Personalijų parodos
Mokslai, kelionės ir pirmieji darbai
 
Poetas, vertėjas, publicistas, dramaturgas, operos solistas Stasys Santvaras (1902–1991) Kaune su pertraukomis gyveno nuo 1918 m. iki 1944 m. Iš Vilniaus atvykęs į Kauną tęsė mokslus „Saulės“ ir „Aušros“ gimnazijose, tačiau gimnazijos nebaigė – atestatą gavo 1923 m. Kauno brandos atestato kursuose kariams. 1919 m. sausio 11 d. įstojo savanoriu į antrąjį pėstininkų pulką. Išstojęs iš kariuomenės (1920 m. kovo mėn.) dirbo Kariuomenės intendantūros raštininku, buvo baigęs antro pėstininkų pulko instruktorių mokyklos pirmąją laidą ir gavęs vyr. puskarininkio laipsnį [1]. Po to dirbo Valstybės kontrolėje revizoriaus padėjėju (1921 m.) ir Eltoje vidaus skyriaus redaktoriumi (1923 m.), taip pat užėmė „Vilkolakio“ ir „Tautos teatro“ administratoriaus pareigas (1923–1924 m.). Iš Kauno buvo išvykęs į Klaipėdą, kur dalyvavo 1923 m. Klaipėdos sukilime ir dar labiau pamilo tą kraštą, bet Kauno nepaliko. 1925 m. pabaigoje dar tikrai gyveno Kaune, skaitė savo kūrybą Kauno Rotušėje, buvo priimtas į Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungą [2]
 
Nuo 1926 m. iki 1928 m. S. Santvaras gyveno daugiau Klaipėdoje, negu Kaune, nes studijavo muziką ir dainavimą Klaipėdos muzikos konservatorijoje. Į Kauną atvykdavo tik retkarčiais teatro bei Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungos reikalais, be to, rašė ne tik į Klaipėdoje leidžiamus „Vakarus“, bet ir į Kauno spaudą – daugiausiai tautišką. 1922 m. įstojo į Neo-Lithuania korporaciją, o vėliau tapo ir Tautininkų sąjungos Kauno skyriaus nariu (1935 m.). 
 
Kaune vėl trumpam apsigyveno 1928 m., prieš išvykdamas studijuoti į Milaną – studijoms gavo Švietimo ministerijos stipendiją. Milane ryšių su Kaunu nenutraukė ne tik dėl stipendijos reikalų, bet ir kaip žurnalistas. S. Santvaras buvo įgaliotasis „Lietuvos aido“ korespondentas Milane, taip pat buvo įsipareigojęs rašyti straipsnius iš Milano į žurnalą „Meno kultūra“ ir kitus periodinius leidinius. 1929 m. spalio mėnesį S. Santvaras ir su juo jau draugaujanti Juzė Augaitytė, taip pat studijavusi Milane dainavimą, turėjo grįžti į Kauną, nes Švietimo ministerija grasino nepratęsti jiems stipendijos. Laimei, to pavyko išvengti. Stipendija jiems palikta su sąlyga, kad įstos į bet kurią Milano aukštąją mokyklą arba parvyks į Kauną ir specialiai sudarytai Švietimo ministerijos komisijai parodys savo balsų pažangą [3]. Abu pasirinko pirmąjį variantą ir po studijų Frescobaldi muzikos institute į Kauną grįžo 1932 m. birželio mėnesį, tačiau S. Santvaras į Kauną galimai parvykdavo ir studijuodamas Milane, galbūt net turėjo kur Kaune apsistoti. 
 
 
Gyvenamosios vietos Kaune
 
Iš žinių apie Aleksandro Makūno namo Kęstučio g. 25 (dabar Kęstučio g. 45, pastatas sklypo gilumoje) nuomininkus matome, jog S. Santvaras mokėjo nuomos mokestį už 1931–1933 metus. Žinoma, galėjo būti įsivėlusi klaida surašant ir vėliau atvykusiam nuomininkui mokestį už visą mokestinį laikotarpį. Tai labiau tikėtinas variantas, nes 1933 m. kovo 15 d. užpildytame anketos lape S. Santvaras nurodė, jog gyvena Aušros take 4, penktame bute. Tikėtina, jog po studijų Milane grįžęs į Kauną bei įsidarbinęs Valstybės teatre, S. Santvaras apsigyveno Baltraus Miliušio name (priešais Banko tarnautojų namą) Aušros take 4 ir iš ten 1933 m. persikėlė gyventi į Kęstučio g. 25, realiai šio namo savininkui nuomą mokėdamas tik nuo 1933 m. Adresą Kęstučio g. 25 S. Santvaras nurodė ir 1935 m. sutartyje su Valstybės teatru dėl Frydricho Flotovo 4 veiksmų operos „Marta“ vertimo. Šiame name S. Santvaras nuomojosi 3 kambarių butą salkoje (joje buvo du butai, dabar iš jos padarytas ketvirtas aukštas, o stogas pakeltas virš buvusios salkos). 
 
