Janina Narūnė (tikrasis rašytojos vardas – Janina Pakštienė, 1895–1983) gimė Panevėžyje, ten pat baigė gimnaziją. 1913 m. įstojo į aukštuosius agronomijos kursus Petrapilyje. 1918 m. grįžo į Lietuvą, dirbo „Vilties“ redakcijoje korespondente. Nuvykusi į Kauną, dirbo Spaudos biure. Pakviesta į Žemės ūkio ministeriją redagavo jos leidinius. Ištekėjusi už  inžinieriaus Petro Narutavičiaus, gyventi persikėlė į Šiaulius. Vėliau grįžo į Kauną. Įsteigė Lietuvos vaiko draugiją, 1928 m. suorganizavo ir redagavo moterų radijo valandėlę. Buvo „Lietuvos žinių“, „Ūkininko patarėjo“ moterų skyriaus redaktorė, bendradarbiavo žurnaluose „Motina ir vaikas“, „Moteris ir pasaulis“. Karo pabaigoje su šeima gyveno Austrijoje, 1948 m. išvyko į Kolumbiją. 1959 m. iškeliavo į Jungtines Amerikos Valstijas. Vėliau, Majamyje, kur J. Narūnė gyveno ir rašė, ištekėjo už našliu tapusio profesoriaus K. Pakšto. 

 

 

Išeivijoje JAV J. Narūnė pradėjo aktyviai reikštis kaip vaikų ir jaunimo rašytoja. Nors literatūros šaltiniuose teigiama, kad J. Narūnės kūriniai yra fantastinės bei folkloristinės tematikos, 1960 m. Čikagoje išleistoje knygoje „Jaunieji daigeliai“ paskelbti eilėraščiai yra modernūs, iš dalies – tautosakiški, papildyti tikromis nuotraukomis arba piešiniais. Pavyzdžiui, kai kuriose poetės eilėse bei nuotraukose vaikai ir lėlės dažnai dėvi tautinius drabužius bei yra pasidabinę gintaro karoliais. Gintaro ir tautinių kostiumų paskirtis – priminti skaitytojams, kokia graži yra Lietuva. 

 

 

Knygoje „Jaunieji daigeliai“ neretai minimi garsūs Lietuvos miestai: Vilnius, Kaunas ir Palanga. Tačiau pasirinkimą dažniausiai kalbėti būtent apie Kauną lėmė svarbus J. Narūnės biografijos faktas – ji gyveno ir dirbo Kaune, tačiau iš miesto teko išvykti: „O, kaip miela buvo / Kauno ąžuolyne, / Ten, kur pasiliko / Lietuva – Tėvynė!“ Kitame tautosakiškame eilėraštyje „Mano žirgas“ kalbėtoja kreipdamasi į savo žirgą jam išsako norą grįžti į savo jaunystės miestą: „Ryt tave aš pabalnosiu / Ir per žalią girią josiu / Vai toli, toli į Kauną / Tu mane nuneški jauną!“ Akivaizdu, kad J. Narunės skaitytojams aktualios gimtinės, jos istorijos temos. 

 

 

Vienas iš pagrindinių rašytojos poezijos tikslų yra ne tik išsakyti tėvynės ilgesį, bet ir atskleisti darbo svarbą. Visiškai neatsitiktinai leidinyje paskelbti darbo procesą atspindintys eilėraščiai vaikams „Skalbėjėlė“ „Verpėjėlė“, „Lėlės mankšta“, „Protinga Aldonėlė“, „Namelius statau“, „Nameliai iš kortų“. Juose ne tik išryškinama darbo svarba, bet ir siekiama užmegzti dialogą su mažais skaitytojais. Leidinyje „Jaunieji daigeliai“ kalbama vaikiškomis intonacijomis, vartojama daug mažybinių žodžių: rūbeliai, kojytės, šunelis, ratelis, mergytė, siūlelis, staklelės, debesėlis ir t. t. Eilėse daug lietuvių liaudies dainoms būdingų motyvų (žirgas, paukščiai, siūlų verpimas, ąžuolai, darželis su gėlėmis ir kt.). 

 

 

Prieš šešis dešimtmečius išleistoje bei Senųjų ir retų spaudinių skyriuje saugomoje knygoje kalbėtoja padeda vaikams matyti ir girdėti gamtą, primena gražius Lietuvos kraštovaizdžio vaizdus. Kartais knygoje atskleidžiamas sudėtingas dvasinis vaiko pasaulis su kontrastingais jo nuotaikų pokyčiais. Galima teigti, kad iš esmės leidinyje „Jaunieji daigeliai“ stengiamasi skirti dėmesį jaunųjų skaitytojų kartos likimui, kuris neatsiejamas nuo visuomenės gyvenimo. Knygoje nevengiama socialinių temų, pavyzdžiui, eilėraštyje apie Gedimino kalną ne tik sakoma, kad jį puošia Gedimino pilis, bet ir įvardijamas istorinis įvykis – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas 1918 m. Trumpas kūrinys papildytas išraiškingu Gedimino pilies vaizdu. Be to, leidinyje kalbama apie mokėjimo skaityti, rašyti ir apskritai apie raštingumo svarbą tolimesniame jaunųjų skaitytojų gyvenime: „Štai protinga Aldonėlė / Moka raidę išraityti, / Moka žodį paskaityti, / Ir paaiškint, kur yra / Mūs brangiausia Lietuva.“