Motiejus Valančius kovos už blaivybę kelyje: Juozas Tumas Vaižgantas apie M. Valančiaus „blaivybės gromatas“

Published in Vienos knygos
Read 447 times
Juozas Tumas-Vaižgantas komentaruose knygelės pradžioje pristatė Motiejaus Valančiaus ganytojiškus laiškus, kviečiančius jungtis į blaivybės draugijas –„brostwas“ – ir propaguoti blaivybę. Knygelės įžangoje „Blaivybės gromatos ir „senoji“ Blaivybė“ (p. 1–33) Vaižgantas bandė pagrįsti, kodėl ėmėsi šio darbo – dar kartą išleisti jau anksčiau įvairioje literatūroje ir periodikoje spausdintus M. Valančiaus ganytojiškus laiškus bei pagal išgales aiškintis jų kilmę ir turinį. Nors ir stropiai atlikti, šie komentarai ir pamąstymai palieka nemažai neatsakytų klausimų. Vieni pagrindinių klausimų, į kuriuos atsakymo nerandame ne tik šioje knygelėje, bet ir daugelyje kitų knygų ir straipsnių apie M. Valančių – kas paskatino jį pasukti į blaivybės kelią ir kiek jo propaguotas blaivybės judėjimas yra jo paties, o kiek kitų, anksčiau keltų, idėjų generavimas praktikoje?    
 
 
Literatūros kritikas Juozas Ambrazevičius straipsnyje gražiu pavadinimu „Gyvasis Valančius“ taikliai rašė: „Būkime teisingi ir pastebėkime, kad Valančius ne pats sugalvojo daugelį idėjų: ne jo idėja mokyklas steigti, ne jo blaivybę plėsti, ne jo mokytojų seminariją steigti ir laikraštį leisti. Jis buvo ne iš tų, kurie idėjas kuria, planus sugalvoja, bet iš tų, kurie planus vykdo. Tačiau įvykdyti ne menkesnis nuopelnas kaip sugalvoti.“[1] Kunigas, istorikas, teologijos ir filosofijos mokslų daktaras Kazimieras Giečys savo teologijos daktaro disertacijoje apie  blaivybės draugijas Žemaičių vyskupijoje 1858–1864 m. pagrindžia, kad blaivybės sąjūdžio iniciatyva bent jau formaliai greičiausiai kilo ne dvasininkijos vyresnybėje, o iš „apačios“ – kur nors provincijoje; taip pat aiškina, kur Žemaitijoje prasidėjo blaivybės sąjūdis prieš paskelbiant M. Valančiaus blaivybės „gromatas“.[2] Bet ir jis nepateikia tikslaus atsakymo, kas lėmė M. Valančiaus posūkį į blaivybę. Atrodo, kad užteko pasirinkto gyvenimo kelio, jog nuosekliai mokslų siekiantis jaunuolis ne tik pasiektų karjeros dvasininkijoje aukštumų, bet ir užsikrėstų blaivybės idėjomis, sklandžiusiomis Lietuvoje ir užsienyje.  
 