Šiame name S. Santvaras gyveno iki 1936 m., o gal ir ilgiau, bet jau nuo 1934 m. gyveno ir Palangoje, ir Kaune, nes tais metais, kaip Lietuvos savanoris, gavo žemės sklypą prie Palangos ir pasistatė ten vilą. Apie 1940 m. jau gyveno Ugniagesių g. 6 (dabar J. Gruodžio g.), marijonų bendrabutyje. Jame yra gyvenę ne tik S. Santvaro draugai Juozas Ambrazevičius bei Antanas Vaičiulaitis, bet ir 1939 m. marijonų kongregacijai vadovavęs vyskupas Pranciškus Bučys. Karo metais (apie 1942 m.) persikėlė į K. Donelaičio g. 9C (dabar K. Donelaičio g. 19), Iljinų namą. Ten apsigyveno kartu su kita garsia menininkų pora, Gražina Matulaityte ir jos vyru Aleksiu Ranitu, su kuriuo S. Santvaras palaikė gerus santykius. 
 
 
Kaunas – begalės darbų ir neišsipildžiusių lūkesčių miestas
 
Operos solistui, rašytojui, dramaturgui, vertėjui veiklos niekada netrūkdavo, bet jis kartais pasijusdavo nepakankamai įvertintas, nepelnytai kritikuojamas. Balio Sruogos pašiepta S. Santvaro „Minių mylimoji“, teatro kritikos ir žiūrovų nepalankiai sutikta jo dar „žalia“ pjesė „Žvejai“ (1926 m.), neįvertintas didžiulis operų libretų vertėjo darbas bei įsikūnijimas naujuose vaidmenyse, ne visai sklandūs asmeniniai santykiai, naujos Meilės gimimas senosios pavėsyje – visa tai tarsi signalizavo, jog Kaunas yra tik tarpinė stotelė jo gyvenimo kelyje, be didelių sentimentų ir su ne pačiais geriausiais prisiminimais. Tačiau taip nebuvo. Kaune trūko tik jūros, kuri S. Santvarą visuomet traukė. O visa kita jis rasdavo, nors ir jausdavosi kartais nesuprastas, nepakankamai įvertintas ir nepakankamai mylimas. 
 
Kaune atsiskleidė visa jo įvairiapusės veiklos paletė ir teneapgauna jo visad mąslus, romantiškas žvilgsnis tarpukario Kauno fotografijose. S. Santvaras buvo „velnių priėdęs“, sąmojingas jaunuolis, į ilgesingus būsimos antrosios žmonos laiškus atsakantis kartais rimtai, kartais ir su humoru: prisipažįstantis, jog tik „trupučiuką“ mylįs ir nesąs visai apsvaigęs, valiūkiškai klausiantis savo Elenos, kas pasitiks, kai bus Kaune, užsimenantis, kad jau galinti kaupti jėgas ir vaišes karštam jų pasimatymui [4]. S. Santvaro laiškai Elenai Valiukaitei ir jos laiškai Stasiui saugomi Maironio lietuvių literatūros muziejuje Kaune. Pats nemėgęs rašyti ilgų laiškų, iš savo mylimosios jų laukė ir dažniausiai sulaukdavo, bet kartą su nuoskauda rašė, jog į jo ilgą laišką Alė atsakė tik keliais žodžiais ir net ant savo fotografijos nieko neužrašė, gal įsižeidusi [5], o kartą neprisiskambinęs įtarė, jog jo mylimoji gal savo telefono numerį bus supainiojusi [6]. Jis pats buvo greitai įsižeidžiantis, bet ir greitai atleidžiantis, turėjo nemažai draugų, bet tik kelis tikrus, kuriuos minėdavo laiškuose bei pasikliaudavo jais pačiose įvairiausiose gyvenimiškose situacijose. 
 
