Realizmo prozos kūrėja Žemaitė

Paskelbtas Naujienos
Skaityti 861 kartai

Žemaitė (tikrasis vardas – Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė, 1845–1921) – rašytoja, kurios kūryba davė pradžią naujųjų laikų lietuvių prozai ir realizmo srovei lietuvių literatūroje. Žemaitė gimė 1845 m. birželio 4 d. Plungės rajone, grafų Pliaterių Bukantės dvarelyje, neturtingų bajorų šeimoje. Būdama jauna mergina, rėmė 1863 m. sukilėlius, iškeliavo tarnauti kambarine į Džiuginėnų dvarą Telšių rajone. 1865 m. ištekėjo už Džiuginėnų dvaro eigulio Lauryno Žymanto, vertėsi su juo žemės ūkio darbais. Apie 1884 m. apsigyveno Ušnėnuose, Kelmės rajone. Žemaitė užaugino keturias dukras ir du sūnus.

Dažnas skaitytojas Žemaitę atpažįsta pagal skarelę, kuri buvo neatsiejama paprastos kaimo moters įvaizdžio dalis. Nors rašytojos bičiuliai siūlė galvos apdangalą pakeisti stilingomis skrybėlaitėmis, Žemaitė buvo užsispyrusi ir neperkalbama. Literatūrologas D. Sauka knygoje „Žemaitės stebuklas“ (1988) apie J. Žymantienę nurodo, kad ji turėjo ir žalingų įpročių: „Kaip Žymantas rūkė pypkę, taip ir Žymantienė dūmą užtraukdavusi. Rūkė papirosus“. Akivaizdu, kad Žemaitė buvo labai paprasta kaimo moteris, kuri neturėjo rašymo lietuvių kalba įgūdžių, nesimokė lietuvių kalbos mokykloje (tada dar buvo lietuviškos spaudos draudimo laikotarpis). Iš kaimo trobos ji pasiekė Vilnių, įėjo į XX a. pradžioje jame bręstančią kultūrą kaip savitos lietuvių realistinės prozos kūrėja. Pasiekė Ameriką bei patyrė lietuvių išeivių kasdienybę. Žemaitė savo prozoje realistiškai vaizdavo kaimą, bet ji nėra tik kaimo rašytoja. Anot literatūrologės V. Daujotytės, būtent gamta, žemė, rūsti gyvenimo praktika ir jausmai sudaro pirminius Žemaitės apsakymų siužetus.

Gyvendama ir dirbdama žemės ūkio darbus Ušnėnuose, J. Žymantienė buvo susibičiuliavusi su kaimynų sūnumi – publicistu ir švietėju Povilu Višinskiu, kuris supažindino ją su nelegalia lietuviška spauda. Būtent P. Višinskis paskatino Juliją rašyti. Autorė pirmąjį savo kūrinį paskelbė būdama penkiasdešimties metų. 1894 m. skaitytojams pateiktas pirmasis J. Žymantienės kūrinys „Rudens vakaras“, išspausdintas „Tikrajame Lietuvos ūkininkų kalendoriuje 1895 metams“ (šis apsakymas 1913 m. įtrauktas į pirmą Žemaitės „Raštų“ tomą). Tekstas „Rudens vakaras“ pasirašytas Žemaitės slapyvardžiu, kadangi rašytoja buvo kilusi iš Žemaitijos. Šis apsakymas piršlybų tema sulaukė didžiulio skaitytojų dėmesio dėl tikroviško kaimo gyvenimo vaizdavimo bei turtingos rašytojos kalbos. „Rudens vakare“ yra minimas 1884 m. leidinys „Varpas“, vaikų dainuojama jame išspausdinta dainelė „Prabrėkšk, aušrele, tekėk, saulele“. Kalendoriuje paskelbtame kūrinyje vaizduojamas spaudos lietuviškais rašmenimis draudimo laikotarpis bei paprastų kaimo žmonių siekis skaityti lietuviškas knygas.

