„Eglė žalčių karalienė“ XIX amžiuje ir šiandien

Visų žinoma ir mėgstama, kone seniausia lietuvių liaudies pasaka yra „Eglė žalčių karalienė“. Siužetas daugumai žinomas iš knygų, vaidinimų, Salomėjos Nėries posmų. Bet ar žinome, kaip per šimtmečius keitėsi ši pasaka?

XIX amžiaus pradžioje periodiniuose leidiniuose lenkų kalba „Wiadomości Brukowe“ („Gatvės žinios“, 1816–1822), „Dziennik Wileński“ („Vilniaus laikraštis“, 1815–1830) didėjo dėmesys lietuvių literatūrai. Po 1831 m. sukilimo uždraudus periodinę spaudą, iš cenzūros pavykdavo gauti tik leidimus tam tikriems almanachams ar neperiodiniams leidiniams. Viename iš jų (J. Kraševskio leistame almanache „Biruta“) 1837 m. lenkų kalba paskelbta M. Jasevičiaus versta „powiastka“ [pasaka] apie Žaltį ir Eglę. Tai pirmoji užrašyta lietuviškos pasakos publikacija, dar neturėjusi tikslaus pavadinimo („Pasaka, išversta iš lietuvių kalbos“ / „Powiastka, tłumaczona z litewskego“).

Jei tikėsime, kad M. Jasevičius paskelbė folklorinį pasakos variantą, „Eglę žalčių karalienę“ norminti pradėjo J. I. Kraševskis. Jis rėmėsi M. Jasevičiaus publikacija savo lenkiškoje poemoje „Vitolio rauda“ (1840) apie žalčio žmoną ir jos brolius. 1856 m. J. Kraševskio pasakos apie Žaltienę ištrauką į lietuvių kalbą pirmoji laisvai verčia K. Praniauskaitė. Jos „Žalčio motė“ išspausdinta L. Ivinskio „Kalendoriuje“ 1859 m. K. Praniauskaitė savo vertime pamini pasakos veiksmo vietą: „Ant pačio krašto, kur baigias Lietuva“. 1858 m. pats A. Baranauskas „Anykščių šilelyje“ rašo apie ąžuolus ir uosius šalia eglių, kuriuos prisimena „lyg tartum čia žaltienė vyrą apraudojo, / Kai pieno putos vietoj kraujo puta plūdo, / Ir su vaikais iš savo motiniško sūdo [nuosprendžio] / Į medį iš skausmo virto – pati egle tapo, / Jaunučiukus aptaisė vaikus rūbais lapo.“ 1881 m. J. A. Vištelis išleido savo „Vitolio raudos“ (ir žaltienės) vertimą („Wiena syki, wakaropo, Egle su seserim‘s iszejo maudytis i ežera už kiemo“). Taip pat 1924 m. savo vertimą „Žalčio žmona“ pateikė F. Kirša („Vakarui temstant ir Eglė, ir sesės maudytis ėjo kaimų ežerėlin“).

