Personalijų parodos

Interaktyvią parodą lankykite čia: https://bit.ly/3uWljrr

Parodoje apie tarpukario Lietuvoje išleistus lietuvių kalbos ir literatūros bei istorijos vadovėlius  pradžios, vidurinėms mokykloms ir gimnazijoms rasite įvairių spaudos bendrovių išleistų vadovėlių, bet daugiausiai jų parengė „Dirvos“ bendrovė, veikusi Marijampolėje ir Kaune. Gražių ir gerai įvertintų mokyklose lietuvių kalbos bei istorijos vadovėlių taip pat išleido „Sakalo“, „Spaudos fondo“, „Vyties“ bendrovės, A. Ptašeko knygynas ir Šv. Kazimiero draugija. Buvo ir įdomių savilaidos pavyzdžių. Kai kurie lietuvių kalbos vadovėliai (gramatikos, literatūros teorija, skaitiniai) rengti autorių, išleidusių ir kitų sričių vadovėlių (pvz., Juozas Damijonaitis, Jonas Murka, Mečislovas Vasiliauskas ir kt.). Gražus vyro ir žmonos bendradarbiavimo leidžiant vadovėlius pavyzdys buvo Albino ir Marijos Iešmantų lietuvių kalbos vadovėliai. Keletas autorių (Vaclovas Viršila, Pranas Vikonis, Benjaminas Sereiskis) užsiėmė lietuvių kalbos vadovėlių, pritaikytų kitataučiams, gyvenantiems Lietuvoje, parengimu. Buvo parengta lietuvių kalbos vadovėlių visiems kitataučiams ir atskirai rusų, žydų nacionalinėms mažumoms. Antanas Busilas, labiau žinomas kaip rašytojas, taip pat parengė lietuvių kalbos gramatikos vadovėlį bei savo sričiai artimą vadovėlį „Jaunasis rašytojas“. Istorijos vadovėlių rengime ypač pasižymėjo Juozas Geniušas, parengęs bene daugiausiai įvairių laikotarpių visuotinės ir Lietuvos istorijos vadovėlių. Senosios kartos istorijos vadovėlių autorius (iš kurių parodoje pristatome Antaną Alekną, Mykolą Biržišką bei Stasį Matjošaitį-Esmaitį) pakeitė visa plejada naujos kartos istorikų: Ignas Malinauskas, Jonas Norkus (pasižymėjęs ir kaip lietuvių kalbos vadovėlių autorius), Paulius Šležas, Vaclovas Čižiūnas, Dominykas Urbas ir Vanda Daugirdaitė-Sruogienė. Populiarūs V. Daugirdaitės-Sruogienės Lietuvos istorijos vadovėliai gimnazijoms ir vidurinėms mokykloms bei Lietuvos istorijos vadovėlis Klaipėdos krašto mokykloms sėkmingai konkuravo su vyrų parengtais vadovėliais. Vienintelį vadovėlį savišvietai bei neakivaizdiniam istorijos mokymuisi savo lėšomis parengė ir išleido Vladas Kateiva. Jis buvo įsirengęs spaustuvę Kipro ir Miko Petrauskų name, kurioje ir buvo atspausdintas šis vadovėlis, ten taip pat veikė V. Kateivos organizuoti pirmieji Lietuvoje neakivaizdinio mokymo kursai. Krašto mokslo vadovėliai, labiau orientuoti į Lietuvos istorijos problematiką, buvo parengti žinomo geografijos vadovėlių autoriaus Pelikso Šinkūno. Jis taip pat parengė ir Lietuvos istorijos vadovėlį ketvirtam pradžios mokyklos skyriui ir pirmai gimnazijos klasei (1935). Kai kurie vadovėliai, kaip A. Šapokos redaguota „Lietuvos istorija“, vidurinėse mokyklose bei gimnazijose naudoti ne kaip vadovėliai, o kaip papildoma literatūra.

Lietuvių kalbos ir literatūros vadovėliai

 

Albino Iešmanto, Marijos Iešmantienės lietuvių kalbos gramatikos, literatūros istorijos vadovėliai

 

Motiejaus Gustaičio literatūros teorijos vadovėlis

 

Vaclovo Viršilos ir Prano Vikonio lietuvių kalbos vadovėliai svetimtaučiams 

 

Jono Murkos lietuvių kalbos vadovėliai

 

Antano Busilo lietuvių kalbos vadovėliai

 

Juozo Damijonaičio lietuvių kalbos gramatika

 

Mečislovo Vasiliausko lietuvių kalbos vadovėlis

 

Simo Vaznelio lietuvių kalbos rašybos vadovėliai

 

Jono Griniaus, Juozo Ambrazevičiaus ir Antano Vaičiulaičio visuotinės literatūros vadovėlis

 

Jurgio Talmanto lietuvių kalbos vadovėliai

 

Benjamino Sereiskio lietuvių kalbos vadovėliai

 

Istorijos vadovėliai

 

Lietuvos istorijos vadovėlių autorius, kunigas, istorikas Antanas Alekna

 

Mykolo Biržiškos Lietuvos istorijos pradžiamokslis 

 

Vandos Daugirdaitės-Sruogienės Lietuvos istorijos vadovėliai

 

Juozo Geniušo istorijos vadovėliai ir istorijos kurso dėstymo metodika

 

Juozo Gobio visuotinės istorijos vadovėlis

 

Vlado Kateivos istorijos vadovėlis neakivaizdiniam mokymuisi

 

Populiaraus istorijos vadovėlio autorius Stasys Matjošaitis

 

Jono Narkaus istorijos vadovėliai

 

Prano Penkausko Lietuvos istorijos vadovėliai

 

Adolfo Šapokos redaguota „Lietuvos istorija“

 

Pelikso Šinkūno krašto mokslo vadovėliai su Lietuvos istorijos turiniu

 

Pauliaus Šležo istorijos vadovėliai su bendraautoriais Ignu Malinausku, Vaclovu Čižiūnu, Dominyku Urba

 

 

