Spausdinti šį puslapį

Pokalbis su restauratore Odeta Pranckevičiene: apie kasdienius iššūkius ir atradimus darbe bei kas ją motyvuoja tobulėti

Paskelbtas Naujienos
Skaityti 3688 kartai
KAVB Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centro Facebook paskyroje ir svetainėje nuolat viešiname įdomius pasakojimus apie senuosius leidinius bei centro specialistų atradimus. Tačiau dažnai už įrašų socialiniuose tinkluose ar straipsnių interneto svetainėje „pradingsta“ patys darbuotojai, besistengiantys padaryti dokumentinį paveldą kuo labiau prieinamą plačiajai visuomenei. Senosios knygos ekspozicija, leidinių parodos, elektroniniame kataloge talpinami rankraštinių dokumentų ir įvairių leidinių įrašai – visa tai ilgo ir kruopštaus centro specialistų darbo rezultatas. Gal ne visi žino, tačiau šalia bibliografų ir bibliotekininkų centre darbuojasi ir dvi restauratorės – Virginija Ligeikienė ir Odeta Pranckevičienė. Šįkart nusprendėme pakalbinti prieš pusantrų metų restauratore tapusią Odetą, kuri papasakojo apie savo profesinį kelią bibliotekoje, kasdienius atradimus ir iššūkius, ko per edukacijas ją pamoko vaikai ir kas visgi slepiasi už to žodžio restauratorius.
 
Odeta, dirbi bibliotekoje jau nuo 2013 metų, o 2019 metais įgijai restauratorės kvalifikaciją. Papasakok, kas įkvėpė tave tapti dokumentų restauratore?
Kai pradėjau dirbti Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje, iš pradžių dirbau dezinfekuotoja, vėliau – bibliotekininke. Dirbdama šiose pareigose prižiūrėjau senų ir retų spaudinių fondą (XV–XX a.), todėl jau tada turėjau galimybę prisiliesti prie senųjų knygų, išmokti atkreipti dėmesį į jose slypinčias detales. Bibliotekoje dirbanti pirmosios kategorijos restauratorė ir knygrišė Virginija Ligeikienė supažindino mane su restauratoriaus profesijos „virtuve“, papasakojo, kaip įgyjamos kvalifikacinės kategorijos, pamokė, kaip prevenciškai konservuoti knygas, kaip sustabdyti jų irimo procesą, išlaikyti ilgaamžiškumą. Mane sužavėjo galimybė prisidėti prie ilgo knygos gyvenimo, todėl pradėjau domėtis senųjų knygų išsaugojimu. Negana to, šie darbai buvo susiję ir su mano išsilavinimu (Odeta yra baigusi Taikomosios chemijos bakalaurą ir Chemijos inžinerijos magistrą – aut. past.), kadangi restauruojant dokumentus reikia atlikti įvairius mikrobiologinius, cheminius tyrimus. Taigi tapti restauratore nusprendžiau tiek dėl savo išsilavinimo, tiek dėl noro prisidėti prie senųjų leidinių išsaugojimo ateities kartoms. O nusprendusi pradėjau mokytis, vykau į stažuotę Vilniaus universiteto bibliotekos Dokumentinio paveldo išsaugojimo skyriuje, restauravau knygas ir galiausiai įgijau norimą kvalifikaciją. Labai džiaugiuosi dirbdama šį darbą, turėdama galimybę prisiliesti net prie 300 metų senumo knygų, prie istorijos, kuri pasiekė mus iki šių dienų.
 
