Rašytojo, švietėjo ir kunigo Antano Tatarės didaktiniai leidiniai

Paskelbtas Naujienos
Skaityti 53 kartai

Antanas Tatarė (1805–1889) – pirmasis Užnemunės lietuvių rašytojas, vikaras, švietėjas, kurio beletristika XIX amžiaus pabaigoje – XX a. pradžioje plačiai paplito Lietuvos kaime. Patys kūrybiškiausi 15 metų praleisti Lukšiuose, kur A. Tatarė parašė tris knygas: „Žyburys rankoje dūšios krikščioniškos“ (1848), „Pamokslai išminties ir teisybės" (1836) ir „Tiesiausias kelias ing dangaus karalystę“ (1853). Iš jų tik antroji – grožinės prozos knyga, kitos dvi – religinės.


Nuo 1855 m. A. Tatarė dirbo Sintautų klebonu. [1] Apkaltintas rėmęs 1863 m. sukilimą, buvo ištremtas į Penzos guberniją. 1871 m. grįžo iš tremties ir apsigyveno Lomžoje. Ten 1889 m. jis mirė ir palaidotas. Po A. Tatarės mirties Amerikoje išleista dar viena jo beletristikos knyga „Pamokslai gražių žmonių“ (1900), kurios rankraštis buvo parengtas spaudai 1849 m., bet dėl nežinomų priežasčių tada neišleistas. Knygos rankraštį 1887 m. Sintautuose aptiko ir į Ameriką išsiuntė literatūros tyrinėtojas E. Volteris. Ši knyga – vertingiausia literatūros istorijos požiūriu. Anot M. Puodžiukaitienės (2005), jei šis veikalas būtų išspausdintas 1849 m., kai jis buvo parašytas, kunigui A. Tatarei priklausytų originaliosios lietuvių prozos ir vaikų literatūros pradininko vardas. Knyga skirta vaikams, ją sudaro trylika apsakymų ir nebaigta apysaka „Kvašius“. Pirmuosius apsakymus galima laikyti vaikų literatūros užuomazga. Tai trumpi, gyvai papasakoti įvykiai, artimi vaikų pasauliui [7, p. 31]. Rašytojo kūrybinis palikimas – gana didelis ir net neaišku, kiek dar buvo neišleistų rankraščių ir koks jų likimas.


A. Tatarė rūpinosi švietimu, norėjo, kad žmonės, išmokę skaityti, laisvalaikį praleistų skaitydami naudingas ir pamokančias knygas. Jis pirmas Sūduvoje ėmė rašyti lietuviškas knygas.  Jo raštai remiasi gyvąja žmonių kalba, juose daug vaizdingų posakių ir patarlių. Jaunystę būsimasis kunigas ir rašytojas buvo praleidęs kaime, tėvų namuose, todėl ir galėjo suprasti kaimo žmonių gyvenimą. Jis dvidešimt metų dirbo vikaru įvairiose parapijose, gyveno paprastų žmonių rūpesčiais ir reikalais. Matydamas, kaip liaudžiai stinga knygų, pats ėmė rašyti ne tik religinio, bet ir pasaulietinio turinio knygas.


Anot J. Būtėno [3], Tatarė raštuose vartojo gimtąją tarmę, todėl jo darbai buvo suprantami visiems aukštaičiams. Tada bendrinės raštų kalbos nebuvo, tad jis pirmas suvalkiečių tarmę įvedė į lietuvių literatūrą visai nenumatydamas, kad jai lemta tapti bendrinės lietuvių kalbos pagrindu, kad iš A. Tatarės gimtojo Rygiškių kaimo bus kilęs Jonas Jablonskis, kuris suvalkiečių tarmę laikys pagrindu visai lietuvių raštijai.


Pasaulietinio turinio raštais A. Tatarė siekė paveikti žmonių protą ir jausmus. Įvairiais švietimo ir knygų platinimo klausimais jis susirašinėjo ir su vyskupu M. Valančiumi [3]. Kunigo Tatarės darbas „Žiburys rankoje dūšios krikščioniškos ing amžiną ir ščeslyvą gyvenimą, t. y. trumpas išguldymas mokslų vieros šventos katalikiškos“ (1848) išspaustas Suvalkuose. Tai laisvas vertimas anuomet plačiai žinomų lenkiškų maldų knygų. A. Tatarė knygos prakalboje sako, jog rašo šias knygas tam, kad žmonės skelbiamąjį bažnyčios mokslą galėtų sau namuose atkartoti.