 

 

Parodos medžiagą parengė Alvydas Surblys
Tekstą redagavo Gabrielė Juodzevičiūtė
 
Jonas Vileišis (1872–1942) buvo Vasario 16-osios akto signataras, vidaus reikalų ministras antrojoje vyriausybėje (1918) ir finansų ministras ketvirtojoje vyriausybėje (1919), Seimo narys, aktyvus valstiečių liaudininkų veikėjas, teisininkas, advokatas, daugelio draugijų, organizacijų (Dailės mylėtojų draugijos, Lietuvių-latvių vienybės draugijos, Lietuvių-prancūzų draugijos, Lietuvių-švedų draugijos, Vilniui vaduoti sąjungos, Lietuvos turizmo sąjungos, Lietuvos automobilių klubo ir kt.) steigėjas, narys ir pirmininkas, Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodų komiteto vicepirmininkas ir pirmininkas, 1923 m. Dainų šventės (Dainų dienos) komiteto pirmininkas, Vytauto Didžiojo komiteto narys, Lietuvos sporto lygos pirmininkas nuo 1930 m., „Miss Lietuvai“ rinkti vyriausiojo komiteto garbės pirmininkas, įvairių kitų politinių, kultūros, sporto, meno veiklų puoselėtojas, organizatorius. Tačiau Kaune jis visų pirma prisimenamas kaip ilgametis miesto burmistras, daug nuveikęs, kad Kaunas taptų modernia Europos valstybės sostine. Burmistro pareigas ėjo 1921 09 30–1931 07 02, turėjo ambicijų miestą valdyti ir ilgiau, ypač po ankstyvos burmistro Juozo Vokietaičio mirties (1931 12 15), kai dėl pastarojo ligos jį pavadavo ir pagrįstai tikėjosi būti vėl išrinktas, bet nežymiai nusileido Antanui Graurogkui. 
 
Jonas Vileišis buvo populiarus šaržų ir karikatūrų herojus, daug jų susiję su Kauno burmistro rinkimų peripetijomis 1931–1932 m. Šioje parodoje Jonas Vileišis toks, kokį jį matė dailininkai, karikatūristai, fotografai įvairiomis jo gyvenimo akimirkomis, atskleidžiama ne tik gerosios būdo savybės, bet ir kai kurios silpnybės. Joną Vileišį mėgo ne visi, ypač įsitraukusį į politinę kovą ar nenorintį pripažinti pralaimėjimo, bet niekas negali paneigti jo nuopelnų dedant Kauno miesto savivaldos pamatus, plėtojant miesto infrastruktūrą, įveikiant buvusio carinės Rusijos gubernijos miesto atsilikimą ir paverčiant jį moderniu miestu su sostinei būdinga politine, ekonomine ir kultūrine raida, su naujais tiltais, autobusais, mokyklomis, kino teatrais, viešbučiais, restoranais, kavinėmis. Prisiminkime Joną Vileišį kaip Kauną mylėjusį inteligentišką žmogų, tarsi gyvą žingsniuojantį prie Centrinio pašto ir pasitinkantį Kauno – Europos kultūros sostinės metus.
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
Parodos medžiagą parengė Alvydas Surblys
Tekstą redagavo Neringa Vaičiulienė
Vaizdus skaitmenino Alvydas Surblys ir Živilė Pedzevičienė
Inžinieriaus, pedagogo, politikos ir visuomenės veikėjo Konstantino Šakenio (1881 11 26 Veleniškių k., Vabalninko vls., Biržų apskr. – 1959 07 07 Kėdainiuose) gyvenimas margas, įvairiaplanis ir kartu nuosekliai kryptingas, tarsi kortelės katalogo stalčiukuose. Tų stalčiukų, Konstantino Šakenio gyvenimo stotelių, būtų labai daug, tad  pabandėme išsitraukti kelis ir sudėlioti jo gyvenimo mozaiką.  Pretekstas tą padaryti svarbus: K. Šakenio 140-osios gimimo metinės, o ir neparašyta knyga apie šį Lietuvos valstybės veikėją dar laukia patyrusio biografo. Viena svarbiausių jo gyvenimo stotelių: pedagogas ir vadovėlių autorius.  Dar 1918 m. parengė trijų dalių fizikos vadovėlį gimnazijoms. Visą fizikos kursą apimantis vadovėlis buvo pripažintas pagrindine šio dalyko mokymo priemone gimnazijų moksleiviams. Net penkių leidimų sulaukęs vadovėlis buvo taisomas ir papildomas atsižvelgiant į kintančias mokymo programas ir lietuvių kalbos reikalavimus. K. Šakenis taip pat parengė lietuviškų fizikos terminų žodynėlį [1], prisidėjo prie naujos fizikos terminijos kūrimo. 
 
 
Palikęs Susisiekimo ministerijos geležinkelių valdybą, kurioje 1919–1925 m. užėmė įvairias atsakingas pareigas (tuo metu labai trūko šios srities specialistų), tęsė pedagoginę veiklą Lietuvos universitete. Aleksandro Merkelio teigimu, K. Šakenis buvo pakviestas į Lietuvos universitetą kaip geras fizikos žinovas, išsamaus trijų dalių fizikos vadovėlio autorius. Jis jau buvo susipažinęs su būsimu darbu, kai nusprendė pasiūlymo atsisakyti, užleisdamas vietą jaunesniems. [2] Tikriausiai nulėmė ne abejonės dėl savo tinkamumo dirbti dėstytojo darbą, o tuometinio švietimo ministro Kazimiero Jokanto pasiūlymas tapti Panevėžio gimnazijos direktoriumi. Švietimo įstaigos vadovo vieta buvo geras tramplinas tolesnei Konstantino Šakenio karjerai. 
 
