1. You are here:  
  2. Home
  3. poetas
Poeto Juozo Tysliavos gyvenimo Lietuvoje akimirkos

Poeto Juozo Tysliavos gyvenimo Lietuvoje akimirkos

Juozas Tysliava (1902 m. lapkričio 1 d. – 1961 m. lapkričio 11 d.) savo pirmuosius eilėraščius pasirašė dar tikrąja pavarde Juozas Tyslevas arba slapyvardžiais (I. Turanas, Turanas (slapyvardis, atsiradęs iš jo didelės meilės arkliams bei klajokliškam gyvenimui), Ožkasvilietis Turanas, Trimitas, T., Vytonis), bet grįžęs iš kariuomenės pavardę pasikeitė į, jo nuomone, gražiau skambančią. J. Tysliava nebaigė jokių mokslų, išskyrus Keturvalakių pradinę mokyklą, bet didžiavosi savo gyvenimo universitetais, kurių buvo daug ir įvairių. Iš Vilkaviškio gimnazijos išėjo savanoriauti į Lietuvos kariuomenę. Buvo aktyvus Lietuvos pilietis, patriotas, entuziastingai įsitraukęs tiek į Lietuvos nepriklausomybės kovas, tiek į Nepriklausomos Lietuvos kūrimą. Kariuomenėje neužsitarnavo jokio laipsnio ir karininku būti nepanoro, nes jau tarnyboje pajuto savo didįjį pašaukimą – poeziją. Bendradarbiavo kariškoje, šauliškoje spaudoje („Karys“, „Kariškių žodis“, „Trimitas“), siuntė savo kūrybą, o vėliau ir kelionių aprašymus į daugelį kitų leidinių (jo eilėraščių rasime laikraščiuose „Klaipėdos žinios“, „Krašto balsas“, „Lietuvos aidas“, „Lietuvos žinios“, žurnaluose „Atspindžiai“, „Aušrinė“, „Bangos“, „Gairės“, „Iliustruotoji Lietuva“, „Jaunimas“, „Jaunųjų pasaulis“, „Keturi vėjai“, „Mūsų frontas“, „Naujas žodis“, „Pavasaris“, „Pradai ir žygiai“, „Sekmoji diena“, „Skaitymai“, „Trečias frontas“, „Vienybė“, „Žemdirbių balsas“ ir kt.). J. Tysliava taip pat parengė ir poezijos knygeles „Žaltvykslės“ (1922), „Traukinys“ (1923), „Nemuno rankose“ (1924), „Auksu lyta“ (1925), „Tolyn“ (1926) bei suvalkiečių poetų antologiją „Sūduva“ (1924). 

Savanoris J. Tysliava su motina. Kaunas. 1919. MLLM GEK 63321.

Tarnyba Lietuvos kariuomenėje padėjo J. Tysliavai užkariauti ne tik spaudos skiltis, bet ir merginų širdis. Noriai su kariuomenės uniforma pozavęs išvaizdus jaunuolis nestokojo merginų dėmesio, o išėjęs iš kariuomenės bei daug keliavęs po pasaulį susikūrė ir savo išvaizdos bei gyvenimo stilių, kuriam netrūko nei pasitikėjimo savimi, nei dabitiškumo. „Pirmutinis Lietuvos poetas“, kaip pats rašė apie save eilėraščių rinkinyje „Nemuno rankos“, nepasižymėjo kuklumu, nevengė ir bohemiško gyvenimo elementų.

Naktis aeroplane: [eil.] / Juozas Tysliava // Naujas žodis. – 1929, Nr. 13, p. 6: nuotr.: Poetas J. Tysliava aria.

