Lazdynų Pelėda: dviejų seserų istorija

Nuotraukos plakate:  Lazdynų Pelėda „Raštai. Pirmas tomas“. 1954 m. Nuotraukos plakate: Lazdynų Pelėda „Raštai. Pirmas tomas“. 1954 m.

2022-ieji yra svarbūs metai rašytojoms, kūrusioms po Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu. 155 metai sukanka rašytojai Sofijai Pšibiliauskienei ir 150 metų rašytojai Marijai Lastauskienei. Minėdami šią sukaktį norime pristatyti KAVB Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centre saugomus Lazdynų Pelėdos leidinius bei rašytojų gyvenimo istorijas.

Lazdynų Pelėda – tai dvi seserys: Sofija Ivanauskaitė-Pšibiliauskienė (1867–1926) ir Marija Ivanauskaitė-Lastauskienė (1872–1957). Pirmoji publikuoti savo kūrinius pradėjo Sofija, tačiau vėliau po tuo pačiu slapyvardžiu tekstus ėmė leisti ir sesuo Marija. Tai, kad tuo pačiu slapyvardžiu naudojasi dvi moterys, atskleidė Liudas Gira, 1929 m. „Židinyje“ publikavęs straipsnį „Dvi seserys Ivanauskytės. Lazdynų Pelėdos raštų paslaptis“. Po Sofijos mirties 1926 metais ir Liudo Giros straipsnio Marija ėmė publikuoti kūrybą ir savo vardu.

Pirmasis Lazdynų Pelėdos (Sofijos Pšibiliauskienės) kūrinys – apysaka „Našlaitė“ – išspausdintas „Ūkininke“ 1898 metais (1–3 nr.). Ir vėliau rašytoja daugiausiai spausdino savo kūrinius periodiniuose leidiniuose, o kai kurie tekstai vėliau išleisti atskirai. Pirmasis jos didesnės apimties kūrinys – romanas „Klaida“, 1908–1909 m. publikuotas laikraštyje „Viltis“ ir išleistas pilna knyga 1909 m. Tai antrasis lietuvių romanas po „Algimanto“ [1]. Jame vaizduojami 1905 m. revoliucijos įvykiai, čia atsispindi antirevoliucinės, nusivylimo nuotaikos. Nors šis kūrinys stipriai kritikuotas, jis „turi antrąją pusę, kurią galima matyti apšviestą būtent moteriškosios žiūros. Moteriškoji žiūra labiau akcentuoja gyvą, kenčiantį žmogų negu abstrakčią kategoriją“ [2]. Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centre yra saugomas pirmasis (1909 m.) ir antrasis (1939 m.) leidimai.

 Lazdynų Pelėda „Klaida“. Kairėje – 1909 m. leidimas, dešinėje – 1939 m.

Ir Sofija Pšibiliauskienė, ir Marija Lastauskienė yra parašiusios savo autobiografijas. Pirmoji tai padarė Sofija, jos „Mano autobiografija yra bene pirmoji moters parašyta autobiografija Lietuvoje“ [3], ji buvo įdėta į 1914 m. išleistą pirmąjį Lazdynų Pelėdos „Raštų“ tomą. Ši autobiografija yra nedidelės apimties, gana fragmentiška, autorė jau pirmoje pastraipoje pamini, kad ne pati sugalvojo rašyti savo autobiografiją: „pasiteisinu ne savo noru tai daranti, tik šio rinkinio leidėjų verčiama, nors ir nesuprantu iš tikro, kam ji reikalinga, kam įdomi“ [4]. Visas tekstas persmelktas liūdnų, skausmingų patirčių, negandų: „Lazdynų Pelėda, rašydama autobiografiją, tarytum pasidavė negatyviam prarasties impulsui ir jo pagauta, pažvelgusi į savo praeitį, mintyse tepamatė vien neišsipildymus.“ [5] Autorės tekstas emocingas, nuo pat pradžios jaučiama melancholija, apgailestavimas: „Visas mano gyvenimas – tai varginga aklojo klajūnė“, „Turėjau nelaimės užgimti 1867 m.“ [6]. Marijos autobiografija „Iš praeities“, parašyta 1954 m., yra kur kas didesnės apimties. Ji mažiau emocinga, išsamesnė, nuoseklesnė, pasakoja ir apie Sofijos gyvenimą. Vis dėlto Gitana Vanagaitė pastebi, kad nei vienai iš seserų nebūdinga savirefleksija [7].