Jau 1927 m., pakeitęs į gimnazijos vadovus jį pasiūliusį K. Jokantą, jis tapo švietimo ministru ir šias pareigas ėjo stebėtinai ilgai, iki 1934 m. birželio 12 d. Švietimo ministerija buvo ypatinga K. Šakenio gyvenimo stotelė, nes atsirado galimybė sukauptą pedagoginį patyrimą paversti sėkmingai įgyvendinama švietimo strategija. Švietimo ministerijoje, K. Šakeniui vadovaujant, buvo išspręsta nemažai svarbių švietimo organizavimo klausimų, parengta ir pradėta įgyvendinti švietimo reforma. Svarbiausias šios reformos pasiekimas buvo 1931 m. visoje Lietuvoje įvestas privalomas pradinis mokslas. Taip pat buvo reformuotas keturklasių mokyklų tinklas, vietoj likviduojamų progimnazijų (kurių buvo per daug) steigiamos vidurinės amatų mokyklos, 1929 m. išleistas amatų mokyklų įstatymas. Vadovaujant K. Šakeniui, gimnazijose pradėtos formuoti atskiros berniukų ir mergaičių klasės (pavyzdžiui, Kaune veikė atskiros „Aušros“ berniukų ir mergaičių gimnazijos). Viena švietimo reformos naujovių buvo mokytojų cenzavimas. 1930 m. buvo nustatytas mokytojų cenzas, parengtos taisyklės mokytojų cenzui įgyti bei sudaryta speciali Egzaminų komisija, turėjusi egzaminuoti norinčius įgyti atitinkamą cenzą mokytojus. Įgyvendintos aukštojo mokslo reformos, atlikti įvairių meno sričių specialistų rengimo ir įdarbinimo struktūriniai pakeitimai. 1929 m. pertvarkyta Kauno meno mokykla, buvo priimtas jos statutas, suteikęs galimybę siekti aukštesnio statuso ateityje. 1929 m., K. Šakeniui vadovaujant, sulaukė reformų Valstybės teatras ir radiofonas, 1933 m. aukštesnis statusas suteiktas Kauno muzikos mokyklai, pavadinus ją Konservatorija bei priėmus Konservatorijos statutą. 
 
 
Nors ministras K. Šakenis daug keliavo, dalyvavo daugybėje renginių įvairiose Lietuvos vietose, lankytojų priėmimo valandos ministerijoje jam buvo šventos, stengėsi taip organizuoti darbą, kad interesantams nereikėtų užsibūti laukiamajame. Jo kabinetas dvelkė solidžiu jaukumu, darbine atmosfera. Žurnalistas Petras Kubilius apie K. Šakenio darbo vietą 1934 m. rašė: „Pasikelkim į antrą aukštą. Iš karto matyti, jog čia yra vyriausio Lietuvos švietimo šefo rezidencija, atseit, ministerio, inž. Konstantino Šakenio kabinetas. Koridory, prie laukiamojo kambario durų, milžiniška laikrodžio švytuoklė nerūpestingai skaito sekundes. Uniformuotas šveicorius čia pat pastoja kelią ir teiraujasi, koks reikalas čia tave atvedė. Pas poną Ministerį? Prašom, ten atidarytos laukiamojo kambario durys. Inž. Šakenis nemėgsta, kad interesantai ilgai lauktų, tačiau pakanka laiko apžvelgti laukiamąjį. Didelis kambarys, minkštas patiesalas, minkšti, patoguman viliojantieji foteliai. Stalas nudėtas įvairiais žurnalais bei laikraščiais. Atseit, kad interesantai nenuobodžiautų. Iš laukiamojo plačios durys veda į ministerio kabinetą. Pirmiausia krinta į akis didelė, dailiai subudavota spinta, prikrauta įvairiausių knygų. Suprantama, tai reikalingiausios knygos, kurias p. Ministeris dažnai pavarto. Minkšti baldai, ilgas rašomasis stalas, apkrautas aplinkraščiais, instrukcijomis, taisyklėmis, už kurio plunksną rankoj laikydamas sėdi inž. K. Šakenis. Joks žmogus šitam kukliam ministerio kabinete be inž. K. Šakenio dar nėra sėdėjęs. Atsisėdo jis tenai tuojau po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo ir saugo tą kabinetą iki pat šios dienos.“ [3]
 
 
Tačiau netrukus po šio straipsnio pasirodymo švietimo ministro kabinetą K. Šakeniui teko užleisti. Jo jau laukė Valstybės kontrolieriaus pareigos, kuriose išbuvo iki 1940 m. birželio įvykių. Dar 1926 m. buvęs trečiojo Seimo atstovu vietoj Prezidentu išrinkto A. Smetonos, K. Šakenis dirbo ir ketvirtajame Seime. 1936 m. atidarė šį  Seimą ir buvo Laikinojo Seimo prezidiumo pirmininkas, derindamas šias pareigas su Valstybės kontrolieriaus darbu. Šią veiklos stotelę neabejotinai sąlygojo ankstesnės visuomeninės politinės K. Šakenio veiklos. 1928–1933 m. jis buvo Lietuvių tautininkų sąjungos centro valdybos narys, vienas iš Lietuvių tautininkų fondo steigėjų 1930 m. Jis taip pat buvo Lietuvos skautų sąjungos tarybos ir Jaunosios Lietuvos sąjungos tarybos narys, VDU „Šarūno“ korporacijos garbės filisteris, nuo 1930 m. lietuvių studentų tautininkų „Neo-Lithuania“ korporacijos mecenatas. Tais pačiais 1930 m. buvo išrinktas Vytauto Didžiojo komiteto pirmininku, 1934 m. ir Vytauto Didžiojo ordino tarybos pirmininku. Nuo Lietuvos inžinierių ir architektorių (vėliau tik inžinierių) sąjungos įsikūrimo buvo jos narys, 1938 m. tapo Inžinierių draugijos pirmininku. 
 
