Pokalbis su Alvydu Surbliu: „Paroda turi provokuoti, intriguoti“

Paskelbtas Naujienos
Skaityti 914 kartai

Kauno apskrities viešosios bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centre dirba įvairių sričių žinovų ir specialistų. Prieš kurį laiką kalbinome restauratorę, o šį kartą norime supažindinti su istoriku, vyresn. bibliotekininku, ilgamečiu bibliotekos darbuotoju Alvydu Surbliu. Neįtikėtinai daug žinių sukaupęs istorikas pasakoja apie ypatingus Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centre saugomus leidinius, savo rengtas parodas ir darbo bibliotekoje akcentus. Kviečiame skaityti interviu ir apsilankyti virtualiose parodose!

Prieš kiek laiko pradėjote dirbti bibliotekoje? Kaip joje įsidarbinote?

KAVB įsidarbinau 1990 m. Tiesa, iš pradžių teko padirbėti Ūkio skyriuje, nes reikėjo pagalbos kraustant leidinius iš saugyklos Pašvaistės g. ir tik 1991 m. įsidarbinau tuo metu Retų ir vertingų dokumentų skyriuje. Įsidarbinau laikinai, nes tikėjausi rasti kokį kitą darbą pagal istoriko specialybę, kurią esu įgijęs Vilniaus universitete. Laikinai dirbu jau daugiau kaip 30 metų. Keitėsi pavadinimai, vadovai, darbo vietos, bet tai, kas atrodė laikina, tapo pastovu. Darbas tiko ir patiko, tad nieko nesinorėjo keisti, juo labiau, kad turėjau pakankamai galimybių pasireikšti ir kaip istorikas rengdamas skyriaus, šiuo metu centro, parodas.

A. Surblys, 2005 m.

 

Kokios Jūsų pareigos šiuo metu? Kokių veiklų išbandėte per visus darbo metus?

Šiuo metu esu vyresnysis bibliotekininkas, rengiantis parodas. Šią veiklą visuomet derinau su skaitytojų aptarnavimo ir moksliniu-tiriamuoju darbu. O darbo pradžioje buvo daug kraustymosi: vežiojome, nešiojome leidinius tiek tame pačiame pastate po įvairias patalpas, tiek iš vieno pastato į kitą. Dar kartais tenka užsiimti leidinių priežiūra, jų komplektavimu. Reikėdavo važiuoti pas žmones į namus ir atsirinkti leidinius skyriaus fondui (pvz., taip į skyrių 2003 ir 2009 metais pateko Jono Prano Palukaičio periodiniai leidiniai, knygos ir rankraščiai), o metų pabaigoje, kai nubyrėdavo šiek tiek lėšų, tekdavo prisidėti prie skyriaus fondo turtinimo atsirenkant leidinius, fotografijas iš V. Staniulio knygyno-antikvariato bei kitų šaltinių. Esu rengęs straipsnių parodų temomis „Kauno dienai“, „Kauno istorijos metraščiui“ ir kitiems leidiniams, vedęs ekskursijų, kuriose supažindinau dalyvius su kai kuriais Kauno miesto objektais (Laikinosios sostinės kino teatrais, kosmetikos ir parfumerijos, tabako pramonės objektais, su K. Donelaičio gatvės namų ir jų gyventojų istorijomis).

Kokiomis temomis rengti parodas Jums patinka labiausiai, kuria sritimi domitės daugiausiai? Koks projektas, prie kurio dirbote, yra Jūsų mėgstamiausias?

Parodas rengiu pačiomis įvairiausiomis temomis. Man patinka parodų įvairovė, tai, kad kiekvieną kartą galiu parengti parodą, kuri bus kitokia ir savita, intriguojanti nauju žvilgsniu, nauja, niekieno netyrinėta medžiaga, provokuojanti drąsiais pastebėjimais ar paperkanti konceptualumu. Nemėgstu parodų, kurių gražus rūbas užgožia paviršutinišką turinį, tradicinių parodų, kuriomis nepasakoma nieko naujo. Paroda turi provokuoti, intriguoti, rasti nors kelis besidominčius žmones, kuriems tai bus nauja ar netikėta, paroda turi palikti neatsakytų klausimų ir tuo pačiu duoti pakankamai medžiagos, suteikiančios galimybę į juos atsakyti savarankiškai. Aišku, labiausiai domina tos temos, kurios susijusios su gyvenimu Laikinojoje sostinėje, kurioms nepakanka medžiagos mūsų bibliotekoje. Tuomet tenka bendrauti su įvairiomis institucijomis, ieškoti medžiagos archyvuose, muziejuose, kitose bibliotekose, privačiose kolekcijose. Daugiausiai tokių parodų esu parengęs kauniečių laisvalaikio bei jų verslo temomis. Daugumą jų jau reikia papildyti nauja medžiaga, bet tai, kad daug metų tyrinėtoje temoje vėl pavyksta atrasti kažką naujo, taip pat malonu. Pavyzdžiui, Laikinosios sostinės kino teatrų medžiaga (pirma dalis ir antra dalis) buvo papildyta gražiomis nuotraukomis iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus Vilniuje ir dar tikrai bus pildoma tais aspektais, kurie šioje temoje liko nepaliesti.

