Spausdinti šį puslapį

Skyriuje – pasakojimai apie Juozo Tumo-Vaižganto asmenybę, knygas ir kalbą

Paskelbtas Naujienos
Skaityti 378 kartai

Vasario 25-osios popietę bibliotekoje gausu buvo lermo. Bet ne pabaldos ar kokios ūlionės čia buvo kaltos – į Senujų ir retų spaudinių skyrių pasakojimų apie Juozą Tumą-Vaižgantą susirinko paklausyti gausus būrys Juozo Tumo-Vaižganto progimnazijos mokinių ir ištikimų skyriaus skaitytojų.

Lermas (triukšmas), pabalda (nenuorama), ūlionė (linksmybė) – tai tik keli Vaižganto „Pragiedruliuose“ vartoti žodžiai, kurių reikšmę spėliojo renginio žiūrovai. Į „Popietę su Vaižgantu“ susirinkę lankytojai klausėsi istorijų apie įžymųjį kunigą, rašytoją, visuomenės veikėją ir vieną žymiausių jo kūrinių – „Pragiedrulius“. Susirinkusieji taip pat susipažino su skyriuje eksponuojamomis parodomis „Autografuotos knygos: Vaižganto ir Vaižgantui“, „Vaižganto asmenybės blyksniai“ ir „Vaižganto „Pragiedruliai“ kalbininkų akimis“.

Renginyje paminėtos Lietuvių kalbos dienos, kurios vyksta nuo vasario 16 d. iki kovo 11 d. Kalbėti apie Vaižgantą ir jo kūrybą per Lietuvių kalbos dienas iš tiesų tinka. Dėl „Pragiedrulių“ kalbos išskirtinumo, gyvumo bei originalumo abejonių nekilo nei prieš beveik šimtą metų, nei dabar, o žvelgdami į šio kūrinio tekstą ir tuometinius kalbininkų atsiliepimus, kartu galime stebėti ir tam tikrą lietuvių kalbos bei požiūrio į ją kaitą.

Vyresnioji bibliografė Gabrielė Gibavičienė pristatė „Pragiedrulius“ – bene žymiausią Vaižganto kūrinį, pasakojantį apie sunkią ir ilgą lietuvių kovą dėl lietuviškos spaudos ir Lietuvos laisvės. Renginio lankytojai ne tik susipažino su „Pragiedrulių“ veikėjais, siužetu, metaforomis, kalba – jos gyvumu, ekspresyvumu ir tuometinių kalbininkų požiūriu į ją, tačiau ir galėjo paspėlioti, ką reiškia Vaižganto vartoti tarmiški žodžiai ar skoliniai.

Renginyje daug dėmesio skirta ir Vaižganto gyvenimo „deimančiukams“ – akimirkoms, kurios ryškiausiai ar įdomiausiai suspindo Juozo Tumo gyvenime. Apie tai renginyje pasakojo vyresnysis bibliotekininkas Alvydas Surblys, pateikęs istorijų tiek iš kasdieninio Vaižganto gyvenimo, tiek iš jo ilgo ir nenuilstamo darbo Lietuvai. Jo pasisakymas spektaklio metu Valstybės teatre 1923 metais, siekiant apginti įkalintą A. Smetoną, pasakojimai apie augintinį šunį Kauką, kuris buvo tapęs miesto simboliu ir kuriam Vaižgantas netgi parašė nekrologą – tai istorijos, atskleidusios įvairias šios iškilios asmenybės puses. Bibliotekininkas taip pat pristatė autografuotas Vaižganto ir Vaižgantui dovanotas knygas, saugomas Senųjų ir retų spaudinių skyriaus fonde ir eksponuojamas minėtoje parodoje „Autografuotos knygos: Vaižganto ir Vaižgantui“ – tai ir jo „Raštų“ III tomas (1922) su autografu Jėzuitų gimnazijai, ir poeto Antano Miškinio dovanota knyga „Balta paukštė“ (1928) su dovanojimo įrašu Vaižgantui.

   


Sužinoti daugiau istorijų ir įdomių faktų apie Juozą Tumą-Vaižgantą, pamatyti jam priklausiusias knygas bei pasižvalgyti po ryškias jo gyvenimo akimirkas nuotraukose kviečiame aplankant Senųjų ir retų spaudinių skyriuje (K. Donelaičio g. 8) eksponuojamas parodas:
„Vaižganto „Pragiedruliai“ kalbininkų akimis“ (eksponuojama II a. skaitykloje, iki 04 01)
 „Vaižganto asmenybės blyksniai“ (eksponuojama II a. laiptų aikštelėje, iki 06 01)
„Autografuotos knygos: Vaižganto ir Vaižgantui“ (eksponuojama II a. fojė, iki 06 01)

Parengė vyresn. bibliografės Gabrielė Gibavičienė ir Austėja Krištaponytė

Atnaujinta 2019-03-04 17:01