Ši liaudies pasaka buvo pritaikyta ir scenai. A. Fromo-Gužučio parašyta drama „Eglė žalczių karalienė“ pirmą kartą paskelbta 1893 m. „Vienybėje lietuvninkų.“ Dramaturgo darbas jungia pasaką, mitologiją, istoriją, todėl to meto visuomenėje kūrinys buvo sutiktas kaip puikus darbas, pagal kurį buvo vaidinami spektakliai Lietuvoje ir už Atlanto. Vienas ryškiausių lietuvių dramaturgijos pradininkų A. Fromas-Gužutis pasitelkė lietuvių liaudies pasakos „Eglė žalčių karalienė“ siužetą ir sukūrė senovės lietuvių gyvenimo paveikslą, kuriame didžiausias dėmesys tenka bendruomenės gyvenimui ir jo tradicijoms, mitiniams ritualams ir papročiams. Autorius dramą „Eglė žalčių karalienė“ pradeda kaimo bendruomenės susibūrimu Eglės tėvų sodyboje. Bendruomenės papročių ir vaišių aprašymai į antrą planą nustumia pasakos siužetą. Žaltys kaime žinomas kaip jūrų dievaitis, kuris turi padėjėją Gulbį-dievaitį – piršlį ir ryšininką tarp dievų ir žmonių. Šie du dievaičiai stebi ir filosofiškai komentuoja žmonių gyvenimą. Žaltys dramoje vaizduojamas kaip orus, kilnus valdovas, o Eglė antroje dalyje apibūdinama kaip rūpestinga motina ir mylima žmona. Įdomu tai, kad Eglės brolius A. Fromas-Gužutis vaizduoja kaip kaimo bendruomenės atskalūnus, juos galiausiai už baltams švento Žalčio nužudymą baudžia mirtimi – perkūno trenksmu. Žalčio mirtis pateikiama kaip nesusipratimas. Aleksandras Fromas-Gužutis taikliai suformulavo savo parašytos dramos pavadinimą – „Eglė žalčių karalienė“, kuris įsitvirtino lietuvių literatūroje ir žmonių sąmonėje.


Be to, A. Fromo-Gužučio sukurtas siužetinis modelis kaip etalonas vyravo penkis dešimtmečius. 1917 m. Vilniuje „Eglė žalčių karalienė“ pagal J. Strazdą buvo vaidinta Lietuvių konferencijos laiku. 1920 m. kompozitorius M. Petrauskas parašė muziką operai „Eglė žalčių karalienė“. Ši amžininkams įspūdį dariusi opera yra svarbiausias M. Petrausko darbas po „Birutės“.

Pirmoje amžiaus pusėje „Eglė žalčių karalienė“ buvo aktyviai populiarinama ir mokyklose. Ji spausdinta skaitiniuose, metodinėje literatūroje, vaikams skirtuose leidiniuose: Jono Jablonskio parengtose knygelėse „Lietuvių pasakos: vaikų rinkinys“ (1905) ir „Vargo mokyklai“ (1916), Juozo Gabrio-Paršaičio „Skaitymo knygoje“ (1908), P. Klimo vadovėlyje „Skaitymai lietuvių kalbos pamokoms“ (1918). M. Miškinio darbe „Literatūros teorija“ (1939) yra ne tik pasakos tekstas, bet ir pateikta glausta liaudies kūrinio analizė. Anot M. Miškinio, mitas neatsitiktinai pateko į šią pasaką kaip neaiškus praeities atgarsis, bet sudaro jos užuomazgą ir atomazgą, jis ypatinga nuotaika nudažo visą pasaką.

Tarpukariu ir vėliau lietuvių liaudies pasaka „Eglė žalčių karalienė“ sulaukė dar didesnio literatų dėmesio. Dramaturgo A. Fromo-Gužučio darbo paveikti, dramas parašė J. Augustaitytė-Vaičiūnienė, M. Lukšys, J. Aistis, poemas – Salomėja Nėris, V. Mykolaitis-Putinas („Žilvinas ir Eglė“) ir kiti rašytojai. Eglės ir Žalčio pasakos motyvų yra skirtingais laikotarpiais rašiusių lietuvių rašytojų A. Baranausko, S. Nėries, K. Bradūno, S. Gedos eilėse. Pavyzdžiui, H. Radauskas 1935 m. išleistoje poezijos knygoje „Fontanas“ eilėraštyje „Pasaka“ rašo: „O Eglės broliai dalgiais sukapoja / Jos vyrą Žaltį jūros pakrašty. [...] Klausau, ką pasaka man gieda kaip lakštingala, / Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu“. XX amžiuje „Eglė žalčių karalienė“ buvo suprantama kaip įstabus tautos kūrinys, reikšmingas augančios kartos švietimui, vėliau – kaip meno vertybė.