Patiko rengti parodas įvairių verslų, pramonės šakų temomis: tai parodos apie knygynus, leidusius knygas, apie kavines ir restoranus, kosmetikos ir parfumerijos, farmacijos pramonę, šokolado ir saldainių gamybą, avalynės, metalo, tekstilės pramonę, siuvėjų amatą ir madas, susisiekimą Laikinojoje sostinėje ir daug kitų. Vienas pirmųjų pradėjau naudoti parodose šaržus ir karikatūras. Bene ankstyviausia mano rengta paroda ir buvo skirta šaržams bei karikatūroms, ji vėliau nuolat pildyta. Nepamiršau ir knygų bei žurnalų iliustruotojų, apie kuriuos parodos gal ne tiek intriguojančios, bet svarbios pažintine prasme. Aišku, viena labiausiai mane dominančių temų – architektūros paveldas Kaune, bet jį matau ne kaip architektūros objektus, o kaip juos kūrusius, juose gyvenusius žmones, kaip jų istorijas, kurios įprasmina bei įveiklina architektūros paveldo objektus.

Kita parodų grupė, kuri man taip pat labai patinka, – apie asmenybes. Nors tai dažniausiai proginės parodos, pasirenku tas asmenybes, apie kurias turiu arba tikiuosi rasti pakankamai naujos ir intriguojančios medžiagos. Pvz., atskleidžiant kaunietiškąjį rašytojo Antano Vienuolio-Žukausko laikotarpį ar provokuojančius Vinco Krėvės-Mickevičiaus gyvenimo puslapius. Savotiškai intriguoja ir vieno leidinio parodos, kuriose pavyksta pateikti įdomių istorijų apie knygas, periodinius leidinius bei su jais susijusius asmenis.

Mėgstamiausias projektas būtų tas, kurį pavyktų nuo pradžios iki galo puikiai įgyvendinti. Deja, to nebuvo, bet arčiausiai siekiamo tikslo buvo kilnojamoji paroda „Laikinosios sostinės kultūros erdvė: skonis, kvapas, vaizdas, knyga“ apie restoranus, šokolado ir saldainių, kosmetikos ir parfumerijos pramonę, siuvėjus ir madas bei knygynus, leidusius knygas.

A. Surblys ir R. Ruseckienė kilnojamosios parodos „Laikinosios sostinės kultūros erdvė: skonis, kvapas, vaizdas, knyga“ pristatyme, 2019 m.

Kokia Jūsų rengta paroda pareikalavo daugiausia laiko/darbo? Kodėl?

Daugiausiai laiko ir darbo prireikė toms parodoms, pagal kurias buvo parengti straipsniai, ekskursijos bei kilnojamos parodos: tai kino teatrų, knygynų, restoranų, K. Donelaičio gatvės namų bei jų gyventojų istorijų ir kitos. Priežastis paprasta – teko atlikti daugiau mokslinio-tiriamojo darbo.

Vedate ekskursijas Senosios knygos ekspozicijoje. Trumpai pristatykite, kokie leidiniai joje eksponuojami. Gal kuris leidinys ar leidiniai turi įdomią istoriją, kuria galėtumėte pasidalinti?

Senosios knygos ekspozicijoje pristatomas knygų leidybos raidos kelias nuo seniausių laikų iki 20 a.,  eksponuojamos pirmosios knygos – inkunabulai, 16–17 a. žymių leidyklų knygos, puošnieji leidiniai, knygos su Lietuvos didikų, kitų žymių žmonių superekslibrisais, ekslibrisais, spaudais bei įrašais, knygos apie demonologiją, menančios inkvizicijos laikus, knygos apie mokslo ir švietimo raidą, rodomi knygų įrišimų pavyzdžiai. Per ekskursijas po Senosios knygos ekspoziciją atkreipiu dėmesį į puošniąsias knygas, šalia kitų, tikrai vertų dėmesio, netradiciškai išskirdamas panegiriką Jonušui Skuminui Tiškevičiui.