Kaip Lietuvos kariuomenės savanoris J. Tysliava buvo įvertintas „Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu“ (tiesa, medalis jį pasiekė tik 1930 m.) ir iš Alvito dvaro gavo žemės, kur pasistatė namą, ūkio trobesius bei ne itin sėkmingai bandė ūkininkauti (jam klajojant po pasaulį, ūkyje liko gyventi jo brolis ir motina). Buvo kaimo vaikis, tad mokėjo žemės ūkio darbus, vienoje nuotraukoje poetas buvo užfiksuotas ariantis žemę savo ūkyje [1], bet ūkininkavimas nebuvo jo pašaukimas. J. Tysliava buvo „pasaulio pilietis“, ilgai neužsibūnantis vienoje vietoje, viename darbe ir tik išvykęs į JAV, tapęs „Vienybės“ redaktoriumi, juo išliko iki mirties bei tapo gerokai sėslesnis.

 

 

J. Tysliava apie 1923 m. MLLM GEK 63323.
 
1922–1924 m. pabuvęs Lietuvos universiteto laisvuoju klausytoju, daugelio nuostabai, 1925 m. gavo „paprastą“ (250 litų mėnesiui ir 1000 litų kelionpinigių metams) Švietimo ministerijos stipendiją studijuoti literatūrą Sorbonos universitete Paryžiuje (faktiškai studijavo žurnalistiką). Tiesa, ši stipendija oficialiai įteisinta tik nuo 1926 m. balandžio 1 d., o dėl jos skyrimo teisėtumo net buvo kilusi nedidelė polemika spaudoje [2]. Jau 1927 m. stipendijos mokėjimas J. Tysliavai buvo nutrauktas, motyvuojant tuo, jog J. Tysliava nepristatė reikalingų savo studijų apyskaitos dokumentų [3]. Ar po to stipendija jam buvo sugrąžinta ir jis liko Švietimo ministerijos stipendininku, lieka neaišku, bet žurnalistikos studijas Paryžiuje tęsė iki 1929 m. Pinigų kelionėms, kurios buvo jo žurnalistikos studijų dalis, J. Tysliavai užtekdavo, o honorarai iš spaudos buvo nedideli, tad galima spėti, kad stipendiją jis ir toliau gaudavo.
 
Tuoj po žinios apie stipendijos nutraukimą J. Tysliava surengė turnė po Europą, į Lietuvą grįžo tik liepos pabaigoje, o rudenį vėl planavo išvykti į Paryžių [4]. 1928 m. vasario mėn. planavo iš Paryžiaus vykti į Lenkiją ir ten kurį laiką pagyventi [5]. Tuos planus, atrodo, įgyvendino, nes „Trimite“ cituojamas po Varšuvą „vandravojančio“ J. Tysliavos interviu Lenkijos laikraščiui „Epoka“ [6]. Lietuvoje J. Tysliava retkarčiais vis pasirodydavo, planuodamas kartais ir ilgiau pabūti, bet nuo 1925 m. iki pat išvykimo į JAV jam tai retai pavykdavo, o kokios nors parengtos poemos ar knygos leidybos planai taip ir likdavo planais. Štai ir 1929 m. grįžęs iš Italijos Lietuvoje neužsibuvo, nors planavo čia išleisti savo naujus kūrinius. 
 
Nors ir daug keliavo bei retai būdavo Lietuvoje, ryšių su Lietuva jis niekada nebuvo nutraukęs – net ir išplaukęs su savo poezija į tarptautinius vandenis liko Lietuvos poetas. Štai jo 1926 m. prancūzų kalba Paryžiuje išleistas eilėraščių rinkinys „Coupe de Vents“ („Vėjų taurė“) buvo pastebėtas, įvertintas recenzijomis tiek Prancūzijoje, tiek Lietuvoje.
 
 
Coupe de Vents / Juozas Tysliava; traduction de H. Izdebska; introduction de O. W. de Milosz; portrait de l‘auteur par Foujita. – Paris, 1926, virš. MLLM GEK B 28656.
 
 

Coupe de Vents / Juozas Tysliava; traduction de H. Izdebska; introduction de O. W. de Milosz; portrait de l‘auteur par Foujita. – Paris, 1926, priešlap. su J. Tysliavos portr. ir įrašais. MLLM GEK B 28656.

