Kauno apskrities viešosios bibliotekos Senųjų ir retų spaudinių skyriuje yra vienintelis Lietuvoje 1937 metais birželio 12 dieną išleisto žurnalo moterims „Moters magazinas“ egzempliorius. Žurnalo redaktorius ir leidėjas buvo teatro artistas, šaulys Stasys Šiugžda (g. 1908 12 13 Kaune, mirties data nežinoma). Stasio Šiugždos redaguotas žurnalas „Moters magazinas“ buvo išspausdintas C. Kagano spaustuvėje 1937 metais birželio 12 dieną. Užrašas „Konvalijos leidinys“ jame buvo užtušuotas ir jį pakeitė kitas – „Leidėjas St. Šiugžda“.
Žurnalas „Moters magazinas“ pirmiausia patraukia viršeliu su žavia rūkančia moterimi, nukopijuotu iš 1934 metų žurnalo „Kinas“ 1. Suintriguoja ir žurnalo turinys: „Moters magazinas“ – pramoginis tarpukario leidinys su pretenzija į moters gyvenimo vadovą. Žurnalą sudaro turinys, tekstas su antrašte „Ko reikalaujama iš šių dienų moters“ bei neilgi ir nesudėtingi straipsniai „Moterų paslaptys (anglų moterų nuomonė apie vyrus)“, „Kodėl moterys neišteka“, „Kaip užkariauti vyro širdis“, „Laiminga moterystė“, „Moters grožis“, „Moters grožis ir turtai“, „Kokiame amžiuje moteris žavingiausia“, „Kur rasti laimė“ ir pan. Suintriguoja ir tai, kad žurnalo pradžioje (turinyje) nėra straipsnių puslapių numeracijos, tačiau šį leidinį vis dėlto galima apibūdinti kaip tarpukario žurnalą apie grožį, sveikatą ir gyvenimo būdą, kuriame bendravimas su vyrais ir moters žavesys – pagrindinės temos. Apie moters rūbų madas iš esmės tik užsimenama: „Moterį puošia ne tiek rūbų prašmatnumas, prabanga, kiek geras skonis – mokėjimas savo figūrai skoningai pritaikyti rūbus“, „Be to, svarbu pritaikint rūbus sezonui ir vietai“. Lyginant su kitais tarpukariu leistais žurnalais moterims, „Moters magazine“ išsamių straipsnių apie šeimą ir vaikus, aprangos madas, virtuvę, rankdarbius ir kt. nėra.
Kaip minėta anksčiau, šis žurnalas buvo išleistas tik vieną kartą, tikriausiai todėl vienintelis 1937 metų žurnalo numeris nepasižymi ypatinga straipsnių įvairove, o reklaminiams skelbimams jame skirtas netgi 31 puslapis su įvairių Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Palangos, Nidos, Juodkrantės gamybinių ir prekybos įmonių – siuvyklų, krautuvių, restoranų ir kavinių, spaustuvių, kepyklų, kirpyklų ir viešbučių – reklamomis. Rašant apie moterų sveikatą straipsnyje „Šių dienų natūralaus gydymo įstaiga“ reklamuojama dr. Antano Gylio privati klinika, o kitame žurnalo tekste rašoma apie žymiausią Lietuvos kurortą: „Palanga, kaip vasarvietė, yra vargiai pamainoma. Juo labiau jinai lankytina, kai žinome, jog geriausiose vilose ir viešbučiuose vasarotojas už visą pragyvenimą tesumokės vos 4 – 12 litų už parą“. Dauguma patarimų, išvadų, gyvenimo pavyzdžių, nuotraukų paimta iš užsienio gyvenimo, tikriausiai surinkta iš įvairių užsienio ir lietuviškų leidinių, tik kelios nuotraukos yra iš Lietuvos („Paukščių piliakalnis“, „Moterų vila Palangoje“, „Sportininkės žygiuoja“, Stepu Jokna įvardinto artisto Stepo Juknos portretas) 2. Medžiaga iš Lietuvos panaudota ir skyreliams apie sveikatą ir poilsį. Žurnalas „Moters magazinas“ dėl leidinio turinio – kompiliacinis.
Žurnale rašoma, kaip visuomenėje turi elgtis, mylėti, rūpintis savo sveikata ir poilsiauti moteris, kad būtų gerbiama, mylima bei užkariautų vyro širdį, laimingai ištekėtų, būtų graži ir laiminga: „Laikas jau įrodė, kad vyrų labai buvo apsirikta, nes dabar daugelio kraštų konstitucija duoda lygias teises, tu gali mokytis ar mokslintis kartu su vyrais, tau visur kelias atidarytas. Tačiau, su emancipacija atsirado ir nauji moteriai reikalavimai, žinoma ne vien vyrų išgalvoti, bet sudaryti iš aplinkumos ir progreso. Tie reikalavimai yra būtini kiekvienai moteriai, jei ji nori turėti gyvenime pasisekimą; turi sugebėti ir mokėti kiekvieną dieną keistis, o jei galima, tai kas pora valandų“ 2.
