Jaunojo literatūros klasiko Vytauto Mačernio kūrybos akcentai

Vytautas Mačernis gyveno kaip meteoras, staiga pasirodė, sušvito ir lygiai taip pat staiga dingo neįžvelgiamybėje. Jis mirė pačiame savo trumpos karjeros zenite, vos dvidešimts ketverių metų tesulaukęs. Mirtis visuomet kažinkaip keistai sumistina žmogų, paversdama gilia ir niekam nepermatoma paslaptim, tam tikra ženklų bei užuominų egzistencija, kurios buvimo niekas nepastebi jam gyvam tebesant.
Alfonsas Nyka-Niliūnas [1]
 
2021-ieji paskelbti poeto Vytauto Mačernio (1921–1944) metais. Renginių ciklai, parodos, leidiniai, konferencijos – šiais metais, minint jo gimimo šimtmetį, siekiama kuo plačiau ir prasmingiau įamžinti jaunuoju genijumi vadinamo rašytojo vardą. Prie poeto gimimo šimtmečio minėjimo prisideda ir KAVB Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centro specialistai – birželio mėnesį parengėme virtualią parodą Tragiško likimo poeto Vytauto Mačernio gyvenimo ir kūrybos stotelės, kurioje pristatoma V. Mačernio kūrybinio kelio pradžia ir asmenys, keliavę kartu su juo, o šiame tekste tęsiame pasakojimą apie poetą, šįkart susitelkdami į jo kūrybinį palikimą, susilaukusį tiek dėmesio ir pripažinimo.
 
Teksto tikslas – ne kuo išsamiau aptarti poeto kūrybą, o tiesiog priminti tam tikrus jos akcentus bei pakviesti į Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centrą pavartyti čia saugomų V. Mačernio kūrybos rinkinių: pirmosios autoriaus kūrybos rinktinės – 1947 metais Romoje išleistų „Vizijų“, [2] iliustruotų dailininko V. Aleksandravičiaus; o taip pat antrosios, 1961 metais Čikagoje išleistos knygos „Poezija“ [3], iliustruotos P. Augiaus. Kadangi dažniausiai daugiausia dėmesio susilaukia būtent svarbiausiais vadinami poeto kūriniai „Vizijos“ ir „Metų“ sonetai, tai šiame tekste kiek daugiau dėmesio skiriama vėlesniems, paskutiniams V. Mačernio eilėraščiams.
 

Kūryba – kaip gyvenimas

Savo poeziją jis skaitydavo, tikriau pasakius, deklamuodavo, santūriai šaukiančiu balsu, skausminga intonacija, lyg išsakydamas deginančią vidinę kančią. Man rodos, poetas instinktyviai jautė aplinkui vykstančias siaubingas žudynes ir laikė savo pareiga kaip poetas pranašas šiurpų epochos tragizmą išreikšti sielvartingomis vizijomis.[4]
 
Vytautui buvo nesvetimas dėsnis, kad norėdamas gauti turi pirmiausia pats duoti. Kūryba ir nuolatinis dvasios alkis – tokie jo charakteringiausi bruožai.
Kūrybinės įtampos momentais jo vidinis pasaulis tarsi rezonuodavo tolimų kosminių pasaulių įtampai. Jo poezijoje pulsuoja grožis, gelmė, atėjusi iš tų kosminių pasaulių. [5]
 
Lyginant su kitais amžininkais ne itin gausų kiekį kūrybos palikęs poetas įsirėžė tiek į kolegų, tiek į skaitytojų, jo poezijos gerbėjų, atmintį. Kaip teigia Vaiva Narušienė, tokiu populiarumu negali pasigirti nei vienas iš jo kartos atstovų – rašytojas ir jo kūryba vis dar pritraukia tiek naujų skaitytojų kartų, tiek literatūros kritikų dėmesį. [6] Autoriaus populiarumas ir poezijos vertingumas dažniausiai laikomas savaime suprantamu, nekvestionuojamu dalyku. [7]
 
