Literatūros novatorius Antanas Strazdas

Paskelbtas Naujienos
Skaityti 1363 kartai
Žymėtas pagal

Šalia K. Donelaičio Antanas Strazdas (1760 03 09 – 1833 04 23) yra vienas žymiausių pasaulietinės lietuvių poezijos pradininkų. Poetas taip pat buvo ir kunigas (priklausė dvasininkijos luomui) ir gyveno tada, kai brendo 1830–1831 m. valstiečių sukilimas. A. Strazdo elgesys buvo nesuderinamas su kunigo pareigomis: sukilimu siekta ir baudžiavos panaikinimo, o jis savo eilėse apie baudžiavą rašė itin nepalankiai.

Pasaulinės ir dvasinės giesmės. – Kaunas, 1938. P. [7].

Be to, Lietuvoje tuomet buvo įsivyravusi lenkų kalba, o A. Strazdas kūrė eiles lietuviškai. Tačiau dėl lenkų kalbos įtakos jis pasirašydavo lenkišku savo pavardės variantu – Drazdawskas. Kasdieniame gyvenime dvasininkas dažnai vartojo ir lotynų kalbą, ja susirašinėdavo. Yra žinoma, kad  dėl lietuvių kalbos A. Strazdas 1824–1828 m. rašytiniais skundais ir protestais kovojo su Vilniaus cenzūros komitetu. Viename rašte Vilniaus cenzūros komitetui jis savo poeziją susiejo su sena „lietuvių ir žemaičių tauta“. A. Strazdas priekaištavo cenzūros komiteto nariams, kad šie „nemoka gimtosios kalbos“ ir negali tinkamai perskaityti jo eilių. Akivaizdu, kad tada dėl kitų kalbų įtakos netgi ne visi žmonės mokėjo kalbėti lietuviškai, be to, tais laikais lietuvių kalba nebuvo sunorminta.  Gyvendamas A. Strazdas nesulaukė visų supratimo ir užuojautos, nes rašė kalba, kuria, anot J. Katelės, „ponai tik iš reikalo su sodiečiais kalbėjo“. Dėl savo kūrybos A. Strazdas ne kartą turėjo nemalonumų. Už netinkamą elgesį 1828 m. kunigas „dvasinei atgailai“ priverstinai buvo uždarytas į Pažaislio vienuolyną (savotišką kalėjimą nusižengusiems dvasininkams).

A. Strazdo „Giesmės svietiškos ir šventos“ (1814) – pirmas originalių lietuviškų pasaulietinių eilėraščių rinkinys, išleistas be cenzūros leidimo. Apie leidinio tiražą duomenų nėra, yra žinoma, kad knyga pagal cenzūros nurodymą buvo atimama iš žmonių ir deginama. Leidinys „Giesmės svietiškos ir šventos“ (1814) – bibliografinė retenybė, naujoviškai pradedama lotynišku epigrafu „Ecce nova sunt omnia“ („Čia viskas yra nauja“). A. Strazdas savo posmuose pirmasis pavaizdavo ponų ir baudžiauninkų nelygybę. Kone daugiausia visuomenės dėmesio 1814 m. sulaukė „Giesmė apie siratas“, kurioje poetas pirmas apie savo rūpesčius prabilo kaip apie našlaičio baudžiauninko vargus: „Ei, dienos mano klapatų, / Kur pasidėsiu be turtų? / Kur ašai nujosiu, / Vis bėdas atrasiu / Dėl savęs! / Kartus tam labai yr svietas, / Kurs tikros netur čia vietos, – / Reikia jam plaukyti, vėjelius vaikyti / Po svietą. [...] Gaspadors budina – / Eik dirbtų.“ Literatūroje teigiama, kad „Giesmė apie siratas“ buvo dainuojama netgi XX a. II pusėje apie Kriaunus, Obelius ir pasiekė kai kurias Žemaitijos vietas (Papilę, Gargždus).

Giesmies swietiszkas ir szwintas / sudietas par kuniga Untana Drazdawska. – Wilniuy, 1814.