 

Nemažai prie to prisidėjo pats autorius, siųsdamas informaciją apie leidinį tiek asmeniškai draugams, pažįstamiems, tiek laikraščių, žurnalų Lietuvoje ir Prancūzijoje redakcijoms. Laiške J. Paleckiui jis net atsiuntė sąrašą Prancūzijos periodinių leidinių, kuriuose išspausdintos recenzijos apie „Coupe de Vents“ [7]. Ir nebūdamas Lietuvoje J. Tysliava daug bendravo su literatais, žurnalistais, politikais, mokslo žmonėmis Lietuvoje, domėjosi Lietuvos kultūriniu, politiniu gyvenimu, buvo neabejingas rinkimams, laiške S. Nėriai liudijo esąs patenkintas 1926 m. rinkimų į Seimą rezultatais [8]. Daug rašė į Lietuvos spaudą: tiek eilėraščių, tiek ir kelionių aprašymų. 

 

Su Lietuva poetą kurį laiką siejo ir jo draugystės ar meilės. Iš artimo ryšio su poete Brone Buivydaite liko keli eilėraščiai (vienas jų, įtrauktas į knygelę „Traukinys“, ir pavadintas „B. Buivydaitei“) bei keletas gražių J. Tysliavos nuotraukų, užrašytų poetei, saugomų Maironio lietuvių literatūros muziejuje [9] bei A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje [10]. 

 

 

Bronė Buivydaitė. Foto atelje „Modern“. Kaunas. 1924. VŽM 8942.

 

 

B. Buivydaitei // Traukinys / Juozas Tysliava; [viršelis Vytauto Bičiūno]. – Kaunas: „Vaivos“ b-vės leidinys, 1923, p. 47.

 

Būtent A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje saugomos nuotraukos suformavo tokį gražuolio stilingo J. Tysliavos įvaizdį, koks išliko ir iki šių dienų. O mįslingas J. Tysliavos laiškelis B. Buivydaitei (1922 05 14) buvo tarsi pranašas naujo aistringos meilės etapo [11].

 

 
J. Tysliavos laiškelis Bronei Buivydaitei. Rankr. 1922 05 14: „Atsiminti. Gyvenom vienumoje. Išdainavau mūsosios vienumos dainas, daugiau nebenoriu ir neturiu aš jų dainuoti. Tad tebūnie laimingas mano antrasai širdžiai ugningas troškimas. Juozas Tysliava“. MLLM GEK R 21657.
 
 
Eilėraščių rinkinys „Nemuno rankose“ jau skirtas aktorei Onai Rymaitei, su kuria užsimezgė aistringi santykiai. Jo priešlapyje puikuojasi įrašas „Skiriu teatro žvaigždei O. Rymaitei“.
 
 
Ona Rymaitė: [1923–1925 m. turėjo aistringą romaną su J. Tysliava, poetas jai dedikavo savo knygas „Nemuno rankose“ (1924) ir „Auksu lyta“ (1925)]. Kaunas. Foto ateljė „Modern“. 20 a. 3 deš. VŽM 5912.
 
Nemuno rankose / Juozas Tysliava; [viršelis J. Petrėno]; [su dedikacija O. Rymaitei]. – Kaunas: „Varpo“ bendrovės leidinys, 1924.
 
J. Tysliava, atrodo, pirmasis įvardino gana aikštingos ir įnoringos, bet labai gabios aktorės talentą. Rinkinį puošia gražus eilėraštis „Ievos“ su poeto prisipažinimu: „Kai ievos žydėjo, Tave pamilau...“ Jų artima draugystė tęsėsi iki 1925 m., O. Rymaitei skirtas ir dar vienas J. Tysliavos eilėraščių rinkinys „Auksu lyta“. Tik šiame modernistinės poezijos rinkinėlyje nėra eilėraščio, dedikuoto O. Rymaitei. Eilėraštis „Mano dainos“ skamba lyg himnas naujajam J. Tysliavai, „pasaulio piliečiui“, kurio dainos lėks toli toli.
 
1926 m. atėjo laikas naujam eilėraščių rinkiniui „Tolyn“, skirtam būsimai J. Tysliavos sužadėtinei, suomių poetei Helenai Kristinai Permanto (vardas trumpintas į Elli Permento).
 