Tragiškai žuvęs jaunasis poetas dar ilgai buvo gyvas amžininkų pasakojimuose, o vėliau – periodinėje spaudoje, rankraščiuose ir knygose išlikusiuose prisiminimuose. V. Mačernio vardo įamžinimu rūpintąsi (ir, žinoma,  rūpinamasi) ir Lietuvoje, ir išeivijoje, ir atgavus nepriklausomybę. Būtent žmonių, tapusių įtakingais literatūros veikėjais ir kurių dauguma gyveno ir kūrė išeivijoje, dėka buvo nustatyta literatūrinė hierarchija ir V. Mačernio vieta joje. [8] Tai buvo žmonės, augę ir kūrę toje pačioje aplinkoje, kaip ir poetas. Kaip teigia V. Narušienė, V. Mačernio literatūrinei kartai priskirtini tokie kūrėjai kaip Pranė Aukštikalnytė, Kazys Bradūnas, Mamertas Indriliūnas, Paulius Jurkus, Bronius Krivickas, Eugenijus Matuzevičius, Henrikas Nagys, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Leonas Švedas ir kiti, gimę 1916–1922 metais ir brendę panašiomis sąlygomis. Tai literatų būrelių mokyklose ir gimnazijose, laikraštėlių su jaunųjų kūrėjų tekstais, literatūros vakarų laikai. [9]
 
Galima teigti, kad didžiausią pripažinimą V. Mačernis pelnė dėl savo „Vizijų“. Kaip įvardija V. Narušienė, būtent 1943 metais, perskaitęs jas literatūros seminaro metu jis sulaukė viešo pripažinimo. Šis kūrinys itin išpopuliarėjo tarp jaunimo, o poetas imtas vadinti jaunuoju genijumi. [10]
 
Alfonsas Nyka-Niliūnas teigė, kad „Vizijos“ be jokios abejonės yra reikšmingiausias V. Mačernio kūrinys, kuriame rašytojas pasiekė aukščiausią „poetinės įtampos ir organinio vientisumo laipsnį“. [11] A. Nyka-Niliūnas šį kūrinį pavadino dvasine poeto autobiografija, kurios tiek estetinis, tiek turinio lygmuo vienodai svarbūs. [12]
 
 
 
Kaip teigia Vytautas Kubilius, mylėdamas moterį ir kentėdamas V. Mačernis neberašė meilės eilėraščių, poezijoje atsisakė sentimentalumo. Eilėraščio vyksmu jis pavertė intelektualinę refleksiją ir pripildė vyksmą egzistencinės rimties ir autentiškumo. [13] Eilėraščiuose jaučiamas mirčiai pasmerkto žmogaus kalbėjimas, tačiau „lyriškai skaidrus ir paprastas, kintančių emocinių intonacijų, besiglaudžiąs prie „senolių namo – didelio ir tvirto“. [14] Karo metų poeto eilių skaitytojams  jo tekstai neatrodė nutolę nuo lietuviškosios tradicijos ir pernelyg novatoriški. [15] Ir iš tiesų, net ir sudėtingus, rodos, neišsprendžiamus egzistencinius klausimus keliančiuose V. Mačernio eilėraščiuose galima įžvelgti ką nors pažįstama, sava, netgi nostalgiška. Tai kaimo, namų vaizdiniai, uždaras langas, neįleidžiantis vidun nerimastingų vėjų.
 
 
 
Viktorija Daujotytė-Pakerienė, kalbėdama apie V. Mačernio „Literatūrinį dienoraštį“, taip pat pabrėžia poeto kūryboje aptinkamą egzistencializmo ir tradicijos vienį, teigdama, kad tekste grįžtama į praėjusį laiką, vaikystę, apmąstant egzistencijos, tautosakos ir poezijos santykį. [16] Virginija Balsevičiūtė, komentuodama svarbiausius poeto ciklus – „Vizijas“ ir „Metų“ sonetus – teigia, kad „Vizijose“ reflektuojama namų, agrarinės kultūros patirtis; čia juntama tikroji, autentiška, gryna būtis, kuri visų pirma vaizduojama namų pasaulyje. [17] O „Metuose“ vyrauja pasaulio problematika, ironija, kūrybos, kovos, meilės, pažinimo temos. [18] A. Nyka-Niliūnas „Metų“ sonetus pavadino antrąja „Vizijų“ versija, kurioje siekiama didesnio aiškumo ir apibrėžtumo, grožio, tiesos ir egzistencijos sąvokos čia – visiškai identiškos, o turinys pranoksta formą. [19]
 