 
Ne mažiau svarbi ir istorijos metraštininko bei grožinės literatūros vertėjo stotelė. Lietuviškoje spaudoje bendradarbiavęs nuo 1906 m., jau 1909 m. K. Šakenis susidomėjo Adomo Mickevičiaus kūryba, o nepriklausomoje Lietuvoje pasirodė jo verstas A. Mickevičiaus „Ponas Tadas“. „Vairo“ žurnale buvo išspausdinta šios poemos pirma ir antra knygos bei trečios knygos pradžia. Nutrūkus „Vairo“ leidybai, vertimo tęsinys buvo spausdinamas „Tautos vaire“ (1924 m. Nr. 1–20), o vėliau visas vertimas sugulė į 1924 m. liepos pabaigoje parengtą knygą. [4] Tais pačiais metais „Švyturio“ bendrovė dviem tomais išleido kitą „Pono Tado“ vertimą.  K. Šakenis teigė apie šį A. Valaičio vertimą sužinojęs tik tada, kai jo paties vertimas jau buvo baigtas. A. Mickevičiaus „Pono Tado“ vertimo pratarmėje jis rašė: „Mums, lietuviams, ši Mickevičiaus poema tuo yra svarbi, kad joje poetas aprašo tam tikrą Lietuvos visuomenės dalį, kurios rankose anais laikais buvo visas mūsų kraštas, kuomet dar plačioji Lietuvos liaudis nei politiniame, nei visuomeniniame gyvenime neturėjo galimybės pasirodyti ir tarti savo žodį. Turėdamas tai omenyje, o taip pat ir aukštą poetinę „Pono Tado“ vertę, aš ir ryžausi išversti šią poemą lietuvių kalba, nes jutau gyvą reikalą įtraukti šį veikalą į mūsų dar labai neturtingos literatūros katalogą, ypač, kad apie p. A. Valaičio „Pono Tado“ vertimą aš išgirdau tik tada, kada savo darbą buvau jau užbaigęs.“ [5] „Kultūros“ žurnalo naujų knygų apžvalgoje geriau buvo įvertintas K. Šakenio vertimas: „Vertimas geresnis K. Šakenio. Nors jis pats ir ne poetas, tačiau ilgai ir sąžiningai savo vertimą dirbęs, davė be galo artimą originalui tekstą. Skaitydamas kartais pamiršti, kad tai vertimas. Darbas jo atliktas milžiniškas. Silpnesnis kiek A. Valaičio vertimas, nes buvo skubotai, bene per porą mėnesių, atliktas. Skaitomas lengvai, nors vietomis toli į šalį nukrypsta nuo originalo“. [6]
 
1933 m. pasirodė K. Šakenio knygelė apie „Aušrą“. [7] Juozas Brazaitis apie šį leidinį rašė:  „Savo pratartyje autorius skaitytoją nuteikia dėl savo knygos skeptiškai: primena, kad tai seni straipsniai, spausdinti dar „Vilniaus žiniose“. Bet skepticizmas išsiblaško, paskaičius pačią knygelę. Pamatai, kad joje autorius sutraukė žinias, šiaip išblaškytas leidiniuose, šiandien sunkiai prieinamuose; antra, jas išdėstė nuosekliai, lengvai, matyt, tuos senuosius straipsnius kiek pataisydamas ir suderindamas; trečia, mūsų žinomus istorijos faktus viena kita žinia gerokai praplėtė. Dar 1905 bestudentaudamas Petrapily – kaip pratartyje pasisako autorius – jis buvo gavęs iš Imperatoriškosios viešosios bibliotekos skaityti „Aušros“ komplektus ir kitas draudžiamas knygas, pasirankioti ištraukų apie lietuvius iš ano meto rusiškos, lenkiškos ir vokiškos spaudos. Čia ir randam daugiau kaip kitur tos dokumentinės medžiagos visuomeninei atmosferai pailiustruoti.“ [8]
 
1935 m. K. Šakenis išleido vertingą, gausiais istorijos šaltiniais paremtą knygą apie gimtojo Vabalninko apylinkes. [9] Joje aprašomi įvykiai nuo 16 a. iki nepriklausomybės atgavimo, todėl daugelis tikėjosi, jog išeis ir antra dalis apie gyvenimą nepriklausomoje Lietuvoje. Deja, K. Šakenio atsiminimai, surinkti  sūnaus Romualdo, į dvi knygas sugulė jau po jo mirties. Tačiau ir šiuose 1997 m. išleistuose atsiminimuose apie tarpukarį rašoma mažai, tik antroje knygoje sudėti atsiminimai iki 1925 m. 
 
 
Kaune K. Šakenis iš pradžių gyveno Stepono Dirvianskio name Gedimino g. 42A (dabar Gedimino g. 54, kieme už Stefanijos ir Kosto Batūrų namo), 1930 m. persikėlė į A. ir S. Mejerovičių namą Laisvės al. 3 (dabar Laisvės al. 9 / Vytauto pr. 89), pastatytą 1929 m. pagal arch. Leono Rito projektą. 2006 12 04 ant jo atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1930–1940 m. gyveno žymus visuomenės ir tautininkų sąjungos veikėjas, švietimo ministras (1927–1934 m.), valstybės kontrolierius (1934–1940 m.), Seimo pirmininkas (1936–1940 m.), Sibiro lagerių kalinys ir tremtinys Konstantinas Šakenis“. [10]
 