Ar ilgas buvo tavo kelias norint tapti restauratore?
Jei trumpai, tai kvalifikacijos įgijimui pradėjau ruoštis 2018 metų rugsėjį, o 2019 metų lapkričio pabaigoje ją įgijau. Taigi užtruko kiek ilgiau nei metus. Norėdama įgyti restauratoriaus kvalifikaciją, turėjau restauruoti tam tikrą kiekį leidinių, kuriuos patvirtino Restauratorių taryba, o atlikusi tai, galiausiai turėjau gintis prieš Kilnojamųjų kultūros vertybių restauratorių atestavimo komisiją. Restauratorius turi penkias kvalifikacijos kategorijas, kurios prasideda nuo trečiosios (įgyjama pirmiausia), o toliau yra antroji, pirmoji, aukščiausia ir eksperto kategorijos. Kiekviena kategorija yra skirstoma pagal restauruojamų knygų vertę, atliekamo darbo sudėtingumą, darbo stažą, išsilavinimą ir t.t. Mano kategorija yra trečioji. Aš labiau specializuojuosi būtent popieriaus restauravime. Kitaip sakant, domiuosi ir daugiau dirbu prie knygos vidaus, bet ateityje planuoju mokytis restauruoti ir knygų įrišimus.
 
 
Iš tavo pasakojimo aišku, kad kelias iki restauratoriaus kvalifikacijos – ilgas. O su kokiais kasdieniais iššūkiais susiduri darbe jau tapusi restauratore?
Restauratoriui vieną knygą restauruoti yra tik vienas šansas, vienas kartas. Nepavykusių bandymų čia būti negali. Todėl aš niekada neskubu, konsultuojuosi su kolege, su restauratoriais iš kitų įstaigų. Mūsų darbe itin vertinamas bendradarbiavimas. Restauratorius privalo stengtis padaryti kuo mažesnę invaziją į dokumentą, išsaugoti knygą tokią, kokia ji buvo. Mes turime užtikrinti knygos ilgaamžiškumą, tačiau išlaikyti jos autentiškumą. Kartais, pavyzdžiui, radus popieriuje pažeidimą, reikia įvertinti, ar reikia jį tvarkyti, ar ne. Viskas, kas atliekama su restauruojama knyga, yra užfiksuojama knygos pase: tai nuotraukos prieš restauravimą ir po jo, knygos aprašymas, būklė, restauravimo darbų programa ir eiga, cheminiai tyrimai ir pan. Turi būti įrašoma kiekviena smulkmena, pavyzdžiui, lape esantis įplyšimas turi būti išmatuojamas, nurodoma jo vieta.
Mes, restauratoriai, restauruojame tai, ką mums duoda užsakovas – tai gali būti istorikas, bibliografas, bibliotekininkas ir t. t. KAVB Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centre mes tvarkome savo fondo bei Meno ir muzikos skyriaus fondo leidinius. Su  kolege Virginija bibliografų ar bibliotekininkų atneštas knygas dažnai pasiskirstome taip: aš tvarkau knygos popierių, kitaip sakant, jos vidų, o Virginija – jos įrišimą, viršelius, nugarėles. Tiek su specialistu, atnešusiu knygą restauruoti, tiek tarpusavyje, tiek su kolegomis iš kitų institucijų konsultuojamės apie leidinio būklę ir reikalingą tvarkymą. Visada turiu atsižvelgti į leidinio vertę ir kur jis bus naudojamas – ar bus skaitmeninamas, ar eksponuojamas, ar skolinamas ir pan.  Būnant restauratoriumi naudinga turėti ir istorijos, chemijos, kultūros žinių. Būna, kad užsakovo lūkesčiai nesutampa su tuo, ką galima daryti su tuo leidiniu, todėl iššūkis restauratoriui yra rasti kelią, kuris tiktų ir užsakovui, ir knygai. Vien apsisprendimo procesas užtrunka labai ilgai, o restauravimo pradžia – itin svarbi.
Laikas, kurį praleidžiu su viena knyga, yra labai įvairus. Su viena knyga esu dirbusi ir kelis mėnesius, o kitoms tiesiog užtenka suteikti pirmąją pagalbą ir prevenciškai konservuoti, kas kartais gali užtrukti ir vieną darbo dieną.
 
