Pirmoji Dainų šventė Lietuvoje įvyko 1924 m. Kaune, taigi jau 2024 m. bus minimas šios tradicijos šimtmetis. 2003 m. lapkričio 7 d. UNESCO pripažino Estijos, Latvijos ir Lietuvos dainų ir šokių švenčių tradiciją ir simboliką Žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevru, o 2008 m. Dainų ir šokių šventės Baltijos valstybėse buvo įrašytos į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Imtis organizuoti pirmąją Dainų šventę Lietuvoje paskatino kaimyninėse šalyse – Latvijoje ir Estijoje – sėkmingai vykstančios Dainų šventės. Šventę inicijavo kompozitorius, vargonininkas, choro dirigentas, kultūros veikėjas Juozas Žilevičius. Ją buvo siūloma rengti rugpjūčio 1 d., Lietuvos Respublikos Konstitucijos paskelbimo dieną [1], tačiau gruodžio 22 d. vykusiame pasitarime Kauno burmistras Jonas Vileišis pasiūlė šventę rengti vėliau, kad ji sutaptų su Žemės ūkio paroda, kuri buvo numatyta rugpjūčio 22–29 d. To paties pasitarimo metu buvo pritarta žurnalisto, redaktoriaus Antano Bružo pasiūlymui ir nuspręsta šventę pavadinti Dainos diena (spaudoje buvo rašoma ir „Dainos diena“, ir „Dainų diena“) [2]. Toks sprendimas priimtas, nes buvo baiminamasi, kad pirmas bandymas organizuoti šventę nebus toks sėkmingas, koks būtų antras ar trečias [3].

Prieš pirmąją Dainos dieną buvo surašytas patarimų chorų vadovams sąrašas, skirtas padėti jiems suprasti, į ką svarbiausia atkreipti dėmesį ruošiantis pasirodymams. Pavyzdžiui, buvo rašoma, kad choruose negali būti žmonių, kurie „menką balsą turi, silpną klausą ir t. t.“ [4]. Taip pat buvo sudaryta „Bendrųjų dainų programa“, joje buvo 16 dainų, kurias turėjo išmokti visi chorai – mokėti šias dainas buvo būtina dalyvavimo sąlyga [5]. Buvo parinktos lengvesnės dainos tam, kad visi chorai galėtų sėkmingai jas išmokti. Paskelbus registraciją spaudoje, dalyvauti Dainų dienoje užsirašė 97 chorai (3650 dainininkų) [6]. Buvo suorganizuoti trumpi kursai chorvedžiams, o vėliau buvo suformuotas ir chorų patikrinimo maršrutas – liepą vyriausieji dirigentai Stasys Šimkus ir Julius Štarka važinėjo po Lietuvą ir lankė chorus, kurie rengėsi Dainų dienai [7].

Šventė turėjo vykti Petro Vileišio aikštėje rugpjūčio 23–24 d., tačiau dėl stipraus lietaus antroji šventės diena buvo nukelta į 25 d. Dainų dienoje dalyvavo apie 3000 dainininkų, o klausytojų susirinko apie 50–60 tūkst. Kadangi šventė, kaip ir planuota, vyko tuo pačiu metu kaip ir Žemės ūkio paroda, buvo suskaičiuota, kad tą savaitgalį į Kauną iš viso atvyko 80 tūkst. žmonių. Nors dabar Dainų šventė turi kur kas įvairesnių renginių ir pasirodymų, pirmojoje Dainos dienoje tik dainavo chorai, antrojoje (1928 m.) buvo įtrauktas gimnastikos pasirodymas, o Šokių diena Dainų šventėje atsirado tik 1950 m.

Rugpjūčio 23 d. šventė prasidėjo 16 val. Visų pirma kalbas pasakė Dainos dienai rengti komiteto pirmininkas, Kauno burmistras Jonas Vileišis ir Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis [8]. Tada jungtinis choras sugiedojo Lietuvos himną (dirigavo J. Naujalis). Pirmąją šventės dieną dainavo jungtinis choras, Panevėžio miesto jungtinis choras, „Pavasario“ sąjungos jungtinis choras [9]. Antrosios šventės dienos (rugpjūčio 25 d.) programa prasidėjo 15 val. Dainininkų buvo mažiau, nes dalis jų, negalėdami pasilikti ilgiau, išvažiavo jau sekmadienį. Dainavo klaipėdiečių choras, Šaulių Sąjungos jungtinis choras, Ateitininkų Sąjungos jungtinis choras, o šventę užbaigė jungtinis choras, sudainavęs kelias dainas ir Lietuvos  himną [10].