Pasakoje akivaizdi paralelė tarp žmonių ir augalų, kuriais tie žmonės pavirto: trys Eglės sūnūs, nepabūgę brolių grasinimo ir smurto, dabar yra patys stipriausi Lietuvos medžiai (ąžuolas, uosis ir beržas), silpnoji mergaitė – nuolat būgštaujanti drebulė, o pati žalčių karalienė tapo vyro ir brolių auka. Ji kantriai kentėjo visus likimo smūgius, bet nepakėlė paskutinio, – tapo žiemą ir vasarą žaliuojančia egle, turinčia visada prisiminti graudų savo ir artimųjų likimą.

Apie šios pasakos senumą kalba ir slapti burtų žodžiai, kuriais Eglė, grįždama iš tėvo namų, turėjo prisišaukti savo vyrą: „Žilvine, Žilvinėli! / Jei tu gyvas, pieno puta, / Jei negyvas – kraujo puta“ [J. Augustaitytė-Vaičiūnienė, 1982]. Šie burtažodžiai išlaikė savo senovinę formą, suteikia pasakai realumo. Visi pasakos veikėjai – gyvi ir mums suprantami žmonės su jiems būdingomis savybėmis. Netgi pats žalčių karalius savo jausmais nesiskiria nuo kitų pasakos veikėjų ir nepanašus į tas galingas būtybes, kurių daug kitose stebuklinėse pasakose. Eglės santykiai su savo šeima ir tėvais, broliais ir seserimis, tėviškės ilgesys ir brolių nenoras antrą kartą išleisti Eglę iš namų – visa tai teikia pasakai psichologinio realizmo požymių. Pasakos veikėjų nuotykiai dažniausiai baigiasi laimingai, tik šios pasakos pabaiga yra liūdna. Liūdnas Žalčio šeimos likimas derinamas su liūdnu visos pasakos tonu. Liūdna nuotaika čia auga, kol pasiekia savo viršūnę. Pasakos pabaigoje vėl girdime buriamuosius žodžius, tik jie skamba ne rūsčiu prakeikimu Drebulei, išdavusiai paslaptį ir pražudžiusiai Eglę ir jos vyrą, bet švelniais lyriniais tonais: „Kad tu pavirstum į drebulėlę, / Kad tu drebėtum dieną naktelę, / Kad tau išpraustų lietus burnelę, / Kad iššukuotų vėjas galvelę“[J. Augustaitytė-Vaičiūnienė, 1982].

S. Nėris šią pasaką perkūrė eilėmis (1940), tačiau siužeto nepakeitė, o pasakojimą suskirstė į aštuonias dalis: „Eglė duoda žodį“, „Pagrobta“, „Baltijos dvasia“, „Žemės ilgesys“, „Jie prisiekė“, „Grįžimas tėviškėn“, „Išdavimas“, „Kur namučiai namai“. 1940 m. laikraštyje „Žiburėlis“ rašoma, kad gabios kūrėjos poetišku rūbu apvilkta, ši pasaka tapo dar gražesnė. S. Nėris įnešė daug naujų palyginimų, gražių vaizdų, liaudies žodžių, suteikė jai dar lietuviškesnę dvasią. Paimkim, pavyzdžiui, ir Eglės grįžimą su vaikais į tėviškę: „Pamariu pareina / Eglė su vaikais. / Visi traukia dainą / Žengdami laukais. / Smilgos, ramunėlės / Linksta pakelėm. / Ir vaikų galvelės / Puošiasi gėlėm. / Čia linksmi paukšteliai, / Čia margi drugiai, – / Šnara palei kelią / Plaukianti rugiai.“17

         


