Jaunimo laikraštėlių kolekcijos skaitymas – jau ir nuotoliniu būdu!

Paskelbtas Naujienos
Skaityti 207 kartai

KAVB Senųjų ir retų spaudinių skyrius pristato tik nedidelę turimo dokumentinio paveldo dalį – nuo 1918 m. ir vėliau leistus jaunimo leidinius (laikraštėlių kolekciją), skelbiamus milžiniškame skaitmeniniame lobyne www.epaveldas.lt. Nors moksleivių ir jaunimo spauda buvo gausi tarpukariu, tačiau dėl turinio ir išleidimo būdo išskirtiniai „Aušros“ mergaičių gimnazijos laikraštėlis „Živilė“ (1929) ir jaunimo laikraštis „Viturėlis“ (1918) – svarbi šiame tekste pristatomos laikraštėlių kolekcijos dalis.  Kolekcijai taip pat priklauso leidiniai „Po garo slėgimu“ (1934), „Švintantis rytas“ (1934), „Romuvos mintis“ (1938–1939).

Jaunimo žurnalas „Viturėlis“ buvo leistas 1918 m. Nors šiuo laikotarpiu Lietuvos visuomenė nebuvo labai raštinga ir dar net nebuvo Lietuvių kalbos žodyno (1924-1925), „Viturėlio“ ketvirtame numeryje jau buvo aptariami ne tik kalbos kultūros ir svetimybių klausimai, bet ir rašoma apie jaunimo auklėjimą; laikraštėlyje taip pat paskelbti kai kurie juokai ir mįslės: „Dabar gi, prisižiūrėkime, ar mes kalbėdami lietuviškai kalbame grynai“, „Jaunime, gana vakaruškų, gana daužymosi per naktis. Imkime į rankas „Pavasarį“ ar kitokią gerą knygą. O iš to laikraščio semkime naudą sau ir ruoškime garbę mūsų tėvynei Lietuvai“, „Be dūšios, be kvapo, visą tiesą pasako (Laikrodis)“.

Viturėlis“ nebuvo spausdinamas, o buvo dauginamas rankiniu būdu (yra rankraštis) – leidinio egzemplioriai buvo perrašomi ranka naudojant rašalą. Įdomu tai, kad leidinio tikslą redakcija nurodė tik ketvirtajame numeryje rašydama skaitytojams atsisveikinimą: „Štai jūsų „Viturėlis“ išskrenda, nes laikas priėjo. Per šiuos keturis mėnesius jis jums rodė ir stengėsi įtikinti, kas yra geresnio, doresnio, kas pas mus turi įvykti, kas prasišalinti, bet jūs to negirdėjot. Bet jis už tą nepyksta, nes žino, kad viskas savoj eilėj. Todėl dabar išskrisdamas sako „Sudieu“ ir linki viso gero ir tą kas buvo rašyta turėti už tiesą ir elgtis taip, kaip nurodyta. Tuomet jo tikslas bus pasiektas. Sudieu.“ Tai, kad laikraštėlis buvo nemokamas, yra parašyta leidinio pirmame numeryje (redakcijos kreipimesi į skaitytojus). Vadinasi, šis laikraštėlis ne tik buvo perrašomas ranka, bet ir platinamas nekomerciniams, švietėjiškiems, bendravimo tikslams.

Šiek tiek vėliau, 1929 m. buvo išleistas ir jau mūsų dienomis suskaitmenintas bei elektroninėje erdvėje skaitytojams pateiktas „Aušros“ mergaičių gimnazijos laikraštėlio „Živilė“ numeris. Leidinio pradžioje redakcijos žodžiu bandoma užmegzti ryšį su skaitytojais, apie „Živilę“ rašoma: „Labai norėtume, kad ji visiems patiktų ir ją visi mielai skaitytų. Pasistengsime dėti į ją tik įdomius dalykus, įvairias pasakas, senovės lietuvių daineles, mįsles, galvosūkius. Redakcija“. Šis laikraštėlis yra šapirografuotas rankraštis – jo egzemplioriai, skirtingai nei „Viturėlio“, nebuvo perrašomi ranka, o buvo dauginami šapirografu – prietaisu, kuriame specialiu rašalu buvo užrašomas popieriuje tekstas ir, prie jo spaudžiant švarius popieriaus lapus, gaunamos kopijos. Leidinio tiražas (kaip ir laikraštėlio „Viturėlis“) buvo ypač mažas, todėl visi jo skaitytojai dažnai šiuo leidiniu dalinosi kaip ir „Viturėliu“ – jis buvo perduodamas iš vienų rankų į kitas.

Nežiūrint to, kad tada spausdinimo galimybės buvo ribotos, „Živilės“ turinys pasižymi literatūros rūšių ir žanrų įvairove. Laikraštėlyje greičiausiai buvo skelbiami gimnazisčių kūrybos eilėraščiai, pasakojimai, komedija, pasaka ir pan., pasirašyti įvairiais moteriškais slapyvardžiais: Saulės Dukra, Undinė, Baltoji Vergė, Laukų Vėjelis, Jūrų žvaigždė ir pan. Mokyklose leidžiami laikraštėliai buvo to meto besimokančio jaunimo gyvenimo veidrodis.

1934 m. Aukštesniosios technikos mokyklos  ateitininkų išleistas vienkartinis leidinys „Po garo slėgimu“  pasižymi filosofų, rašytojų (pvz. Maironio), visuomenės veikėjų kalbų ištraukų, sentencijų, liaudiškų posakių gausa: „Gyvenimas – kova, – sako Goethe“, „Sveikam kūne – sveika siela – sako senas graikų posakis“, „Sportas – tarptautinė kalba, kaip yra pasakęs sklandymo mokyklos atidaryme Nidoje V. Gailius“, „Ugnis nekurstoma gęsta“, „Pirmieji blynai priskrudę“. Alytaus valstybinės gimnazijos moksleivių Šv. Sakramento brolijos laikraštis „Švintantis rytas“ – religinės ir filosofinės tematikos rašinių, pasakojimų, eilėraščių bei informacijos apie brolijos veiklą derinys. 1930 m. išleistas leidinys „Romuvos mintis“ turi panašumų su laikraščiais „Po garo slėgimu“ ir „Švintantis rytas“, kadangi visi buvo išleisti nuo 1930 m. ir vėliau, jie nelaikomi rankraščiais – šie mašinraščiai buvo dauginami rotatoriumi. Visi nedidelio tiražo laikraštėliai skelbė ne tik poeziją ir prozą, bet ir atspindėjo moksleivių, studentų kūrybos bruožus, aktualijas, skelbė informaciją apie jaunimo organizacijų  tikslus, veiklą, leidiniuose buvo akcentuojamos krikščioniškosios vertybės.
Laikraštėliai „Viturėlis“, „Živilė“, „Po garo slėgimu“, „Švintantis rytas“, „Romuvos mintis“ buvo reikšmingi leidiniai nežiūrint jų mažo tiražo. Juose buvo skatinama jaunimo kūryba ir saviraiška, ugdoma lietuvių literatūrinė kalba, šalinamos svetimybės, rašant tobulinama lietuvių kalbos gramatika ir rašyba, spausdinta jaunimo grožinė kūryba. Laikraštėliuose nebuvo politikos, tačiau buvo rašoma apie kultūrą ir visuomeninį gyvenimą. To meto besimokančio jaunimo rašinius galima laikyti analitiniais tekstais, kuriuose svarbūs kriterijai yra istorija, literatūra, menas, religija ir etika.

 

Parengė bibliotekininkė S. Izajeva

Atnaujinta 2018-05-30 16:29

Daugiausiai skaityta