.

 

Romane pagrindinis veikėjas, keliaudamas laivu per Atlanto vandenyną, sutinka Liūdesio Valdovę Okeanidą. Jie kalbasi apie žmonijos ydingumą, meilę, visuomenę. Vėliau paaiškėja, kad jūreiviai dažnai ją mato, pagrindinis veikėjas išklauso kito ją matančio jūreivio pasakojimą. Toje atkarpoje, kurioje pasirodo Okeanida, jūreiviai dažnai bando nusiskandinti, to išvengti nepavyksta ir pagrindiniam veikėjui. Visgi jis išgyvena, patenka į negyvenamą salą. Visoje knygoje pinasi nuotykiai, fantastiniai elementai ir filosofiniai pamąstymai. Pagrindinis veikėjas nusivylęs žmonija, tačiau pasiryžta „grįžti į žmonių tarpą ir dirbti humanizmui“.

Kviečiame apsilankyti Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centro skaitykloje ir patiems susipažinti su šiais leidiniais!

 

 

1. Bičiūnas, V. Knygų lentynoj // Naujas žodis. – 1929, Nr. 2 (90), p. 16. Prieiga internete: https://bit.ly/40JLnnA [žiūrėta 2023-03-23].

2. Dambrauskas, A. Ko moko tarpukario Lietuvos fantastai? // Metai. – 2020 03 20. Prieiga internete: https://bit.ly/3ZyC3la [žiūrėta 2023-03-29].

3. Ibid.

4. Ignas Šeinius. Siegfried Immerselbe atsijaunina // Karys. – 1935, Nr. 2, p. 52. Prieiga internete: https://bit.ly/3ZMZuaI [žiūrėta 2023-03-31].

5. Ignas Šeinius. Siegfried Immerselbe atsijaunina // Literatūros naujienos.  – 1934, gruod. 1, p. 5. Prieiga internete: https://bit.ly/3GjzQTR [žiūrėta 2023-03-31].

 

 

 

Tekstą parengė ir vaizdus skaitmenino vyresn. metodininkė Gabrielė Juodzevičiūtė

 

Nuotykingas rašytojo gyvenimas ir pirmosios knygos