Nostalgiška Alės Rūtos kelionė namo

Published in Naujienos
Read 3161 times

Tada išplaukė iš uosto mano laivas.
Palydėjai tu, ir pasitikt žadėjai tu.
Aš mačiau tik saulę danguje auksinę
Netikėjau tuo, ir aš nepamačiau naktų.

Tada klaidžiojo po jūras mano laivas.
Neradau tavęs, aš jau neberadau tavęs.
Ir nebežinau, kur mane bangos neša,
kas mane parves, kas gi mane namo parves? –


Paklydimas [1]

 


Aplankyti kitas šalis šiomis dienomis galime nebent internete, televizoriaus ekrane ar knygose. Greičiausiai nebuvo tinkamesnio laiko skaityti kelionių užrašus, nei dabar. Itin populiarios kelionių knygos smalsaus keliautojo žvilgsniu padeda pažvelgti į kitas kultūras, tradicijas, žmones, nukelti į tolimas šalis. Tačiau koks keliautojo, kurio kelionės tikslas – jo paties tėvynė, žvilgsnis? Ar smalsumą keičia dėkingumas, ilgesys ar liūdesys? Norėdami atsakyti į šiuos klausimus, pirmiausia nusikelkime į Jungtines Amerikos Valstijas, kur gyveno ir kūrė Alė Rūta.


Alė Rūta (tikrasis vardas – Elena Nakaitė-Arbačiauskienė) yra lietuvių išeivijos rašytoja, 1944 metais pasitraukusi į Vakarus ir studijavusi Vienos universitete, o 1948 persikėlusi į JAV. [2] Lietuvą rašytoja paliko to nenorėdama – kaip pati autorė rašo kelionės tekste, „netikėtai likau už vartų… Buvom išvažiavę į Austriją studijoms ir, sovietams antrą kartą Pabaltijį užplūstant, nebegalėjom sugrįžti.“ [3]


Alės Rūtos kūrybinis palikimas gausus – ji rašė romanus, romanų ciklus, apysakas, noveles, scenos veikalus, poeziją. Pati rašytoja išskyrė tris premijuotus romanus: „Trumpa diena“ (1955), „Kelias į kairę“ (1964) ir „Pirmieji svetur“ (1984). [4] Kaip teigia Valentinas Sventickas, rašytojos proza pasižymi realistinės ir lyrinės tėkmių samplaika, psichologizuotu ir pakiliu pasakojimu. Jos tekstuose vaizduojami egzode atsidūrusių lietuvių jausmai ir refleksijos, o idealistiški patriotiniai siekiai buvo nuolatinė jos kūrybos ir veiklos siekiamybė. [5] Nenuostabu, kad tėvynės ilgesio ir nostalgijos gimtajam kraštui vaizdavimas bei patriotinių idealų puoselėjimas atsispindi ir kelionės į Lietuvą aprašyme „Tarp ilgesio ir tėviškės“ (1987).


Kalbėdama apie autorės romanus „Pirmieji svetur“ ir „Daigynas“ (1987) Ingrida Žindžiuvienė teigia, kad juose „amerikietiškosios“ vertybės susipina su tautinėmis tradicijomis, pagrindiniai romanų veikėjai susikuria savitą, sulietuvintą „amerikietiškąją svajonę“, o šalia jos siekimo atsiranda tautiškumo puoselėjimas, tradicijos, tautinio paveldo saugojimas, JAV ir Lietuvos kultūrų santykis. [6]  Kelionės aprašyme „Tarp ilgesio ir tėviškės“ lieka tik lietuviškoji, tėvynės svajonė – pamatyti, pajausti, apkabinti, numaldyti ilgesį ir širdgėlą.


Kaip kiekvienas idealas dažniausiai yra tiktai gyvenimo gairė, linkmė, bet sunkiai pasiekiamas tikslas, taip ir Lietuva mums liko šviesia šiaurės žvaigžde, kurios daugelis net nebesitikėjome kada nors bepamatyti. [7]


Lyriškas, kaip ir visa autorės kūryba, Alės Rūtos kelionės aprašymas nukelia į XX a. 9-ojo dešimtmečio Lietuvą, vis dar okupuotą Sovietų Sąjungos. 1983 m. įvykusi kelionė buvo planuota ilgai – tą galima suprasti iš ilgos kelionės teksto įžangos, kurioje aprašoma tiek autorės svajonė aplankyti namus, tiek abejonės, tiek kruopštus ir atidus pasiruošimas. Autorei trukdė tiek baimė grįžti į okupuotą šalį, tiek finansinės galimybės, tiek moraliniai klausimai.