Dažniausiai buvo darbštus ir pareigingas tiek kurdamas naujus vaidmenis, tiek versdamas operų libretus ar taisydamas jų kalbą (užėmė operos kalbos taisytojo pareigas), tiek vykdydamas leidybinius įsipareigojimus, bet yra gavęs ir tarnybinį įspėjimą [7]. Daug kur siekęs suspėti, važinėjęs tarp Kauno ir Palangos, dirbęs ne tik Valstybės teatre, bet laisvu laiku ir Valstybės radiofone, kartais rizikuodavo, jog kažkur kažkada gali ir nespėti. Taip tą kartą ir atsitiko, o S. Santvaras iš šios finansiškai skausmingos pamokos pasimokė, vengė neapgalvotų įsipareigojimų, bet skubių darbų, tokių kaip operos „Tykusis Donas“ vertimas į lietuvių kalbą (1940 m. liepa), neatsisakė [8]
 
 
Gyvenimas Antrojo pasaulinio karo metais
 
Ypač daug veiklos S. Santvarui teko imtis karo metais: šie metai buvo pilni tiek kūrybinių iššūkių (savo draminių, baleto veikalų pastatymo, knygų išleidimo, vertimų, naujų vaidmenų), tiek administracinio darbo (1941 m. rudenį buvo paskirtas Kauno teatrų dramaturgu, o 1943 m. spalio 9 d. – Kauno jaunimo teatro direktoriumi, be to, prie teatro įkūrė vaidybos meno studiją, kurioje taip pat dėstė lietuvių kalbos tartį), tiek asmeninio gyvenimo pokyčių (1941 m. liepos 1 d. vedė savo mylimąją Eleną, 1944 m. vasario 27 d. jiems gimė sūnus Algimantas Andrius, kuris mirė anksti, 1957 m.), tiek draugų ir bendraminčių susibūrimų vienų pas kitus (susiburdavo nelegaliems susitikimams su kaimynais nuomininkais Juozu Ambrazevičiumi, Antanu Vaičiulaičiu ir kt.). Butą Ugniagesių g. 6, gero draugo A. Ranito paskatintas, iškeitė į butą K. Donelaičio g. 9C, Iljinų name, kur jau buvo apsigyvenę neseniai susituokę A. Ranitas su G. Matulaityte. 1942 m. spalio 15 d. S. Santvaras (beje, vykęs į Rygą, Taliną kartu su A. Ranitu) jau rašė iš Rygos į K. Donelaičio g. 9C ten gyvenančiai žmonai Elenai [9]. O 1944 m. vasarą Santvarų šeimynai jau teko palikti Kauną, Lietuvą, jų laukė ilga, sunki kelionė į Vokietiją, o po to ir į JAV.
 
 
Nuorodos:
  1. LCVA, f. 1446, ap. 1, b. 33, l. 33.
  2. Stasio Santvaro Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungos nario bilietas. Kopija. Kaunas. 1925 11 12. KAVB RS RF 5-2.
  3. Poetas Stasys Santvaras grįžta Kaunan // Rytas. - 1929, spal. 17, p. 3; Stipendijos paliktos // Rytas. - 1929, spal. 30, p. 3.
  4. S. Santvaro laiškas būsimai žmonai Elenai Valiukaitei iš Palangos į Kauną, V. Putvinskio g. 10, b. 7. 1939 08 11. MLLM GEK 120896 ir kiti jo laiškai.
  5. S. Santvaro atvirlaiškis būsimai žmonai Elenai Valiukaitei iš Palangos į Kauną, V. Putvinskio g. 10, b. 7. 1940 07 07. MLLM GEK 120922.
  6. S. Santvaro laiškas E. Valiukaitei į Kauną, su jai užrašytu eilėraščiu „Vidurnakčio malda“ iš naujos knygos „Giesmės apie saulę ir sielą“. 1939. MLLM GEK 120952.
  7. Valstybės teatro operos III eilės artistui Stasiui Santvarui – Zaleskiui už nevykdymą pavestųjų pareigų skiriamas tarnybinis įspėjimas. Kaunas. 1934 12 13. LLMA, f. 101, ap. 4, b. 17, l. 8.
  8. Kauno valstybės teatro direktoriaus Juozo Grybausko prašymas Stasiui Santvarui skubiai išversti į lietuvių kalbą operą „Tychij Don“. Kopija. 1940 07 23. KAVB RS RF 5-6.
  9. S. Santvaro laiškas E. Santvarienei iš Rygos į Kauną, K. Donelaičio g. 9 c, b. 1. 1942 10 15. MLLM GEK 120960.
 