Dar 1925 m. J. Tysliava išvertė savo būsimos sužadėtinės eilėraštį [12].
 
 
Viena valandėlė: [eil.] / Elli Permanto (Suomija); vertė Juozas Tysliava // Lietuvos žinios. – 1925, rugpj. 9, p. 3.
 
1925 m. Estijoje rašytame eilėraštyje „Mano deimantas“ J. Tysliava prisipažino skriejantis tolyn pas savo laimę, savo deimantą, o kitame rinkinio eilėraštyje, pavadintame „Elli“, leido Suomijos gamtai tarsi aidą kartoti mylimosios vardą. Tiesa, 1926–1927 m. susirašinėjimas su Salomėja Bačinskaite-Nėrimi liudija, jog eilėraštis galėjo būti pavadintas ir kitu vardu, jei tik aplinkybės būtų palankiau susiklosčiusios. Akivaizdu, kad abu poetai nebuvo vienas kitam abejingi, nebuvo tik draugai. J. Tysliava puoselėjo Salomėjos viltis, jog kai pasimatys, jų džiaugsmui nebus galo, atsiuntė jai šalikėlį iš Paryžiaus, vadino ją savo žaliaake ir laiškus užbaigdavo „Tavo Juozas“. Būdamas Lietuvoje ne kartą pats vienas ar su draugais lankėsi pas Salomėją bendrabutyje S. Daukanto g., o ir Salomėja, prisimindama tuos apsilankymus, rašė, jog tikisi nuvažiuoti pas J. Tysliavą į Paryžių bei laimėti kortų žaidimą (neaišku, tikrą ar tariamą). Salomėja taip pat pasipasakojo porą kartų sapnavusi J. Tysliavą, aprašė net sapno detales, kur jis ją vedėsi ir ką darė. Tas sapnas esą ją aplankęs dėl to, kad labai laukusi J. Tysliavos laiško [13]. J. Tysliava, atrodo, Salomėją prisimindavo ne taip dažnai, kaip jai norėjosi, jo laiškų poetei tekdavo laukti ilgokai, nes Paryžiaus gyvenimas poetui rūpėjo labiau, be to, jau buvo atsiradusi Elli.
 
1927 m. J. Tysliava savo „deimantui“ skyrė dar vieną savo eilėraštį „Pasimatymas“, išspausdintą „Iliustruotoje Lietuvoje“ [14].
 
 
Pasimatymas: Elli Permanto: [eil.] / J. Tysliava // Iliustruotoji Lietuva. – 1927, Nr. 4, p. 28.
 
1928 m. poetas su savo sužadėtine viešėjo Suomijoje ir žurnale „Mūsų dienos“ išspausdinta jų nuotrauka.
 
 
Poetas Juozas Tysliava su savo sužadėtine p-le Elli Permanto Suomijoj: [nuotr.] // Mūsų dienos. – 1928, Nr. 15, p. 6.
 
Į rinkinį „Pirmas dešimtmetis“ įtrauktas J. Tysliavos eilėraštis „Mano deimantas“ liudija, kad Elli jam vis dar buvo brangi. Deja, nenumaldomai artėjo jų išsiskyrimas. Elli liko Helsinkyje, toli nuo savo mylimojo, ten 1945 m. balandžio 15 d. ir buvo palaidota (Malmin-hautasmaa kapinėse prie Helsinkio).
 