Leidinio „Moters magazinas“ turinys kelia daug klausimų apie jo leidėjus, taip pat įdomu, kodėl leidinys buvo išleistas tik vieną kartą; ar šis žurnalas buvo reikalingas skaitytojams? Apie „Moters magaziną“ leidusią komandą sužinome iš tarpukario kriminalinės kronikos. Klaipėdoje 1937 metais buvo suimti „Moters magazino“ leidėjai Stasys Šiugžda, Juozas Strazdas, Narcizas Žičkus bei Teklė Sebastijanauskaitė. Visi šie asmenys anksčiau buvo žinomi teisėsaugai. Jie buvo suimti, nes žurnale „Moters magazinas“ (1937) reklama buvo panaudota be firmų leidimo ir pinigų viliojimas iš Klaipėdos įmonių reklamos išlaidoms apmokėti kitame žurnalo numeryje buvo neteisėtas. „Vakarų“ laikraštyje buvo paskelbta, kad Lietuvos saugumo policijai suėmus minėtus spaudos aferistus, iš jų buvo konfiskuota 470 „Moters magazino“ egzempliorių 3. Tai, kad S. Šiugžda po šio suėmimo prie žurnalo leidybos nebegrįžo, liudija žinutė apie jo įsilaužimą (tais pačiais 1937 metais) į Plungės geležinkelio stoties bufeto kasą, po kurio S. Šiugžda buvo nuteistas pusantrų metų kalėti sunkiųjų darbų kalėjime 4. „Moters magazinas“ buvo ne vienintelis S. Šiugždos leidinys – 1935 metais atlikdamas bausmę kalėjime jis parašė ir išleido knygelę moterims „Kaip tapti gražia“. Vienintelis šios knygos egzempliorius saugomas Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.
Aišku, kad visuomenei buvo reikalingas žurnalas, kuriame moterys galėtų rasti ir perskaityti daug įdomių minčių. Tarpukariu leistų periodinių leidinių moterims populiarumą liudija Senųjų ir retų spaudinių skyriuje saugomi žurnalai: „Moteris“, „Moteris ir pasaulis“, „Moterų balsas“, „Moterų dirva“, „Motina ir vaikas“, „Motinos ir vaiko apsauga“, „Darbininkė“, „Šaulė“ (moterų šaulių laikraštis), „Šeimininkė“, mergaičių moksleivių laikraštis „Naujoji vaidilutė“. Jeigu būtų išleisti nors keli žurnalo „Moters magazinas“ numeriai, būtų galima atsakyti, ar leidinys turėjo savo skaitytoją. Deja, vienas „Moters magazino“ leidimas buvo tik Stasio Šiugždos bandymas leisti populiarų moterims skirtą žurnalą.
Literatūra
1. „Kinas“. 1934, gruod. 1 (nr. 1), p. 11.
2. „Moters magazinas‘. 1937, birž. 12.
3. „Vakarai“. 1937, liep. 22 (nr. 167), p. 8.
4. „Vakarai“. 1938, kov. 14 (nr. 60), p. 4.
Parengė vyresn. bibliotekininkas A. Surblys, bibliotekininkė S. Izajeva, vyr. bibliotekininkė E. Rudminaitė.
Populiarus tarpukario periodinis leidinys – liberalios krypties, nepartinis, gerąja prasme bulvarinis žurnalas „Naujas žodis“ – pradėtas leisti Rygoje (1925–1933 m.). 1927 m. jo redakcijai persikėlus į Kauną iš mėnesinio tapo dvisavaitiniu leidiniu, įvairėjo jo turinys ir forma. Tobulinant žurnalą išaugo jo leidybos kaštai ir poreikiai. Reikėjo daugiau bendradarbių, geresnės technikos, savos spaustuvės ir cinkografijos. Be to, „Naujo žodžio“ bendradarbių ir skaitytojų poreikių vien tik šis žurnalas jau nebegalėjo atliepti. Natūraliai susiformavo siekis leisti keletą laikraščių, žurnalų, taip pat knygas. Išryškėję leidybiniai poreikiai sąlygojo bendrovės, perėmusios „Naujo žodžio“ leidimą, susikūrimą. Tolesnė bendrovės veikla darė įtaką spaudos koncerno susiformavimui ir raidai.
Pirmasis spaudos koncernas Lietuvoje
1927 m. birželio 17 d. įsteigta „Naujo žodžio“ bendrovė jau po mėnesio ėmėsi leisti „Naujo žodžio“ žurnalą, o vėliau ir kitus bendrovei priklausiusius leidinius. Iš pradžių leistas savaitraštis „Diena“, po to dar ir dienraštis „Dienos naujienos“. „Naujo žodžio“ humoristai ėmėsi gaivinti bankrutavusį humoristinį žurnalą „Vėpla“ pervadinę jį „Vapsva“.