Istorikas Vytautas Merkys knygoje „Motiejus Valančius: tarp katalikiškojo universalizmo ir tautiškumo“[3] pagrįstai teigia: „Vyskupas Motiejus Valančius visuotinai pripažįstamas kaip didžiojo blaivybės sąjūdžio architektas. Tačiau tikra mįslė lieka, kaip jis blaivininku tapo. Atsakymo neduoda nei amžininkai, nei istorikai, rašę apie blaivybę Lietuvoje. Reikia manyti, kad pačią blaivybės sampratą Valančius gavo studijuodamas Vilniaus vyriausiojoje seminarijoje. Juk Vilniaus universiteto racionalizmo šviesa jo gyvenime išsiskleidė plačiu spektru. Tikriausiai alumno Valančiaus akiratin pateko Vilniaus universiteto auklėtinio, laisvųjų menų, filosofijos, medicinos ir chirurgijos daktaro Jokūbo Šimkevičiaus Veikalas apie girtavimą.“ J. Merkio įvardytas didelės apimties, įtaigiai, populiariai ir tuo pačiu moksliškai parašytas Jokūbo Šimkevičiaus veikalas lenkų kalba[4] tikrai galėjo būti dideliu postūmiu M. Valančiaus dvasiniame kelyje į blaivybę. Tačiau nuo postūmio iki praktiško blaivybės idėjų įgyvendinimo turėjo praeiti nemažai metų, o teorinės žinios turėjo pasipildyti praktiniu blaivybės sąjūdžių įvairiuose kraštuose patyrimu. V. Merkys minėtoje knygoje taip pat pagrindžia airių kapucino Teobaldo Matju 1838 m. blaivybės kompanijos ir 1846 m. lokalių blaivybės propagavimo bandymų Lietuvoje – Šiaulėnų klebono Augustino Kybarto ir Šiaulių klebono Ignoto Štacho – įtaką M. Valančiaus blaivybės pažiūrų raidai.[5] Jis taip pat palaiko K. Gečio mintį, kad blaivybės iniciatyva M. Valančiaus blaivybės sąjūdyje kilo iš „apačios“, Palėvenėje ir Kupiškyje. Teiginį jis pagrindžia paties vyskupo žodžiais, išspausdintais jo Testamentinėje gromatoje, kuri publikuojama ir J. Tumo-Vaižganto parengtoje knygelėje:[6] „Vienoj kelionėj 1858 metuose apturėjęs įkvėpimą Dvasios Švenčiausios, idant apsakinėčiau blaivystę, pradėjau skelbti tą dorybę ir pats pirmas kelias dešimtis žmonių įrašiau Palėvenėj į knygas. Paskiau drauge su kunigėliais savo apskelbiau ją po visą vyskupystę.“  
 
Vis dėlto V. Merkys, rašydamas apie girtavimo situaciją Lietuvoje J. Šimkevičiaus knygos pasirodymo metu, tik netiesiogiai užsimena, kad ta situacija galėjo lemti ir asmeninį M. Valančiaus patyrimą – dvaro smuklės stovėjo ir vyskupo gimtajame Nasrėnų kaime bei gretimame Kalnalyje.[7] Tik pats patyręs girtavimo pasėkmes jauname amžiuje, M. Valančius galėjo taip sėkmingai ir uoliai įsijungti į kovą už blaivybę, rodydamas ir asmeninį pavyzdį.  
 
J. Tumas-Vaižgantas, pagrįsdamas M. Valančiaus blaivybės gromatų aktualumą cituoja jo mintį iš Testamentinės gromatos, kuri skamba taip: „Norėčiau ir numiręs dar būti jums naudingas ir būsiu jei, skaitydami tą raštą, išlaikysite perspėjimus tame padėtus.“[8] Iš tiesų M. Valančiaus ganytojiški laiškai „Blaivybės gromatos“, kaip ir jo parengti blaivybės draugijų įstatai,[9] nepraranda aktualumo ir šiais laikais, kai naujiems blaivybės apaštalams panašios idėjos asocijuojasi su vis naujais draudimais. Jie taip pat bando spekuliuoti Valančiaus blaivybės idėjomis, neįsigilindami į 1858 m. pradėtų steigti blaivybės draugijų didžiulio paplitimo, sėkmingos veiklos ir sąjūdžio pralaimėjimo priežastis.  
 