 
Rinkinio „Tolyn“ eilėraštyje „Berlyne“ atsiskleidžia dar viena J. Tysliavos meilė, tik jau ne konkrečiam asmeniui, o tautai – prūsams. Jis išdidžiai deklaravo: „Unten der Linden einu aš – paskutinis iš Prūsų giminės!“. Žurnale „7 meno dienos“ J. Tysliava dar kartą pareiškė esąs senprūsių ainis, tai, pasak jo, matosi ir iš jo pavardės, kuri skamba kaip Labguva, Vėluva, taip pat pasigyrė rašąs naują poemą „Prūsų kraujas“ [15]. Savo tariamą kilmę iš prūsų jis dar kartą deklaratyviai pabrėžė rinkinyje „Pirmas dešimtmetis: 18 poetų“, kuriame vietoje autobiografijos teigė: „Mano tauta jau seniai išmirus, o kalba, kuria aš norėčiau rašyti – užmiršta“ [16]. Šis, atrodytų, bravūriškas pasisakymas slepia jo aistrą prūsams, jų išnykusiai kalbai, kultūrai. Žadėtoji poema „Prūsų kraujas“ pasirodė pavadinimu „Tawa nouson“ gerokai vėliau. Jos preambulėje J. Tysliava pakartojo sakinį apie savo tautą ir kalbą. 
 
 
Pirmas dešimtmetis: 18 poetų / redagavo Petras Kubilevičius; įvado žodį parašė Liudas Gira. – Kaunas: Mikas Gudaitis, 1929, virš., p. 197; 199.
 
1932 m. J. Tysliava galutinai paliko Lietuvą, o su ja ir savo Elli. Su Lietuva ryšiai nenutrūko, nors juos palaikyti kartais buvo sudėtinga, tai liudija Vytauto Alanto laiškai dėl J. Tysliavos bendradarbiavimo „Lietuvos aido“ laikraštyje [17]. O asmeniniuose J. Tysliavos santykiuose įvyko esminės permainos. Ten, už Atlanto, susipažinęs su Valerija Vaivadaite, jis jai rašė ilgus, gražius laiškus, pasikvietė dirbti į „Vienybės“ redakciją ir 1938 m. ją vedė (beje, po vestuvių Valerija išėjo iš darbo „Vienybės“ redakcijoje ir kaip laikraščio techninė redaktorė grįžo tik 1956 m.). Baigėsi ilgas J. Tysliavos klajonių ir nerūpestingo gyvenimo laikotarpis. 
 
 
Dailininko K. Šimonio apie 1926 m. tapyto J. Tysliavos paveikslo nuotrauka. Paveikslą įsigijo Petras Klimas: [dabar paveikslas gautas ČDM, yra muziejaus fonde]. VU bibl. rankr. skyrius. F. 229, b. 195, l. 1.
 
 
 
 
 
Nuorodos:
 