 
Šalia žodžio restauravimas paminėjai ir sąvoką prevencinis konservavimas. Žmogui iš šalies gali kilti klausimas, kaip tas knygas galima „užkonservuoti“. Kuo skiriasi senųjų leidinių restauravimas ir prevencinis konservavimas?
Kai yra atkuriama pažeistų dokumentų pirminė būklė išsaugant jų autentiškumą ir prailginant amžių – tai yra restauravimas, o prevencinis konservavimas – tai dokumentų dezinfekavimas, sausas valymas, dėžučių, aplankų gaminimas, siekiant sulėtinti jų senėjimą, kitaip sakant, tai tarsi dokumento užkonservavimas toje akimirkoje, kurioje jis tuo metu yra. Sprendimas, ar dokumentą prevenciškai konservuoti ar restauruoti, priimamas įvertinus tiek leidinio būklę, vertę bei panaudą, tiek atsižvelgiant į užsakovo norus ir lūkesčius.
 
Aptarėme restauratoriaus darbo kasdienybę, procesus. O kokias priemones naudoja restauratoriai?
Visų pirma restauratoriai turi naudoti priemones, kurios turi grįžtamąjį procesą. Pavyzdžiui, klijai, kuriuos naudojame, esant poreikiui gali būti pašalinti. Klijuojant senąsias knygas, naudojami natūralūs klijai, pavyzdžiui, augalinės kilmės – pagaminti iš krakmolo arba aukščiausios rūšies kviečių miltų. Jie gerai sąveikauja su rankų sėmimo skuduriniu popieriumi, kuris buvo gaminamas iš lino, kanapių, medvilnės. Kitos priemonės, kurias naudojame yra japoniškas voratinklinis popierius, atkuriamasis japoniškas popierius, vata, spiritas dezinfekcijai, skalpeliai prilipusioms kietoms dalelėms pašalinti, apsauginiai dėklai ir kt. Visos naudojamos priemonės turi turėti tinkamą pH. Taip pat labai svarbi ir restauratoriaus darbo aplinka: reikalingas geras apšvietimas, geriausia – natūrali dienos šviesa, šviečiantis stalviršis,  didinamasis stiklas.
 
 
 
O kokius leidinius tau įdomiausia ar sudėtingiausia prevenciškai konservuoti arba restauruoti?
Man labai įdomu tvarkyti senąsias knygas iki XIX amžiaus, kurių popierius – rankų sėmimo skudurinis; kaip jau minėjau, jis pagamintas iš kanapių, lino, medvilnės. Su šiuo popieriumi dirbti lengva, nes jo plaušai – ilgesni. Sudėtingiau dirbti su mašininės gamybos popieriumi, pagamintu iš celiuliozės, naudotu vėlesniems leidiniams. Šiam popieriui greičiau pasireiškia senėjimo procesai, o plaušai – labai trumpi, todėl sunkiau tvarkyti įvairius įplyšimus.
Dažnai įdomu restauruoti knygas ir dėl pačių leidinių turinio, išvaizdos ar radinių jose. Pavyzdžiui, buvo itin įdomu tvarkyti Senosios knygos ekspozicijai atrinktus leidinius. Senosiose knygose spausdinti kalendoriai, atspindintys tuometinį žmonių gyvenimą, pirmoji spalvotai iliustruota knygelė vaikams – tokie leidiniai daro restauratoriaus darbą dar įdomesnį. Radiniai knygose – tai ne tik trupiniai ar purvas, tačiau ir džiovinti augalai, atvirukai, kalendoriukai, šventųjų paveikslai, laiškai, piešiniai.
 
