Kaunui nuo 1919 m. sausio pradžios tapus laikinąja Lietuvos sostine, mieste nepaprastai atgijo kultūrinis gyvenimas. Dėl istorinių aplinkybių į Lietuvą iš kitų kraštų pradėjo grįžti jauni kompozitoriai, dainininkai, dailininkai, aktoriai: Juozas Tallat-Kelpša, Juozas Naujalis, broliai Mikas ir Kipras Petrauskai, A. Sodeika, A. Kačanauskas, J. Dvarionaitė. 1920 m. rugsėjo 1 d. dienraštis „Lietuva“ informavo, kad į Kauną „per Minską-Vileiką atvyko laukiamas mūsų dainininkas tenoras Kipras Petrauskas, Petrapilio Marijinskos operos artistas“ (1911–1920 m. K. Petrauskas Sankt Peterburgo Marijos teatre įgijo didžiulę sceninę patirtį). Kadangi dar 1920 m. Kaune menininkai turėjo idėją įkurti profesionalią operą, grįžęs K. Petrauskas pradėjo tartis su J. Tallat-Kelpša dėl operos įkūrimo galimybių ir dėl darbo sąlygų. 1920 m. Lietuvių meno kūrėjų draugijos leidinio „Menas“ spalio mėnesio numeryje skelbta, kad „Mūsų muzikininkai ir dainininkai organizuoja operą. Branduolį sudaro K. Petrauskas, J. Tallat-Kelpša, A. Kačanauskas, N. Alšauskaitė, A. Galaunienė, P. Oleka ir kiti. K. Petrauskas prašomas vadovauti operai.“ Buvo dvi galimybės: pristatyti publikai „Faustą“ arba „Traviatą“, kuri buvo pasirinkta dėl finansinių galimybių, kūrinio kompozicijos ir artistų kompetencijos. Pasirinkimą nulėmė ir kūrinio kompaktiškumas. Taip pat sudaryta trijų asmenų operos taryba. Jos nariais tapo K. Petrauskas ir J. Tallat-Kelpša, pirmininku – S. Šilingas. Dėl sudėtingos ekonominės situacijos kultūros srityje K. Petrauskui iš pradžių teko režisuoti operos „Traviata“ spektaklį ir būti jos dirigentu, bei atlikti pagrindinio veikėjo Alfredo vaidmenį. Artistams akomponavo ir už muzikinę dalį buvo atsakingas J. Tallat-Kelpša, chorui vadovavo J. Štarka.

Portr. J. Tallat-Kelpša, dirigentas, parengęs ir dirigavęs pirmąjį „Traviatos“ spektaklį. Iš: Valstybinis operos teatras, 1920–1940 / [redaktoriai S. Santvaras ir J. A. Šaltenis]. – Kaunas, 1940. P. [9].

Krašto balsas. - 1923, Nr. 2, p. [2].

Taigi prieš kone 100 metų 1920 m. gruodžio 31 d. didelėmis K. Petrausko ir jo bendražygių bei kitų menininkų pastangomis Dž. Verdžio operos „Traviata“ premjera diriguojant J. Tallat-Kelpšai įvyko Kaune, Operos ir dramos vaidykloje (dabar – Kauno Valstybiniame muzikiniame teatre, adresu Laisvės al. 91). Ši data laikoma lietuvių profesionalios operos pradžia. Operos pristatymas įvyko šiuose teatro rūmuose. Prieš pakeliant uždangą scenoje S. Šilingas pranešė, kad šiandien sulaukėme tos laimingos ir iškilmingos dienos, kai nepriklausomoje Lietuvoje galima pamatyti pirmąją operą lietuvių kalba...

Jauna opera turėjo unikalų dainininką – Kiprą Petrauską, kuris laikomas lietuvių operos įsteigėju. Anot S. Santvaro, K. Petrauskas puikiai išmanė šią operą, kadangi turėjo puikų sceninį pasirengimą, aukštą muzikinę kultūrą ir nepaprastą talentą. Todėl tarpukario spaudoje žymus tenoras vadinamas lietuvių operos įsteigėju. Per savo karjerą Valstybės teatre artistas atliko apie 80 pagrindinių tenoro partijų. K. Petrausko dėka Kaune dainavo garsusis F. Šaliapinas. Kauno apskrities viešosios bibliotekos Senųjų ir retų spaudinių skyriuje bei portale www.epaveldas.lt skaitytojai gali rasti 1936 m. išleistą lietuvių operos įkūrėjo Kipro Petrausko kūrybinei veiklai skirtą albumą su daugybe nuotraukų, liudijančių įspūdingą tenoro meninę bei visuomeninę veiklą bei draugystę su F. Šaliapinu, kuris buvo ne tik žymaus tenoro scenos partneris, bet ir mokytojas.