Bendrovę įsteigė J. Paleckis, V. Bičiūnas bei „Taikomojo Meno“ bendrovės atstovai: dailininkas V. Jomantas ir inžinierius, pašto valdybos viršininkas A. Sruoga. 1929 m. viduryje „Naujas žodis“ susijungė su pajine „Meno spaudos“ bendrove, nusipirko „Meno“ spaustuvę ir įsigijo buvusią „Grafikos“ cinkografiją, taip pat perėmė prie bankroto ribos buvusio B. Dauguviečio redaguoto „Dienos“ laikraščio leidybą (prieš tai jau buvo panašiomis aplinkybėmis įsigiję humoristinį žurnalą „Vapsva“). Taip gimė pirmasis spaudos koncernas Lietuvoje. Jo rūmai buvo įkurti adresu Laisvės al. 70, priešais Valstybės teatrą (pastatas iki šių dienų neišliko).
Nors valstybės remiamas spaudos sektorius su „Naujo žodžio“ bendrove konkuravo sunkiai, patį koncerną silpnino įvairūs vidiniai prieštaravimai, kadrų kaita ir trintis. Vienas svarbiausių šios poligrafijos įmonės valdytojų (didžiausias pajininkas) buvo vėliau dėl pašto ženklų bylos liūdnai pagarsėjęs Pašto valdybos direktorius A. Sruoga. Dar vienas stambesnis pajininkas, Kauno pašto viršininkas K. Galvydis, iš bendrovės greitai pasitraukė, pardavęs savo pajus smulkesniems pajininkams ir A. Sruogai. Taigi A. Sruoga tapo faktišku bendrovės valdytoju, o J. Paleckis, pirmasis „Naujo žodžio“ redaktorius ir leidėjas, nebegalėjo de facto bendrovės veiklos kontroliuoti, jis pats tapo nuo jos priklausomas.
Faktiškieji ir teoriniai žurnalo „Naujas žodis“ redaktoriai
Kaip jau buvo užsiminta, žurnalo leidybą iki 1927 m. faktiškai pats vienas organizavo jo redaktorius ir leidėjas J. Paleckis. Nuo 1929 m. 3-iojo „Naujo žodžio“ numerio redaktoriumi rašėsi A. Šimukėnas, nors faktiškai šį darbą atliko A. Šimukėnas, J. Petrėnas ir J. Paleckis. Pastarasis, kaip prisimena L. Gudaitis, buvo nepatenkintas kūrybiniu bendrovės klimatu ir ekonominiu diktatu dėl „Meno“ spaustuvės ir cinkografijos „Grafika“ bei asmeniško A. Sruogos reikalavimo mokėti už papildomas iliustracijas. Su J. Paleckiu kaip „Naujo žodžio“ redaktoriumi sudaromos sutartys iš tiesų liudija apie didelius reikalavimus redaktoriui ir palyginti mažą atlygį. Pats J. Paleckis pasiryžimą išeiti iš bendrovės ir motyvavo nedideliu užmokesčiu bei jam rodoma nepagarba. Pasiekęs, kad privatus, nepriklausomas, iliustruotas žurnalas savo populiarumu ir iliustratyvumu bei įspūdingu 11 tūkstančių egzempliorių tiražu pralenktų valstybės išlaikomus leidinius, sukūręs spaudos bendrovę, virtusią galingu spaudos koncernu, J. Paleckis buvo šiek tiek įsižeidęs dėl jam suteikto laisvai samdomo žurnalisto ir redaktoriaus statuso su dideliais įsipareigojimais ir mažu atlyginimu. Jis buvo pasiryžęs visai išeiti iš bendrovės, bet paliko ją tik trumpam, arba, pasak Vl. Žuko, realiai pasitraukęs taip ir nebuvo. Jo tvirtinimu, „Naujo žodžio“ bendrovė leidusi žurnalą iki 1930 m. 17-ojo numerio imtinai, o faktiškuoju redaktoriumi taip ir likęs J. Paleckis, kuris nuo tų pačių metų 18-ojo numerio perėmęs ir „Naujo žodžio“ leidimą (tikriausiai tik formaliai, siekiant užglostyti užgautas ambicijas). Tiesa, neilgam, nes nuo 1931 m. birželio mėnesio žurnalą vėl ėmusi leisti „Naujo žodžio“ bendrovė. Šiuo laikotarpiu redaktoriumi rašėsi A. Šimukėnas, nors faktiškai juo tikriausiai buvęs J. Paleckis. Iš tikrųjų labiau tikėtina, kad nuo 1929 m. vasaros iki 1932 m. „Naują žodį“ redagavo J. Petrėnas ir H. Blazas.