<...> pragulėdavau kartais visą naktį užsimerkus, bet atviromis mintimis ir svajonėmis. Važiavau. Ne, dar nevažiavau… Juk pasitraukėm, juk nutarėm negrįžti, kol rusai bus užgožę mūsų tėviškę. Ir vėl vaizduotės žvilgsny rinkdavosi artimųjų veidai <...>. Mačiau pasiilgtą miestą, aikštes, alėjas, mačiau keliukus, vedančius į kaimą, kuriame užaugau. Ir ginčijausi pati su savim, diskutavau galimybes ir negalimybes. [8]


Paštu gavusi reklaminį lapelį, kviečiantį pasinaudoti ekskursijos į Pabaltijį lengvatomis, po ilgų svarstymų, tėvynės ilgesiui nugalėjus abejones, Alė Rūta apsisprendė keliauti. Kodėl tiek daug knygos skiriama būtent apsisprendimo įamžinimui? Galima numanyti, rašytoja norėjo išryškinti ne tik Lietuvos ilgesį, bet ir tam tikra prasme „pateisinti“ savo sprendimą: tekste ryškus ne tik abejonės, baimės, širdgėlos ir ilgesio, bet ir kaltės motyvas – juk autorė keliauja į okupuotą Lietuvą.


Aš apsistojau prie nuosaikiųjų: laikytis išeivio principų, bet neužmiršti mūsų pačių laikinumo ir prispaustųjų okupacijoj brolių jėgų ribotumo. <...> Gimė noras ir viltis kaip nors susisiekti, suartėti, kad vieni kitus prilaikytume. [9]


Alė Rūta, atvirai aprašydama savo jausmus tėvynės atžvilgiu ne tik atskleidžia savo, kaip rašytojos, gebėjimą lyrišku vidiniu monologu formuoti pasakojimą, tačiau ir išeivio, esančio tarp tėvynės ir dabartinių namų, išgyvenimus.


Rašytojos kelionės tikslas – Lietuva, tačiau knygoje autorė trumpai aprašo ir apsilankymą kitose šalyse (Suomijoje, Estijoje ir t. t.), kadangi keliauja iš anksto agentūros suplanuotu kelionės maršrutu. Autorė pabrėžia dokumentų, pinigų, vizų svarbą, apgalvoja kiekvieną detalę ar nesklandumą, su kuriuo gali susidurti pasienyje, taip kurdama gana įtemptą kelionės, o tuo pačiu ir jos teksto, nuotaiką. Ši nuotaika skaitytojui, keliaujančiam kartu su Ale Rūta, suponuoja, kad keliaujama ne pramoginiais ar poilsiniais tikslais – tėvynės aplankymas autorei ne tik būtinybė, bet ir auka. Rašytoja nesijautė saugi, kadangi tuometinei valdžiai buvo žinoma kaip priešiška sovietinei santvarkai.


Pagaliau pro lėktuvo langą išvydus Lietuvą, autorę apima dvejopi jausmai: liūdesys, aplankantis prisiminus šalies skaudų likimą ir džiugesys, išvydus savo tėvynės vaizdus.


O, kaip kitokia ta žemė! Jau pažįstu, jau pažįstu… Tai Rytų Lietuvos miškai <…> kiek tuose miškuose ir miškeliuose jaunų gyvybių palaidota! Kiek karo metu, kiek partizanų, kiek pogrindžio žmonių... [10]


Tai jau ir Vilnius! <...> Jau Vilniaus bokštai ir stogai matyti… Leidžiasi ant jų prietema, bėga prie jų mūsų mintys… Širdys plaka stipriau. Aš tik spaudžiu rankas, ir spaudžiu savo valią… [11]


Šis dvilypumas, jausmų ir būsenų sumaištis, kartais net chaotiškas vidinis monologas išlieka visame kelionės tekste. Keliautoją, kuri Lietuvoje jaučiasi tai sava, tai svetima, ne tik džiugina pamatyti gimtieji kraštai, pažįstami miestai, tačiau ir liūdina okupantų pakeisti vietovių veidai, nebeišlikę tėviškės vaizdai. Gimtosios šalies ilgesio nenumaldo net buvimas Lietuvoje.