 
Literatūra:
  1. Fizikos terminų projektas / Konstantinas Šakenis // Lietuvos mokykla. - 1918, Nr. 12, p. 372-376. 
  2. Inž. Konstantinas Šakenis: jo 40 metų spaudos darbo sukakties proga / A. Merkelis // Lietuvos aidas. - 1939, kov. 14 (Nr. 117), p. 2. 
  3. Atsiprašau, o kur gi švietimo ministerija? / Edm. Dantas [Petras Kubilius] // Diena. - 1934, bal. 22, p. 5. 
  4. Ponas Tadas / Adomas Mickevičius; vertė K. Šakenis // Vairas. - 1924, Nr. 1, p. 17-19; Nr. 2, p. 17-19; Nr. 3, p. 17-19; Nr. 4, p. 10-12; Nr. 5, p. 11-15; Nr. 6, p. 12-15; Nr. 8, p. 13-18. 
  5. Ponas Tadas / Adomas Mickevičius; vertė K. Šakenis. - Kaunas: [s.n.], 1924, p. IV. 
  6. Naujųjų knygų apžvalga / V-ka // Kultūra. - 1925, Nr. 1, p. 34. 
  7. „Auszra“ ir jos gadynė: penkių dešimtų metų „Auszros“ sukaktuvėms paminėti / Inž. K. Šakenis. - Kaunas; Marijampolė: „Dirvos“ b-vės leidinys, 1933. 
  8. Raštai / Juozas Brazaitis. - Chicago: Į laisvę fondas lietuviškai kultūrai ugdyti, 1982, t. 3, p. 383. 
  9. Vabalninkas ir jo apylinkė praeityje iki Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo / Inž. K. Šakenis. - Kaunas: Lietuvos istorijos draugija, 1935. - („Praeities biblioteka“; Nr. 2 / red. A. Janulaitis). 
  10. Prieiga per internetą:
    http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=%D0AKENIS%20KONSTANTINAS [žiūrėta 2021 11 29] 
 
Parodos medžiagą parengė Alvydas Surblys
Vaizdus skaitmenino Alvydas Surblys ir Živilė Pedzevičienė
Gamtos mokslai jungia nemažai disciplinų, kurių tiriamieji objektai yra gamta, jos kūriniai ir reiškiniai. Ši sąvoka vartojama siekiant sujungti gamtamokslines disciplinas ir atskirti jas nuo socialinių mokslų ir tokių formalių disciplinų kaip matematika ar logika. Vieni tarpukario gamtos mokslų vadovėliai ugdė gamtos, kaip įvairių mokslų sintezės, gamtos kaip jos procesų bei reiškinių visumos suvokimą (gamtos mokslo pradžiamoksliai, bendrieji gamtos mokslo vadovėliai), kiti buvo skirti tam tikroms gamtos mokslų disciplinoms (fizika, astronomija, chemija, biologija) ar žemės mokslui (geografija), buvo ir tarpdisciplininių gamtos mokslų vadovėlių (įvairūs krašto mokslo vadovėliai, neturinti aiškios ribos tarp gamtos ir socialinių mokslų antropogeografija, biochemijos, biofizikos žinių suteikiantys skaitiniai apie gamtą ir žmonių gyvenimą). Prie gamtos mokslų taip pat priskiriami vadovėliai apie gyvąją gamtą ir žmogų ne socialiniu, o biologiniu, anatominiu požiūriu (zoologija, anatomija, gyvoji gamta, žmogaus kūnas). Šiai kategorijai priklauso ir Vinco Ruzgo vadovėlis „Gamtos rinkinių gaminimas“, skirtas gyvosios gamtos eksperimentams. Atskiri gamtos mokslų pradžiamokslio vadovėliai buvo skirti negyvajai gamtai bei jos procesams ir gyvajai gamtai (augalai) analizuoti, tačiau buvo ir bendrų gyvosios ir negyvosios gamtos vadovėlių (pavyzdžiui, A. Jakučionio gamtos vadovėlio „Kelias į šviesą“ penkta dalis ar J. Murkos skaitinių „Vaikų darbymečiui“ penktoji knyga „Gamta ir namai“). 
 
Fizikos vadovėlių nebuvo tiek daug, kaip matematikos, bet iš jų galėjo mokytis kelios moksleivių kartos. Net ir šiais laikais stebina Juozo Dragašiaus dar 1925 m. parengtas fizikos vadovėlis pradinėms mokykloms, kuriame puikiai dera paprastumas ir moksliškumas, sudėtingų fizikos temų dėstymas. Pirmajam vidurinės mokyklos fizikos koncentrui taip pat buvo parengtas populiarus, į praktiškas užduotis bei gamtos reiškinių tyrinėjimą orientuotas Prano Mašioto fizikos vadovėlis, kurio išėjo du leidimai. Ne viena karta mokėsi iš Konstantino Šakenio fizikos vadovėlių, ir tik pasikeitus šio mokslo programoms, 1940 m. parengtas naujas fizikos vadovėlis.
 
Bene vienintelis astronomijos vadovėlio autorius buvo Antanas Juška. Tarp negausių chemijos vadovėlių išsiskyrė Motiejaus Stankevičiaus vadovėliai. Tarpdisciplininiai krašto mokslo vadovėliai tik sąlyginai gali būti priskiriami gamtamoksliniams, kadangi juose pateikta nemažai Lietuvos istorijos, lietuvių literatūros ir kitų mokslų žinių. Tiesa, kai kurie krašto mokslo vadovėliai prie gamtamokslinių priskiriami dėl juose vyraujančios gamtos pažinimo ar Lietuvos geografijos tematikos. Tai Antano Vireliūno krašto mokslo vadovėliai, Antano Rinkūno krašto mokslo vadovėlis „Mūsų kraštas“, Stasio Tarvydo geografijos chrestomatija „Kraštai ir žmonės“, skirta Lietuvai. Pelikso Šinkūno krašto mokslo vadovėliuose vyrauja Lietuvos istorija, todėl jų negalima priskirti gamtamoksliniams. 
 
Elenos Baronienės „Gimtasis kraštas“ (A. Ptašeko knygynas, 1937) jau priklauso Lietuvos geografijos vadovėlių kategorijai. Ši autorė parengė ir bendrosios geografijos pradmenų vadovėlį „Geografijos pradžia“ (A. Ptašeko knygynas, 1933). Prie geografijos pradmenų vadovėlių priskirtinas ir S. Tarvydo vadovėlis „Visa žemė“ (Sakalas, 1936) bei P. Šinkūno „Geografijos vadovėlis“ (Sakalas, 1928). Tarp to meto geografijos vadovėlių buvo ne tik geografijos pradmenų, pasaulio geografijos, bet ir Europos, Užeuropių (ne Europos šalių) ir Baltijos šalių (Lietuvos, Latvijos, Estijos) geografijos vadovėlių. Atskirą vadovėlių grupę sudarė Lietuvos geografijos vadovėliai. Tie patys autoriai (Adolfas Klimas, Peliksas Šinkūnas) rašė ir Lietuvos, ir kitų šalių geografijos vadovėlius bei geografijos pradžiamokslius. Stasys Tarvydas taip pat parengė tris geografijos vadovėlius, iš kurių vienas, „Antropogeografija“ (Sakalas, 1937), yra išskirtinis, nes padėjo lietuviškų antropogeografijos, ekonominės geografijos vadovėlių pradmenis. 
 