Vėliau skaitytojų dėmesį traukė laikraštyje „Varpas“ spausdinami Žemaitės „Paveikslai“. Juose kaip gyvi kalbėjo, dirbo, gyveno Vingiai ir Katrė, Topylis ir Zosikė, Sutkai ir kiti. Žemaitės prozoje įtikinamai aprašomi žmonių likimai, realistiškai vaizduojama kaimo aplinka, buitis ir papročiai. V. Daujotytė knygoje „Žemaitė: gyvenimo gramatika“ (2019) teigia, kad geriausi Žemaitės apsakymai siejami „laimės nutekėjimo“ motyvo („Neturėjo geros motinos“, „Topylis“, „Marti“, „Petras Kurmelis“, „Sutkai“, „Sučiuptas velnias“). Apsakymuose aprašomas sunkus, vargingas, kupinas skurdo ir išbandymų gyvenimas, atskleidžiami vedybų iš išskaičiavimo neigiami, dažnai ir tragiški padariniai („Velnio vestuvės, velnio ir laidotuvės“). Smerkiamas vyrų despotizmas šeimoje.

Žemaitės kūriniuose žmonės gyvena sėsliai, jų kelionės nėra tolimos. Pavyzdžiui, 1916 m. Amerikoje išleistoje knygoje „Kelionė į Šidlavą“ realistiškai aprašoma kolektyvinė kelionė į atlaidus. Žemaitė rašė: „Per tą keletą dienų Šidlavoje, ką ausys girdėjo, ką akys regėjo, nieko nepridėjus, nieko nenutraukus, – išpasakojau viską. Šidlava toli pasiliko, o ausyse varpai tebeskamba, triukšmas tebeūžia; akyse gi žmonių minios tebekruta, tebemirga.“

1912 m. Žemaitė apsigyveno Vilniuje, dalyvavo švietėjiškoje veikloje. Literatūros tyrinėtojas, humanitarinių mokslų daktaras J. Jasaitis knygoje „Žemaitė: gyvenimas ir kūryba“ (1983) teigė, kad Vilniuje J. Žymantienės gyvenimas tapo dar sudėtingesnis. Vilniuje rašytoja neturėjo nei pastovios gyvenamosios vietos, nei nuolatinio darbo. Už nedidelį atlyginimą ji saugojo vasarai paliktus didelius ponų butus, žiemai samdėsi nebrangų kambarėlį kur nors miesto pakraštyje, o kartais – tik vietą lovai prie šeimos. Redakcijose uždarbiavo vertimais iš lenkų kalbos, kartais rašytoją pinigais ar daiktais paremdavo jos vaikai. Žemaitė mieste neturėjo nei kuo gražiau apsirengti, vasarą vilkėjo paprastais drobiniais, rudenį – apnešiotu namų audimo drabužiu. J. Jasaičio teigimu, jai rūpesčius kėlė apsiavimas: „Dar pasiguosiu, jog visiškai batai man nukrito, lopau lopau, bet nieko nemačija. [...] Niekuomet nemislijau, kad mieste taip avalynė greit plyštų. Kad taip sodžiuje tiek avalynės, būtų man trejiems mažiausiai metams užtekę, o čia nepasijusi, kaip ir kiauri batai“.

Tačiau kaime sunkiai dirbusiai J. Žymantienei skurdas Vilniuje nebuvo baisus. Vilniuje ji dažnai skaitė paskaitas labdaros draugijos „Žiburėlis“ vakarėliuose, per kuriuos surinktos lėšos buvo aukojamos besimokančiam jaunimui. Kartu su mokytais vyrais ji dalyvavo Lietuvių mokslo draugijos darbuose. 1913–1915 m. Žemaitė buvo laikraščio „Lietuvos žinios“ redaktorė, pasiryžusi pasiaukoti dėl visuomenės, sutikdama eiti į kalėjimą už tikrąjį redaktorių, cenzoriui nubaudus laikraštį. Kartu su J. Jablonskiu rūpinosi savo raštų leidimu. 1913–1914 m. išleistos aštuonios „Žemaitės raštų“ knygos. Tačiau Vilniuje Žemaitė rašė daug mažiau; jei ką nors ir parašydavo, tai daugiausia iš senojo, kaimiškojo gyvenimo atsiminimų. Iš Vilniuje parašytų kūrinių išskirtiniai yra apsakymai apie valstiečių vaikų norą skaityti ir mokytis: „Kaip Jonelis raides pažino“ (1966) ir „Magdelė“.