Bibliotekoje ne tik rūpiniesi senais ir vertingais leidiniais, tačiau ir pasakoji apie juos vaikams – vedi edukacijas „Popieriaus restauravimas“, „Knygos menas“, „Knygų raštai“ ir „Knygos kelias“. Kaip edukacijų vedimas susijęs su tavo kasdieniu restauratorės darbu?
Edukacijas pradėjau vesti nuo popieriaus restauravimo dirbtuvių, o vėliau, po truputį, atsirado ir kitos. Pavyzdžiui, karantino metu teko ieškoti naujų kelių, kaip pristatyti senąsias knygas vaikams ir taip gimė virtuali edukacija „Knygų raštai“, kurioje pasakoju ne apie restauratoriaus darbą, o apie knygų istoriją ir puošybą. Tačiau visose mano vedamose edukacijose vaikai mokomi saugoti ir išsaugoti knygas ir nors visi užsiėmimai skirtingi, tačiau žinias jiems imu iš savo kasdienio darbo patirties bei visuose pabrėžiu knygos vertę ir svarbą.
Kadangi mano kasdienis darbas reikalauja daug kantrybės, ramybės, susikaupimo, noriu, kad apie restauratoriaus profesiją, jos subtilybes ir kiek darbo yra įdedama į kiekvieną dokumentą sužinotų ir vaikai. Kitaip sakant, siekiu perteikti žinią, jog suplėšyti – lengva, tačiau sutvarkyti – sudėtinga. Noriu, kad moksleiviai suprastų šio darbo vertę. Supažindinu juos su knygų laikymo, saugojimo, tvarkymo procesais ir restauratoriaus profesijos subtilybėms su viltimi, kad galbūt sudominsiu nors kelis jų pasirinkti restauratoriaus kelią ateityje. 
Edukacijų vedimas taip pat padeda atitrūkti nuo kasdienio darbo rutinos. Džiaugiuosi, kad mokydama kitus, dar labiau įtvirtinu ir gilinu savo žinias. Įsisukti į rutiną neleidžia ir vaikų, dalyvaujančių edukacijose, klausimai – sulaukiu tikrų „perliukų“, kurie priverčia susimąstyti, domėtis, ieškoti. Tai – viena iš motyvacijų nuolat tobulėti.
 
 
 
Ar kyla sunkumų, siekiant atskleisti senųjų knygų ir restauratoriaus profesijos subtilybes vaikams? Ar naujajai kartai dar įdomu prieš daugiau nei 500 metų leistos knygos?
Senieji leidiniai ir istorijos, kurias pasakoju edukacijų metu, vaikus labai sudomina ir įtraukia. Jie yra pripratę prie greitai prieinamų šiuolaikinių knygų, prie elektroninių jų variantų, telefonų, todėl juos nustebina didelio formato, sunkios, storos knygos, su mediniais, odiniais ar pergamentiniais viršeliais, skuduriniu popieriumi, įvairiai dekoruoti, puošnūs, su užsegimais leidiniai. Džiaugiuosi, kad pavyksta juos sudominti knyga ne tik dėl jos turinio, bet ir dėl įrišimo ir dekoravimo būdų. Vaikams įdomu gyva istorija – jie girdi ne tik pasakojimą, tačiau mato ir jo dalyvius – senąsias knygas. Susidomėjimą įrodo daugybė klausimų, kurių sulaukiu edukacijų ir ekskursijų metu. Sudalyvavę virtualiose edukacijose daugelis moksleivių ir jų mokytojų nori atvykti ir gyvai apžiūrėti mūsų atnaujintą Senosios knygos ekspoziciją, nes senąsias knygas daug įdomiau išvysti ne kompiuterio ekrane.
Dėkoju Tau už įdomų pokalbį!
 
Norėdami daugiau išgirsti apie senuosius KAVB saugomus leidinius bei susipažinti su restauratoriaus profesija, užsukite į Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centre organizuojamas ekskursijas ir edukacijas. Daugiau informacijos centro svetainėje knyga.kvb.lt, telefonu (8 37) 32 43 76 arba el. paštu . Laukiame Jūsų!
 
Tekstą parengė Gabrielė Gibavičienė
Nuotraukos Odetos Pranckevičienės
 
 
 
Atnaujinta 2021-07-09 09:59