Būta ir geografijos atlasų Lietuvos mokykloms. Dauguma jų parengta Rygoje. Kelis geografijos atlasus ir 1927 m. Lietuvos žemėlapį parengė latvių kartografas, knygų leidėjas, vienas iš latvių enciklopedinio žodyno autorių Peteris Mantnieks. 1923 m. jis kartu su Aleksandru Ošiniu įsteigė kartografijos institutą Rygoje, o pastarajam 1930 m. mirus, ši įstaiga pavadinta P. Mantnieko kartografijos institutu. P. Mantnieko atlasus Lietuvos mokykloms išleido Rygoje veikę A. Ošinio ir P. Mantnieko kartografijos institutai bei A. Ptašeko knygynas Kaune. 1927 m. P. Mantnieko Lietuvos žemėlapį ir jau Lietuvoje parengtus Lietuvos geografijos kontūrinius žemėlapius išleido A. Ptašeko knygynas. Akcinė b-vė „Volters ir Rapa“ Rygoje taip pat išleido Ernsto Debes (1849–1923) „Mažąjį mokyklinį atlasą“ (1928), kurį iš vokiečių kalbos išvertė ir Lietuvos mokykloms pritaikė A. Vireliūnas. Stepono Franckevičiaus (Pranckevičiaus) parengtą ir 1921 m. „Švyturio“ b-vės išleistą „Atlasą Lietuvos mokyklai“ tik sąlyginai galima laikyti  pirmu mokykliniu atlasu, parengtu ir išleistu Lietuvoje. Šis kompiliacinis, nedidelės apimties atlasas sulaukė nemažai kritikos. Pirmas specialiai Lietuvos mokykloms parengtas geografijos atlasas buvo Pelikso Šinkūno „Geografijos atlasas“, 1938 m. jį išleido „Spaudos fondas“.
 
 

Fizikos, astronomijos, chemijos vadovėlių autoriai

Vokiečių fizikos profesoriaus Makso Holmano fizikos vadovėlio pirmas leidimas vokiečių kalba išėjo 1893 m. Berlyne; Vincas Jonkaitis šį vadovėlį išvertė iš jo dešimtojo leidimo. Jame palikta pavyzdys su Vokietijos miestais ir M. Holmano metereologijos priedas. M. Holmanas yra išleidęs ir atskirą metereologijos veikalą.
 
Fizikos mokytojas, inžinierius, architektas, Susisiekimo ministerijos kelių valdybos sauskelių direktorius, Kauno apskrities inžinierius, Marijampolės miesto ir apskrities inžinierius Juozas Dragašius (1889–1991) parengė populiarų, pavyzdžiais iš gyvenimo iliustruotą fizikos vadovėlį pradinėms mokykloms. Jis gana išsamus, turinys nesuprimityvintas, prietaisų ir reiškinių aiškinimas vaizdus ir lengvai suprantamas. Akinių, mikroskopo, žiūronų, perkūnsargio, telegrafo, telefono ir kitų prietaisų veikimo aiškinimas nedaug skiriasi nuo dabartinio. Dar vienas vertingas vadovėlio bruožas – bandymas pateikti fizikos ir chemijos mokslų jungtį per tam tikras medžiagas ir procesus.
 
Pedagogas, vaikų rašytojas, visuomenės ir kultūros veikėjas, elementoriaus „Ašakaičio abėcėlė“, matematikos ir fizikos vadovėlių autorius Pranas Mašiotas (1863–1940) parengė fizikos vadovėlį vidurinių mokyklų pirmajam fizikos koncentrui. 1922 m. išėjo pirmas šio vadovėlio leidimas. 1930 m. Pranas Mašiotas vadovėlį papildė, atsižvelgdamas į pasikeitusias mokyklų programas. Papildyti beveik visi skyriai, parengtas naujas skyrius „Šviesa“, kuriame be kita ko aprašyti įvairūs spektrai ir įdėta spalvota spektrų pavyzdžių lentelė. Abu vadovėlio leidimai, kaip ir J. Dragašiaus vadovėlis pradinėms mokykloms, gausiai iliustruoti. P. Mašiotas siūlė patiems pasigaminti kai kuriuos prietaisus, su įvairiais gamtos reiškiniais susipažinti tiesiogiai, o apie tai, ko neįmanoma paliesti, perskaityti knygoje. Vadovėlyje daug praktinių užduočių, bet nėra teorijos ir praktikos, populiarumo ir moksliškumo pusiausvyros (ypač pirmajame vadovėlio leidime), būdingos J. Dragašiaus fizikos vadovėliui. 
 
Fizikas, etnografas, visuomenės ir kultūros veikėjas Ignas Končius (1886–1975) dėstė fiziką būsimiems agronomams, miškininkams ir melioratoriams. Fizikos praktikos darbų vadovėlį parengė susidomėjęs taikomąja fizika, redagavo ir kitų parengtus fizikos vadovėlius gimnazijoms, parašė pirmąjį meteorologijos vadovėlį „Meteorologija su 121 paveikslu ir 10 lentelių“ (1924), 1926–1939 m. dirbo VDU.
 
Inžinierius, pedagogas, politikos ir visuomenės veikėjas Konstantinas Šakenis (1881–1959) dar 1918 m. parengė trijų dalių fizikos vadovėlį. Šis visą fizikos kursą apimantis vadovėlis buvo pripažintas pagrindine šio dalyko mokymosi priemone gimnazijų moksleiviams. Pasirodė net penki  leidimai, vadovėlis buvo taisomas, papildomas ir koreguojamas atsižvelgiant į kintančias mokymo programas, lietuvių kalbos reikalavimus bei fizikos terminų norminimą. V. Šakenis taip pat parengė lietuviškų fizikos terminų žodynėlį (neišleistas), prisidėjo prie naujos fizikos terminijos kūrimo.
 