1. Naujas žodis. – 1929, Nr. 13, p. 6.
2. Lietuvos žinios. – 1926, liep. 1, p. 3; liep. 8, p. 6.
3. Lietuvis. – 1927, kov. 2, p. 3.
4. Lietuvis. – 1927, liep. 25, p. 3.
5. Lietuva. – 1928, vas. 18, p. 4.
6. Tysliava „vandravoja“ po Varšuvą / Acva // Trimitas. – 1928, Nr. 7, p. 254–255.
7. Juozo Tysliavos laiškas J. Paleckiui. Rankr. 1927 04 20. MLLM GEK ER 11811.
8. J. Tysliavos laiškas S. Nėriai iš Paryžiaus į Kauną. 1926 05 18. LNB. F4-236, l. 1: [laiško mašinraščio kopijos yra MLLM ir LLTI].
9.  J. Tysliava su dedikacija Bronei Buivydaitei: „Bronei Buivydaitei Atmink! Juozas Tysliava Kaunas, 19, III, 1923“. Kaunas. 1923 03 19. MLLM GEK 21672.
10.  J. Tysliava Bronei Buivydaitei. Su dedikacija: „Aš atmintis pats savaime Juozas Tysliava“. 1922. VŽM 7549; J. Tysliava Bronei Buivydaitei. Su dedikacija: „Gerajai Tyrų Duktei – Br. Buivydaitei J. Tysliava. Veiveriai. 19 IX 1922“. 1922 09 19. VŽM 8940/2.
11.  J. Tysliavos laiškelis Bronei Buivydaitei. Rankr. 1922 05 14. MLLM GEK R 21657.
12. Viena valandėlė: [eil.] / Elli Permanto (Suomija); vertė Juozas Tysliava //  Lietuvos žinios. – 1925, rugpj. 9, p. 3.
13. J. Tysliavos laiškas S. Nėriai iš Paryžiaus į Kauną. 1926 05 18. LNB. F4-236, l. 1: [laiško mašinraščio kopijos yra MLLM ir LLTI]; J. Tysliavos laiškas S. Nėriai iš Paryžiaus į Kauną. 1926 06 25. LNB. F4-236, l. 2-3: [laiško mašinraščio kopijos yra MLLM ir LLTI]; J. Tysliavos atvirlaiškis S. Nėriai iš Paryžiaus į Kauną, S. Daukanto g. 7. 1926 06 18. LNB. F4-236, l. 4: [atvirlaiškio mašinraščio kopijos yra MLLM ir LLTI]; S. Nėries laiškas J. Tysliavai. 1926 06. LNB. F. 4-134, l. 1; S. Nėries laiškas J. Tysliavai iš Kauno į Paryžių. 1926 11 03. LNB. F4-134, l. 2-3.
14. Pasimatymas: Elli Permanto: [eil.] / J. Tysliava // Iliustruotoji Lietuva. – 1927, Nr. 4, p. 28.
15. Poetas Juozas Tysliava rašo naują poemą „Prūsų kraujas“ // 7 meno dienos. – 1927, Nr. 6, p. 11.
16. Autobiografija / Juozas Tysliava // Pirmas dešimtmetis: 18 poetų / redagavo Petras Kubilevičius; įvado žodį parašė Liudas Gira. – Kaunas: Mikas Gudaitis, 1929, p. 199.
17. Vytauto Alanto laiškas Juozui Tysliavai. 1938 05 02. VU bibl. rankr. skyrius. F. 229, b. 7, l. 4; Vytauto Alanto laiškas Juozui Tysliavai. 1938 05 13. VU bibl. rankr. skyrius. F. 229, b. 7, l. 5.

 

 
 
 
 
Parodos medžiagą parengė vyresn. bibliotekininkas Alvydas Surblys
Tekstą redagavo vyresn. metodininkė Gabrielė Juodzevičiūtė
Vaizdus skaitmenino bibliotekininkė Beatričė Jurgaitytė

 

 
 
Read more...
Stasio Santvaro gyvenimo ir veiklos Laikinojoje sostinėje akimirkos

Stasio Santvaro gyvenimo ir veiklos Laikinojoje sostinėje akimirkos

Mokslai, kelionės ir pirmieji darbai
 
Poetas, vertėjas, publicistas, dramaturgas, operos solistas Stasys Santvaras (1902–1991) Kaune su pertraukomis gyveno nuo 1918 m. iki 1944 m. Iš Vilniaus atvykęs į Kauną tęsė mokslus „Saulės“ ir „Aušros“ gimnazijose, tačiau gimnazijos nebaigė – atestatą gavo 1923 m. Kauno brandos atestato kursuose kariams. 1919 m. sausio 11 d. įstojo savanoriu į antrąjį pėstininkų pulką. Išstojęs iš kariuomenės (1920 m. kovo mėn.) dirbo Kariuomenės intendantūros raštininku, buvo baigęs antro pėstininkų pulko instruktorių mokyklos pirmąją laidą ir gavęs vyr. puskarininkio laipsnį [1]. Po to dirbo Valstybės kontrolėje revizoriaus padėjėju (1921 m.) ir Eltoje vidaus skyriaus redaktoriumi (1923 m.), taip pat užėmė „Vilkolakio“ ir „Tautos teatro“ administratoriaus pareigas (1923–1924 m.). Iš Kauno buvo išvykęs į Klaipėdą, kur dalyvavo 1923 m. Klaipėdos sukilime ir dar labiau pamilo tą kraštą, bet Kauno nepaliko. 1925 m. pabaigoje dar tikrai gyveno Kaune, skaitė savo kūrybą Kauno Rotušėje, buvo priimtas į Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungą [2]. 
 