„Lazdynų Pelėdos autobiografija ryškiai išsiskiria lietuviškosios – tiek vyriškos, tiek moteriškos – autobiografistikos kontekste. Pasakodama apie savąjį gyvenimą, didžiausią dėmesį ji skiria vidinės patirties išsakymui, faktinę kalbą palikdama toli nuošalyje“ [8]

Seserys gimė neturtingų bajorų šeimoje, jų tėvas buvo dailininkas ir rašytojas Nikodemas Ivanauskas, o motina – bajoraitė Karolina Pečkevičiūtė. Iš viso jie susilaukė keturių vaikų, tačiau išgyveno tik trys – mergaitės Sofija, Marija ir berniukas Gustavas. Tėvas buvo meniškos sielos, nemokėjo palaikyti dvaro tvarkos. Motina buvo tipiškai išauklėta bajoraitė: „Paklusnumas, trikdantis kuklumas, absoliutus atsidavimas vyro autoritetui, savosios valios nepaisymas, jos ignoravimas, neturėjimas galimybės mokytis – tai pagrindinės savybės, nusakančios XIX amžiaus dvaro panelių ir ponių laikyseną“ [9]. Marija savo autobiografijoje rašė, kad motina buvo „naivi kaip kūdikis“ ir „nemokėjo galvoti, visada turėdama rankose rankdarbį“ [10]. Ir dukrų leisti į mokslus nesutiko, nors Sofija buvo gabi: „Saugok dieve! Mergaitės į gimnaziją? Kam joms reikalingas tas mokslas?“ [11]. Mergaites šiek tiek mokė jų tėvas, Sofiją kuriam laikui buvo pasiėmusi teta, tačiau į rimtesnius mokslus jų neišleido. Abi seserys daug skaitė. Sofija ištekėjo labai jauna už beveik tėvo amžiaus vyro. Santuoka nebuvo laiminga, jos vyras nuolatos girtuokliaudavo, ir kurį laiką Sofija tikėjosi galėsianti jį pakeisti. Kaip pati rašė: „Svajojau apie heroizmo darbus, pasišventimą, aukas, ir šit pasirodė man labai gražus tikslas – tapti nupuolusio nusidėjėlio angelu išganytoju…“ [12] Tuo metu Marija kartu su motinos seserimi išvyko į Varšuvą, kur tikėjosi išmokti groti pianinu, tačiau teta su vyru nusprendė, kad muzikai ji nėra gabi, todėl įdarbino ją tetos dirbtuvėje, kur Marijai išties puikiai sekėsi. Abi seserys pradėjo rašyti ir publikuoti savo tekstus. Sofija – lietuviškai, Marija – lenkiškai. Marijai grįžus į Lietuvą, Sofija pasiūlė versti sesers tekstus, jos nusprendė publikuoti juos po vienu slapyvardžiu. Pirmoji išspausdinta Marijos apysaka buvo „Auka“ (ją publikavo ir vėliau atskiru leidiniu 1907 m. išspausdino laikraštis „Viltis“), ji buvo pasirašyta Marijos Lastauskienės vardu. Visgi apysaka nesusilaukė daug dėmesio ir toliau Marijos kūriniai buvo publikuojami po Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu.