Kadangi reformuotoms ketvirtai ir penktai gimnazijų klasėms jau netiko anksčiau parengto, nors ir naujai išleisto, K. Šakenio vadovėlio kurso išdėstymas (vienoje dalyje turėjo būti mechanika, garsas ir šiluma), Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijos direktorius Matas Krikščiūnas (1886–1964), Vilniaus valstybinio technikumo mokytojas Kostas Rindzevičius (1909–1983) ir VDU fizikos katedros vyr. asistentas Kazimieras Baršauskas (1904–1964) 1940 m.  parengė naują fizikos vadovėlį.  
 
Astronomui, mokslo populiarintojui, pedagogui Antanui Juškai (1902–1985) dirbant direktoriumi Pasvalio progimnazijoje ir Vilkaviškio gimnazijoje teko vesti kosmografijos, astronominės trigonometrijos pamokas. Jam kilo mintis parengti visą astronomijos kursą aukštesniosioms mokykloms. Tam buvo pritarta, ir 1928 m. pasirodė pirmasis Lietuvoje astronomijos vadovėlis vadovėlis aukštesniosioms mokykloms. 1929 m. A. Juška apgynė astronomijos daktaro disertaciją Getingeno universitete, kurį buvo baigęs 1925 m. (studijavo matematiką, Berlyno universitete –  fiziką bei chemiją). Parengė ir daugiau vadovėlių: 1934 m. matematikos vadovėlį realinėms gimnazijoms (antras leidimas 1941), 1940 m. fizikos vadovėlį vidurinėms mokykloms.
 
Pedagogas Motiejus Stankevičius (1890–1952) išleido pirmuosius lietuviškus gamtos mokslų vadovėlius vidurinėms mokykloms: „Augalų fiziologija“ (1920), „Biologijos vadovėlis“ (1924), „Botanika“ (1920; 1921), „Botanikos vadovėlis“ (1920 ir 1934), „Negyvoji gamta“ (1921), „Zoologijos vadovėlis“ (dvi dalys, 1921 ir 1923), „Žmogaus kūnas“ (1921 ir 1923) ir „Chemijos vadovėlis“ (1923, 1929, 1934). Jo chemijos vadovėlis buvo pagrindinė mokymo priemonė Lietuvos mokyklose tarpukariu.
 

Gamtos, krašto mokslo, geografijos vadovėlių autoriai

Studentų „Kultūros“ būrelis Šiauliuose išvertė rusų gydytojo, dailės kolekcininko, botaniko mėgėjo ir sodininko Ivano Trojanovskio (1855–1928) gamtos mokslo vadovėlio vidurinių mokyklų jaunesniosioms klasėms ir prekybos mokykloms pirmąją dalį iš 1923 m. leidimo. Vadovėlis turi priedą apie  įvairių Rusijos gamtos objektų tyrinėjimus.
 
Gamtos mokslų vadovėlių yra parengęs ir pedagogas, Kauno „Aušros“ gimnazijos mokytojas, elementorių, skaitymo ir rašymo vadovėlių autorius Augustinas Jakučionis (1884–1969). Tuo pačiu pavadinimu „Kelias į šviesą“, kaip ir populiarusis skaitymo ir rašymo vadovėlis bei gamtos mokslų skaitiniai įvairiems pradžios mokyklų skyriams, buvo išleistas jo  gamtos vadovėlis pradinių mokyklų penktam skyriui (1936). Pradinių mokyklų trečiam skyriui, gimnazijų pirmai klasei, liaudies universitetams bei savamoksliams skirti jo vadovėliai „Pirmosios gamtos pamokos“, „Oras, vanduo ir žemė“. 
 
Leksikografas, pedagogas, gamtininkas Jonas Baronas (1873–1952) parašė keletą vadovėlių: trijų dalių gamtamokslinį vadovėlį, gamtos pradžiamokslį apie negyvąją ir gyvąją gamta, žmogaus kūną, taip pat prisidėjo prie lietuviškos gamtos mokslų terminijos kūrimo, taisė žmonos, gamtos mokslų mylėtojos ir restorano savininkės, Elenos Baronienės parengtų geografijos vadovėlių tekstus, redagavo jų kalbą. Jo paties parengtų gyvosios ir negyvosios gamtos vadovėlių kalbą tikrino kalbininkas Stasys Dabušis. J. Baronas rinko medžiagą Lietuvių kalbos žodynui, 1924 m. išleido rusų-lietuvių kalbų žodyną.
 
Pedagogė, visuomenės veikėja, restorano „Metropolis“ savininkė, Akcinės bendrovės restoranams laikyti pirmininkė Elena Laumianskaitė-Laužikaitė-Baronienė (1883–1961) 1919–1926 m. dirbo Ukmergės gimnazijoje, kur jaunesnėms klasėms dėstė geografiją, o vyresnėms – fiziką. Nuo 1926 m. Kaune buvo J. Tumėno brandos kursų mokytoja, Pažangiųjų moterų sąjungos centro valdybos pirmininkė. Vadovėliu „Geografijos pradžia“ (1933) ji tarsi apibendrino savo geografijos dėstymo jaunesnėse klasėse patirtį. Dalį vadovėlio iliustracijų piešė dailininkas J. J. Burba. E. Baronienė taip pat parengė geografijos vadovėlį pradžios mokyklų penktam skyriui ir gimnazijų parengiamajai klasei „Gimtasis kraštas“ (1937); jo viršelį piešė tas pats J. J. Burba. Vadovėlio įžangoje autorė dėkoja už pagalbą savo sūnui Vytautui Baronui. Šį vadovėlį, kaip ir geografijos pradžiamokslį, stengėsi neapkrauti vardais ir skaičiais. Prie kiekvieno skyrelio pateikė užduočių ar klausimų, padedančių mokiniams geriau įsisavinti kursą ir skatinančių jų domėjimąsi geografija. Vadovėlis gausiai iliustruotas Lietuvos miestų, miestelių, gamtos vaizdais; ypač įdomios 1931 m. potvynio Kaune, įvairių Lietuvos etninių grupių fotografijos.
 