 
 
 
Parodos medžiagą parengė Alvydas Surblys
Tekstą redagavo Gabrielė Juodzevičiūtė
Vaizdus skaitmenino Beatričė Jurgaitytė
 
Literatūros kritikas, publicistas, žurnalistas, teatro veikėjas, radijo laidų vedėjas Algirdas Titus Antanaitis (1927 01 04 Trakeliuose, Naumiesčio valsčius, Panevėžio apskr. – 2003 10 25 pietvakariniame Čikagos priemiestyje Lemonte, JAV) buvo spalvinga ir kartu sudėtingo charakterio asmenybė. Atkaklumu pasižymėjo dar mokykloje. „Šaltinėliui“ siuntė visokią medžiagą (žinutes, eilėraščius), kol buvo išspausdinta jo žinutė apie Naujamiesčio pradinės mokyklos ekskursiją į Panevėžį, o jubiliejinį 1938 m. „Šaltinėlio“ numerį papuošė jo kaip žurnalo bendradarbio portretas. Jau mokydamasis šeštoje ir septintoje Panevėžio berniukų gimnazijos klasėje, reiškėsi kaip aktyvus literatas, tačiau šią jo veiklą kiek pristabdė sovietinė okupacija. Pašalintas iš gimnazijos už antisovietinį Spalio revoliucijos metinių paminėjimą, turėjo net slapstytis. Vokiečių okupacijos metais ne tik grįžo į Panevėžio gimnaziją, bet ir pilnai atsidavė abiem savo gyvenimo aistroms: literatūrai ir teatrui. Vytautas Beliūnas „Draugo“ laikraštyje be kita ko rašė: „Vokiečių okupacijos metais A. T. Antanaitis lankė Juozo Miltinio dramos studiją. Patiko. [...] Taip tapo sceninio humoro ir satyros vaidybinės grupės „Antras kaimas“ vadovu, režisieriumi, aktorium, libretų autorium. [...] Mokydamasis berniukų gimnazijoje, „Meno kuopos“ susirinkimuose skaitė savo eilėraščius, noveles, o būdamas septintoje klasėje – ištraukas iš rašomo romano „Vėjas ir jaunystė“. 1942 / 43 m. buvo išrinktas kuopos valdybos sekretorium, 1943 / 44 m. jam patikėtos ir pirmininko pareigos.“ [1]
 
 
1945 m. pasitraukęs į Vakarus gyveno Vokietijoje, kur krovė bėgius, dengė stogus, dirbo pašto tarnautoju, mokytojavo, Weilheime, Ludwigsburge lankė dažymo ir dekoravimo, mūrininkų,  siuvėjų kursus; siuvėju, dažytoju trumpai dirbo ir JAV, tik tai buvo laikini užsiėmimai, kaip ir darbas pianinų fabrike, kur jis susitiko su M. Katiliškiu, K. Škėma ir kitais. Tiesa, likimas A. T. Antanaitį dar šiek tiek pamėtė. Kai 1949 m. išvyko į JAV, atrodė, kad ten ir liks, bet 1951–1953 m. tarnaudamas JAV kariuomenėje, vėl grįžo į Europą. Zalcburge dirbo žvalgyboje, apklausdavo iš Rusijos grįžusius karo belaisvius vokiečius, o 1951 m., tarnaudamas kariuomenėje, baigė radijo mokyklą Lince, Austrijoje, ir dirbo radistu kurortiniame Zell am See miestelyje, kuriame buvo radijo stotis. Ši specialybė, suteikusi jam tam tikrų privilegijų kariuomenėje, pravertė ir dirbant JAV lietuvių radijo laidų vedėju (1971–1988 m.).  
 