M. Lastauskienė „Auka“. – Viltis, 1907 m.

Marija rašė, kad pažįstami galėdavo atskirti, kuri sesuo ką sukūrė. Gyvenusi dideliuose miestuose – Varšuvoje, Sankt Peterburge, Rygoje, Vilniuje – Marija į savo kūrybą įtraukė miesto, darbininkų temas. Siųsdama publikuoti Marijos romaną „Šviesuliai ir šešėliai“, kurio veiksmas vyksta Sankt Peterburge, „Sofija pažymėjo: „Iš sesers užrašų“, nes, esą, nežinantieji, kad mes rašome kartu, viena slapyvarde, bus nustebę, kad ji rašo iš gyvenimo didelio miesto, kurio niekada nepažinojo“ [13].

Kai gyveno Sankt Peterburge, Marija ištekėjo už Vaclovo Lastausko, pora susilaukė dukros Onos. Vėliau Marija dar mėgino įsikurti Rygoje, tačiau nesėkmingai, todėl su šeima apsigyveno Vilniuje, čia gimė ir jos antra duktė Stasė. Pirmojo pasaulinio karo metais abi seserys grįžo į Paragius, kur teko slaugyti tėvus. Motina ir brolis mirė tais pačiais metais, 1918-aisiais. Po to Sofija trumpam išvyko į Vilnių, tačiau sveikatai vis blogėjant greitai grįžo į tėviškę, ji mirė 1926 m. Po sesers mirties Marija ėmė rašyti lietuviškai. Ji liko slaugyti tėvo, daug su juo bendravo ir iš jo pasakojimų parašė romaną „Praeities šmėklos“. Anot V. Daujotytės, tėvo pasakojimuose „Tebeveikia „didysis pasakojimas“, epiškai, mitiškai apimantis ilgą laiką, daug veikėjų, paprastus veiksmus ir nepaprastus įvykius.“ [14] Tėvas mirė 1932 m. Nuo to laiko Marija gyveno su dukra Stase ir jos vyru iki savo mirties 1957 m. Paskutiniais metais ji kūrė jau mažai, kaip rašo jos duktė Stasė, „prislėgta skriaudų, kurias per tiek metų pakėlė mūsų tauta ir kitų tautybių Lietuvos piliečiai“ [15].

V. Daujotytė pastebi, kad „Lazdynų Pelėda – abi seserys – sutelkė nemaža moteriškųjų likimų, išryškino nesibaigiančią moters dalios dramą.“ [16] Rašytojos daug rašė apie moteris ir jų likimus, ypač Marijos kūriniuose plėtojama moters laisvės idėja, kuriamas emancipuotos moters charakteris [17]. Abi seserys patyrė neteisybės dėl savo lyties, jos žinojo, kad tėvas laukė sūnaus, o su motina nesukūrė artimo ryšio, tai atsispindi ir jų tekstuose. Mergaitės nebuvo leidžiamos į mokslus dėl to, kad jos buvo mergaitės. Pačios mokydamosi prisiskaitė įvairios joms tuo metu prieinamos nerimtos literatūros ir, kaip pati Sofija rašo, ji įtikėjo, kad gali tapti „nupuolusio nusidėjėlio angelu išganytoju“ [18].  Autobiografijoje ji atpažįsta savo naivumą („kvaila kaip avis“ [19]), jaučia stiprų nusivylimą jaunystės sprendimais. 1905 m. Sofija parašė straipsnį „Mūsų merginos [20], tai buvo atsakas į 1905 metais „Vilniaus žiniose“ J. Šepetoko (slapyvardis) išspausdintą straipsnį. Sofija jame pripažįsta, kad autorius „parodo vien gerą širdį“ [21], tačiau taip pat nurodo, kur jis klysta. Ji atkreipia dėmesį į lyčių nelygybę ir tai, kaip santuokoje vyrai gali išnaudoti moteris:

