Konstantino Šakenio gyvenimo stotelės

Published in Personalijų
Read 577 times
Inžinieriaus, pedagogo, politikos ir visuomenės veikėjo Konstantino Šakenio (1881 11 26 Veleniškių k., Vabalninko vls., Biržų apskr. – 1959 07 07 Kėdainiuose) gyvenimas margas, įvairiaplanis ir kartu nuosekliai kryptingas, tarsi kortelės katalogo stalčiukuose. Tų stalčiukų, Konstantino Šakenio gyvenimo stotelių, būtų labai daug, tad  pabandėme išsitraukti kelis ir sudėlioti jo gyvenimo mozaiką.  Pretekstas tą padaryti svarbus: K. Šakenio 140-osios gimimo metinės, o ir neparašyta knyga apie šį Lietuvos valstybės veikėją dar laukia patyrusio biografo. Viena svarbiausių jo gyvenimo stotelių: pedagogas ir vadovėlių autorius.  Dar 1918 m. parengė trijų dalių fizikos vadovėlį gimnazijoms. Visą fizikos kursą apimantis vadovėlis buvo pripažintas pagrindine šio dalyko mokymo priemone gimnazijų moksleiviams. Net penkių leidimų sulaukęs vadovėlis buvo taisomas ir papildomas atsižvelgiant į kintančias mokymo programas ir lietuvių kalbos reikalavimus. K. Šakenis taip pat parengė lietuviškų fizikos terminų žodynėlį [1], prisidėjo prie naujos fizikos terminijos kūrimo. 
 
 
Palikęs Susisiekimo ministerijos geležinkelių valdybą, kurioje 1919–1925 m. užėmė įvairias atsakingas pareigas (tuo metu labai trūko šios srities specialistų), tęsė pedagoginę veiklą Lietuvos universitete. Aleksandro Merkelio teigimu, K. Šakenis buvo pakviestas į Lietuvos universitetą kaip geras fizikos žinovas, išsamaus trijų dalių fizikos vadovėlio autorius. Jis jau buvo susipažinęs su būsimu darbu, kai nusprendė pasiūlymo atsisakyti, užleisdamas vietą jaunesniems. [2] Tikriausiai nulėmė ne abejonės dėl savo tinkamumo dirbti dėstytojo darbą, o tuometinio švietimo ministro Kazimiero Jokanto pasiūlymas tapti Panevėžio gimnazijos direktoriumi. Švietimo įstaigos vadovo vieta buvo geras tramplinas tolesnei Konstantino Šakenio karjerai. 
 
Jau 1927 m., pakeitęs į gimnazijos vadovus jį pasiūliusį K. Jokantą, jis tapo švietimo ministru ir šias pareigas ėjo stebėtinai ilgai, iki 1934 m. birželio 12 d. Švietimo ministerija buvo ypatinga K. Šakenio gyvenimo stotelė, nes atsirado galimybė sukauptą pedagoginį patyrimą paversti sėkmingai įgyvendinama švietimo strategija. Švietimo ministerijoje, K. Šakeniui vadovaujant, buvo išspręsta nemažai svarbių švietimo organizavimo klausimų, parengta ir pradėta įgyvendinti švietimo reforma. Svarbiausias šios reformos pasiekimas buvo 1931 m. visoje Lietuvoje įvestas privalomas pradinis mokslas. Taip pat buvo reformuotas keturklasių mokyklų tinklas, vietoj likviduojamų progimnazijų (kurių buvo per daug) steigiamos vidurinės amatų mokyklos, 1929 m. išleistas amatų mokyklų įstatymas. Vadovaujant K. Šakeniui, gimnazijose pradėtos formuoti atskiros berniukų ir mergaičių klasės (pavyzdžiui, Kaune veikė atskiros „Aušros“ berniukų ir mergaičių gimnazijos). Viena švietimo reformos naujovių buvo mokytojų cenzavimas. 1930 m. buvo nustatytas mokytojų cenzas, parengtos taisyklės mokytojų cenzui įgyti bei sudaryta speciali Egzaminų komisija, turėjusi egzaminuoti norinčius įgyti atitinkamą cenzą mokytojus. Įgyvendintos aukštojo mokslo reformos, atlikti įvairių meno sričių specialistų rengimo ir įdarbinimo struktūriniai pakeitimai. 1929 m. pertvarkyta Kauno meno mokykla, buvo priimtas jos statutas, suteikęs galimybę siekti aukštesnio statuso ateityje. 1929 m., K. Šakeniui vadovaujant, sulaukė reformų Valstybės teatras ir radiofonas, 1933 m. aukštesnis statusas suteiktas Kauno muzikos mokyklai, pavadinus ją Konservatorija bei priėmus Konservatorijos statutą. 
 
