Mažosios Lietuvos vaizduotoja Ieva Simonaitytė

O. Lehmann, 1938 m., saugoma Maironio lietuvių literatūros muziejuje. O. Lehmann, 1938 m., saugoma Maironio lietuvių literatūros muziejuje.
2022-ieji paskelbti Ievos Simonaitytės metais minint 125 jos gimimo metus. I. Simonaitytė gerai žinoma kaip Klaipėdos krašto rašytoja, daugumai žinomas bent jau pirmasis jos romanas „Aukštujų Šimonių likimas“. Tačiau rašytojos gyvenimas buvo tiek įdomus, kiek ir sunkus. Apie ją parašyta ne viena knyga, sukurta filmų, atskleidžiančių ne tik jos kūrybą, tačiau ir jos pačios asmenybę, charakterį. Minėdami jos metus norime pristatyti I. Simonaitytės gyvenimo ir asmenybės akcentus bei Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centre saugomus jos kūrinius.
 
Ieva Simonaitytė – svarbi Mažosios Lietuvos rašytoja, to krašto gyvenimo vaizduotoja, kartais net vadinama metraštininke. Savo autobiografijoje „Nebaigta knyga“ ji pasakoja, kad Liudas Gira, perskaitęs jos pirmojo romano „Aukštujų Šimonių likimas“ rankraštį negalėjo patikėti, kad tai I. Simonaitytė jį parašė. Tačiau galiausiai įtikėjęs palygino rašytoją su K. Donelaičiu, o jos kūrinį pavadino šedevru, Mažosios Lietuvos epopėja [1]. Taigi jau už šį romaną ji buvo itin gerai įvertinta, mat buvo aiškiai suvokta „Aukštujų Šimonių likimo“ svarba ir reikalingumas to meto Lietuvai, siekiančiai patvirtinti Klaipėdos krašto lietuviškumą.
 
„Galima sakyti: I. Simonaitytė sukūrė romaną, bet galima sakyti ir atvirkščiai: romanas sukūrė I. Simonaitytę – rašytoją.“
V. Kubilius [2]
 
I. Simonaitytė gimė 1897 m. sausio 23 dieną Vanaguose. Jos vaikystė buvo sunki – susirgo tuberkulioze, ir liga paveikė visą jos likusį gyvenimą. Dėl prastos sveikatos negalėjo lankyti mokyklos, todėl mokėsi iš motinos Etmės, vėliau – savarankiškai iš knygų, visų pirma iš giesmynų. Augo be tėvo, kuris vedė turtingesnę moterį, su juo pirmą kartą susitiko tik dvidešimt trejų. 
 
„Jei ne tos ligos, kažin ar iš Ėvikės būtų išėjusi Simonaitytė. Kažin? Sako, žmogų reikia labai nuskriausti, kad jis taptų kuriančia asmenybe. Taip, Rašytoja, ir su jumis: vienaip pažiūrėjus – tragedija, kitaip pažiūrėjus – gal likimo dovana?“
O. Pajedaitė [3]
 
Ieva Simonaitytė puikiai suvokė ir jautė savo tautinę tapatybę – ji buvo lietuvininkė. Todėl ji rašė lietuviškai, jos kūriniuose tiek daug elementų iš realaus Mažosios Lietuvos gyvenimo – taip siekė sukurti realų to krašto gyventojų, jų buities, papročių vaizdą. Roberto Verbos dokumentiniame filme „Ieva Simonaitytė“ rašytoja deklamuoja: „Lietuvninkais mes esam gimę, / Lietuvninkais mes norim būt. / Tą garbę gavome užgimę, / Tos ir neleisime pražūt.“ [4] Tikrasis rašytojos vardas buvo Ėvė – I. Simonaitytė jai pačiai tarsi literatūrinis slapyvardis [5]. Anot Solveigos Daugirdaitės, vardo pakeitimu iš Ėvės į Ievą siekta parodyti, kad yra viena Lietuva ir viena bendrinė lietuvių kalba [6]. XX a. pradžioje Mažojoje Lietuvoje vyko sparti germanizacija. Pati I. Simonaitytė rašo, kad Pirmojo pasaulinio karo metais buvo didelė Vokietijos patriotė, beveik pati įtikėjusi, kad yra vokietė [7]. Vis dėlto po karo „apsisprendė esanti lietuvininkė labai aiškiai ir galutinai“ [8]. Rašė patriotinius eilėraščius, juos spausdino, pasirašinėjo Eglaitės slapyvardžiu. 
 