„Jis nieko jau nebeslepia, piningai jau praleisti, skaistumas merginos pranyko, nebepavilios niekas, atestatas bažnyčios palaimintas jo rankose, ji paliks jo vergė ant amžių, jo įrankiu užganėdinimui gyvuliškų pageidimų; ji turi ant visokių biaurybių sutikti, ko tik jis nuo jos nereikalautų, nes ant to prisiekė, nes, nukračius jo jungą, nustos svieto akyse guodonės, žmonės atsitrauks nuo jos ir apgarsins ją kaipo griovėją „tvarkos“ ir šventų šeimyniškų ryšių. Pasilieka du keliai pasiskirti: arba mesti prakeiktą jungą ir pergalėti supelėjusius prietarus, ar pasilikti tame purviname klane, užmušus savyje visus žmoniškus jausmus, būti iki galo amžiaus verge ir pigesne paleistuve.“ [22]

Straipsnį rašytoja užbaigia skatinimu dirbti: „Teip, pritariu tamstos riksmui: prie darbo, seserys! bet... ne prie siuvimo kelnių mūsų valdonams! Yra kitas darbas svarbesnis, kuris vien mumis gali išliuosuoti nuo jungo vergystės <...> Nesigailėkit mūsų, bet savęs, ir pagalvokit išrasti kokias mašinas, kurios pakeistų dvikojus gyvulius ir jūsų verges.“ [23] Straipsnis niekada nepublikuotas periodikos leidinyje, bet buvo išspausdintas septintajame „Raštų“ tome 1955 m.

KAVB Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centre yra nemažai išlikusių ir saugomų rašytojos kūrinių. Lazdynų Pelėda daugiausia rašė apsakymus ir apysakas, trumpos apimties kūrinius, kuriuos publikavo periodikos leidiniuose. Kai kurie trumpi tekstai vėliau išleisti ir atskiromis, mažo formato plonomis knygutėmis po vieną arba kelis trumpus kūrinėlius (pvz.: „Kas priešius?“ (1900), „Judošius“ (1902), „Iš po žemės šventos“ (1907), „Kaliniai“ (1909)), tokių Lazdynų Pelėdos leidinių bibliotekoje daugiausia. Pirmieji Marijos paskelbti apsakymai „Pavasario rytmetį“ ir „Burtininkė“ buvo išleisti kartu su Sofijos apsakymu „Davatka“ 1905 m. [24], šios knygos egzempliorius yra ir KAVB. Bibliotekoje saugoma ir didesnės apimties Lazdynų Pelėdos knygų: „Auka“ (1907 m.), „Klaida“ (1909 m. ir 1939 m.), „Radybos“ (1930 m.). Taip pat galima rasti įvairių „Raštų“ leidimų (1914 m., 1921–1922 m., 1928 m. ir 1939–1940 m.). 

  Lazdynų Pelėda „Pavasario rytmetį; Davatka; Burtininkė[Apsakymai]. – Vilnius, 1905 m.

Tarp visų Lazdynų Pelėdos leidinių yra keletas išleistų ne Lietuvoje. Kadangi savo kūrinius Lazdynų Pelėda ėmė publikuoti dar lietuviškos spaudos draudimo metais, dalis jų buvo išspausdinti Tilžėje. Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centre yra saugomi apsakymai „Sugriautas gyvenimas“ (1901 m.), „Kas priešius?“ (1902 m.), „Judošius“ (1902 m., perspausdinta iš „Ūkininko“), apysaka „Našlaitė. Ne pasaka“ (1902 m.). Taip pat saugomas vienas leidinys, išspausdintas tuo pačiu laikotarpiu Bitėnuose, M. Jankaus spaustuvėje. Tai apysaka „Klajūnas“ (1902 m.). Galiausiai, bibliotekoje galima rasti apysaką „Motulė paviliojo“. Ji išleista leidyklos „Gabija“ 1951 m. Brukline, Niujorke (prieš tai buvo išspausdinta 1908 m. apysakų rinkinyje). Šis leidimas iliustruotas dailininkės Irenos Davydovaitės.
 
 
 Lazdynų Pelėda „Motulė paviliojo“. – Brooklyn (N. Y.), 1951 m.
 