Žemaitei gyvenant Vilniuje, dar labiau išpopuliarėjo anksčiau minėti geriausi rašytojos apsakymai: „Marti“, „Topylis“, „Petras Kurmelis“, „Sutkai“. Žemaitės komedijos vaidintos Vilniuje. Didžiulio publikos susidomėjimo sulaukė komedijos „Apsiriko“ premjera. J. Jasaitis knygoje „Žemaitė: gyvenimas ir kūryba“ (1983) teigė, kad Žemaitė apie šį įvykį rašė šitaip: „Publikos buvo daug – pilna salė, visiems labai patiko, juokėsi, delnomis plojo, pabaigus vaidinti, užtempė mane ant estrados, viešai pasveikino, padėkavojo ir įteikė man albumą su pasveikinimu ir su daugybe parašų; rodos, bereikėtų didesnės garbės.“
 

Iš: Žemaitės raštai karės metu : Lietuvos šelpimo fondo leidinys nukentėjusių nuo karės naudai. - [Boston, Mass.], 1917, įklij.

1917 m. Bostone išleista knyga „Žemaitės raštai karės metu“. Leidinio pradžioje Žemaitė rašė, kad nuo karo pradžios Lietuvoje  ilgiau kaip metus darbavosi nukentėjusiųjų naudai dėl karo, todėl išleisdo šią knygą norėdama ir toliau per karą padėti žmonėms: „Tuos mano raštus, surinktus tokioje tvarkoje, kaip jie yra pamatę pasaulį, pavedu atspausdinti atskiroje knygelėje ir iš jos visą pelną skiriu Lietuvos šelpimo fondui. Žemaitė. 1917 m. kovo 25 d.“

1921 m. Žemaitė grįžo į Lietuvą, gyveno pas Bulotas Marijampolėje. Rinko ir taisė savo senus raštus, turėjo tikslą smulkiai aprašyti savo gyvenimą, įpusėjo „Autobiografiją“ – beletrizuotą pasakojimą apie savo vaikystę ir jaunystę. Būtent „Autobiografijoje“ atskleidžiami būdai, kuriuos rašytoja naudojo kurdama: gyvenimo stebėjimas ir tikrovės gyvumo įspūdžio pabrėžimas.

Rašytoja Lietuvoje taip pat rūpinosi savo anūku Liudviku. Per vieną savo kelionę grįžtant autobusu iš Kauno dėl autobuso gedimo teko nakvoti ant kelio. J. Žymantienė peršalo ir susirgo plaučių uždegimu. Septyniasdešimt šešerių metų Žemaitė ligos nenugalėjo ir 1921 m. gruodžio 7 d. mirė.