Renginys buvo plačiai aprašytas spaudoje. Nors šventė ir gavo šiek tiek kritikos, bendrai ji vertinta teigiamai. Pavyzdžiui, laikraštyje „Tautos vairas“ Juozas Tumas-Vaižgantas rašė, kad „pirmoji lietuvių Dainos diena <...> paliko gilaus įspūdžio ir stiprios vilties, jog muzikalinti Lietuva galima“ ir kad dar nėra girdėjęs taip gerai skambančio Lietuvos himno [11]. A. Bružas laikraštyje „Trimitas“ rašė, kad šventės metu „žmogus jautei aplink tiek daug jėgos, tiek energijos, tiek nuoširdumo, kad pačiam, rodos, sparnai augo, ir gaubė tuo metu širdį didis džiaugsmas, kad mūsų pilnam ir nervingam gyvenime esama taip gražių, taip malonių dalykų, kaip Daina, kuri įvairių pažiūrų, įsitikinimų ir luomų žmones pajėgia sujungti ir įkvėpti visiems bendrų kilnių jausmų“ [12]. Kritikuotas buvo dainų parinkimas, per silpnai pasirengę dainininkai, netolygus dainavimo tempas, neaiškiai tariami žodžiai [13]. Įvairios kritikos pažėrė kompozitorius, dirigentas Kazimieras Viktoras Banaitis: anot jo, nepakankamai rūpestingai sudaryta Dainų dienos programa, trūko originalumo [14]. Geriausiai vertintas Klaipėdos choras, Panevėžio choras, jungtinio choro pasirodymai.

Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje yra saugomas leidinys apie šį renginį „Pirmoji dainos diena“ (išleistas Kaune, 1924 m.). Jį redagavo Antanas Bružas, o išleido Dainos dienai ruošti komitetas. Jį sudaro šventės programa ir straipsnių rinkinys. Leidinio pradžioje atspausdintas Lietuvos himnas ir Maironio eilėraštis „Dainų dainelės“. Toliau surašyta programa ir bendrojo jungtinio choro dainuojamų liaudies dainų tekstai (iš viso 16 dainų: „Močiute mano“, „Ant kalno karklai siūbavo“, „Oi žiba žiburėlis“, „Ant tėvelio dvaro“, „Per girią girelę“, „Važiavau dieną“, „Tykiai, tykiai Nemunėlis teka“, „Trijų seselių“, „Ir išaugo ąžuolėlis“, „Bijūnėlis žalias“, „Motuš, motuše“, „Už jūrėlių, už marelių“, „Pasėjau linelius“, „Tris dienas“, „Oi tu ieva“, „Arielkėle tu pilkoji“). Taip pat leidinyje yra straipsniai apie Dainos dienos ruošimą, Lietuvos chorus ir jų formavimąsi, lietuviškas dainas ir jų rinkimą, kankles ir kt. Straipsnius parašė A. Bružas, J. Naujalis, M. Biržiška, J. Tumas, Č. Sasnauskas, T. Brazys, A. Sabaliauskas, J. Strimaitis, J. Tysliava, ir A. Kačanauskas. Leidinys užbaigiamas pirmojoje Dainos dienoje dalyvavusių chorų sąrašu (jame surašyti 86 chorai). Leidinyje laisvesnės puslapių vietos užpildytos žymių žmonių citatomis apie dainas (pvz.: kunigo, kompozitoriaus T. Brazio, rašytojos ir visuomenės veikėjos S. Čiurlionienės, kompozitoriaus Č. Sasnausko). Taip pat įdėtas poeto Petro Vaičiūno eilėraštis „Gauskit, dainos“.

Norinčius gyvai pamatyti šį leidinį kviečiame apsilankyti Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centro skaitykloje!