Kipro Petrausko 25 metų scenos darbuotės albomas, 1911-1936 / redagavo Jonas Gobužys, Petras Žvangutis, Kostas Radziulis. - Kaunas, 1936. P. [49].

Atspindžiai. - 1921, gegužė, p. [8].

Nors iki 1920 m. gruodžio 31 d. „Traviatos“ spektaklio buvo spėta mašinėle atspausdinti vos 37 programas ir 110 afišų (kurios mūsų dienomis laikomos istorinėmis retenybėmis), į teatrą tada susirinko didžiulė publika; žmonių buvo ne tik visuose kampeliuose, bet ir užkulisiuose. Todėl tą vakarą prireikė netgi milicijos pagalbos. Vis dėlto 1921 m. žurnalo „Trimitas“ 1 numeryje šis įvykis vadinamas meno švente ir aprašomas kaip išskirtinė naujiena: „Gruodžio 31 d. sostinė apvaikščiojo didelę meno (dailės) šventę, nes pirmą kartą teko gėrėtis lietuvių opera. Kam teko dalyvauti operos „Traviatos“ vaidinime, tas ir po šiai dienai dar tebegyvena to džiaugsmo ūpu, kurį sukėlė tasai vaidinimas. Tai buvo tikra meno šventė!“ Apie „Traviatą“ ir vėliau dažnai buvo rašoma periodinėje spaudoje. 1923 m. laikraštyje „Krašto balsas“ rašyta, kad „Traviatos“ vaidinimas 1920 metais visuomenėje turėjo didelę įtaką: „Tuomet mums rodės, tai toks žingsnis padarytas kultūroje, su kuriuo joks kitas negali lygintis.“ Pagrindinius „Traviatos“ vaidmenis 1920 m. gruodžio 31 d. Operos ir dramos vaidykloje lietuvių kalba atliko K. Petrauskas (Alfredas) ir A. Galaunienė (Violeta).

Portr. A. Galaunienė – pirmoji Violeta, dainavusi per „Traviatos“ premjerą 1920 m. gruodžio 31 d. Iš: Valstybinis operos teatras, 1920–1940 / [redaktoriai S. Santvaras ir J. A. Šaltenis]. – Kaunas, 1940. P. [12].

Tačiau reikia pripažinti, kad nebe pagrindo tarpukario „Traviatos“ pradžia spaudoje apibūdinama kaip sunkaus ir vargingo darbo metai. Tada nebuvo nei lėšų, nei reikiamos kvalifikacijos personalo šiam darbui atlikti. Ne paslaptis, kad orkestre buvo ir muzikantų iš restoranų. Artistams neretai repetuoti tekdavo ir su paltais. Dėl sudėtingų finansinių sąlygų Kaune „Traviatos“ premjeros dekoracijos buvo pritaikytos senos, turimos teatre. 1920 m. gruodžio 31 d. vietoje dabartiniuose spektakliuose taip mėgstamų puošnių rūbų moterys vilkėjo savo išeiginėmis suknelėmis, vyrai – savais  arba skolintais švarkais. A. Galaunienė patalynę finalinei scenai vežė iš savo namų. Režisieriaus asistentas A. Zauka leidinyje „Valstybinis operos teatras, 1920–1940“ prisimena: „Teatras drabužių neturėjo. Pirmąją „Traviatą“ turėjom vaidinti savo apdaru apsirengę. Apie epochą, kostiumų stilių niekas negalvojo, tas ir didelio galvosūkio nesudarė – renkis tuo, ką turi, buvo pasakyta. Bet kaklaryšiai režisūrai tikrai nemaža vargo sudarė. Kiekvienas jų atsinešė po visą glėbį, klausinėjo režisierių K. Glinskį, kurį pasirišti, kokį mazgą daryti. Pagaliau režisierius pasakė: „Visi kaklaryšiai gražūs ir geri, visi tinka.“ Bet ar galima po kelis vienu sykiu pasirišti – jau nedrįsom klausti.“

Kadangi opera „Traviata“ sulaukė didžiulio populiarumo, po premjeros ji netrukus antrą kartą buvo parodyta po Naujųjų metų (1921 m. sausio 6 d.). Opera buvo reklamuojama, jos siužetas būdavo glaustai pasakojamas spausdintose reklaminėse brošiūrose – „Traviatos“ programose su artistų bei dainininkų portretais (pavyzdžiui, 1923 m. leidinyje „Lietuvos valstybinis teatras“).