 
Nors ministras K. Šakenis daug keliavo, dalyvavo daugybėje renginių įvairiose Lietuvos vietose, lankytojų priėmimo valandos ministerijoje jam buvo šventos, stengėsi taip organizuoti darbą, kad interesantams nereikėtų užsibūti laukiamajame. Jo kabinetas dvelkė solidžiu jaukumu, darbine atmosfera. Žurnalistas Petras Kubilius apie K. Šakenio darbo vietą 1934 m. rašė: „Pasikelkim į antrą aukštą. Iš karto matyti, jog čia yra vyriausio Lietuvos švietimo šefo rezidencija, atseit, ministerio, inž. Konstantino Šakenio kabinetas. Koridory, prie laukiamojo kambario durų, milžiniška laikrodžio švytuoklė nerūpestingai skaito sekundes. Uniformuotas šveicorius čia pat pastoja kelią ir teiraujasi, koks reikalas čia tave atvedė. Pas poną Ministerį? Prašom, ten atidarytos laukiamojo kambario durys. Inž. Šakenis nemėgsta, kad interesantai ilgai lauktų, tačiau pakanka laiko apžvelgti laukiamąjį. Didelis kambarys, minkštas patiesalas, minkšti, patoguman viliojantieji foteliai. Stalas nudėtas įvairiais žurnalais bei laikraščiais. Atseit, kad interesantai nenuobodžiautų. Iš laukiamojo plačios durys veda į ministerio kabinetą. Pirmiausia krinta į akis didelė, dailiai subudavota spinta, prikrauta įvairiausių knygų. Suprantama, tai reikalingiausios knygos, kurias p. Ministeris dažnai pavarto. Minkšti baldai, ilgas rašomasis stalas, apkrautas aplinkraščiais, instrukcijomis, taisyklėmis, už kurio plunksną rankoj laikydamas sėdi inž. K. Šakenis. Joks žmogus šitam kukliam ministerio kabinete be inž. K. Šakenio dar nėra sėdėjęs. Atsisėdo jis tenai tuojau po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo ir saugo tą kabinetą iki pat šios dienos.“ [3]
 
 
Tačiau netrukus po šio straipsnio pasirodymo švietimo ministro kabinetą K. Šakeniui teko užleisti. Jo jau laukė Valstybės kontrolieriaus pareigos, kuriose išbuvo iki 1940 m. birželio įvykių. Dar 1926 m. buvęs trečiojo Seimo atstovu vietoj Prezidentu išrinkto A. Smetonos, K. Šakenis dirbo ir ketvirtajame Seime. 1936 m. atidarė šį  Seimą ir buvo Laikinojo Seimo prezidiumo pirmininkas, derindamas šias pareigas su Valstybės kontrolieriaus darbu. Šią veiklos stotelę neabejotinai sąlygojo ankstesnės visuomeninės politinės K. Šakenio veiklos. 1928–1933 m. jis buvo Lietuvių tautininkų sąjungos centro valdybos narys, vienas iš Lietuvių tautininkų fondo steigėjų 1930 m. Jis taip pat buvo Lietuvos skautų sąjungos tarybos ir Jaunosios Lietuvos sąjungos tarybos narys, VDU „Šarūno“ korporacijos garbės filisteris, nuo 1930 m. lietuvių studentų tautininkų „Neo-Lithuania“ korporacijos mecenatas. Tais pačiais 1930 m. buvo išrinktas Vytauto Didžiojo komiteto pirmininku, 1934 m. ir Vytauto Didžiojo ordino tarybos pirmininku. Nuo Lietuvos inžinierių ir architektorių (vėliau tik inžinierių) sąjungos įsikūrimo buvo jos narys, 1938 m. tapo Inžinierių draugijos pirmininku. 
 