Blaivybės draugijos buvo pirmosios lietuviškos organizacijos mūsų krašte, o kova už blaivybę pirmiausiai asocijavosi su kova už lietuviškumą prieš caro pareigūnų palaikomą girtavimą. 1859 kovo 14 d. blaivybės gromatoje lenkų kalba M. Valančius agitavo: „Panaikinkite visokį vartojimą degtinės ir romo jusu valsčiuose ir namuose, panaikinkite gėrimų pardavinėjimą, pašalinkite priežąstis ir silpnieji bei nesusiturintieji  neturės kame pasigerti  ir į senąją panieką atkristi.“[10] Blaivybės sąjūdžio pradžioje prievarta jungtis į blaivybės brolijas iš tikrųjų nebuvo didelė, o blaivybės įžadai neatrodė labai gasdinantys, juo labiau, kad buvo reikalaujama negerti tik stipriųjų gėrimų (degtinės, romo ir stipraus alkoholinio gėrimo iš spirito ir sintetinių esencijų, vadinamo araku), o vynas, midus ir alus nebuvo draudžiami.  
 
Istorikas Jonas Matusas taip aprašė blaivybės draugijų organizaciją: „Brolijų organizacija buvo grynai bažnytinė. Klebonas darė blaivininkų sąrašą ir įžado pildymui prižiūrėti skyrė vadinamuosius brostvininkus. Dekanas parūpindavo dekanato, o kūrija visos vyskupijos sąrašą. Valančius griežtai reikalaudavo atskaitomybės. Kuris kunigas buvo uolus brolijos platintojas, tą Ganytojas laikė uoliu ir kituose bažnytiniuose reikaluose. Kiekvienoje parapijoje buvo „Blaivių asmenų knyga“. Varnių knygoje įsirašė pats pirmas Valančius, po jo kapitula, sem-jos profesoriai, kunigai, klierikai ir pasauliečiai. Tarnus vyskupas patsai savo ranka įrašė. Iš brolijos narių tebuvo reikalaujama negerti stipriųjų gėrimų.“[11] Kuo toliau, tuo labiau buvo juntama blaivybės prievarta. Net vertinant tam tikrų M. Valančiui pavaldžių kunigų darbą, jų uolumą, didėjo kontrolė dėl blaivybės įžadų laikymosi ir spaudimas įsirašyti į blaivininkų sąrašus, be to, stiprėjo caro valdžios pareigūnų persekiojimas, kurį palaikė pajamų šaltinį praradę smuklininkai žydai ir dvarininkai. Blaivybės draugijos ilgainiui prarado organizacijos, telkiančios lietuvius į kovą už lietuviškumą, vaidmenį. Laisvė prisijungti prie draugijų, kuri lėmė jų plitimą, buvo ir jų žlugimo priežastis, kai savanoriško prisijungimo principas buvo pažeistas, o pirminio patrauklumo nebeliko. 
 
J. Tumas-Vaižgantas į knygelę sudėjo 17 M. Valančiaus blaivybės gromatų: 5 jo ganytojiškus laiškus, skirtus visiems Žemaičių vyskupijos gyventojams; 5 ganytojiškus laiškus, skirtus kunigams; 2 ganytojiškus laiškus dvarininkams; 4 ganytojiškus laiškus Skapiškio ir Kamajų, Grinkiškės, Plungės ir Kupiškio parapijoms; taip vadinamą „Testamentinę gromatą“. Į knygelę neįtraukti jo ganytojiški laiškai blaivybės klausimu Kuršo srities kunigams (1858 spalio 11 d.) ir latviams katalikams lenkų kalba (1859 kovo 14 d., latvių dekanai turėjo patys parūpinti to laiško vertimu ir jį skaityti iš sakyklų). Laiškų komentaruose knygelės pradžioje Vaižgantas aptaria ir jų autorystės klausimą – ar tikrai pats M. Valančius surašė visus tuos laiškus, o galbūt turėjo pagalbininkų. Šiais laikais jau neabejojama, kad nei Simonas Daukantas, nei Juozas Dovydaitis ar M. Valančiaus sekretorius Justinas Dovydaitis tų laiškų rašyti negalėjo – tiek dėl tų laiškų svarbos pačiam M. Valančiui, tiek dėl to, jog „blaivybės gromatos“, kaip teisingai pastebi ir J. Tumas-Vaižgantas, parašytos vyskupui būdingu stiliumi. S. Daukantas greičiausiai net nebūtų norėjęs pagelbėti rašyti „blaivybės gromatų“, nes buvo su M. Valančiumi gerokai apsipykęs, be to, išvyko iš Varnių anksčiau, nei prasidėjo blaivybės sąjūdis. M. Valančius, tapęs vyskupu, pasikvietė S. Daukantą į Varnius bendram darbui, pažadėdamas už tai atlyginti ir duoti pinigų jo Lietuvos istorijos išleidimui. Tačiau savo pažado neištesėjo ir įsižeidęs S. Daukantas ne tik paliko Varnius, bet ir ilgam susipyko su vyskupu. Tai liudijo ir ne itin vienas kito atžvilgiu pagarbūs jų laiškai.[12] 
 