Religinėje knygoje „Tiesiausias kelias ing dangaus karalystę“ (1853) daugiausia vietos skirta Dešimties Dievo įsakymų aiškinimui. Rašytojas čia smerkia to meto žmonių ydas: prietaringumą, girtuokliavimą, neaplenkia ir pypkininkų. M. Gustaitis savo monografijoje A. Tatarę vadino švietėju.


Žymiausią švietėjo knygą „Pamokslai išminties ir teisybės“ (1836) sudaro verstos Ezopo, Fedro, Ž. de Lafonteno, S. Trembeckio, I. Krasickio, A. Naruševičiaus, I. Krylovo ir kitų autorių pasakėčios, sakmės, apysakos, parašytos proza. Ši knyga buvo labai populiari tuometinėje visuomenėje: ją mielai skaitė valstiečiai ir negausi inteligentija, todėl ji buvo išleista pakartotinai dar tris kartus. Anot B. Brazdžionio, skaitytojai pasakėčias vadino „paukštinėmis“, „gyvulinėmis“ ir „baikomis“ dėl to, kad jose daugiausia yra palyginimų iš paukščių ir gyvulių gyvenimo. [2]  


„Pamoksluose“ rašytojas A. Tatarė žavisi gražiais, darbščiais žmonėmis, sielojasi dėl labiausiai paplitusių ydų: pavydo, tinginystės, pasipuikavimo. Žinomos pasakėčios „Skruzdėlėlė ir žiogelis“ moralas: „Pakolei jaunas esi, užsidirbk, o užsidirbęs nepraliustavok [neišleisk], ale ant savo senatvės ir ant sunkių metų atmindamas, pasikavok [taupyk], kad nereiktų ubagautie“. Pasakėčia „Šnekutis ir gegutė“ užbaigiama šia sentencija: „Ne tas bus pagirtas, kuris patsai girsis, ale tas, kuris per savo gražius darbus užsipelnys, idant gadnas [tinkamas] būtų pagirtu“. Pasakėčių pamokslai daug kur skirti vaikams, pavyzdžiui, kūrinio „Žmogus ir sveikata“ moralas – kreipimasis į vaikus: „Vaikučiai! Turėkite razumą [išminties], šenavokite [saugokite] sveikatą savo“. Pasakėčios „Asilas“ autorius sako: „Kas nori pavalgintie gardžios duonutės, tegul netinginiauja kaip asilas“, „Kad tau gerai pasiveda, nepasikelk ing puikybę“ („Žirgas ir asilas“). Pasakėčios „Gervė ir varna“ autorius mus moko: „Netikėk kiekvieno žmogaus žodžiais. Pasaulyje pilna klastos, reikia būti atsargiam“. Nors pasakėčių siužetai pasiskolinti, tai nesumažina knygos vertės, nes skolintis siužetus tais laikais buvo įprasta. [6, p. 8]


Be to, kai kurias pasakėčias A. Tatarė pritaikė lietuvių valstiečio suvokimui. Jis pasakoja įtikinamai, veržliai kaip ir M. Valančius. Pavyzdžiui, Ezopo „Lapė ir vynuogės“ A. Tatarės knygoje virto pasakėčia „Laputė ir raumeninė dešrelė“. Joje vaizduojama išalkusi laputė, kuri atbėgo į kaimą ir užkopė ant vargšo žmogaus bakūžės lubų, kur buvo sukabintos dešrelės, tačiau jai niekaip nepavyko jų pasiekti, nors ir labai stengėsi. Tai matė vilkas, kuris lapę sutikęs girioje, jos paklausė, ar skanios buvo dešrelės. Laputė atsakė, kad jų visai nenorėjo, ten buvo ne dešrelės, o pakabintos virvės. Pasakėčios moralas: „Labai dažnai ne vienas taip kalba, kai stengdamasis nieko nelaimi“. Pasakėčių pavadinimai pabrėžia jų didaktinę paskirtį. Jau ir taip aiškus moralas pakartojamas ir pasakėčios pabaigoje. A. Tatarės moralas ilgas, primena nedidelį pamokslą, siužetas artimas didaktiniam apsakymui. Svarbiausia čia – didaktiškumas, etinių vertybių sklaida, teigiamo elgesio ugdymas. Autorius skatina skaitytojus būti sąžiningais, teisingais, darbščiais, blaiviais, dievobaimingais, kukliais, gerbti kitus.