Nuo 1926 m. iki 1928 m. S. Santvaras gyveno daugiau Klaipėdoje, negu Kaune, nes studijavo muziką ir dainavimą Klaipėdos muzikos konservatorijoje. Į Kauną atvykdavo tik retkarčiais teatro bei Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungos reikalais, be to, rašė ne tik į Klaipėdoje leidžiamus „Vakarus“, bet ir į Kauno spaudą – daugiausiai tautišką. 1922 m. įstojo į Neo-Lithuania korporaciją, o vėliau tapo ir Tautininkų sąjungos Kauno skyriaus nariu (1935 m.). 
 
Kaune vėl trumpam apsigyveno 1928 m., prieš išvykdamas studijuoti į Milaną – studijoms gavo Švietimo ministerijos stipendiją. Milane ryšių su Kaunu nenutraukė ne tik dėl stipendijos reikalų, bet ir kaip žurnalistas. S. Santvaras buvo įgaliotasis „Lietuvos aido“ korespondentas Milane, taip pat buvo įsipareigojęs rašyti straipsnius iš Milano į žurnalą „Meno kultūra“ ir kitus periodinius leidinius. 1929 m. spalio mėnesį S. Santvaras ir su juo jau draugaujanti Juzė Augaitytė, taip pat studijavusi Milane dainavimą, turėjo grįžti į Kauną, nes Švietimo ministerija grasino nepratęsti jiems stipendijos. Laimei, to pavyko išvengti. Stipendija jiems palikta su sąlyga, kad įstos į bet kurią Milano aukštąją mokyklą arba parvyks į Kauną ir specialiai sudarytai Švietimo ministerijos komisijai parodys savo balsų pažangą [3]. Abu pasirinko pirmąjį variantą ir po studijų Frescobaldi muzikos institute į Kauną grįžo 1932 m. birželio mėnesį, tačiau S. Santvaras į Kauną galimai parvykdavo ir studijuodamas Milane, galbūt net turėjo kur Kaune apsistoti. 
 
 
Gyvenamosios vietos Kaune
 
Iš žinių apie Aleksandro Makūno namo Kęstučio g. 25 (dabar Kęstučio g. 45, pastatas sklypo gilumoje) nuomininkus matome, jog S. Santvaras mokėjo nuomos mokestį už 1931–1933 metus. Žinoma, galėjo būti įsivėlusi klaida surašant ir vėliau atvykusiam nuomininkui mokestį už visą mokestinį laikotarpį. Tai labiau tikėtinas variantas, nes 1933 m. kovo 15 d. užpildytame anketos lape S. Santvaras nurodė, jog gyvena Aušros take 4, penktame bute. Tikėtina, jog po studijų Milane grįžęs į Kauną bei įsidarbinęs Valstybės teatre, S. Santvaras apsigyveno Baltraus Miliušio name (priešais Banko tarnautojų namą) Aušros take 4 ir iš ten 1933 m. persikėlė gyventi į Kęstučio g. 25, realiai šio namo savininkui nuomą mokėdamas tik nuo 1933 m. Adresą Kęstučio g. 25 S. Santvaras nurodė ir 1935 m. sutartyje su Valstybės teatru dėl Frydricho Flotovo 4 veiksmų operos „Marta“ vertimo. Šiame name S. Santvaras nuomojosi 3 kambarių butą salkoje (joje buvo du butai, dabar iš jos padarytas ketvirtas aukštas, o stogas pakeltas virš buvusios salkos). 
 
Šiame name S. Santvaras gyveno iki 1936 m., o gal ir ilgiau, bet jau nuo 1934 m. gyveno ir Palangoje, ir Kaune, nes tais metais, kaip Lietuvos savanoris, gavo žemės sklypą prie Palangos ir pasistatė ten vilą. Apie 1940 m. jau gyveno Ugniagesių g. 6 (dabar J. Gruodžio g.), marijonų bendrabutyje. Jame yra gyvenę ne tik S. Santvaro draugai Juozas Ambrazevičius bei Antanas Vaičiulaitis, bet ir 1939 m. marijonų kongregacijai vadovavęs vyskupas Pranciškus Bučys. Karo metais (apie 1942 m.) persikėlė į K. Donelaičio g. 9C (dabar K. Donelaičio g. 19), Iljinų namą. Ten apsigyveno kartu su kita garsia menininkų pora, Gražina Matulaityte ir jos vyru Aleksiu Ranitu, su kuriuo S. Santvaras palaikė gerus santykius. 
 