Žemaitė sukūrė daugybę apsakymų, apysakų, keliolika pjesių. Atsiminimais, įspūdžiais, apysakomis, komedijomis bei savo „Autobiografijoje“ Žemaitė užrašė asmeninę laikmečio istoriją (nuo 1863 m. sukilimo iki nepriklausomos Lietuvos sukūrimo). Senųjų ir retų spaudinių skyriuje yra daugybė rašytojos knygų: „Paveikslai“ (1899-1901; 1 dalies skyriuje nėra), „Atminimai“ (1902), leidinys „Sodžiaus vaizdeliai. „Budynė“ ir „Mėšlavežis: apysakutės iš sodiečių gyvenimo“ (1903), 1904 m. ir pakartotinai 1907 m. išleistas „Rinkinėlis vaikams“, leidinys „Mobilizacijos pasekmės: vaizdeliai iš gyvenimo“ (1905), vaizdelis „Kent kaltas, kent nekaltas“ (1907), „Nuo audros pasislėpus“ (1909), „Dvejos laidotuvės, dveji palaikai“ (1910), „Gera galva“ (1910),  apsakymas „Painiava“ (1911), komedija „Apsiriko“ (1912), „Pritrūko kantrybės“ (1912), „Mūsų gerasis: dviejų veikmių komedija“ (1913), „Valsčiaus sūdas: komedija 1 veikmėje“ (1913, 1928), aštuoni 1913-1914 m. išleisti „Žemaitės raštų“ tomai, „Vaikams rinkinėlis“ (1916), „Žemaitės raštai karės metu“ (1917) bei nuo 1924 m. išleisti keturi „Žemaitės raštų“ (1924, 1925, 1927, 1931) tomai. Bibliotekoje skaitytojai gali rasti ir Žemaitės kartu su G. Petkevičaite-Bite parašytas bei Dviejų Moterų slapyvardžiu pasirašytas dramas „Velnias spąstuose“ (1902), „Kaip kas išmano teip save gano“ (1904), „Litvomanai“ (1905), „Parduotoji laimė“ (1905).



Literatūra
Apsiriko: dviejų aktų komedija / Žemaitė. – Vilnius, 1911.
Kaip Jonelis raides pažino / Žemaitė. – Vilnius, 1966.
Kaip kas išmano teip save gano : drama iš trijų veikmių / Dvi Moteri. – Tilžėje, 1904.
Kelionė į Šidlavą / Žemaitė-Žymontienė. – New York, 1916.
Laimė nutekėjimo: apsakymų cilas / Žemaitė. – Vilnius, 1996.
Parduotoji laimė : keturių veiksmų drama / parašė Dvi Moteri. – Vilnius, 1905.
Paveikslai / parašė Žemaitė. - Plymouth, Pa., 1899.
Paveikslai [Marti] / parašė Žemaitė. – Tilžė, 1899.
Tikrasis Lietuvos ūkininkų kalendorius 1895 metams. – Vilnius, 1894. P. 20-37.
Velnias spąstuose : dramatiškas paveikslėlis iš trijų veiksmų / parašė Dvi Moterys. – Tilžėje, [1902].
Visuotinė lietuvių enciklopedija: https://www.vle.lt/Straipsnis/Zemaite-110769 [žiūrėta 2020-05-11].
Žemaitė: gyvenimas ir kūryba / J. Jasaitis. – Kaunas, 1983.
Žemaitė: gyvenimo gramatika / Viktorija Daujotytė. – [Vilnius], [2019].
Žemaitės raštai karės metu / Žemaitė. – Boston, 1917.
Žemaitės raštai. [Kn. 1]: Rudens vakaras ; Atžala ; Motyna ; Studentas / Žemaitė. – [Kaunas], 1913.
Žemaitės raštai. [Kn. 2]: Marti ; Topylis / Žemaitė. – [Kaunas], 1913.
Žemaitės raštai. [Kn. 3]: Sučiuptas velnias ; Sutkai / Žemaitė. - [Kaunas], 1913.
Žemaitės raštai. [Kn. 4]: Velnio vestuvės, velnio ir laidotuvės. - [Kaunas], 1914.
Žemaitės raštai. [Kn. 5]: Kurmelis. - [Kaunas], 1914.
Žemaitės raštai. [Kn. 6]: Sapnas ; Karinys ; Atminimai ; Milžėja. - [Kaunas], 1914.
Žemaitės raštai. [Kn. 7]: Kaip tu man, taip ir aš tau ; Motynėlės ašaros : [apsakymai]. - [Kaunas], 1914.
Žemaitės raštai. [Kn. 8]: Kunigo naudą vėjai gaudo ; Stebuklai. - [Kaunas], 1914.
Žemaitės stebuklas / Donatas Sauka. – Vilnius, 1988.

Parengė Svetlana Izajeva
Maketavo Monika Lukoševičienė
Atnaujinta 2020-06-23 11:40