Nuo 1932 m. balandžio mėn. „Naujo žodžio“ redaktoriumi vėl buvo pakviestas J. Paleckis, tačiau nespėjo juo tapti, nes juoda katė perbėgo ir taip ne pačius geriausius J. Paleckio ir J. Petrėno santykius. Nuo 1932 m. lapkričio 3 d. žurnalą jau leido reorganizuota „Žodžio“ bendrovė. Šios bendrovės pirmininku tapo valdininkas P. Morkus. Pasklido gandas, kad stiprėjant J. Petrėno įtakai bendrovėje, jis be J. Paleckio žinios ir sutikimo rengiasi įtraukti į bendrovę ir tautininkų. Pasak L. Gudaičio, J. Paleckiui ketintą perduoti „Naują žodį“ jis pavertė 8 puslapių savaitraščio „Diena“ priedu. Iš tikrųjų J. Petrėnas, redaguodamas „Dienos“ laikraštį, įrodė, kad sugeba puikiai redaktoriauti, o J. Paleckis, užgniaužęs asmenines ambicijas sėkmingai jam padėjo.
Tuo tarpu su „Nauju žodžiu“ J. Petrėnui tiesiog nepasisekė ir eksperimentas paversti jį populiaraus laikraščio priedu nedavė norimo rezultato. Žurnalas, net ir pasiekęs didžiulį tiražą, visą laiką buvo nuostolingas. Finansinę padėtį dar labiau apsunkino 1931 m. tarp „Naujo žodžio“ bendrovės ir „Meno“ spaustuvės vedėjo A. Rutenbergo įvykęs konfliktas, nuo kurio labiausiai nukentėjo būtent „Naujo žodžio“ leidimas. A. Rutenbergas, (beje, buvęs tik paskirtuoju „Meno“ spaustuvės vedėju, faktiškai tas pareigas einant J. Petrėnui), slapta paėmęs bylas su „Naujo žodžio“ išpirktais „Meno spaudos“ vekseliais, juos sunaikino. Tokia situacija „Meno“ spaustuvė netruko pasinaudoti – atsisakė buvusios skolos sąskaita spausdinti „Naujo žodžio“ bendrovės leidinius, tarp jų ir „Naują žodį“. Bendrovė patyrė 100 000 litų nuostolį. Bylinėjimasis su A. Rutenbergu buvo nutrauktas, ieškovo pusei matant proceso beprasmiškumą.
Žurnalo išskirtinumai
Kalbant apie žurnalo turinį, jame spausdinti originalūs straipsniai, interviu su rašytojais bei kultūros veikėjais, sensacinga informacija, miesčioniškos publikos skoniui parinkti grožinės literatūros vertimai, ypač pasakojimai apie kino žvaigždžių gyvenimą, šnipų nuotykius. Žurnale buvo populiarių psichologijos, kultūros, religijos įdomybių, sensacingų bylų ir asmenybes aprašančių straipsnių. Tik retais atvejais vaikytasi pigaus populiarumo – pavyzdžiui, skelbiant reportažą iš Kalvarijos psichiatrinės ligoninės (1928 m. Nr. 23–24) ar spausdinant straipsnį tema „Kas nužudė karininką Juozapavičių ?“ (1931 m. Nr. 12–13).
Orientuotasi į skaitytojų poreikius sužinoti kuo daugiau įdomybių iš Lietuvos ir užsienio gyvenimo, pažinti save ir aplinką, o 1930–1933 m. numeriuose daug dėmesio skirta mados, meno populiarinimo dalykams. Kaip tik tuo metu atsirado daugiau straipsnių istorijos, ekonomikos klausimais, spausdinti populiarūs ir didelę išliekamąją vertę turintys straipsniai, pavyzdžiui, skirti Šiaulių, Kauno, Kėdainių istorijai. Skelbta E. Volterio straipsnių istorijos ir archeologijos temomis, taip pat tekstų, reklamuojančių Lietuvos (daugiausiai Kauno) bendroves ir parduotuves.
Minėtinas straipsnis apie bendrovę „Spauda“ (1930, Nr. 16), didelės apimties, gausiai iliustruotas tekstas apie „Metropolio“ restoraną Kaune (1932, Nr. 7), P. Kubiliaus straipsnių serija apie Kauno tvirtovę (1932–1933 m.), 1932 m. 12-ajame ir 13-ajame numeriuose išsamiai ir įdomiai aprašytas Kauno kalėjimas, informatyvus straipsnis „Kaip ir kas įsteigė Kauno žydų bendruomenę“ (1930, Nr. 17), tekstas apie baptistus (1933, Nr. 3), buvusį Kauno gubernatorių Veriovkiną (1933, Nr. 17), apie Lietuvos atstovybę Maskvoje (1933, Nr. 19).
Leidinyje visą laiką buvo daug artistų, žymių žmonių gyvenimo ir veiklos aprašymų, kultūrinės-pažintinės informacijos. Tiesa, iš pradžių vyravo informacija iš užsienio, o vėliau situacija nežymiai, bet keitėsi informacijos iš Lietuvos naudai. Pavyzdžiui, žurnalas „Naujas žodis“ išleisdamas didelės apimties proginį Kauno istorijai ir nūdienai skirtą numerį, prisidėjo prie Vytauto Didžiojo metų kultūrinės šviečiamosios programos.