 
Kaunas – begalės darbų ir neišsipildžiusių lūkesčių miestas
 
Operos solistui, rašytojui, dramaturgui, vertėjui veiklos niekada netrūkdavo, bet jis kartais pasijusdavo nepakankamai įvertintas, nepelnytai kritikuojamas. Balio Sruogos pašiepta S. Santvaro „Minių mylimoji“, teatro kritikos ir žiūrovų nepalankiai sutikta jo dar „žalia“ pjesė „Žvejai“ (1926 m.), neįvertintas didžiulis operų libretų vertėjo darbas bei įsikūnijimas naujuose vaidmenyse, ne visai sklandūs asmeniniai santykiai, naujos Meilės gimimas senosios pavėsyje – visa tai tarsi signalizavo, jog Kaunas yra tik tarpinė stotelė jo gyvenimo kelyje, be didelių sentimentų ir su ne pačiais geriausiais prisiminimais. Tačiau taip nebuvo. Kaune trūko tik jūros, kuri S. Santvarą visuomet traukė. O visa kita jis rasdavo, nors ir jausdavosi kartais nesuprastas, nepakankamai įvertintas ir nepakankamai mylimas. 
 
Kaune atsiskleidė visa jo įvairiapusės veiklos paletė ir teneapgauna jo visad mąslus, romantiškas žvilgsnis tarpukario Kauno fotografijose. S. Santvaras buvo „velnių priėdęs“, sąmojingas jaunuolis, į ilgesingus būsimos antrosios žmonos laiškus atsakantis kartais rimtai, kartais ir su humoru: prisipažįstantis, jog tik „trupučiuką“ mylįs ir nesąs visai apsvaigęs, valiūkiškai klausiantis savo Elenos, kas pasitiks, kai bus Kaune, užsimenantis, kad jau galinti kaupti jėgas ir vaišes karštam jų pasimatymui [4]. S. Santvaro laiškai Elenai Valiukaitei ir jos laiškai Stasiui saugomi Maironio lietuvių literatūros muziejuje Kaune. Pats nemėgęs rašyti ilgų laiškų, iš savo mylimosios jų laukė ir dažniausiai sulaukdavo, bet kartą su nuoskauda rašė, jog į jo ilgą laišką Alė atsakė tik keliais žodžiais ir net ant savo fotografijos nieko neužrašė, gal įsižeidusi [5], o kartą neprisiskambinęs įtarė, jog jo mylimoji gal savo telefono numerį bus supainiojusi [6]. Jis pats buvo greitai įsižeidžiantis, bet ir greitai atleidžiantis, turėjo nemažai draugų, bet tik kelis tikrus, kuriuos minėdavo laiškuose bei pasikliaudavo jais pačiose įvairiausiose gyvenimiškose situacijose. 
 
Dažniausiai buvo darbštus ir pareigingas tiek kurdamas naujus vaidmenis, tiek versdamas operų libretus ar taisydamas jų kalbą (užėmė operos kalbos taisytojo pareigas), tiek vykdydamas leidybinius įsipareigojimus, bet yra gavęs ir tarnybinį įspėjimą [7]. Daug kur siekęs suspėti, važinėjęs tarp Kauno ir Palangos, dirbęs ne tik Valstybės teatre, bet laisvu laiku ir Valstybės radiofone, kartais rizikuodavo, jog kažkur kažkada gali ir nespėti. Taip tą kartą ir atsitiko, o S. Santvaras iš šios finansiškai skausmingos pamokos pasimokė, vengė neapgalvotų įsipareigojimų, bet skubių darbų, tokių kaip operos „Tykusis Donas“ vertimas į lietuvių kalbą (1940 m. liepa), neatsisakė [8].