Lyginant su 1924 m. išleista K. Šimonio iliustruota knyga „Eglė žalčių karalienė“, S. Nėries poemoje „Eglė žalčių karalienė“ (1940) pagrindinės veikėjos žodžiuose Drebulei švelnių tonų itin mažai: „Būk prakeikta! ... Deja! / Išdavikė dukra! / Virski drebule tu! / Visais lapais drebėk! / Paukštis joks nenutūps / Prie tavęs, nečiulbės. / Tešukuos, tegu raus / Vėtra plaukus piktai! / Tegu lietūs išpraus / Tau veidelį baltai!“ Sūnus pavertusi medžiais (ąžuolu, beržu ir uosiu), S. Nėries Eglė baigia savo istoriją liūdnais žodžiais: „Man prie šono linguos / Čia sūnai milžinai. / Priešais jūra banguos / Amžinai, amžinai...“


Senųjų ir retų spaudinių skyriuje „Eglės žalčių karalienės“ variantų galima rasti įvairiose enciklopedijose, poezijos knygose, literatūros vadovėliuose. Tarp daugybės bibliotekoje turimų leidinių matome šią 1924 m. išleistą itin gražiais K. Šimonio paveikslais iliustruotą pasaką, liaudies kūrinio motyvais parašytas A. Gužučio-Fromo, J. Augustaitytės-Vaičiūnienės dramas, periodinius ir kitus leidinius. Ne tik rašytojai, bet ir kitų meno šakų (operos, baleto, dailės, grafikos, skulptūros) kūrėjai savo kūrybinius ieškojimus grindė šios pasakos motyvais. Šios pasakos pagrindu parašyta poemų, dramų, kitų prozos ir poezijos kūrinių. K. Jurašiūno muzikinė pjesė „Eglė žalčių karalienė“ pirmą kartą buvo suvaidinta 1946 m. (režisierius – Juozas Gustaitis) per Muzikinės komedijos teatro atidarymą Klaipėdoje. Pokariu šis spektaklis sulaukė neregėto susidomėjimo. 1960 m. Palangoje  pastatyta bronzinė Eglę ir Žaltį vaizduojanti R. Antinio sukurta skulptūra nuolat primena mums šią unikalią lietuvių liaudies pasaką. Mūsų laikais „Eglės žalčių karalienės“ istorija tęsiasi.

Literatūra

Anykščių šilelis / vys. Ant. Baranauskio. - 1905.
Eglė žalczių karalienė / dramatas keturiůse apsireiszkimůse, paraszytas isz Lietuvos dėjų Aleksandro Gużuczio. - 1893.
Eglė žalčių karalienė / Juzė Augustaitytė-Vaičiūnienė. - Chicago, Ill., 1982.
Eglė žalčių karalienė: lietuvių pasaka / paveikslai K. Šimonio. - Šiauliai, 1924.
Eglė žalčių karalienė / Salomėja Nėris. - 1940.
Eglė Žalčių karalienė : šešių aktų opera / Mikas Petrauskas. - So. Boston, Mass., 1924.
Fontanas : eilėraščiai / Henrikas Radauskas. - 1935.
Katalogas iszleistų knygų "Vienybės lietuvninkų" ir visų kitų lietuviškų spaustuvių gaunamų pas J.J.Pauksztį ir Co. - 1900.6.  
Lietuviškoji enciklopedija. [T.] 7. - Kaunas, 1939.
Lietuvių enciklopedija. - Boston, 1953. P. 155-156.
Lietuvių literatūra / Motiejus Miškinis. - Kaunas, 1939.
Mūsų knygos // Žiburėlis.- 1940, Nr. 16, p. 302.
Pasaka "Eglė žalčių karalienė". T. 4: Tyrinėjimai, kitos žinios. - 2008.
Pasaka "Eglė žalčių karalienė". T. 5: Variantai grožinėje literatūroje. [Kn.] 1. - 2013.
Pasaka "Eglė žalčių karalienė". T. 6: Variantai grožinėje literatūroje. [Kn.] 2. - 2013.
Vitolio rauda : giesmės iš Lietuvos padavimų / J.I. Kraševskis. - Kaunas, 1924. - P. 71-87.
Žalčių karalienė : 5 veiksmų drama / Motiejus Lukšys. - Kaunas, 1940.

Atnaujinta 2019-01-11 15:36