„Savo sprendimą I. Simonaitytė sviedė kaip kerštingą iššūkį visai buvusiai gyvenimo tvarkai, kuri ji buvo pasmerkta amžinam kraustymuisi iš vienos liuosininkų trobelės į kitą, pasipūtusių darbdavių pažeminimams ir menkavertiškumo savijautai vokiškai kalbančių krašto šeimininkų akivaizdoje. <...> Nacionalinio judėjimo laikotarpiu tautinį apsisprendimą yra išgyvenęs ne vienas rašytojas – J. Basanavičius, V. Kudirka, Šatrijos Ragana. Tačiau tik I. Simonaitytės kūryboje toks apsisprendimas tapo dominuojančia tema, etiniu kriterijumi, dramatiško vyksmo centru.“
V. Kubilius [9]
 
1921 metais I. Simonaitytė atsikraustė į Klaipėdą. Prieš tai Vanaguose dirbusi siuvėja, Klaipėdoje įsidarbino Lietuvos konsulate, vėliau „Prūsų lietuvių balso“ redakcijoje. 1923 metais stojo į Klaipėdos sukilėlių gretas. Rašyti I. Simonaitytė nusprendė lietuviškai, tam įtakos turėjo ir Vydūno tekstai, kultūrinė akcija [10]. Tačiau greit sulaukė kritikos dėl gramatikos, o ir rašė ji „iš savęs“. Savo pirmąjį romaną „Aukštujų Šimonių likimas“ rašė dešimt metų. Anot Vytauto Kubiliaus, pradžioje I. Simonaitytė dar nežinojo, kas yra romanas ir ką ji rašo: „Pradėjo vos įvaldžiusi lietuviškos frazės rašybą ir intonaciją, o baigė brandžia poetinių regėjimų ir plastinių vaizdų menininke.“ [11] Nepaisant prastos sveikatos, nuolatinių skausmų, rašytoja užbaigė savo romaną.
 
„Grėsminga tautos dalies nykimo situacija reikalavo kūrinio, kuris paaiškintų – iš kur šitoje žemėje lietuvininkų gentis, kokias istorijos prievartas ji patyrė, kodėl ji tokia nusilpusi, kūrinio, kuris atskleistų jos istorines teises ir dvasinį vertingumą, o kartu įkvėptų jai pasitikėjimą savimi ir atsparumą.“
V. Kubilius [12]
 
Už šį savo romaną 1936 m. rašytoja gavo pirmąją Lietuvos valstybinę literatūros premiją. S. Daugirdaitė pastebi, kad I. Simonaitytei likimas labiausiai padėjo tuo, kad su savo romanu atsidūrė laiku ir vietoje. Autobiografinėje trilogijoje tai nesvarstoma, nes būtų sumenkintas jos kaip valingos, save sukūrusios asmenybės personažas [13].
 