 
Ne mažiau svarbi ir istorijos metraštininko bei grožinės literatūros vertėjo stotelė. Lietuviškoje spaudoje bendradarbiavęs nuo 1906 m., jau 1909 m. K. Šakenis susidomėjo Adomo Mickevičiaus kūryba, o nepriklausomoje Lietuvoje pasirodė jo verstas A. Mickevičiaus „Ponas Tadas“. „Vairo“ žurnale buvo išspausdinta šios poemos pirma ir antra knygos bei trečios knygos pradžia. Nutrūkus „Vairo“ leidybai, vertimo tęsinys buvo spausdinamas „Tautos vaire“ (1924 m. Nr. 1–20), o vėliau visas vertimas sugulė į 1924 m. liepos pabaigoje parengtą knygą. [4] Tais pačiais metais „Švyturio“ bendrovė dviem tomais išleido kitą „Pono Tado“ vertimą.  K. Šakenis teigė apie šį A. Valaičio vertimą sužinojęs tik tada, kai jo paties vertimas jau buvo baigtas. A. Mickevičiaus „Pono Tado“ vertimo pratarmėje jis rašė: „Mums, lietuviams, ši Mickevičiaus poema tuo yra svarbi, kad joje poetas aprašo tam tikrą Lietuvos visuomenės dalį, kurios rankose anais laikais buvo visas mūsų kraštas, kuomet dar plačioji Lietuvos liaudis nei politiniame, nei visuomeniniame gyvenime neturėjo galimybės pasirodyti ir tarti savo žodį. Turėdamas tai omenyje, o taip pat ir aukštą poetinę „Pono Tado“ vertę, aš ir ryžausi išversti šią poemą lietuvių kalba, nes jutau gyvą reikalą įtraukti šį veikalą į mūsų dar labai neturtingos literatūros katalogą, ypač, kad apie p. A. Valaičio „Pono Tado“ vertimą aš išgirdau tik tada, kada savo darbą buvau jau užbaigęs.“ [5] „Kultūros“ žurnalo naujų knygų apžvalgoje geriau buvo įvertintas K. Šakenio vertimas: „Vertimas geresnis K. Šakenio. Nors jis pats ir ne poetas, tačiau ilgai ir sąžiningai savo vertimą dirbęs, davė be galo artimą originalui tekstą. Skaitydamas kartais pamiršti, kad tai vertimas. Darbas jo atliktas milžiniškas. Silpnesnis kiek A. Valaičio vertimas, nes buvo skubotai, bene per porą mėnesių, atliktas. Skaitomas lengvai, nors vietomis toli į šalį nukrypsta nuo originalo“. [6]
 
1933 m. pasirodė K. Šakenio knygelė apie „Aušrą“. [7] Juozas Brazaitis apie šį leidinį rašė:  „Savo pratartyje autorius skaitytoją nuteikia dėl savo knygos skeptiškai: primena, kad tai seni straipsniai, spausdinti dar „Vilniaus žiniose“. Bet skepticizmas išsiblaško, paskaičius pačią knygelę. Pamatai, kad joje autorius sutraukė žinias, šiaip išblaškytas leidiniuose, šiandien sunkiai prieinamuose; antra, jas išdėstė nuosekliai, lengvai, matyt, tuos senuosius straipsnius kiek pataisydamas ir suderindamas; trečia, mūsų žinomus istorijos faktus viena kita žinia gerokai praplėtė. Dar 1905 bestudentaudamas Petrapily – kaip pratartyje pasisako autorius – jis buvo gavęs iš Imperatoriškosios viešosios bibliotekos skaityti „Aušros“ komplektus ir kitas draudžiamas knygas, pasirankioti ištraukų apie lietuvius iš ano meto rusiškos, lenkiškos ir vokiškos spaudos. Čia ir randam daugiau kaip kitur tos dokumentinės medžiagos visuomeninei atmosferai pailiustruoti.“ [8]
 