Phaenomena, seu Aspectus felicissimi syderu[m]... Ianussii Skumin Tiszkiewicz, palatini Vilnensis, Bracla, Iurbor, Novovo etc. Capitanei... / ab Alberto Izdebski. – Vilnae: typic Acade[micis], 1641.

Jonušui Skuminui Tiškevičiui tapus Vilniaus vaivada buvo išleista panegirika su puošniu Konrado Giotkės (K. Giotkė buvo švedų kilmės grafikas, gyvenęs Vilniuje) raižytu frontispisu. Graviūra, be kita ko, su LDK aktualijomis: šarvuotas riteris, kardu persmeigęs dvigalvį Maskvos erelį, koja pamynęs turkų pusmėnulį, sėdintis ant Švedijos herbo figūros liūto, o graviūros centre pats J. Skuminas Tiškevičius. 

Prie stendo, skirto Lietuvos didikų knygoms, atkreipiu dėmesį į astronomo, matematiko, filosofo, pedagogo, literatūros kritiko Jono Sniadeckio įvairių raštų ketvirtą tomą, išleistą Vilniuje 1822 m. Šis egzempliorius autografuotas Vilniaus vaivadai, LDK didžiajam etmonui, kompozitoriui Mykolui Kazimierui Oginskiui, vėliau pateko į Mykolo Kleopo Oginskio asmeninę biblioteką Plungėje.

Senosios knygos ekspozicijos dalis.

Taip pat atkreipiu dėmesį į knygą, kurios savininkai buvo keli žymūs asmenys: tai Adam Gdacius pokalbių apie girtuoklystę ir kitas nuodėmes knyga lenkų kalba. Vienas knygos savininkų buvo Christophor Heinrichi Andrejus Geret. Priešlapyje yra šio savininko ekslibrisas su giminės herbu. Po to knyga priklausė LDK valstybės veikėjui, kancleriui, edukacinės komisijos steigimo iniciatoriui, pažangių reformų šalininkui Jokimui Chreptavičiui. Antraštiniame puslapyje yra spaudas: „Ex Bibl. Joach. Com. Chreptowicz“. Knyga taip pat priklausė Tiškevičių asmeninei bibliotekai Raudondvaryje. Antraštiniame puslapyje yra spaudas su Tiškevičių herbiniu ženklu ir įrašu „Biblioteka Czerwonodworska“.

Dyszkurs o pijanstwie / Adam Gracjusz. – W Brzegu, 1681.

Iš kai kurių knygų matosi, kada jas įsigijo jų garsus savininkas. Štai ant knygos „Noctes Atticae“, išleistos 1601 m., viršelio yra Bogorijos herbas ir inicialai „E. V.“, liudijantys apie knygos priklausomybę LDK politiniam veikėjui Eustachijui Valavičiui. Virš inicialų dar nėra vyskupo mitros, tai liudija, jog knyga įrišta iki 1616 m. – prieš E. Valavičiaus konsekraciją.

Aišku, atkreipiu dėmesį į Kazimiero Simonavičiaus knygą „Grand art d‘artilerie“ („Didysis artilerijos menas“), išleistą 1651 m. Amsterdame prancūzų kalba ir buvusią Oginskių bibliotekoje Plungėje. Tai lietuvio, atradusio daugiapakopės raketos veikimo principą, knyga. Pirmas jos leidimas lotynų kalba buvo 1650 m., po to veikalas išleistas įvairiomis kalbomis (vokiečių, anglų, olandų, lenkų), bet lietuvių kalba išėjo tik 2018 m., jį išvertė mūsų buvęs darbuotojas, senosios knygos ekspozicijos steigėjas Sigitas Lūžys, už vertimą gavęs ir Martyno Mažvydo premiją.

Grand art d’artilerie / Casimir Siemienowicz. – Amsterodami, 1651.

Kokie Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centre saugomi leidiniai Jūsų nuomone vertingiausi, įdomiausi? O galbūt tiesiog mėgstamiausi?