 
Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, JAV patrauklus, žodžio kišenėje neieškantis jaunuolis nestokojo merginų dėmesio, apie tai liudija jų nuotraukos su dedikacijomis bei paties A. T. Antanaičio komentarais, saugomos VU bibliotekos Rankraščių skyriuje, A. T. Antanaičio fonde. Bet pats A. T. Antanaitis tų santykių rimtais nelaikė. Tiesa, susipykęs su dėde dėl jam peršamos pastarojo meilužės dukros, buvo susiradęs artimą draugę Ireną Bežonytę, su kuria susirašinėjo ir kariuomenėje. [2] Šiai ištekėjus už lenkų karininko, o A. T. Antanaičiui grįžus į JAV, jo gyvenime atsirado didžioji meilė – Auksė Rimkutė, kurią vedė 1960 m. spalio 29 d. Pora džiaugėsi nemažu būriu vaikų ir vaikaičių. Išaugino keturias dukras Guodą, Dainą, Gailę Indrę ir Jūrą, įsirengė namą Čikagos priemiestyje Lemonte. Jo sesers užrašytuose atsiminimuose apie šį laikotarpį rašoma: „ [...] padėdavau namuose prižiūrėti vaikus, maudyti, maitinti, paūgėjusias vesdavau į liet. šešt. mokyklą. Auksė mėgo pamiegoti. Keisdavau vystyklus, juos skalbdavau ir tvarkydavau. Vienkartiniai vystyklai atsirado tik Jūrai gimus. Ir jie buvo gana brangūs, neprieinami. Pirmą mašiną nusipirkom tik vedę, nes Auksė mokėjo vairuoti nuo 11 m. (traktorių pas tėvus), o nuo 13 m. vairuoja automobilį. Visos mergaitės (išskyrus Indrę) vairuoja ir turi automobilius. Moka ir Indrė, tik neturi automobilio. Gimus visiems vaikams nusipirkau 9 vietų automobilį.“ [3] Užaugusios Guoda ir Gailė lydėdavo tėvą Čikagos poezijos dienose, buvo skaitovės ir dainorėlės, tik į humoro grupės „Antras kaimas“ programas jos kažkodėl nebuvo įtrauktos. 
 
Literatūros kritikas, žurnalistas Algirdas Titus pasižymėjo savitu, lakonišku, kandžiu stiliumi, suderino minties gilumą ir provokuojančias antraštes bei humorą. Tai buvo ne poza – jis taip jautė ir taip gyveno. Toks jis atsiskleidė ir laiškuose, dalykiniame ir asmeniniame susirašinėjime.  Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje saugomi keli A. T. Antanaičio laiškai Kaziui Barėnui bei Panevėžio gimnazijai. A. T. Antanaičio laiškų yra ir Biržų krašto muziejuje „Sėla“, vieną jo laišką iš Čikagos Bernardui Brazdžioniui dėl informacijos apie Marių Katiliškį saugo Maironio lietuvių literatūros muziejus. [4] Bet daugiausia A. T. Antanaičio nuotraukų, dokumentų, humoro grupės „Antras kaimas“ medžiagos, straipsnių mašinraščių bei juos rašant surinktos informacijos saugoma Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje (F. 270 yra 328 saugojimo vienetai įvairių dokumentų ir nuotraukų, vienu aktu perdavus 224 s. vnt., kitu aktu 104 s. vnt.). Dėkodami šio skyriaus darbuotojams už suteiktas A. T. Antanaičio įvairių gyvenimo tarpsnių nuotraukas, neįkainojamus sesers Emilijos Antanaitytės Vaitiekūnaitės užrašytus A. T. Antanaičio atsiminimus apie jo pasitraukimą į Vakarus bei įsikūrimą JAV, taip pat jo laiškus broliui, mamai, galime pasidžiaugti, kad ir KAVB, J. P. Palukaičio rankraščių fonde, turime 7 A. T. Antanaičio laiškelius bei originalią grupės „Antras kaimas“ reklamą (A. T. Antanaičio fonde VU bibliotekos Rankraščių skyriuje yra daug grupės „Antras kaimas“ medžiagos ir dar 17 jos koncertų skelbimų). 
 
 
A. T. Antanaičio laiškai J. P. Palukaičiui bei dar vienas laiškelis, kuriame jam dėkojama už atsiųstą knygą, yra betarpiško, nefamiliaraus bendravimo pavyzdys. Tiesa, ši korespondencija mažai ką sako nežinantiems aptariamų situacijų ar straipsnių pasirodymo „Dirvoje“ konteksto. Laiškeliai be datų ir be straipsnių, kuriems rengta medžiaga, pavadinimų. Tiek recenzijose, tiek laiškuose A. T. Antanaitis nebijojo prisipažinti, kad kažko nemėgsta a priori, nors nėra lankęsis minimo asmens koncerte, spektaklyje ir pan. Taip viename laiške J. P. Palukaičiui dėkoja už publikuotą žinutę su nuotrauka apie vienos dainininkės koncertą, nors jos nėra girdėjęs, ir abejoja, ar ji ko verta, nors tai garsi JAV lietuvių dainininkė Apolonija Stoškutė. [5] Straipsnyje apie teatrą, kai vėl buvo grįžęs į Lietuvą, rašo nenuėjęs į vieną džiazo festivalio renginį, nes pagailėjęs pinigų, bet pasitikįs Žilvine Petrauskaite („Kauno dienos“ žurnaliste), teisingai apibūdinusia renginį. [6]
 