1935 m. K. Šakenis išleido vertingą, gausiais istorijos šaltiniais paremtą knygą apie gimtojo Vabalninko apylinkes. [9] Joje aprašomi įvykiai nuo 16 a. iki nepriklausomybės atgavimo, todėl daugelis tikėjosi, jog išeis ir antra dalis apie gyvenimą nepriklausomoje Lietuvoje. Deja, K. Šakenio atsiminimai, surinkti  sūnaus Romualdo, į dvi knygas sugulė jau po jo mirties. Tačiau ir šiuose 1997 m. išleistuose atsiminimuose apie tarpukarį rašoma mažai, tik antroje knygoje sudėti atsiminimai iki 1925 m. 
 
 
Kaune K. Šakenis iš pradžių gyveno Stepono Dirvianskio name Gedimino g. 42A (dabar Gedimino g. 54, kieme už Stefanijos ir Kosto Batūrų namo), 1930 m. persikėlė į A. ir S. Mejerovičių namą Laisvės al. 3 (dabar Laisvės al. 9 / Vytauto pr. 89), pastatytą 1929 m. pagal arch. Leono Rito projektą. 2006 12 04 ant jo atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1930–1940 m. gyveno žymus visuomenės ir tautininkų sąjungos veikėjas, švietimo ministras (1927–1934 m.), valstybės kontrolierius (1934–1940 m.), Seimo pirmininkas (1936–1940 m.), Sibiro lagerių kalinys ir tremtinys Konstantinas Šakenis“. [10]
 
 
Literatūra:
  1. Fizikos terminų projektas / Konstantinas Šakenis // Lietuvos mokykla. - 1918, Nr. 12, p. 372-376. 
  2. Inž. Konstantinas Šakenis: jo 40 metų spaudos darbo sukakties proga / A. Merkelis // Lietuvos aidas. - 1939, kov. 14 (Nr. 117), p. 2. 
  3. Atsiprašau, o kur gi švietimo ministerija? / Edm. Dantas [Petras Kubilius] // Diena. - 1934, bal. 22, p. 5. 
  4. Ponas Tadas / Adomas Mickevičius; vertė K. Šakenis // Vairas. - 1924, Nr. 1, p. 17-19; Nr. 2, p. 17-19; Nr. 3, p. 17-19; Nr. 4, p. 10-12; Nr. 5, p. 11-15; Nr. 6, p. 12-15; Nr. 8, p. 13-18. 
  5. Ponas Tadas / Adomas Mickevičius; vertė K. Šakenis. - Kaunas: [s.n.], 1924, p. IV. 
  6. Naujųjų knygų apžvalga / V-ka // Kultūra. - 1925, Nr. 1, p. 34. 
  7. „Auszra“ ir jos gadynė: penkių dešimtų metų „Auszros“ sukaktuvėms paminėti / Inž. K. Šakenis. - Kaunas; Marijampolė: „Dirvos“ b-vės leidinys, 1933. 
  8. Raštai / Juozas Brazaitis. - Chicago: Į laisvę fondas lietuviškai kultūrai ugdyti, 1982, t. 3, p. 383. 
  9. Vabalninkas ir jo apylinkė praeityje iki Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo / Inž. K. Šakenis. - Kaunas: Lietuvos istorijos draugija, 1935. - („Praeities biblioteka“; Nr. 2 / red. A. Janulaitis). 
  10. Prieiga per internetą:
    http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=%D0AKENIS%20KONSTANTINAS [žiūrėta 2021 11 29] 
 
Parodos medžiagą parengė Alvydas Surblys
Vaizdus skaitmenino Alvydas Surblys ir Živilė Pedzevičienė
Last modified on Wednesday, 09 February 2022 11:46

Daugiausiai skaityta