Senųjų ir retų spaudinių skyriuje galima rasti šiuos kunigo, rašytojo ir švietėjo A. Tatarės veikalus: „Pamokslaj iszminties ir tejsibes iszguldineti priliginimajs galwocziu wisu amziu del Lietuvos wajkielu“ (1836), „Pamokslai gražių žmonių“ (1900), „Pamokslai išminties ir teisybės, išguldinėti galvočių visų amžių dėl Lietuvos vaikelių“ (1899), „Tiesiauses kieles ing dangaus karaliste“ (1853), „Žyburys rankoje duszios krykszczioniszkos kielaujentczios ing amžina i szczesliwa giwenima taj yra Trumpas iszguldymas mokslu wieros szwentos katalikiszkos“ (1848). Tarp leidinių yra ir M. Gustaičio darbas „Kunigas Antanas Tatarė“ (1913).


A. Tatarės raštai tapo retenybėmis, todėl 1987 m. „Vagos“ leidykla išleido knygą „Pamokslai išminties ir teisybės“, kur išspausdintos ne tik anksčiau paminėtos knygos, bet ir  Vilniaus universiteto archyvuose rastas rašytojo rankraštis „Šventa ir pagirta roda“. 2016 m. Kaune išleistas rinkinys „Lietuvių pasakėčios“, kuriame šalia K. Donelaičio, L. Rėzos, S. Stanevičiaus, S. Daukanto ir kitų autorių paskelbtos žinomiausios A. Tatarės pasakėčios. Švietėjas  savo kūryba turtino lietuvių vaikų prozą, brėžė platesnius jos horizontus. R. Keturakio teigimu, pasakėčioje vis mažiau dėmesio kreipiame į jos bruožus ir rūbus, į tūkstantmečių paliktas žymes, taigi – vis mažiau mus domina pasakėčios išorė. Mums svarbesnė tampa galia, paverčianti iš amžių glūdumos mus siekiančią išmintį jau XXI amžiaus išmintimi. [8, p. 7]

   


Literatūra
1.  Biržiška, V. Aleksandrynas. T. 3, 1965, p. 154-155.
2.  Brazdžionis, B. Lietuvių vaikų literatūra. // Žiburėlis, 1942, nr. 19-20, p. 318-319: http://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1B0002483607 [žiūrėta 2018-11-27].
3.  Būtėnas, J. Kun. Antanas Tatarė // Naujoji Romuva, 1939, nr. 51-52, p. 952: http://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1B0002137933 [žiūrėta 2018-11-27].
4.  Jurevičius, J. Antanas Tatarė. Kūrybos ir raštų bibliografija. Vilnius, 1994.
5.  Gustaitis, M. Kunigas Antanas Tatarė: jo gyvenimas ir charakteristika. Vilnius, 1915: http://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1R0000040490 [žiūrėta 2018-11-27].
6.  Klimašauskienė, I.; Maskuliūnienė, Dž.; Poškus, S. Lietuvių apsakymas vaikams: didaktizmo modifikacijos. Šiauliai, 1997.
7.  Puodžiukaitienė, M. Rašytojas ir švietėjas kunigas Antanas Tatarė: biografinė apybraiža. Kaunas, 2005.
8.  Sasnauskas, P. (Sud.). Lietuvių pasakėčios. Kaunas, 2016.
9.  Tatarė, A. Tiesiauses kieles ing dangaus karaliste. Suvalkai, 1853: http://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1R0000047620 [žiūrėta 2018-11-27].
10. Tatarė, A. Pamoksłaj iszminties ir tejsibes iszguldineti priliginimajs gałwocziu wisu amziu deł Lietuwos wajkielu. Suvalkai, 1851: http://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1B0003043109 [žiūrėta 2018-11-27].
11. Tatarė, A. Pamokslai iszminties ir teisybes, iszguldinėti galvoczių visų amžių del Lietuvos vaikeliu. Chicago, 1899: http://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/SAVB/C150000390555 [žiūrėta 2018-11-27].
12. Tatarė, A. Pamokslai gražių žmonių. Shenandoh, 1900: http://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1B0003732972 [žiūrėta 2018-11-27].
13. Vanagas, V. Lietuvių pasakėčia. Vilnius, 1978.

Atnaujinta 2018-12-03 16:51