Algirdas Titus Antanaitis rašė romanų, novelių, poezijos ar įvairių metų lietuvių literatūros apžvalgines recenzijas ir tuo skyrėsi nuo daugelio literatūros kritikų, tokių apžvalgų vengusių. Algirdo Tito Antanaičio parengtos literatūros, teatro ir bendrai kultūrinio gyvenimo Lietuvoje ir išeivijoje panoramos „Margutyje“ (kol jį redagavo A. Mackus), V. Kavolio redaguojamuose „Metmenyse“, poleminės, atviros minties „Akiračiuose“ (kuriuose bendradarbiavo nuo pirmo numerio) atskleidė ne tik įvairių sričių kūrėjų indėlį į kultūros procesų raidą, bet ir jų sąveiką, padedančią vertinti tos srities pasiekimus ir trūkumus, atskleisti tam tikras tendencijas, kurios žvelgiant į pavienius kūrėjus neišryškėtų. Algirdas Titus Antanaitis taip pat rašė daug įprastų recenzijų apie neseniai išleistas knygas, pastatytus spektaklius, įvykusius koncertus ir pan. Nevengė rašyti ir apie kultūrinį gyvenimą okupuotoje Lietuvoje, taip užsitraukdamas kraštutinių patriotų nemalonę. 
 
 
Įsitraukęs į literatūrinį gyvenimą „Naujienų“ laikraštyje, „Akiračiuose“ jau galėjo pagrįstai teigti, jog puikiai pažįsta išeivijos literatūrinį gyvenimą, juo domėjosi ne paviršutiniškai, labai daug skaitė. Tarp gausių recenzijų, kultūrinio gyvenimo reportažų, aišku, būta ir paties autoriaus užmirštų arba parašytų paviršutiniškai. Bet daugumoje A. T. Antanaičio recenzijų, straipsnių matyti pastangos pasikapstyti giliau. Neatsitiktinai jo archyve yra nemažai medžiagos apie įvairius kūrėjus, nes tik gerai juos pažindamas, net ir tuos, su kuriais buvo daug bendravęs, pateikdavo vienokių ar kitokių įžvalgų. Jis buvo iš tų kritikų, kurie tiek gyvai bendraudami, tiek spaudoje ar radijuje nevynioja žodžių į vatą ir kartu pasveria kiekvieną žodį apie tuos, kuriuos myli ir vertina. Jo rašiniuose apie draugus – Marių Katiliškį, Henriką Nagį, Algimantą Mackų – daug humoro, ironijos, net sarkazmo, ir intymaus atsivėrimo bei akademinio rimtumo; jų kūrybą jis labai vertino, noriai pristatinėjo, ne kartą kėlė ant pjedestalo ir skaudžiai išgyvendavo dėl nesėkmių (pavyzdžiui, kiek pavėluotai įvertinus M. Katiliškio „Miškais ateina ruduo“, džiaugėsi, jog vienai premijai „nuplaukus“, kitą rašytojas vis dėlto gavo ir ji, kaip matome iš A. T. Antanaičio laiškelio, iš anksto buvo „aplaistyta“). [7] 
 
Matęs premijų skyrimo užkulisių, pats tame procese ne kartą dalyvavęs, jį vertino labai skeptiškai, gana pagrįstai įtardamas, kad komisijų nariai dalies kūrinių net neperskaitydavo, taip pat ne visi autoriai galėjo pakliūti į pretendentų sąrašą, tad premijos, pasak jo, nebūtinai skiriamos patiems geriausiems. Štai  pasidžiaugęs JAV lietuvių bendruomenės Kultūros tarybos premija „Antram kaimui, čia pat pastebėjo, jog geriau būtų skyrę naują sceninį gramofoną, kurio jau labai reikia. [8] Kai P. Naujokaitis pareiškė, jog A. Vaškelio kritika dėl 1982 m. Lietuvių rašytojų draugijos premijų skyrimo pareikšta netinkamu tonu, yra nekultūringa ir užgauli, A. T. Antanaitis, pacitavęs paties P. Naujokaičio pasisakymą, leido suprasti, jog pastarasis „kuo pats kvepia, tuo kitus tepa“. [9]
 