Kaune įsikūrusi žurnalo redakcija siekė jį kurti išvaizdų, spalvotą (dažniausiai su dailininko nupieštu viršeliu), įsipareigojo atkreipti dėmesį į įvairias gyvenimo sritis. Nors žurnalas visą laiką buvo gausiai iliustruojamas, o iliustracijos būdavo netikėtos ir pasižymėjo išliekamąja verte, tačiau puikia kokybe ir iliustracijų bei tekstų derme išsiskyrė būtent 1930–1932 m. numeriai. Šiuo laikotarpiu žurnale pagausėjo originalių H. Naruševičiūtės, T. Kulakausko ir kitų dailininkų pieštų viršelių, R. Kalpoko piešinių.
Literatūrinė žurnalo ir bendrovės kryptis
L. Gudaitis žurnalo populiarumą siejo su J. Paleckio sukurtu literatūriniu bendrovės profiliu. Pasak jo, nors jo pritraukti žymūs rašytojai – V. Krėvė-Mickevičius, V. Mykolaitis-Putinas, J. Savickis, B. Sruoga, Vydūnas – žurnalui talkinti nustojo redaktoriui pasitraukus, literatūrinė bendrovės kryptis išsaugota buvo. Jame liko ir toliau bendradarbiavo žinomi autoriai – L. Gira, F. Kirša, A. Lastas, P. Vaičiūnas, A. Vienuolis-Žukauskas – bei tuometinis jaunimas – S. Nėris, J. Kossu-Aleksandravičius, A. Miškinis, P. Cvirka, V. Sirija-Gira.
L. Gudaičio teigimu, „Naujo žodžio“ žurnalo kūrybos terpė buvo palanki J. Rackevičiaus (Jono Rūstulio slapyv.), J. Čibiro (Jono Čir-Čir slapyv.) ir kitų pradedančių poetų eiliavimams, V. Bičiūno (A. Argus, Radius slapyv.) prozai. L. Gudaitis yra išskyręs žurnalo prozos baruose dirbusius J. Marcinkevičių, L. Dovydėną (slapyv. Andrius Bagdadas), A. Steponaitį (slapyv. Ant. Gulkis). Aktyviai reiškėsi ir humoristas A. Gricius (Pivošos slapyv.) bei L. Janušytė, populiarius straipsnius įvairiomis temomis rašė B. Raila, J. K. Beleckas, P. Kubilius (Edm. Danto slapyv.), kūrybą skelbė K. Inčiūra, J. Švaistas-Balčiūnas, K. Kiela, populiarusis E. L. Kaukas, A. Tulys ir kt.
Leidinyje daug dėmesio buvo skiriama kaimyninių šalių literatūrai, ypač rusų – K. Balmonto, Puškino, Majakovskio ir kitų autorių kūriniams. Meno ir literatūros kritikos straipsnius iš pradžių rašė P. Galaunė, Pr. Lubickas (Viktoro Pravdino slapyv.), po to A. Šimėnas, Alf. Braziulis. Žurnale buvo nemažai kelionių aprašymų, vėliau atsirado ir žurnalo specialiųjų korespondentų užsienyje. N. Arbitblatas ir dailininkas Ad. Smetona rašė iš Paryžiaus, St. Santvaras – iš Milano, 1932 m. Ženevoje pabuvojęs dailininkas Ad. Varnas netradiciškai aprašė ir pavaizdavo Tautų Sąjungos darbą.
Pasak Vl. Žuko, „Naujas žodis“ buvo populiarus tik jį redaguojant J. Paleckiui, ypač 1929 m. pradžioje, kai pasiekė 11 000 egzempliorių tiražą. Tačiau netikslu būtų manyti, kad populiarumo viršūnę parodo tik leidinio tiražo dydis. Jis dažniausiai neliudija tikrojo populiarumo ir jau tikrai neatskleidžia, kokių žurnalistinių aukštumų žurnalas yra pasiekęs. Net ir sutinkant su Vl. Žuku ir L. Gudaičiu, teigusiais, kad žurnalo „Naujas žodis“ veidą suformavo J. Paleckis, nereikėtų užmiršti ir labai didelio J. Petrėno bei visų žurnalo bendradarbių indėlio.
Skelbti konkursai ir loterijos
„Naujame žodyje“ nuo pat leidimo pradžios buvo skelbiamos įvairios akcijos, konkursai, loterijos. Buvo organizuoti keli Vaikų grožio konkursai, 1928 m. surengtas pirmasis Lietuvoje fotografijų konkursas (gamtos vaizdų, portretų, šienapjūtės vaizdų), tačiau jame dalyvavo nedaug autorių, o laimėtojai taip ir nebuvo paskelbti. „Naujas žodis“ bandė organizuoti ir „Miss Lietuva“ konkursą. Žurnalo paskatinta visuomenė išsirinko savo „mises“ kai kuriose Lietuvos vietovėse, pavyzdžiui, Subačiuje, Zapyškyje, tačiau visos Lietuvos mastu konkursas neįvyko. 1931 m. 1-ajame numeryje buvo nurodyta, kad „Miss Lietuva“ rinkimai pratęsiami, tačiau jie taip ir neįvyko dėl visuomenės protestų, kad konkursas esą amoralus ir nereikalingas. Vis dėlto žurnale ir toliau skelbta informacija apie Europos gražuolių konkursą, džiaugtasi vilniete Tatjana Maslova, gavusią Miss Europos titulą. Tais pačiais metais organizuotas ir gražiausių akių konkursas, o 1932 m. 3-ajame numeryje paskelbti šio konkurso laimėtojai. 22-ajame numeryje informuoti ir Vaikų grožio konkurso laimėtojai. Žurnalo skaitytojai dažnai buvo viliojami įvairiausiomis dovanomis. Kad ir Chrysler firmos automobiliu, tuo metu kainavusiu 16 000 litų!