Dalis KAVB saugomų Lazdynų Pelėdos leidinių priklauso įvairioms kolekcijoms. Pavyzdžiui, 1921–1922 m. ir 1928 m. išleisti „Lazdynų Pelėdos raštų“ rinkiniai priklausė lietuvių visuomenės ir kultūros veikėjai, knygininkei Marijai Šlapelienei ir kalbininkui, gydytojui, kultūros veikėjui Jurgiui Šlapeliui. 1939 m. išleistas pirmas „Raštų“ tomas priklausė poetei Gražinai Tulauskaitei. 1907 m. išleista apysaka „Auka“ yra iš A. Voldemaro kolekcijos. 1939 m. „Klaidos“ leidimas turi pianistės, pedagogės Aldonos Babinienės parašą.
 
 
 

 

Literatūra

1. Daujotytė, V. Lazdynų Pelėda: rašytojos seserys / Parašyta moterų. – Vilnius, 2001, p. 10. Prieiga internete: https://bit.ly/3Dd0Sf4 [žiūrėta 2022-08-04].
2. Ibid., p. 10.
3. Vanagaitė, G. Neišsipildžiusio gyvenimo vaizdas Lazdynų Pelėdos autobiografijoje / Žmogus ir žodis. – 2011, 2, p. 40. Prieiga internete: https://bit.ly/3zQarNN [žiūrėta 2022-08-10].
4. Pšibiliauskienė, S. Mano autobiografija / Raštai. Pirmas tomas. – Kaunas, 1954, p. 47.
5. Vanagaitė, G. Neišsipildžiusio gyvenimo vaizdas Lazdynų Pelėdos autobiografijoje / Žmogus ir žodis. – 2011, 2, p. 40. Prieiga internete: https://bit.ly/3zQarNN [žiūrėta 2022-08-04].
6. Pšibiliauskienė, S. Mano autobiografija / Raštai. Pirmas tomas. – Kaunas, 1954, p. 47.
7. Vanagaitė, G. Neišsipildžiusio gyvenimo vaizdas Lazdynų Pelėdos autobiografijoje / Žmogus ir žodis. – 2011, 2, p. 41. Prieiga internete: https://bit.ly/3zQarNN [žiūrėta 2022-08-10].
8. Ibid., p. 40.
9. Ibid., p. 40.
10. Lastauskienė, M. Iš praeities / Raštai. Pirmas tomas. – Kaunas, 1954, p. 53, 55.
11. Ibid., p. 64.
12. Pšibiliauskienė, S. Mano autobiografija / Raštai. Pirmas tomas. – Kaunas, 1954, p. 49.
13. Lastauskienė, M. Iš praeities / Raštai. Pirmas tomas. – Kaunas, 1954, p. 77.
14. Daujotytė, V. Lazdynų Pelėda: rašytojos seserys / Parašyta moterų. – Vilnius, 2001, p. 4. Prieiga internete: https://bit.ly/3Dd0Sf4 [žiūrėta 2022-08-04].
15. Lastauskienė-Matulienė, S. Viskas taip buvo. Atsiminimai / Šviesuliai ir šešėliai; Praeities šmėklos: romanai. – Vilnius, 1996, p. 386.
16. Daujotytė, V. Lazdynų Pelėda: rašytojos seserys / Parašyta moterų. – Vilnius, 2001, p. 4. Prieiga internete: https://bit.ly/3Dd0Sf4 [žiūrėta 2022-08-04].
17. Ibid., p. 14.
18. Pšibiliauskienė, S. Mano autobiografija / Raštai. Pirmas tomas. – Kaunas, 1954, p. 49.
19. Ibid., p. 50.
20. Straipsnis prieinamas ir internete: https://bit.ly/3RclNTh
21. Lazdynų Pelėda. Mūsų merginos / Raštai. Septintas tomas. – Kaunas, 1955, p. 435..
22. Ibid., p. 437.
23. Ibid., p. 439.
 
 
 
Tekstą parengė ir vaizdus skaitmenino Gabrielė Juodzevičiūtė
 
 
Atnaujinta 2022-09-22 08:29

Daugiausiai skaityta