Knygnešių istorijos Petro Rusecko atsiminimų rinkiniuose „Knygnešys“ (I ir II t.)

Ruseckas, P. Knygnešys: 1864–1904. I t. Kaunas, 1926. Ruseckas, P. Knygnešys: 1864–1904. I t. Kaunas, 1926.
Paskelbtas Naujienos
Skaityti 3671 kartai
Spaudos draudimo gadynės žmonės paskui kitas kitą amžinybėn eina, nusinešdami su savimi labai brangių mūsų praeičiai atsiminimų. Jei mes tų žmonių atsiminimų nesurinksime, – daugybė tų laikų įvykių liks visai užmiršta, pranyks mūsų istorijai; be to, tik atsiminimai gali gyvai nušviesti bei apibūdinti kurią nors gadynę bei įvykius.
Petras Ruseckas, 1926 m. [1]
 
Spaudos draudimas – tai giliai į lietuvių istorinę atmintį įsirėžęs 40 metų priespaudos ir kovos už lietuvišką žodį laikotarpis. Iš atsiminimų, istorinių šaltinių, to meto leidinių ir fotografijų mus pasiekia įkvepiančios, skaudžios, kartais – netikėtos knygnešių, daraktorių ir kitų kovotojų už laisvą lietuvišką spaudą istorijos.
 
Šio teksto tikslas – ne kuo išsamiau pavaizduoti spaudos draudimo laikotarpį [2], tačiau išryškinti knygnešių istorijų nuotrupas, galimai negirdėtas istorijos pamokose ar enciklopedijose bei pabrėžti Petro Rusecko indėlį į knygnešių ir kitų kovotojų už laisvą Lietuvą ir jos spaudą atminimo išsaugojimą.
 
KAVB Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centre saugome 1926 metais leistą pirmąjį ir 1928 metų antrąjį „Knygnešio“ tomus bei 1938 metų antrosios laidos pirmąjį tomą. P. Rusecko knygose surinkti knygnešių, daraktorių, juos pažinojusių ir jiems padėjusių žmonių bei kitų to laikmečio liudininkų atsiminimai atskleidžia spaudos draudimo gadynės, kaip laikmetį įvardija pats autorius, nekasdienišką ir nepaprastą kasdienybę. Čia aprašoma ne tik garsiojo knygnešio Jurgio Bielinio kova ar žandarų bausmių žiaurumai, bet ir netikėtos, mažai kam žinomos laikotarpio detalės ir įvykiai. Pavyzdžiui, iš Al. Račkaus atsiminimų sužinome apie šimtametį knygnešį Dominyką Vičą:
 
Jis buvo lietuvių vargų liudininkas nuo pat spaudos atėmimo pradžios, jis buvo liudininku baisių lietuvių persekiojimų del laikymos savo spaudos, taip pat jis turėjo laimės sulaukti ir tos valandos, kada lietuviai atkovojo sau spaudą, kai lietuviai vėl galėjo šviesą praregėti su ramesne širdžia. (Al. Račkus) [3]
 
Visgi nenuostabu, kad nemažai pasakojimų, atsiminimų čia yra surinkta apie vieną žymiausių Lietuvos kovotojų už laisvą spaudą – knygnešį Jurgį Bielinį. Knygos skyriuose, pavadintuose Knygnešių patriarchas Jurgis Bieliakas Bielinis Baltasis Erelis, Apie Bieliaką knygnešį, Mano pažintis su Bieliaku, Žinių pluoštas apie Bieliaką Bielinį [4], J. Bielinis – Lietuvos nepriklausomybės pranašas [5] ir kt. pasakojamos ne tik įvairios knygnešio drąsą, pasiryžimą ir pasiaukojimą atskleidžiančios istorijos, bet ir sunki Bielinių šeimos situacija ir visos šeimos, ne tik paties Jurgio Bielinio, auka Lietuvai; aprašoma knygnešio gyvenimo ir veiklos pradžia bei istorija, kaip, atvykęs į Kauną studijuoti kunigų seminarijoje, buvo apvogtas ir turėjo šio savo tikslo atsisakyti. [6] J. Bielinis ne tik gabeno knygas, tačiau užsiėmė ir rašymu – leido knygas, bendradarbiavo periodinėje spaudoje, redagavo ir leido laikraštį „Baltasis Erelis“. [7] Kovotojo už laisvą spaudą gyvenimo kelionė ir charakteris atskleidžiami per surinktas amžininkų istorijas bei atsiminimų detales.
 