Galima teigti, kad reklaminių subtilybių ir žurnalistinio profesionalumo bei poligrafinės kokybės aukštumų žurnalas pasiekė būtent 1932 m. Nepaisant šių pasiekimų, viena iš žurnalo žlugimo priežasčių įvardijamas jo priskyrimas bulvarinei spaudai bei prieš šią spaudą organizuotas puolimas. Pasak L. Gudaičio, pigus pataikavimas skaitytojams davė dingstį katalikų kritikams surengti akciją prieš „Naujo žodžio“ bendrovės leidinius: visuomenė buvo paraginta su jais kovoti kaip su bulvariniais, nesiskiriančiais nuo „Sekmadienio“ ir erotinio leidinio „Aistros“. Iš tikrųjų „Naujam žodžiui“ nebuvo svarbu pataikauti skaitytojams. Jis tapo populiariu, bet ir kokybišku, bulvariniu gerąja šio žodžio prasme leidiniu. J. Petrėnas žurnalo puolimą pagrįstai įvardijo kaip konkurencinę kovą dėl skaitytojų. Šiais laikais „Naujo žodžio“ vadinimas bulvariniu leidiniu ar lyginimas su neblogą bulvarinio laikraščio lygį pasiekusiu „Sekmadieniu“ gali būti suprantamas ir kaip komplimentas. Iki „Naujo žodžio“ koncerno leidžiamo laikraščio „Diena“ lygio šių laikų Lietuvos bulvarinei spaudai dar reikėtų gerokai pasitempti.
1933 m. lapkričio mėnesį pasirodė kitas J. Paleckio redaguojamas, „Naujo žodžio“ tradicijas tęsiantis „Laiko žodis“, kuris, galima sakyti, buvo dar profesionalesnis iliustruotas žurnalas.
Visus žurnalo numerius galite rasti portale www.epaveldas.lt
Parengta pagal:
1. Naujas žodis. 1925–1933.
2. Naujo žodžio I metų žymesnieji veikėjai ir bendradarbiai // Naujas žodis. 1926, Nr. 8, p. 4–5.
3. Paveiksluotas žurnalas „Naujas žodis“ / S.S-s // Klaipėdos garsas. 1927, kovo 8, Nr. 17, p. 4.
4. „Naujas žodis“ - į naują kelią / J.Paleckis // Naujas žodis. 1927, Nr. 10–11, p. 2.
5. Kovokim su geltonąja spauda / J.Grinius // Lietuvos mokykla. 1932, Nr. 1, p. 9–11.
6. Geltonosios spaudos problemos // Židinys. 1932, Nr. 1, p. 86–87.
7. Triukšmas dėl spalvotosios spaudos / M.Goštautas // Vairas. 1932, Nr. 2, p. 261–264.
8. Visuomenė apie geltonąją spaudą // Naujoji Romuva. 1932, Nr. 2, p. 26–27; Nr. 3, p. 58–59; Nr. 4, p. 84–85.
9. Žodis apie „Naują žodį“ / J.Paleckis // Laiko žodis. 1934, Nr. 6, p. 6.
10. Naujas žodis prieš dešimt metų // Laiko žodis. 1935, Nr. 8, p. 3.
11. Atkaklus optimistas: Justo Paleckio 15 metų žurnalistinio darbo ir „Naujo žodžio“ įsteigimo 10 metų proga / J.Šimkus // Lietuvos žinios. 1935, balandžio 13, Nr. 86, p. 5.
12. Pirmasis lietuvių spaudos koncernas / L.Gudaitis // Kultūros barai. 1988, Nr. 7, p. 53.
13. „Naujo žodžio“ ir „Žodžio“ bendrovės. Kn.: Bendrovės knygoms leisti ir platinti / Vl.Žukas. Vilnius, 1998, p. 232–262.
14. Pirmasis spaudos koncernas. Kn.: Teisybė daugiaveidė / L.Gudaitis. Kaunas, 1998, p. 143–154.
Parengė vyresn. bibliotekininkas Alvydas Surblys, bibliotekininkė Agnė Zakaravičiūtė, vyr. bibliotekininkė Edita Rudminaitė
Leidimas spausdinti iliustruotą literatūros, mokslo ir politikos savaitraštį „Lietuvių laikraštis“ (1904 12 01–1906 01 19, Peterburgas) buvo gautas 1904 metų spalio pradžioje. Pirmas legalus periodinis leidinys panaikinus spaudos lotyniškais rašmenimis draudimą išėjo tų pačių metų gruodžio 1-ąją! Nuo 1905 liepos 29-osios „Lietuvių laikraštis“ ėmė leisti ir savaitinį, ūkininkams skirtą politikos bei ūkio priedą „Lietuvių Laikraščio Lapelis“.