J. Tumas-Vaižgantas taip pat komentuoja ir cituoja po įžanginės dalies spausdinamas „blaivybės gromatas“, bet tai daro neišskirdamas, apie kurią „gromatą“ rašo; tik laiškų dvarininkams komentaruose aišku, kada komentuoja pirmąjį, kada antrąjį laišką. Pats M. Valančius, kategoriškai pasisakydamas dėl žydų, prekiaujančių alkoholiu, kenkimo blaivybės reikalui, laiškuose dvarininkams yra atlaidesnis: akcentuoja pozityvius pavyzdžius, ir agituoja prisidėti prie blaivybės labai nesmerkdamas tų dvarininkų, kurie elgiasi kitaip. Gal taip elgėsi dėl to, kad pats M. Valančius, siekdamas mokslo, pasirinko kilmingą pavardę „Wolonczewski“ ir toleravo lenkų kalbą tiek savo, tiek kitų raštuose.  
 
M. Valančiaus laiškai atskiroms parapijoms rodo tam tikrą jo nusivylimą blaivybės sąjūdžio vaisiais. Pavyzdžiui, 1861 sausio 24 d. laiške Skapiškio ir Kamajų parapijonims vyskupas rašo: „Bet linksmybė mano jau šiandien sumišo, širdis mano baisiai susopo ir krauju aptvino, nesgi nugirdau, kad Skapiškio ir Kamajų parapijų katalikai nebeklauso balso mano ir vėl lenda į velnio žabangus. Patyriau, kad ten svietelis, sulaužęs prižadėjimą, Dievui padarytą, vėl ėmė gerti degtinę ir, kaip senovėje, pagalves pragarui mokėti.“[13] Panašiai rašo ir 1862 gegužės 5 d. laiške Plungės parapijonams: „ <...> Plungės parapijonai, čia pat arti mano šono gyvendami, atkritote į seną paprotį  ir po senovei ėmėte gerti degtinę. Girdžiu jus, į miestelį susirinkus, bačkas to gėralo ištuštinant, tarytum, š. blaivybės anei būta tarpu jusų.“[14]  
 
Blaivybės tema M. Valančius sueiliavo ir keletą giesmių, bandydamas tokiu populiariu būdu patraukti į savo pusę paklydusias aveles. Vieną tokių giesmių, kaip labai išplitusią, knygelės komentarų pabaigoje[15] įdėjo ir Vaižgantas. Giesmė „Ak, tu Dieve Visagalis“ pirmą kartą buvo išspausdinta „Tėvynės sarge“.[16]  
 
Nors blaivybės draugijos vėl atgimė 1908 m. bei aktyviai veikė ir tarpukario Lietuvoje, tačiau M. Valančiui, jei jis tuo metu būtų buvęs gyvas, džiaugtis dėl blaivybės reikalų nelabai būtų kuo. Vien jau faktas, kad Laikinosios sostinės laikais trumpoje M. Valančiaus gatvelėje, Kunigų seminarijos pašonėje, buvo tiek užeigų ir restoranų, jį tikrai būtų papiktinęs; o mes galime pamatyti šmaikščią tą faktą įamžinusią karikatūrą.[17]
 