<...> Pats Bielinis nebegalėdavo grįžti į namus ir slaptėsi svetur, ir tik vėliau, retkarčiais, naktį apsilankydavo namo ir tą pačią naktį vėl apleisdavo namus. Motinos buvo įsakyta vaikams, kad kam nors paklausus apie tėvą, atsakytų trumpai, kad nežiną, kur yra tėvas <…> 
Buvo atsitikimų, kad Bielinis po keletą metų nesimatydavo su saviškiais. Kartą, ilgai negalėdamas pargrįžti į namus, susitarė per kitus žmones susitikti su pačia paskirtoj vietoj. Bielienė atvažiavo su 4 metų vaiku Baltruku. Tėvas ėmė džiaugtis ir glamonėti savo sūnelį.
– O tu, ar turi tokį baiboką? – paklausė vaikas, visai nežinodamas, kad tai tėvas juo taip džiaugiasi. (St. Butkus) [8]
 
Kartą, Bieliniui sugrįžus namo, staiga visą namą apsupo policija. Pabėgt nebebuvo galima. Bielinis, greit puolęs prie krosnies, išmetęs iš ten malkas ir įlindęs į krosnį, gi jo pati vėl apdėjusi jį malkomis ir, kai policija suėjo į vidų, ji užkūrusi priešais malkų ugnį. Policija, iškrėtusi namus ir neradusi Bielinio, keikdama išėjo iš namų, o Bielinis sveikas išlindo iš krosnies. (St. Butkus) [9]
 
Čia dar reikia pažymėti, jog Bielinis turėjęs paprotį už nakvynę ir suteiktus jam patarnavimus atsilyginti tik knygomis; visur, po kiekvienos nakvynės apdovanodavęs jaunimą knygomis <...> Jis sakydavęs:
– Jei duosiu pinigų – juos išleis gal ir visai be naudos, tuo tarpu knyga atneš naudą: vistik bus mesta šviesos kibirkštėlė, žmonės bus pastūmėti prie skaitymo, galvojimo… (St. Butkus) [10]
 
<...> vieną kartą netoli jo tėviškės policija buvo jį jau beužpuolanti. Bieliakui nebuvo kas daryti. Metęs arklį ir vežimą, bėgo miškan. Policija mišką apsupo, išieškojo jį skersai ir išilgai, bet pabėgėlio nerado. Bieliakas gi, įlipęs aukštos su tankiomis šakomis eglės viršūnėn, atydžiai stebėjo, ką daro jo persekiotojai. (kun. P. Jakubėnas) [11]
 
Vis dėlto nors ir sunki dalia teko Bielinių šeimai, tačiau žymiojo knygnešio sūnus pasekė tėvo pėdomis – pats tapo lietuviškos spaudos platintoju, nuo vaikystės pažinęs lietuviško žodžio svarbą ir jo skleidėjus. [12]
 
Savo drąsa ir nuotykiais, patirtais gabenant ir saugant uždraustą spaudą pasižymėjo ne tik nesugaunamu vadinto Jurgio Bielinio knygnešio kelias. P. Rusecko surinktuose amžininkų atsiminimuose atsispindi įvairios kasdienio knygnešių ir kitų patriotiškai nusiteikusių žmonių iš visų Lietuvos kampelių gyvenimo istorijos, rodančios pasiryžimą, atkaklumą bei išradingumą siekiant išsaugoti lietuvišką spaudą. 
 