Gamtos mokslų vadovėlį reformuotoms gimnazijoms ir progimnazijoms išleido pedagogas, rašytojas, vertėjas Antanas Busilas (1889–1951). Šis itin produktyvus autorius parašė aritmetikos, matematikos, geometrijos, trigonometrijos, lietuvių kalbos gramatikos ir rašybos, žemės ūkio vadovėlių, elementorių „Pirmieji žingsniai“, elementorių-skaitinius „Sparneliai“. Gamtos mokslų vadovėlį jis pasirašė K. Arūno slapyvardžiu.
 
Kaip mokomoji priemonė gamtos mokslų praktiniams darbams atlikti buvo naudojamas pedagogo, muziejininko, bibliotekininko Vinco Ruzgo (1890–1972) vadovėlis „Gamtos rinkinių gaminimas“ (1927). Vadovėlis skirtas popamokinei veiklai. Rengdamas jį autorius naudojosi gausia literatūra lenkų, rusų ir vokiečių kalbomis. Dalį iliustracijų J. J. Burba perpiešė, kitas piešė iš natūros. Jis piešė ir vadovėlio viršelį. Vincas Ruzgas kartu su  biologe Felicija Dičiūte-Čižiene (1908-1970) parengė ir zoologijos vadovėlį vidurinėms mokykloms. 1941 m. pasirodė antras šio vadovėlio leidimas, kurį V. Ruzgas pasirašė V. Alaušo slapyvardžiu, o F. Dičiūtė jau buvo F. Čižienė. Kiek anksčiau (1921 ir 1923 m.) dviejų dalių zoologijos vadovėlį išleido pedagogas Motiejus Stankevičius (1890–1952), tik nebuvo nurodyta, jog jis skirtas vidurinėms mokykloms.
 
 
Gamtos mokslų praktikos darbų ir skaitinių vadovėlį „Vaikų darbymečiui“ (1926) parašė pedagogas, daugelio vadovėlių autorius, vienas švietimo reformos Lietuvoje iniciatorių bei įgyvendintojų Jonas Murka (1889–1945).
 
Daugelio geografijos, krašto mokslo vadovėlių autorius buvo geografas ir pedagogas Peliksas Šinkūnas (1891–1970). Geografija susidomėjo, kai 1923 m. A. Vireliūnas jį pakvietė į Kauną. Geografijos klausimais pradėjo rašyti 1925 m. 1927 m. pasirodė jo Lietuvos geografijos vadovėlis, skirtas vidurinėms mokykloms bei mokytis savarankiškai. Šis aprašomosios geografijos vadovėlis dedikuotas P. Šinkūną Kaune globojusiam A. Vireliūnui. 1928 m. pasirodė P. Šinkūno geografijos vadovėlis pradinių mokyklų ketvirtam skyriui ir vidurinių mokyklų pirmai klasei. 1929 m. P. Šinkūnas taip pat išleido Lietuvos geografijos vadovėlį gimnazijoms, o 1930 m. Europos geografijos vadovėlį trečiai klasei, 1932 m. Europos geografijos vadovėlį vidurinėms mokykloms ir gimnazijoms (antras leidimas 1934 m., trečias – 1936 m., ketvirtas – 1938 m.). 1931 m. dar pasirodė jo pasaulinės geografijos chrestomatija ketvirtam skyriui ir pirmosioms klasėms. 1933 m. pasirodė jo pasaulio geografijos vadovėlis „Užeuropiai“ progimnazijoms ir gimnazijoms (antras leidimas 1936 m.). Jame aprašomos Azijos, Afrikos, Amerikos ir Australijos šalys. P. Šinkūno „Užeuropių“ vadovėlis pasižymi lakoniškumu, įžangoje mokytojai raginami piešti šalių žemėlapius, lyginti vadovėlyje pateiktus duomenis, užsimenama, kad mokyti geografijos galėtų padėti ir kinas. P. Šinkūnas taip pat parengė ir 1938 m. išleido pirmąjį mokyklinį Lietuvos geografijos atlasą;  jam padėjo būrys lietuvių kartografų, dailininkų, fotografų. Tarpukario Lietuvoje taip pat išleistas P. Šinkūno parengtas Baltijos šalių geografijos vadovėlis vidurinėms mokykloms „Lietuva, Latvija, Estija“ (keturi leidimai). Išskirtinis to meto lietuviškų geografijos ir istorijos vadovėlių bruožas –  dėmesys savo regiono geografijai. Tačiau P. Šinkūno vadovėlyje apie Latviją ir Estiją rašoma labai mažai, o pirmi šio vadovėlio leidimai skirti tik Lietuvos geografijai, Latvijos ir Estijos nebuvo net pavadinimuose. Geografijos mokymą P. Šinkūnas taip pat siejo su krašto mokslu, krašto istorijos pažinimu. 1926 m. pasirodė jo „Krašto mokslo vadovėlis“ ketvirtam pradinių mokyklų skyriui ir pirmai vidurinės mokyklos klasei (kiti leidimai 1927, 1928, 1931, 1932). P. Šinkūnas atidavė duoklę ir pirmajai sovietinei okupacijai: 1940 m. išėjo jo „Lietuvos TSR geografija“ pradinių mokyklų trečiai klasei, geografijos vadovėlis vidurinėms mokykloms „Tarybų Lietuva“ (geografijos vadovėlio „Lietuva“ penktas leidimas) bei „SSSR geografija“, vadovėlis vidurinėms mokykloms „TSRS geografija“ (propagandiniai Sovietų Sąjungos geografijos veikalai).