Apie vertingiausius ar įdomiausius leidinius nesinori kalbėti, jų tiesiog labai daug, be to, mano vertinimas tikrai būtų labai subjektyvus. Pagrindinė taisyklė vertinant – senas leidinys nebūtinai yra vertingas, o jo vertę gali lemti daug komponentų: jo išleidimo aplinkybės, autorius, knygoje esantys ženklai (įrašai, spaudai, ekslibrisai ir kita), jos įrišimas, išleistų bei išlikusių egzempliorių skaičius, knygos reikšmė vienos ar kitos srities raidai, jos išliekamoji vertė. Kartais suplyšęs, be antraštinio lapo, defektuotas egzempliorius vertingesnis už tą, kuris be defektų. Pvz., vieno Konstantino Sirvydo trijų kalbų žodyno egzemplioriaus, saugomo KAVB, savininkas buvo kunigas Antanas Daukša (1842–1924). 1866 m. gavęs šią defektuotą (be viršelio ir pradžios) knygą, A. Daukša (tuo metu kaip tik įšventintas į kunigus) ranka surašė jos priešlapį, dalį įžangos ir pirmą puslapį, įklijavo K. Sirvydo portretą iš kito leidinio. Priešlapyje lenkų kalba užrašė „Žodynas lenkų-lotynų-lietuvių kunigo Sirvydo. Šios knygos savininkas Ant. Daukša 1866 m.“ („Slownik Polsko-Lacinsko-Litewski przez księdza Szyrwida. Wlasciciel tej ksiąžki Ant. Dauksza 1866 r.“).

Dictionarium trium linguarum in usum studiosae juventutis / Constantino Szyrwid. – Quarta editio. – Vilna: Typis Academicis Societatis Jesu, 1677.

Kitas knygos savininkas buvo literatūros ir kalbos tyrinėtojas, filologas, pedagogas Zigmantas Kuzmickis, knygoje yra įklijuotas jo ekslibrisas. Apie knygos priklausomybę jo asmeninei bibliotekai liudija ir keliose knygos vietose uždėtas spaudas. Šis egzempliorius klaidingai priskirtas penktajam 1713 m. žodyno leidimui. Skiriasi šių dviejų leidimų puslapių skaičius: ketvirtas leidimas turi 396 puslapius, o penktas leidimas – 464 puslapius. Ketvirtas leidimas yra daug retesnis, jo žinoma tik 10 egzempliorių.

Leidinio vertę kartais labai pakelia ranka rašyti tekstai jo viduje. Pvz., vienas Teodoro Narbuto „Lietuvių tautos istorijos“ egzempliorius mums gerokai vertingesnis dėl penktame šio veikalo tome įrišto rankraštinio S. Valiūno eilėraščio „Dūmojimas seno žemaičio ant kalno Birutos“ teksto, parašyto 1823 m.

Dzieje narodu Litewskiego / Teodora Narbutta. – Wilno, 1839.

Spaudos avantiūristo Stasio Šiugždos 1937 m. išleistas žurnalo „Moters magazinas“ pirmas ir vienintelis numeris tikrai nebūtų vertingas, jei jo visas tiražas nebūtų konfiskuotas ir sunaikintas. Dabar mes turime vienintelį išlikusį egzempliorių ir jo vertė nepriklausomai nuo turinio gerokai išauga (daugiau apie šį žurnalą galite skaityti čia).

Žurnalo „Moters magazinas“, išleisto 1937 m. birželio 12 d., viršelis

Kokios geriausios darbo bibliotekoje dalys? Kas Jums labiausiai patinka savo darbe?

Geriausia darbo bibliotekoje dalis yra galimybė suderinti savo pomėgius ir darbinę veiklą. Tuo dažnai ir džiaugiuosi, nes parodų rengimas man yra tarsi hobis, kuris leidžia atsiskleisti, patirti mažų atradimų džiaugsmą. Atradimai, nauji potyriai, bendravimas su daugybe nesavanaudišką pagalbą teikiančių žmonių kompensuoja ir darbo nesėkmes, ir kartais pasitaikančią rutiną.

Tiek daug jau aprašyta, parengta parodų – kokios temos Jūsų dar nepaliestos, apie ką dar norėtumėte parengti parodų?

Pasižiūrėjus, kiek parengta parodų įvairiausiomis temomis, kartais kyla klausimas, kas toliau, kuo dar šis darbas mane gali nustebinti, kokios temos gali patraukti dėmesį? Iš tikrųjų veiklos laukas išlieka didelis, galima sakyti, kad darbingo laiko tikrai bus per mažai visiems planams įgyvendinti. Yra dar daug asmenybių, kurių nepažintus, intriguojančius gyvenimo puslapius norėtųsi atversti, yra daug temų, kurios vilioja nepažintu paslaptingumu. Kad ir cenzūra tarpukario Lietuvoje – kiek betyrinėtum, vis atverianti naujų klodų. Galima pasvajoti ir apie knygą, kurioje tarpukario Lietuvos paveikslas susidėliotų lyg mozaika iš retro tekstukų, publikuotų „Literatūroje ir mene“ ar sudėtų į pagalbinę parodų kartoteką, parenkant jiems tinkamus šaržus ir karikatūras.

 

 

Tekstą parengė vyresn. metodininkė Gabrielė Juodzevičiūtė

 

 

Atnaujinta 2023-04-06 11:27

Daugiausiai skaityta