 
A. T. Antanaitis nevengė aštrokos polemikos su įvairių leidinių bendradarbiais, redaktoriais (pavyzdžiui, su „Varpo“ redaktoriumi Antanu Kuču). Daug tokios polemikos paskelbta „Akiračių“ rubrikoje „Atvirai kalbant“, kurią savo įžvalgomis ir užpildydavo A. T. Antanaitis. Bet kartais imdavosi ir taikdario vaidmens įvairių politinių krypčių kovoje spaudos puslapiuose. A. T. Antanaitis į gyvenimą žvelgė su humoru, ir tai jam padėjo be pykčio, santūriai reaguoti net į atvirus užgauliojimus. Neatsitiktinai vienas jo parengtos knygos „Antras kaimas“ skyrius pavadintas „Juokiamės pirmiausia iš savęs“. [10] „Antro kaimo“ programose netrūko saviironijos, provokuojančio įsikūnijimo į personažus ne tik vaidinimuose, bet ir reklamose ar realiame gyvenime. A. T. Antanaitis, tėviškai vadinamas humoro grupės prievaizdu, vienoje jos reklamoje tampo artistus, tarsi marionetes, už virvučių. Taip šmaikščiai parodyta, kad jo buvo pilna visur. Pokalbių su aprašomais herojais ar neformalių žurnalistų susiėjimų nuotraukose A. T. Antanaitis nepozuoja, neslepia rankoje laikomos taurelės ar cigaretės, jis tiesiog yra savimi, ir tai jam puikiai pavyksta. Neapsimesime ir mes, kad A. T. Antanaičio gyvenimas jau išgliaudytas, kaip riešutai ant stalo. Galbūt šios pabiros taps pretekstu pasidomėti, koks buvo Algirdas Titus, įdomi, bet nepakankamai pažinta ir įvertinta asmenybė.
 
 
 
Literatūra:
  1. Nuo Lemonto iki Panevėžio / Vytautas Beliūnas // Draugas.-D. 2.-2004, vas.7, p. 3. 
  2. Emilija Antanaitytės Vaitiekūnienės užrašyta istorija apie brolio Algirdo pasitraukimą į Vakarus ir įsikūrimą JAV, gimines ir artimuosius. VU bibl. Rankr. skyrius. F. 270-249, l. 19 v., 24 v. 
  3. Emilija Antanaitytės Vaitiekūnienės užrašyta istorija apie brolio Algirdo pasitraukimą į Vakarus ir įsikūrimą JAV, gimines ir artimuosius. VU bibl. Rankr. skyrius. F. 270-249, l. 20. 
  4. Algirdo Titus Antanaičio laiškas Bernardui Brazdžioniui. Čikaga. 1981 12 29. MLLM BBR GEK 5510. 
  5. A. T. Antanaičio laiškelis J. Pr. Palukaičiui. 1959. KAVB. Jono Prano Palukaičio rankraščių fondas. RF 8-169, l. 1. 
  6. Teatro sezonas Kaune ... ir visas tas džiazas / Algirdas Titus Antanaitis // Akiračiai.-1996, Nr. 5, p. 13. 
  7. A. T. Antanaičio laiškelis J. Pr. Palukaičiui. 1959. KAVB. Jono Prano Palukaičio rankraščių fondas. RF 8-169, l. 1. 
  8. Premijos ir kūryba / Algirdas T. Antanaitis // Akiračiai.-1982, Nr. 2, p. 9-10. 
  9. Žodžiai pamoko, pavyzdžiai patraukia / Algirdas Titus Antanaitis // Akiračiai.-1982, Nr. 5, p. 14. 
  10. Juokiamės pirmiausia iš savęs / Algirdas Titus Antanaitis // Antras kaimas: Veidai ir tekstai / sudarė Algirdas Titus Antanaitis. – Čikaga: Amerikos lietuvių bibliotekos leidykla, 1989, p. 45-60. 

 

Parodos medžiagą parengė Alvydas Surblys
Tekstą redagavo Neringa Vaičiulienė
Vaizdus skaitmenino Alvydas Surblys ir Živilė Pedzevičienė

 

 
 

Daugiausiai skaityta