Literatūra:
1. Gyvasis Valančius / J. Ambrazevičius // Naujoji Romuva. - 1935, Nr. 37/38, p. 660. 
2. Bractwa trzežwosci w diecezji žmudzkiej w latach 1858–1864): Dysertacja doktorska / X. Kazimierz Gieczys. - Wilna: z zasilku funduszu im. Marji Skarbek-Wažynskiej; Sklad glowny w księgarni Sw. Wojciecha, 1935. 
3. Vilnius: Mintis, 1999, p. 334. 
4. Dzieło o pijaństwie / Jakob Szymkiewicz. - Wilno: A. Žolkowski; Druckarnia XX. Pijarow, 1818, 348 p., [18] p. 
5. Motiejus Valančius: tarp katalikiškojo universalizmo ir tautiškumo / Vytautas Merkys. - Vilnius: Mintis, 1999, p. 336. 
6. Žemaičių Vyskupo Motiejaus III Kazimiero Valančiaus-Valančiausko Blaivybės Gromatos / [sudaryta] Juozo Tumo-Vaižganto. - Ryga: [s.n.], 1915, p. 77. 
7. Motiejus Valančius: tarp katalikiškojo universalizmo ir tautiškumo / Vytautas Merkys. - Vilnius: Mintis, 1999, p. 334–335. 
8. Žemaičių Vyskupo Motiejaus III Kazimiero Valančiaus-Valančiausko Blaivybės Gromatos / [sudaryta] Juozo Tumo-Vaižganto. - Ryga: [s.n.], 1915, p. 84. 
9. Apej brostwą blaiwisti arba nusiturieima / [Motiejus Valančius; blaivybės draugijų įstatai]. - Klaipėda: Ed. Waikinis ir Co spaustuvė, 1860: [Šis leidimas pasirodė jau po pirmųjų leidimų Vilniuje uždraudimo]. 
10. Žemaičių Vyskupo Motiejaus III Kazimiero Valančiaus-Valančiausko Blaivybės Gromatos / [sudaryta] Juozo Tumo-Vaižganto. - Ryga: [s.n.], 1915, p. 61. 
11. Valančius / Jonas Matusas // Vairas. - 1935, Nr. 7/8, p. 269. 
12. Jonas Šliūpas apie vaidus Valančiaus su Daukantu / J. Jakštas // Lietuvių tautos praeitis. - Chicago: Lietuvių istorijos draugija, 1984, t. 5, kn. 3/4, p. 147–151. 
13. Žemaičių Vyskupo Motiejaus III Kazimiero Valančiaus-Valančiausko Blaivybės Gromatos / [sudaryta] Juozo Tumo-Vaižganto. - Ryga: [s.n.], 1915, p. 65. 
14. Žemaičių Vyskupo Motiejaus III Kazimiero Valančiaus-Valančiausko Blaivybės Gromatos / [sudaryta] Juozo Tumo-Vaižganto. - Ryga: [s.n.], 1915, p. 71. 
15. Žemaičių Vyskupo Motiejaus III Kazimiero Valančiaus-Valančiausko Blaivybės Gromatos / [sudaryta] Juozo Tumo-Vaižganto. - Ryga : [s.n.], 1915, p. 33. 
16. 1901, Nr. 2/3 B, p. 21. 
17. Vyskupas Valančius pagerbtas … // Diena. - 1935, birž. 2, p. 1. 
 
 
Parodos medžiagą parengė ir vaizdus skaitmenino Alvydas Surblys
Tekstą redagavo Gabrielė Gibavičienė
Vaizdus apdorojo Rita Vaitilavičienė
 
Last modified on Friday, 05 March 2021 16:04