1884 m. A. Strazdo „Giesmes svietiškas ir šventas“ Tilžėje antrą kartą išleido J. Miglovara (šio spaudinio Senųjų ir retų spaudinių skyriuje nėra). Leidimo kalba buvo taisyta, norint ją skaitytojams padaryti suprantamesnę. 1814 m. spausdintos knygos kalba nebuvo pakeista 1902 m. leidime. Spaudinį Šenandore (Jungtinėse Amerikos Valstijose) išleido A. Milukas. Nevienodos apimties A. Strazdo poezijos leidimai buvo leisti 1902 m., 1914 m., 1938 m. Nuo 1951 m. iki mūsų dienų paskelbta daug A. Strazdo kūrybai skirtų leidinių.

Giesmies swietiszkas ir szwintas / sudietas par kuniga Untana Darazdawska. – Shenandoah, 1902.

Tautosaką bei įvairius pasakojimus apie A. Strazdo charakterį rinko entuziastingas tautosakos rinkėjas J. Basanavičius. 1911 Vilniuje m. jis išleido knygą „Iš kun. Antano Strazdo gyvenimo ir raštų“ su dar 26-iomis A. Strazdui priskirtomis dainomis. Kadangi liaudies poeto A. Strazdo dainas žmonės užrašydavo nevienodomis tarmėmis, knygoje pateiktos pagal A. Strazdo tarmę atkurtos dainos. Šį darbą atliko lietuvių kalbininkai J. Šlapelis ir K. Būga.

Iš kun. Antano Strazdo gyvenimo ir raštų / Jonas Basanavičius. – Vilnius, 1911. P. 26.

J. Basanavičiaus darbe ne tik nagrinėjama rašytojo biografija, bet ir pagal žmonių pasakojimus susisteminti ir įdomiai pateikti įvairūs anekdotai apie jį. Pavyzdžiui, vieną kartą A. Strazdas dvare nutarė išeiti su vaikais pasivaikščioti. Išėjo gana toli, todėl vaikai pavargo ir sakė negalėsią patys eiti ir grįžti į dvarą. A. Strazdas atsakė, kad jis negalės visų vaikų atgal parnešti, todėl išpjovė visiems po lazdelę, kurią apžergė visi; kaip ir pats A. Strazdas, visi atgal raiti parjojo.

1914 m. Vilniuje išleistą jubiliejinį leidinį „Strazdelio dainos“ parengė L. Gira. Leidinys papildytas dainomis, kurias A. Strazdui priskyrė L. Didžiulienė ir L. Gira. Į leidinį įtrauktos tik pasaulietinės dainos (religinių giesmių knygoje nėra). Spaudinyje išspausdinta daina „Strazdelis“, kurioje išsakoma rašytojo eilių paskirtis – paguosti ir užjausti paprastus kaimo žmones: „Reiškiu, giedu, linksminu, / Liūdną žmogų raminu, / Guosdamas gražiomis giesmelėmis.“ Kitoje tais pačiais metais išleistoje J. Gabrio parengtoje knygoje „A. Strazdo (Strazdelio) raštai“ (1914) poetui apibūdinti parinktas epitetas – „vienas didžiausių Lietuvos dainių“. J. Gabrys pateikė įdomų faktą, kad pats A. Strazdas buvo labai populiarus tarp kaimo žmonių ir mėgo vadintis Strazdeliu. Leidinio sudarytojas didelį dėmesį skyrė dainiaus būdo aprašymams. Anot J. Gabrio, žmonės pasakodavo „apie kun. Strazdelį savo atsiminimus, pilnus juokų, pridurdami ištisas dalis iš jo pamokslų, lietuviškai sakytų“.

1. 2.

1. Strazdelio dainos: jubil. leid. / A. Strazdas. – Vilnius, 1914.
2. A. Strazdo (Strazdelio) raštai / surinko ir spaudai prirengė J. Gabrys. – Chicago, Ill., 1914.

Išsamų leidinį „Pasaulinės ir dvasinės giesmės“ 1938 m. parengė J. Petrulis ir K. Korsakas. Senųjų ir retų spaudinių skyriuje matome leidinį su sudarytojo K. Korsako-Radžvilo autografu, skirtu literatūros klasikui A. Vaičiulaičiui. Kitas spaudinys – su buvusio knygos savininko V. Skuodžio rankraštiniu įrašu.