Netrukus skirtingų menininkų sukurtas teatro branduolys įgijo profesionalaus teatro statusą ir juo ėmė rūpintis valstybė. 1922 m. vasario 23 d. jau buvo paskirtas laikinasis Valstybės operos direktorius – juo tapo A. Sodeika, nes nuo tų metų sausio 1 d. opera buvo suvalstybinta. (Iki tol nuo 1920 m. spalio mėnesio Miesto teatras Kauno miesto valdybos sprendimu buvo perduotas Lietuvių meno kūrėjų draugijai). Besiformuojantis Valstybės teatras perduotas Švietimo ministerijos kompetencijai. Tarpukario dvidešimtmečiu Valstybės teatras buvo  vienintelė visiškai valstybės išlaikoma institucija, kuri turėjo vykdyti jaunos valstybės nacionalinio teatro funkcijas.

Valstybės teatras XX a. 3 deš. Atvirukas – iš KAVB fondų.
[https://www.kvb.lt/lt/krastieciams/gallery/540-valstybes-teatras]

1922 m. Valstybės teatro pastatas buvo remontuojamas, todėl operos ir dramos trupėms teko dirbti ne teatro pastate Laisvės alėjoje, o Tilmansų salėje (Kaunakiemio g. 9, Kaune). 1922 m. gruodžio 31 d. čia netgi buvo atlikta tradicinė opera „Traviata“, be to, Tilmansų salėje taip pat yra koncertavęs K. Petrauskas ir A. Galaunienė. J. Stumbras leidinyje „Valstybinis operos teatras, 1920–1940“ apie teatro remontą sakė: „Nutaria daryti teatro remontą. Mus laikinai iškelia dirbti Tilmanso salėn. Žiema, krosnis prikūrenta, kad net prisiliesti negalima. O už kelių žingsnių šaltis drebina triko aptemptas kojas, dekoltė, mėlynuoja rankos. Čia pat didelės skylėtos scenos durys tiesiai į gatvę. Be galo ankšta, tvanku.“ Senasis teatro pastatas tarpukariu rekonstruotas du kartus (1923 m. ir 1930 m.). Baigus Valstybės teatro remontą, visą tarpukario laikotarpį materialinės Valstybės teatro sąlygos gerėjo. Knygoje „Tarpukario Lietuva“ (2007) teigiama, kad atnaujinti rūmai teatre kūrė ypatingą atmosferą. Opera laikyta savotišku kultūros bastionu, nes rodė visos šalies kultūros ir meno pažangą.

Literatūros šaltinių sąrašas
1.    Atspindžiai. - 1921, gegužė, p. [8].
2.    Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje : svarbiausi pastatai ir jų kūrėjai (1843-1915) / Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė.  – Kaunas, 2001.
3.    Kipro Petrausko 25 metų scenos darbuotės albomas, 1911-1936 / redagavo Jonas Gobužys, Petras Žvangutis, Kostas Radziulis. – Kaunas, 1936.
4.    Krašto balsas. – 1923, Nr. 2, p. [2].
5.    Lietuva. – 1920, rugsėjo 1 d., p. 1.
6.    Lietuvos valstybinis teatras : [reklaminis leidinys]. – [Kaunas], [1923].
7.    Lietuvos žinios. – 1923, Nr. 2, p. 3.
8.    Menas. – 1920, Nr. 2, p. 15.
9.    Muzika. – 1925, Nr. 3, p. 1.
10.  Muzikinis Kaunas, 1920-1940 / Ona Narbutienė. – Kaunas, 1992.
11.  Teatras / Martynas Petrikas // Tarpukario Lietuva. – Kaunas, 2007. P. 140-143.
12.  Trimitas. – 1921, Nr. 1, p. 31.
13.  Valstybės teatras. Tautą burianti muzika. – Kaunas, 2018.
14.  Valstybinės operos kūrimosi bruožai (iš J. Tallat-Kelpšos ir St. Šilingo atsiminimų) // 7 meno dienos. - 1930, Nr. 61, p. 8-10.
15.  Valstybinis operos teatras, 1920–1940 / [redaktoriai S. Santvaras ir J. A. Šaltenis]. – Kaunas, 1940.

Medžiagą parengė Svetlana Izajeva
Maketavo Monika Lukoševičienė