<...> valdžia ėmė reikalauti iš žmonių, kad jie visas senas knygas, spausdintas lotynų raidėmis, sunaikintų, jų vieton pirktų naujas maldaknyges, spausdintas rusų raidėmis, ir su jomis eitų bažnyčion. <...> Žmonės slaptai rinkdavosi ir tardavosi, kas reikią daryti, kad iš jų rankų nebūtų išrautos tos jų maldų knygos. Galų gale nutarta knygas paslėpti, o jei ateitų kratyti, tai sakyti, jog daugumas nemoką skaityti ir todel jokių lyg neturėję, o moką, jei ir turėję tai kaip tik išėjęs įsakymas knygas naikinti, tą pačią dieną ir naikinę, kad valdžiai nerodytų. Del rusų raidėmis spausdintų knygų pasakyti, jog tų knygų nemoką skaityti. (A. Merkienė) [13]
 
Būdamas jau 19 metų amžiaus, pasistačiau iš rąstų namą su tuštumomis į abi pusi langų, su lengvai ir nežymiai išimamais langų pelčiais. Lubose tarpe balkių buvau pasidaręs slaptai atidaromas tuštumas. Minėtose sienų ir lubų tuštumuose sutilpdavo daug spaudinių. (J. Šliogeris) [14]
 
Aš knygnešiu nebuvau, tik duodavau knygnešiams užeigą ir nakvynę. Daugiausia mane lankė Jurgis Bieliakas. Kartais lankė mane ir kiti knygnešiai, bet vis su slapyvardžiais: tas Žvirblis, tas Berankis, tas Bekojis, o sužinoti tikrus jų vardus nebuvo reikalo ir buvo nepatogu; užteko žinoti, kad nešioja lietuviškas knygas. (M. Katkus) [15]
 
Kaip tik tuo laiku į Tauragę buvo atvažiavęs mano giminaitis paršą parduoti. Aš jį suradęs sulaikiau, kad neparduotų. Padarę rogėms dvi dugnines, į tarpą sudėjom laikraščius, ant viršaus paguldėme paršą ir važiuojame. Taip privažiavome Tauragės ragatką; čia padrė kratą, bet nieko neradę ir nepamanę apie kontrabandą, paleido. (Juozas Sakalauskas) [16]
 
Dar prieš 1870 m. pradėjo kasmet po keletą sykių važiuoti mums, vaikams, nepažįstami žmonės, atveždami ir palikdami po vežimą įvairiausių knygų <...> Tas knygų vežimas, mums, vaikams, bematant, tuojau būdavo išskirstomas dalimis ir išskaišiojamas po šieną, po šiaudus ir po pelus. Paskui per savo gentis ir gerus žmones mano motina tas visas knygas pasistengdavo paskleisti tarp mokančių skaityti <...> Tie knygų vežimai užvažiuodavo pas mano motiną per 23 metus su viršum iki jai numirštant. (Jonas Gediminas Beržanskis Klausutis) [17]
 
[Apie daraktorę ir knygnešę Emiliją Pocaitę – aut. past.] Anais laikais ji buvo geriausia šioj parapijoj mokytoja, todel vaikų jai niekad netrūkdavo. Norinčių mokytis, matyt, buvo daug, nes kartais turėdavo iki 50 mokinių. <...> Pats darbas buvo sunkus: reikėjo slėptis nuo policijos ir blogų kaimynų; be to, nebuvo knygų. Atsitikdavo net taip, kad iš vienos maldaknygės mokėsi dviese. (J. Sondeckis, p. Abelkis) [18]
 
Įamžino P. Ruseckas ne tik sėkmingas, tačiau ir graudžias, skaudžias žmonių istorijas, patirtas carinės priespaudos metu. Pavyzdžiui, apie pirmuosius valdžios sugautus knygnešius, apie trėmimus ir kalinimus, žandarų tardomas šeimas, žuvusius kovotojus už laisvą lietuvišką žodį.
 
Ir paties Petro Rusecko gyvenimas vertas knygos – lietuvių spaudos darbuotojas, politinis, visuomenės ir karo veikėjas, publicistas nenuilsdamas veikė Lietuvos labui: buvo Lietuvos kariuomenės savanoriu, rūpinosi draudžiamos lietuviškos spaudos pristatymu į Odesą, kurioje XX a. pr. gyveno, redagavo ir rašė straipsnius periodikoje, parašė ir parengė net 26 knygas ir kt. [19] Kaip teigia Dalia Poškienė, P. Ruseckas yra daug nusipelnęs istorijos mokslui; autorius rinko medžiagą ne tik apie knygnešius, bet ir apie pasaulio lietuvius. [20]
 
Šios ištraukos – tik labai maža dalis Petro Rusecko surinktų atsiminimų. Kviečiame užsukti į Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centrą ir pavartyti straipsnyje pristatomus „Knygnešio“ tomus. O jei norite išvysti spaudos draudimo laikotarpio leidinius, užsukite ir į Senosios knygos ekspoziciją, esančią šalia centro skaityklos.
 