Vytautas Mačernis stengėsi savo asmenybės egzistencijai rasti atramą filosofijoje, tam tikrame filosofiniame skeptiškume, atmesdamas lėkštas vertybes. Jis buvo įsitikinęs, kad tik didžiųjų būties tiesų pažinimas ir suvokimas gali padėti žmogui išsilaikyti pasaulinių katastrofų metu. [20]
 
 
 
 

Paskutinieji poeto tekstai

Pats V. Mačernis užbaigtu kūriniu laikė „Vizijas“ ir jas buvo datavęs tokiu prierašu: Šarnelė, 1939–1942 m. Jis norėjo sutvarkyti ir kitus savo rankraščius. Perrašinėjo ankstesnius eilėraščius, dar juos šiek tiek taisė. O sonetų ciklų taip ir nebespėjo užbaigti ir sutvarkyti, nors rašė ir dirbo iki pat savo mirties dienos. Kaip tik 1944 metų vasarą ir rugsėjo mėnesį, kiek sąlygos leido. Vytautas Mačernis tvarkė savo rankraščius, juos perrašinėjo, norėjo parengti lyg ir savotišką ranka ar mašinėle perrašytą knygą arba net kelis rinkinius. Visus tuos darbus nutraukė staigi mirtis (1944.X.7). [21]
 
Palikti nebaigti poeto eilėraščių ciklai dar didesniu paslapties šydu apgaubia tiek jo kūrybą, tiek asmenybę. „Trioletai“, „Žmogaus apnuoginta širdis“, „Songs of Myself“ (labiausiai išbaigtas iš šių ciklų), „Žmogiškoji komedija“ buvo rašomi 1942–1944 metais, dauguma – Šarnelėje. Tai – paskutinė autoriaus kūryba, jos kontūrai. [22] Pasak V. Balsevičiūtės, paskutiniąją V. Mačernio kūrybą derėtų vertinti pagal „Vizijas“ ir „Metų“ sonetus. [23]
 
Brigita Speičytė, aptardama paskutiniuosius mirusių rašytojų kūrinius, nenuostabu, kaip vieną iš savo tiriamųjų objektų pasirenka ir V. Mačernio tekstus. Kaip teigia autorė, kiekvienas rašytojas parašo savo paskutinį tekstą, tačiau ne kiekvienas iš jų yra pabaigos tekstas – tokiu tekstu galima vadinti kūrinį, kuris užbaigia ne faktinę kūrinių seką, o kūrybą. [24] Dažnai kritikų darbuose pabrėžiamas jau ir šiame tekste minėtas santykis tarp V. Mačernio kūrybos ir ankstyvos mirties. Dažniausiai būtent tragiška autoriaus gyvenimo pabaiga verčia dar giliau, atidžiau pažvelgti į talentingojo poeto kūrybą, ypač paskutiniuosius tekstus. B. Speičytė, aptardama paskutinius Adomo Mickevičiaus ir V. Mačernio eilėraščius teigia, kad jie „yra tokie ryškūs estetiniai įvykiai, kad būtent jų energija estetizuoja biografiją, atskiriems jos faktams suteikia epinio, ir ypač – draminio, tragiškojo rišlumo ir raiškumo“. Vis dėlto pabaigos tekstai, žymintys atsisveikinimą su kūryba, nebūtinai turi būti tiesiogiai apie tai kalbantys. [25] Ją gali liudyti tam tikri ženklai.
 
 
Štai ciklo „Songs of Myself“ XV dalyje vaizduojama buvimo „kitame krante“ situacija, lyrinio subjekto akiratis tuštėja, jis pats – atskirtas nuo kitų, vienas ir nepažįstamas; jo rega drumsta, blėsta regimasis pasaulis ir prasmė. [26] Jis vaikšto alėja, tarsi ruošdamasis išeiti – jis kelyje, vedančiame pro gyvenimą, tolyn. [27] Daugtaškis eilėraščio pabaigoje, pasak B. Speičytės, liudija susitaikymą, nesipriešinimą blėstančiam, tolstančiam pasauliui, priešingai nei ankstesnėje autoriaus kūryboje, pavyzdžiui, eilėraštyje „Pavargimas. Nepasisekęs eilėraštis“, kur išnykimo geismo būsena įveikiama. [28]
 