1. 2.

1. K. Korsako autografas. Iš: Pasaulinės ir dvasinės giesmės. – Kaunas, 1938. P. [3].
2. V. Skuodžio autografas. Iš: Pasaulinės ir dvasinės giesmės. – Kaunas, 1938. P. [5].

J. Basanavičius rašė, kad apie dainiaus A. Strazdo būdą liko tik gera nuomonė. Pasak L. Didžiulienės, A. Strazdą žmonės laikė labai išsilavinusiu žmogumi. Leidinyje „Parinktieji raštai mokyklai“ (1938) pabrėžiama neturtinga kunigo bei rašytojo A. Strazdo kasdienybė bei draugystė su paprastais kaimo žmonėmis: „A. Strazdas įdomus ne tik savo kūryba, savo nepaprastu gyvenimu, bet yra buvęs ir vertingas ano sunkaus meto žmonių švietėjas, lietuvintojas ir naujo gyvenimo pranašas“.

Parinktieji raštai mokyklai / Antanas Strazdas. – Kaunas, 1938.

A. Strazdo asmenybę ir kūrybą tarpukariu aktualino ir kiti Lietuvos rašytojai: K. Plačenis – romane „Pulkim ant kelių“ (1936), J. Petrulis – kronikinėje pjesėje „Prieš srovę (A. Strazdelis)“ (1936). Amerikoje 1958 m. išleista antroji K. Plačenio romano „Pulkim ant kelių“ laida. 2013 m. antrą šios knygos dalį su savo autografu Kauno apskrities viešajai bibliotekai padovanojo G. Procuta.

1.  2.

1. Prieš srovę (A. Strazdelis): 6 paveikslų kronikinė pjesė / Juozas Petrulis. – Kaunas, 1936.
2. Pulkim ant kelių : romanas / Kazys Plačenis. – Kaunas, 1936. D. 1, 2.

1967 m. išeivijoje (Jungtinėse Amerikos Valstijose) išleista V. Maciūno knyga „Pluoštas dokumentų apie Antaną Strazdą“, kurioje remiantis archyvinių dokumentų duomenimis nagrinėjama liaudies dainiaus biografija. Vienas žymiausių A. Strazdo biografijos bei kūrybos tyrėjų yra literatūrologas V. Vanagas. Dauguma Senųjų ir retų spaudinių skyriaus V. Skuodžio fonde turimų V. Vanago parengtų A. Strazdo kūrybai skirtų knygų – su Lietuvos geologo, gamtos mokslų daktaro V. Skuodžio autografais.

1. 2.

1. Pluoštas dokumentų apie Antaną Strazdą / Vincas Maciūnas. – Chicago, 1967.
2. Antanas Strazdas / V. Vanagas. – Vilnius, 1968.

Tarpukariu J. Kossu-Aleksandravičius (J. Aistis) knygoje „Dievai ir smūtkeliai“ (1935) rašė, kad A. Strazdas – baudžiauninko sūnus. Dažniausiai jis būdavo itin prastai apsirengęs: „namų darbo rūbais, degutuotais batais, net ir nosinę turėdavęs namų darbo drobės“. Senatvėje A. Strazdas gyveno labai skurdžiai. Grįžęs iš vienuolyno, jis neturėjo gyvenamosios vietos ir pajamų. Yra žinoma, kad 1830 m. ir 1832 m. A. Strazdas du kartus vyko į Vilnių, norėdamas įgyti teisę gauti invalido pašalpą, tačiau kelionėje susirgo, vėliau gyveno vienuolynuose. 1832 m. kovo mėn. pabaigoje sunkiai sergantis A. Strazdas buvo atvežtas į Kamajus, kur balandžio 23 d. mirė. Palaidotas anuomet neseniai įsteigtose Kamajų parapijos kapinėse.

Parengė Svetlana Izajeva
Skaitmenino vaizdus, maketavo Monika Lukoševičienė

Atnaujinta 2020-03-09 11:42