„Lietuvių laikraštį“ leido Peterburgo Lietuvių ir žemaičių labdarybės draugijos ir Dvasinės akademijos profesorių remiamas A. Smilga. Laikraštis iš pradžių buvo spausdinamas Goldbergo ir Vildbergo spaustuvėje Glazovos gatvėje, Peterburge. Redakcija ir administracija buvo įsikūrusi adresu Jekaterinskij kan. 10. Dvyliktame leidinio numeryje (1905 m.) jau buvo nurodoma, kad laikraštį spausdino sava ten pat įsikūrusi „Lietuvių laikraščio“ spaustuvė. Žymesni „Lietuvių laikraščio“ bendradarbiai buvo kun. J. Balvočius-Gerutis, J. Basanavičius, kun. R. Būčys, F. Bugailiškis, kun. Bl. Česnys, L. Gira, Jovaras, Maironis, Vaižgantas, S. Kymantaitė, M. Yčas, K. Sakalauskas-Vanagėlis ir kt.
Oficialiuoju „Lietuvių laikraščio“ redaktoriumi iš pradžių pasirašinėjo K. Narutavičius, o nuo 4 leidinio numerio – A. Smilga. Vis dėlto faktiškuoju redaktoriu, pasak J. Tamošiūno (Lietuviškų periodinių leidinių bibliografija 1832–1982 / J. Tamošiūnas. P. 250), buvo K. Vairas-Račkauskas. „Lietuvių laikraštį“ rinkęs N. Smalstys atsiminimuose liudijo dar kitaip. Anot jo, redaktoriumi buvęs J. Mačiulis–Maironis (Naujoji Romuva. - 1934, birž. 10 (Nr. 178/179), p. 454), o korektoriumi – studentas A. Purėnas ir lietuviai studentai, koregavę tekstus laikydamiesi Kriaušaičio (J. Jablonskio) gramatikoje nurodytų reikalavimų. Iš N. Smalsčio atsiminimų matyti, kad leidinio korektūra užsiimdavo ir jis pats.
N. Smalstys buvo įsipareigojęs vienas rinkti, laužyti ir taisyti korektūrą. Tekstas buvo surenkamas metalinėmis raidėmis į klišes ar skiltis ir laužomas, t. y. leidinio puslapiai buvo sudaromi iš spaustuvinio rinkinio skilčių, klišių ir tarpinės medžiagos, tuo pačiu metu sudedant iliustracijas, antraštes ir kt. Kadangi laikraštis, anot jo, ėjęs jam svetima (ne rusų) kalba, už teksto rinkimą reikėję mokėti dvigubai brangiau. Leidinys buvęs nemažos apimties ir be klišių, kurias būtų galima tiesiog atkartoti, todėl N. Smalstys turėjęs dirbti 9–10 val. Dažnai tekdavę kviesti ir rusakalbį rinkėją padėti, bet pastarasis, net ir duodant gerus rankraščius, pridarydavęs klaidų. Buvo atsiradęs dar vienas lietuvis rinkėjas V. Mikalauskas. Spaustuvės administracija, pasak N. Smalsčio, dėl vietos stokos jo nepriėmusi.
N. Smalstys atsiminimuose kiek painiojasi, pavyzdžiui, dėl laikraščio leidimo sustabdymo priežasčių, tad jo atsiminimus reikėtų vertinti gana kritiškai. Išsakyti teiginiai apie laikraščio turinio silpnėjimą, egzempliorių skaičiaus mažėjimą, laikraščio spaustuvės pardavimą S. Banaičiui taip pat abejotini. Vis dėlto N. Smalsčio teikiama laikraščio antgalvio (laikraščio antraštė su papuošimais spaustuvinėje klišėje) istorija atrodo gana įtikinama. Pasirodo, bebaigiant rinkti pirmo numerio tekstą, A. Smilga atnešė laikraščio antgalvio klišę, kurioje be žodžių „Lietuvių Laikraštis“ dar buvo pavaizduotas didelis ąžuolas, Gedimino pilies kalnas ir ant žirgo didingai sėdintis Vytautas Didysis. Rusų cenzoriams nepatikęs raitelis, jie įžiūrėję jame pavojų Rusijos valdžiai. Tekę Vytautą Didįjį iš klišės iškapoti. Bekapojant pasidariusi skylė, kurioje, anot N. Smalsčio, buvo linkima prasmegti rusų cenzoriams ir visai caro valdžiai. Galų gale šios pirmos klišės tekę visai atsisakyti. Kaip gimė tikroji laikraščio antgalvio klišė, N. Smalstys nerašo.