Kažkokia neramia nuojauta dvelkė paskutinės Vytauto vasaros dienos. Labai labai skubėdavo dirbti, taisyti. Retai matydavome jį jaunatviškai linksmą. Vidinis nerimas, rūpestis, kurio neįmanoma atsikratyti nei dienovidžio saulėje, nei tamsių naktų rimtyje. Su skaudama širdimi kartais grįždavau iš susitikimo su Vytautu. Manydavau, kad to priežastis – mano nesugebėjimas jo lygiu bendradarbiauti, kad čia kalti mano polėkiai, kurie neatitinka Vytauto dvasios. Intuicija, t. y. vidinis žinojimas, neapgauna žmogaus, ir ypač tokio kaip Vytautas.
Likimas jau beldėsi į duris. [29]
 
Literatūra:
  1. Nyka-Niliūnas, A. Vytautas Mačernis. Mačernis, V. Poezija. Čikaga, 1961, p. 225. 
  2. Mačernis, V. Vizijos. Roma, 1947. 
  3. Mačernis, V. Poezija. Čikaga, 1961. 
  4. Juozas Subatavičius.  Amžininkų atsiminimai apie Vytautą Mačernį, surinko Jūratė Galinauskienė. Metai, 1996, 6. Prieiga internete: https://www.zurnalasmetai.lt/?p=15457 [žiūrėta 2021 08 16]. 
  5. Leonas Brazdeikis. Amžininkų atsiminimai apie Vytautą Mačernį, surinko Jūratė Galinauskienė. Metai, 1996, 6. Prieiga internete: https://www.zurnalasmetai.lt/?p=15457 [žiūrėta 2021 08 16]. 
  6. Narušienė, V. Keli štrichai jaunojo genijaus portretui: Vytauto Mačernio kelias į lietuvių poezijos viršūnes. Darbai ir dienos, 2009, 52, p. 39. 
  7. Ibid., p. 40. 
  8. Ibid
  9. Ibid
  10. Ibid., p. 45–46. 
  11. Nyka-Niliūnas, A. Vytautas Mačernis. Mačernis, V. Poezija. Čikaga, 1961, p. 232. 
  12. Ibid
  13. Kubilius, V. Išlikti savimi: poezijos permainos karo sūkuriuose. Darbai ir dienos, 2000, 22, p. 11. 
  14. Ibid
  15. Ibid
  16. Daujotytė-Pakerienė, V. Kūryba kaip kartotė; kartotė kaip kūryba. Tautosakos darbai, 2010, 39, p. 29. 
  17. Balsevičiūtė, V. Neužbaigti V. Mačernio eilėraščių ciklai. Lituanistica, 2000, 1/2, p. 85. 
  18. Ibid., p. 73. 
  19. Nyka-Niliūnas, A. Vytautas Mačernis. Mačernis, V. Poezija. Čikaga, 1961, p. 233. 
  20. Eugenijus Matuzevičius. Amžininkų atsiminimai apie Vytautą Mačernį, surinko Jūratė Galinauskienė. Metai, 1996, 6. Prieiga internete: https://www.zurnalasmetai.lt/?p=15457 [žiūrėta 2021 08 16]. 
  21. Eugenijus Matuzevičius. Amžininkų atsiminimai apie Vytautą Mačernį, surinko Jūratė Galinauskienė. Metai, 1996, 6. Prieiga internete: https://www.zurnalasmetai.lt/?p=15457 [žiūrėta 2021 08 16]. 
  22. Balsevičiūtė, V. Neužbaigti V. Mačernio eilėraščių ciklai. Lituanistica, 2000, 1/2, p. 73. 
  23. Ibid
  24. Speičytė, B. Pabaigos tekstai: atsisveikinimas su kūryba. Colloquia, 2009, 22, p. 11. 
  25. Ibid., p. 12. 
  26. Ibid., p. 15. 
  27. Ibid., p. 32. 
  28. Ibid., p. 16. 
  29. Leonas Brazdeikis. Amžininkų atsiminimai apie Vytautą Mačernį, surinko Jūratė Galinauskienė. Metai, 1996, 6. Prieiga internete: https://www.zurnalasmetai.lt/?p=15457 [žiūrėta 2021 08 16]. 

 

Parengė Gabrielė Gibavičienė

 

 
 
 
Atnaujinta 2021-08-17 11:36