Ir man atrodo, kad niekad nebuvau išėjusi, niekad su Vilnium atsiskyrusi. Ši gatvelė Vilniaus senamiesty, man nelabai pažįstama, šis namas naujas; bet man pažįstamas miesto oras, jo šiluma, nakties drėgmė, garsai, balanti brėkšmė... [12]


Dabar… Ko stigo? Kas buvo kitaip? Ko neberadau? – Nežinau. Bet Vilnius man atrodė daug skurdesniu, pasenusiu, sunykusiu. Daugelis namų atrodė – lyg pavargusios, beveik griūvančios lūšnos..Naujieji namai – kažkaip ne vietoj, lyg ne tuo stiliumi <...> [13]


Keliautojos santykis su lietuviais taip pat dvilypis. Sutikti giminės ir draugai – artimi, tačiau tuo pačiu jau ir svetimi.


Jie sėdi ir žiūri visi į mane. Aš nutylu, ir jie tyli. [14]


Kodėl taip nesirišo kalba? Kodėl jie neapipylė manęs klausimais? Kodėl aš jų neklausiau, ar jiems nepasakojau apie savo namus, šeimą? <...> Ar tai tie ilgi nesimatymo metai mus taip atitolino, susvetimino? Nežinau. Nors, kai brolis ką sako, aš negaliu atsigėrėt jo tarmiška šnekta <...> Aš suprantu, ką jis galvoja. <...> Aš žinau, kad mes vieną kitą suprantam. [15]


Nors kelionės aprašyme nevengiama kritikos, abejonių, tačiau lyriškame ir gausiame retorinių klausimų bei nutylėjimų tekste kuriamas šiltas, atviras, kiek liūdnas kelionės pasakojimas. Geriausiai Alės Rūtos teksto „Tarp ilgesio ir tėviškės“ nuotaiką apibūdina žodis nostalgiška. Nostalgija autorės jaunystės Vilniui, idealizuotai, atmintyje amžinai užsilikusiai praeičiai, nepriklausomai tėvynei – tokiu ilgesingu žvilgsniu Alė Rūta veda skaitytoją po 1983-ųjų Lietuvą.

Literatūra:

  1. Rūta-Nakaitė, A.  Be tavęs. Stuttgart: Antanas Urbonas, 1946, p. 21.
  2. Kubilius, V. Alė Rūta. Visuotinė lietuvių enciklopedija [interaktyvus]. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2018 [žiūrėta 2021 03 29]. Prieiga per internetą: https://bit.ly/3wjwNEA
  3. Rūta, A. Tarp ilgesio ir tėviškės. London: Nida, 1987, p. 10.
  4. Sventickas, V. Alė Rūta. Lietuvos rašytojų sąjunga [interaktyvus]. 2012 [žiūrėta 2021 03 30]. Prieiga per internetą: https://bit.ly/3uj7ikO
  5. Sventickas, V. Alė Rūta. Lietuvos rašytojų sąjunga [interaktyvus]. 2012 [žiūrėta 2021 03 29]. Prieiga per internetą: https://bit.ly/3uj7ikO
  6. Žindžiuvienė, I. Amerikietiškosios svajonės lietuviška versija: emigranto portretas Alės Rūtos romanuose „Pirmieji svetur“ ir „Daigynas“. Oikos, 2012, 1 (13), p. 99–114. Vilnius: Versus Aureus.
  7. Rūta, A. Tarp ilgesio ir tėviškės. London: Nida, 1987, p. 11.
  8. Rūta, A. Tarp ilgesio ir tėviškės. London: Nida, 1987, p. 20.
  9. Rūta, A. Tarp ilgesio ir tėviškės. London: Nida, 1987, p. 17.
  10. Rūta, A. Tarp ilgesio ir tėviškės. London: Nida, 1987, p. 87.
  11. Rūta, A. Tarp ilgesio ir tėviškės. London: Nida, 1987, p. 88.
  12. Rūta, A. Tarp ilgesio ir tėviškės. London: Nida, 1987, p. 103.
  13. Rūta, A. Tarp ilgesio ir tėviškės. London: Nida, 1987, p. 112.
  14. Rūta, A. Tarp ilgesio ir tėviškės. London: Nida, 1987, p. 99.
  15. Rūta, A. Tarp ilgesio ir tėviškės. London: Nida, 1987, p. 101.

 

Parengė Gabrielė Gibavičienė

Last modified on Friday, 30 April 2021 12:52

Daugiausiai skaityta

We use cookies on our website. Some of them are essential for the operation of the site, while others help us to improve this site and the user experience (tracking cookies). You can decide for yourself whether you want to allow cookies or not. Please note that if you reject them, you may not be able to use all the functionalities of the site.

More information