Motiejus Gustaitis (1870 02 27 – 1927 12 23) – kunigas, rašytojas, vertėjas, švietėjas, pedagogas. Apgynė filosofijos mokslų disertaciją apie A. Mickevičiaus „Krymo sonetus“ ir įgijo daktaro laipsnį. Spėjama, kad M. Gustaitis itin pamėgo soneto formą būtent dėl A. Mickevičiaus „Krymo sonetų“, kuriuos vėliau išvertė į lietuvių kalbą ir išleido 1909 m. Vilniuje. Knygą autorius skyrė J. Basanavičiui. Be to, M. Gustaitis išleido pirmąjį lietuvių kalbos „Stilistikos“ (1923) vadovėlį. Rašytojas buvo ir pirmas Š. Bodlero poezijos vertėjas į lietuvių kalbą. Taip pat vertė antikos autorių Vergilijaus, Horacijaus, Ovidijaus kūrybą, rašė darbus apie M. Sarbievijų, A. Tatarę, P. Kriaučiūną, J. Basanavičių ir „Aušrą“, Julijų Cezarį, A. Mickevičių, J. Galecką. Mėgo ir į lietuvių kalbą vertė A. Puškino eiles. 

Rašytojas rašė ne tik poeziją, bet ir prozą. Senųjų ir retų spaudinių skyriaus fonde taip pat galima rasti 36 kunigo M. Gustaičio pamokslus, parašytus įvairiomis progomis. Savo proginėse kalbose M. Gustaitis pateikė nemažai  informacijos apie knygas bei apie jų skaitymo naudą: „Knygų tiek daug – gerų ir tuščių, ir blogų, tai labai reikia mokėti susivaldyti nuo bereikalingų, juo labiau žalingų raštų, reikia gerai apskaičiuoti laikas ir pasirinkti gerų geriausios ir reikalingiausios knygos. [...] Išmintis brangesnė už auksą, o gera knyga – tai aukso kasykla.“

Nuotr. Motiejus Gustaitis. Iš: Žiburėlis. – 1928, Nr. 3, viršelis.

Skyriaus fonde taip pat saugomi vertingiausi M. Gustaičio leidiniai, tarp kurių – ir lietuvių literatūrai svarbūs eilėraščių ir poemų rinkiniai: poema „Meilė“ (1914), oratorija „Aureole“ (1914), „Tėvynės ašaros. Erškėčių taku“ (1916), „Varpeliai“ (1925). M. Gustaičio eilėse įprasminami simboliai vėliau buvo pamėgti ir kitų poetų. Bangos, vanduo, saulė, žemė, medis, vėjas, laukai, miškai, paukštis, gegutė, lakštingala, liepsnos, naktis, žvaigždė, aušra, duona, ašaros, kraujas, rankos, kryžkelė – įvaizdžiai, būdingi ne tik M. Gustaičio poezijai, bet ir lietuvių liaudies dainoms. Folkloro ir modernizmo suderinamumo poetas bandė siekti eilėraštyje „Iš Pensilvanijos“: „Štai palydovai žibintu, / Švytruojančiu ant jų kaktų, / Nutiesia ilgą relsių kelią. / Kai kur melsvoji kibirkštis – / Elektrinės vielos ugnelė – / Plykst plykst ties mūsų akimis, / Juodus atskleidžia skersgatvius, / Tinklais išsišakojusius.“ Beveik visa M. Gustaičio kūryba siejama su žeme ir su visuomenės reikalais. Pavyzdžiui, knyga „Lietuvos Vyčių dovanėlė“ (1915) iki karo išleista Amerikoje, kur M. Gustaitis važinėjo aukų švietimo reikalams rinkti.

Įspūdinga ne tik rašytojo kūryba, bet ir biografija: kilęs iš pasiturinčių ūkininkų šeimos, mokėsi Marijampolės gimnazijoje, vėliau – Seinų kunigų seminarijoje. 1893 m. Varšuvoje tapo kunigu. Keletą metų dirbo Marijampolėje vikaru iki 1897 m. Vyskupui Antanui Baranauskui leidus, išvyko studijuoti į Vakarų Europą, kur studijavo bažnytinę muziką, teisę, literatūrą, meno istoriją Regensburgo, Romos, Freiburgo universitetuose. Po studijų grįžo į Lietuvą, 1904–1907 m. dirbo mokytoju berniukų gimnazijoje. 1907–1917 m. buvo Marijampolės „Žiburio“ mergaičių progimnazijos direktoriumi. M. Gustaitis bendradarbiavo spaudoje, aktyviai dalyvavo kultūrinėje veikloje. Svarbus M. Gustaičio darbas einant laikraščio „Žiburys“ (1911–1914) redaktoriaus pareigas. Laikraštyje buvo gvildenami švietimo klausimai, buvo rašoma apie lietuvių kooperatinę prekybą. Leistas įdomus leidinio priedas – „Žiburio kalendorius“. Pirmojo pasaulinio karo metais švietėjas pasitraukė į Rusiją (Jaroslavlį), kur rėmė karo pabėgėlius. Ten pat išleido eilėraščių knygą „Sielos akordai“ (1917). Tikriausiai todėl „Sielos akorduose“ tarp eilėraščių atpažįstame į lietuvių kalbą išverstą rusų poeto A. Puškino 1822 m. tremtyje parašytą eilėraštį „Kalinys“ apie požemyje už grotų besikankinantį ir apie laisvę svajojantį belaisvį: „Kalėjimo drėgno besėdint tamsoj, / Erelis, užaugęs erdvybėj liuosoj, / Graudus mano draugas, plasnodams sparnu, / Ties langu maitinas kraujuotu penu. [...] Mes laisvės paukšteliai; jau metas brolyt / Lėkt ten, kur kalnynai snieguoti matyt, / Kur marių bangužė putoja žiedra, / Kur plaukioju vien tik ašai ir audra.“ („Pašaukimas“). M. Gustaičio eilėse gimtųjų kraštų ilgesys ir gamtos motyvai įprasminami iš prigimties laisvo paukščio (erelio), sparnų, laisvės, jūros, kalnų įvaizdžiais. 1918–1927 m. M. Gustaitis galiausiai vėl grįžo į Lietuvą. Iki pat mirties ėjo Lazdijų gimnazijos direktoriaus pareigas.

Sukakus 13 metų po M. Gustaičio mirties, Kaune išleista knyga „Motiejaus Gustaičio raštai“ (1940). Leidinį redagavo ir įžangą parašė V. Mykolaitis-Putinas, kuris knygos pratarmėje M. Gustaitį apibūdina kaip kilnios sielos ir taurios širdies žmogų, poetą, kuriam tinkamiausia poezijos forma – sonetas. Sonetas, pasak V. Mykolaičio-Putino, labiausiai tinka M. Gustaičio kūrybai, nes jo forma – griežta, dėsninga, santūri, lakoniška ir tauri. Pats M. Gustaitis anksčiau teigė, kad sonetas būtent dėl lietuvių kalbos lankstumo iš esmės gali tapti tikru meno kūriniu.

M. Gustaičio kūrybą tarpukariu tyrė ne tik V. Mykolaitis-Putinas, bet ir J. Tumas-Vaižgantas, A. Jakštas, V. Bičiūnas, F. Kirša, K. Berulis. Dauguma kritikų rašytoją laikė literatūros novatoriumi, nes jis kūrė intelektualinę poeziją su naujais vaizdiniais ir posakiais.