Nors tarp leidinio rėmėjų ir bendradarbių buvo nemažai dvasinio luomo atstovų, jie savaitraščio turiniui jokios įtakos nedarė – laikraštis neturėjo konkrečios politinės krypties ar religinio nusistatymo. Vis dėlto ir šiuo klausimu būta įvairiausių nuomonių. Štai „Lietuvių enciklopedijoje“ (T. 16. Boston, 1958. P. 62) teigta, kad esą laikraštis buvo konservatyvios krikščioniškos krypties, o ir pačioje Lietuvoje mažai kam žinomas bei neatspindėjęs to meto Lietuvos visuomenės gyvenimo. Tačiau šiandien vartant leidinį susidaro įspūdis, kad teisesnis, ko gero, buvo J. Kirlys, apibūdinęs leidinį kaip nepartinį savaitraštį (Židinys. - 1930, Nr. 12, p. 422).
Visiškai absurdiška ir teigti, kad „Lietuvių laikraščio“ turinys buvo nesusijęs su Lietuvos visuomenės gyvenimu, nes leidinyje buvo gausu lietuviškos tematikos straipsnių, krašto aktualijų. Be to, leidinys pasižymėjo ne tik gera poligrafine kokybe ir informatyvumu, bet ir romantinių tradicijų, lietuvybės propagavimu. Lietuviška tematika vyravo tiek rašant apie senovę, pavyzdžiui, straipsnius apie runas, lietuvišką Gedimino laikų kalendorių, tiek ir pateikiant informaciją apie to meto aktualijas, t. y. rašant apie elgetas ir labdaros įstaigas Lietuvoje (su prieglaudos namų Betygaloje iliustracija). Bažnyčių istorijos straipsniai su iliustracijomis labiausiai liudijo ne religinę leidinio kryptį, bet jį kuriančios redakcijos domėjimąsi krašto istorija, paveldu. Tiesa, „Lietuvių laikraštis“ buvo vienas iš labiausiai cenzūruojamų lietuvių leidinių. Nors laikraščio cenzorius, Peterburgo universiteto priv. doc. E. Volteris, deklaravo užrašą „Dozvoleno cenzuroju“ naudojęs tik ant keturių „Lietuvių laikraščio“ numerių (Naujas žodis. - 1932, gruod.31 (Nr. 24), p. 466), toks užrašas iš tikrųjų buvo iki 46–47 leidinio numerio. Būta ir prisitaikėliško pobūdžio straipsnių, okupantą liaupsinusių iliustracijų.
Jau minėtoje enciklopedijoje įvardytos pagrindinės priežastys, lėmusios kitų, „Lietuvių laikraštį“ nukonkuravusių leidinių, sėkmę. Tai laipsniškas turinio prastėjimas ir aktualumo trūkumas bei, kaip teigiama, būtent dėl to kilusios finansinės savaitraščio redakcijos problemos. Iš tiesų „Lietuvių laikraščio“ nekonkurencingumą nulėmė ne jo turinys, o keletas ekonominių-politinių priežasčių. Leidėjas A. Smilga nepaskaičiavo, kad skolos, susidariusios įsigyjant spaustuvę, dar ilgai negalės būti padengtos iš gaunamo pelno. Leidybai taip pat pritrūko „laisvų“ pinigų ir nors prenumeratorių buvo nemažai, laikraščio leidimą teko greitai nutraukti.
„Lietuvių enciklopedijoje“ gana pagrįstai kartojama dar N. Smalsčio atsiminimuose išsakyta mintis, kad laikraštis sumenkęs dėl jame pasitelkiamų rusų–japonų karo vaizdų klišių, gaunamų iš okupanto (tiksliau iš kitų leidinių, anksčiau spausdintų toje pačioje spaustuvėje kaip ir „Lietuvių laikraštis“). Reikia pripažinti, kad su laikraščio turiniu visiškai nesusijusios klišės iš tikrųjų gadino bendrą leidinio vaizdą. Tačiau informacijos pateikimo principų visuma nepakito taip, kad būtų galima kalbėti apie viso laikraščio turinio prastėjimą.
Kad ir prieštaringai vertinamas, „Lietuvių laikraštis“ buvo progresyvus reiškinys lietuvių periodikos raidoje, sektinas pavyzdys kitiems periodiniams leidiniams, net ir netrukus jį nukonkuravusiems. Jame daugiau nei kituose leidiniuose buvo Lietuvos praeities, dabarties, jos žymių žmonių iliustracijų, nemažai Kauno miesto vaizdų. Rašant apie nusipelniusius Lietuvai žmones – J. Basanavičių, M. Valančių, tėvą A. Rudaminą, kunigaikštį, Žemaičių vyskupą M. Giedraitį, didžiuosius Lietuvos kunigaikščius – buvo teikiami kokybiški jų portretai.
Parengė vyresn. bibliotekininkas Alvydas Surblys, bibliotekininkė Agnė Zakaravičiūtė, vyresn. bibliotekininkė Edita Rudminaitė