 
 
Literatūra:
  1. Ruseckas, P. Knygnešys: 1864–1904. I t. Kaunas, 1926,  3.
  2. Plačiau apie spaudos draudimą ir šio laikotarpio leidinius, saugomus bibliotekos fonde, galite skaityti čia: https://knyga.kvb.lt/lt/fondai-paveldas/leidiniai-lietuviu-kalba/leidiniai-grazdanka.
  3. Ruseckas, P. Knygnešys: 1864–1904. I t. Kaunas, 1926, 71.
  4. Ruseckas, P. Knygnešys: 1864–1904. I t. Kaunas, 1926, 38, 57, 58, 60.
  5. Ruseckas, P. Knygnešys: 1864–1904. II t. Kaunas, 1928, 37.
  6. Ruseckas, P. Knygnešys: 1864–1904. I t. Kaunas, 1926, 41.
  7. Ruseckas, P. Knygnešys: 1864–1904. I t. Kaunas, 1926, 55.
  8. Ruseckas, P. Knygnešys: 1864–1904. I t. Kaunas, 1926, 46.
  9. Ruseckas, P. Knygnešys: 1864–1904. I t. Kaunas, 1926, 48.
  10. Ruseckas, P. Knygnešys: 1864–1904. I t. Kaunas, 1926, 53.
  11. Ruseckas, P. Knygnešys: 1864–1904. I t. Kaunas, 1926, 58.
  12. Ruseckas, P. Knygnešys: 1864–1904. I t. Kaunas, 1926, 61–63.
  13. Ruseckas, P. Knygnešys: 1864–1904. I t. Kaunas, 1926, 35.
  14. Ruseckas, P. Knygnešys: 1864–1904. I t. Kaunas, 1926, 112.
  15. Ruseckas, P. Knygnešys: 1864–1904. I t. Kaunas, 1926, 129.
  16. Ruseckas, P. Knygnešys: 1864–1904. I t. Kaunas, 1926, 146.
  17. Ruseckas, P. Knygnešys: 1864–1904. II t. Kaunas, 1928, 15–16.
  18. Ruseckas, P. Knygnešys: 1864–1904. II t. Kaunas, 1928, 45.
  19. Petras Ruseckas. Visuotinė lietuvių enciklopedija [interaktyvus]. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2018 [žiūrėta 2021 05 31]. Prieiga per internetą: https://bit.ly/3wZF8N4.
  20. Poškienė, D. Kur buvo knygnešių kelio pradžia... XXVII Knygos mėgėjų draugija [interaktyvus], 2020 [žiūrėta 2021 05 31]. Prieiga per internetą: https://bit.ly/3ij0yRw.
 
Iliustracijų sąrašas galerijoje:
  1. Knygnešys Jurgis Bieliakas Bielinis. Iliustracija iš: Ruseckas, P. Knygnešys: 1864–1904. I t. Kaunas, 1926, p. 39.
  2. Knygnešys Jurgis Bieliakas Bielinis. Iliustracija iš: Ruseckas, P. Knygnešys: 1864–1904. I t. Kaunas, 1926, p. 53.
  3. Daraktorė ir knygnešė E. Pocaitė. Iliustracija iš: Ruseckas, P. Knygnešys: 1864–1904. II t. Kaunas, 1926, p. 44.
  4. Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Iliustracija iš: Ruseckas, P. Knygnešys: 1864–1904. I t. Kaunas, 1926, p. 9.
  5. Knygnešys A. Bataitis. Iliustracija iš: Ruseckas, P. Knygnešys: 1864–1904. I t. Kaunas, 1926, p. 103.

 

Parengė Gabrielė Gibavičienė

 
 
Atnaujinta 2021-06-23 13:19

Daugiausiai skaityta