Išties įdomūs kitų žmonių prisiminimuose apie I. Simonaitytę, taip pat ir jos pačios autobiografinėje trilogijoje atsiskleidžiantys rašytojos asmenybės bruožai. V. Kubilius rašo: „I. Simonaitytė didžiavosi esanti klaipėdiškė. Tai reiškė – būk smarki, tvirta, aštri, kad tave visi jaustų ir su tavim skaitytųsi. <...> Kalbėdavo stačiokiškai, nepaisydama, ar kam patinka, ar nepatinka.“ Rašytoja mokėdavo apginti savo interesus, išsireikalauti to, kas jai priklauso, pasinaudoti kitų žmonių gerumu. Buvo linksma, gyvastinga, natūrali [14]. Per savo gyvenimą rašytoja išgyveno daug sunkumų: nuolatiniai skausmai, prasta sveikata, du pasauliniai karai… Visa tai užgrūdino I. Simonaitytę, formavo jos charakterį, keitė jos pasaulio suvokimą, tai atsispindėjo ir rašytojos kūriniuose. Ją pažinoję žmonės pastebi, kad po sovietų okupacijos sulaukusi valdžios pripažinimo, palaikymo (1953 m. apdovanota pirmąją Lietuvos TSR valstybine premija) rašytoja keitėsi. Suvokusi savo svarbą, įgijo pasitikėjimo savimi, anot Jono Graičiūno – „Simonaitytė pasikėlė į puikybes“ [15]. „Apvainikuota klasiko laurais, I. Simonaitytė nebejaučia dėkingumo žmonėms, kurie kažkada jai padėjo, o dabar buvo nebereikalingi“, rašo V. Kubilius [16]. Iš I. Simonaitytės gyvenimo pabaigos daug įspūdžių yra užrašiusi Ona Pajedaitė. Pavyzdžiui, per septyniasdešimt penktą gimtadienį ją sveikino su liaudies dainomis – I. Simonaitytei tai nepatiko: „O tos sutartinės – tas bliovimas <...> Nors ausis užsikimšk!“. Viso koncerto ji neištvėrė, paprašė jį nutraukti anksčiau. Skundėsi, kad per šešiasdešimtmetį gavo daugiau gėlių [17]. O. Pajedaitė išsako, kad ją trikdė, jog rašytoja nebrangino, neįvertino ją supančių žmonių, apie daugelį atsiliepė skeptiškai, „ypač apie tuos, kurie pakopa žemiau… Apie vyriausybinius – J. Paleckio, A. Sniečkaus, J. Maniušio – kitaip, su pasididžiavimu...“ [18]. Iš šių žmonių prisiminimų susidaro įspūdis, kad I. Simonaitytė vertino žmones tiek, kiek jie gali būti jai naudingi.
 
„Aš nesiklaupiu nei prieš Dievą, nei prieš velnią. Dailint ar vaipytis – tai jau nemoku. Ką galvoju – tą ir sakau…“
I. Simonaitytė (iš O. Pajedaitės atsiminimų) [19]
 
Vis dėlto buvo ir gražių prisiminimų. Pavyzdžiui, O. Pajedaitė pastebi, kad rašytoja labai vertino savo namų šeimininkę Domutę Rimaitienę. Nors jai, kaip ir kitoms savo šeimininkėms, nemokėjo – sakydavo, kad šeimai mokėti negalima. Tačiau jai dedikuodavo knygas su užrašu „geriausiam pasaulyje žmogui“ nors pati I. Simonaitytė nemėgo sentimentų ir per daug gražiais žodžiais nesišvaistė [20]. S. Daugirdaitė pastebi, kad svarbu tai, jog I. Simonaitytė parodė, kiek daug gali pasiekti moteris: „Moterims geriau žinoti, kad štai gyvena tokia rašytoja, nei kad apskritai jos nebūtų: tegul ji bjaurybė, senmergė, raiša, pikta, bet vis tiek ji yra. Pagaliau tai pavyzdys, kad moteris neprivalo būti geraširdė, nuolaidi, paslaugi.“ [21] Taigi I. Simonaitytė buvo tvirto charakterio, užgrūdinta sunkaus gyvenimo ir norinti pasiimti iš jo viską, ką galima, siekianti savo gerovės, net jei kartais įskaudindavo savo aplinkos žmones.
 
„I. Simonaitytės gyvenimas – kova už egzistenciją, išlikimą, už galimybę liudyti, kas buvo ir kaip buvo. Ji ne tik rašytoja ir savitos lietuvių literatūros tradicijos tęsėja, bet ir Mažosios Lietuvos lietuvių kultūros gyvybingumo saugotoja ir gaivintoja, jos įprasmintoja sparčiai besikeičiančioje, prieštaringoje, dažniausiai nepalankioje aplinkoje.“
D. Kaunas [22]

 

Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centre yra saugoma įvairių I. Simonaitytės knygų, dalyje jų galima rasti pedagogo, visuomenės veikėjo Balio Žygelio ekslibrisą. Daugiausia yra „Aukštujų Šimonių likimo“ leidimų: pirmasis 1935 m. leidimas, antrasis 1936 m. (tarp jų ir su rašytojos autografu poetui ir žurnalistui Antanui Rimydžiui), vienas iš įdomesnių leidinių – 1937 m. „Aukštujų Šimonių likimo“ leidimas gotišku šriftu. Šiuo metu taip parašytą tekstą skaityti jau nelengva, tačiau to meto Klaipėdos krašte buvo leidžiama nemažai šiuo šriftu parašytų tekstų. Taip pat Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centre saugoma ir 1952 m. Toronte (leidyklos „Baltija“) išleista „Aukštujų Šimonių likimo“ knyga, tai – žurnalisto, redaktoriaus, leidėjo Jono Prano Palukaičio dovana bibliotekai. Daugiau apie J. P. Palukaitį ir jo rankraščių fondą galite skaityti čia
 
Gotišku šriftu Klaipėdoje išleistas I. Simonaitytės romanas „Aukštujų Šimonių likimas“, 1937 m.
 
Be keturių pirmõsios I. Simonaitytės knygos leidimų saugomi ir du knygos „Pavasarių audroj“ leidimai (pirmasis 1938 m. ir Čikagoje, „Terra“ leidykloje 1953 m. išleistas – taip pat J. P. Palukaičio dovana), romanai „Vilius Karalius“ (1939 m.) ir „Be tėvo“ (1941 m. išleido Lietuvos TSR Valstybinė leidykla). Kviečiame skaityti šias knygas virtualiai (www.epaveldas.lt) arba apsilankyti Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centro skaitykloje ir patiems susipažinti su šiais leidiniais.

 

 

Literatūra

  1. Simonaitytė, I. ...O buvo taip. - Vilnius, 1977, p. 677–679. 
  2. Kubilius, V. Ievos Simonaitytės kūryba. - Vilnius, 1987, p. 91.
  3. Pajedaitė, O. Ji buvo Simonaitytė. - Vilnius, 1997, p. 20.
  4. Jurgio Zauerveino (1831–1904) eilės: „Lietuvninkai mes esam gimę, / Lietuvninkai mes turim būt. / Tą garbę gavome užgimę, / Tą ir neturim leist pražūt.“
  5. Kaunas, D. Aš esu Etmės Ėvė. - Vilnius, 2019, p. 9.
  6. Daugirdaitė, S. „Daugirdaitė apie Simonaitytę: nelabai suprantu, ar ji buvo įtikėjusi savo reikšmingumu, ar tai bravūra, teatras“. Prieiga internete: https://bit.ly/3xGv4MS [žiūrėta 2022-04-20].
  7. Simonaitytė, I. ...O buvo taip. - Vilnius, 1977, p. 444.
  8. Kubilius, V. Ievos Simonaitytės kūryba. - Vilnius, 1987, p. 46.
  9. Ibid., 46–47.
  10. Ibid., p. 59–60.
  11. Ibid., p. 90–91.
  12. Ibid., p. 96.
  13. Daugirdaitė, S. paskaita „Simonaitytės herojė – Simonaitytė“. Prieiga internete: https://bit.ly/3uVIwKY [žiūrėta 2022-04-20].
  14. Kubilius, V. Ievos Simonaitytės kūryba. - Vilnius, 1987, p. 28.
  15. Kaunas, D. Aš esu Etmės Ėvė. - Vilnius, 2019, p. 159.
  16. Kubilius, V. Ievos Simonaitytės kūryba. - Vilnius, 1987, p. 240.
  17. Pajedaitė, O. Ji buvo Simonaitytė. - Vilnius, 1997, p. 15.
  18. Ibid., p. 48.
  19. Ibid., p. 40.
  20. Ibid., p. 71.
  21. Daugirdaitė, S. „Daugirdaitė apie Simonaitytę: nelabai suprantu, ar ji buvo įtikėjusi savo reikšmingumu, ar tai bravūra, teatras“. Prieiga internete: https://bit.ly/3xGv4MS [žiūrėta 2022-04-20].
  22. Kaunas, D. Aš esu Etmės Ėvė. - Vilnius, 2019, p. 11.

 

 

Tekstą parengė Gabrielė Juodzevičiūtė
Vaizdus skaitmenino Beatričė Jurgaitytė

 

 
Last modified on Wednesday, 15 June 2022 16:01