„Naujas žodis“ – tarpukario žurnalas ir leidybos bendrovė

Paskelbtas Vienos knygos
Skaityti 546 kartai
Žymėtas pagal

Populiarus tarpukario periodinis leidinys – liberalios krypties, nepartinis, gerąja prasme bulvarinis žurnalas „Naujas žodis“ – pradėtas leisti Rygoje (1925–1933 m.). 1927 m. jo redakcijai persikėlus į Kauną iš mėnesinio tapo dvisavaitiniu leidiniu, įvairėjo jo turinys ir forma. Tobulinant žurnalą išaugo jo leidybos kaštai ir poreikiai. Reikėjo daugiau bendradarbių, geresnės technikos, savos spaustuvės ir cinkografijos. Be to, „Naujo žodžio“ bendradarbių ir skaitytojų poreikių vien tik šis žurnalas jau nebegalėjo atliepti. Natūraliai susiformavo siekis leisti keletą laikraščių, žurnalų, taip pat knygas. Išryškėję leidybiniai poreikiai sąlygojo bendrovės, perėmusios „Naujo žodžio“ leidimą, susikūrimą. Tolesnė bendrovės veikla darė įtaką spaudos koncerno susiformavimui ir raidai.


Pirmasis spaudos koncernas Lietuvoje
 

1927 m. birželio 17 d. įsteigta „Naujo žodžio“ bendrovė jau po mėnesio ėmėsi leisti „Naujo žodžio“ žurnalą, o vėliau ir kitus bendrovei priklausiusius leidinius. Iš pradžių leistas savaitraštis „Diena“, po to dar ir dienraštis „Dienos naujienos“. „Naujo žodžio“ humoristai ėmėsi gaivinti bankrutavusį humoristinį žurnalą „Vėpla“ pervadinę jį „Vapsva“.

Bendrovę įsteigė J. Paleckis, V. Bičiūnas bei „Taikomojo Meno“ bendrovės atstovai: dailininkas V. Jomantas ir inžinierius, pašto valdybos viršininkas A. Sruoga. 1929 m. viduryje „Naujas žodis“ susijungė su pajine „Meno spaudos“ bendrove, nusipirko „Meno“ spaustuvę ir įsigijo buvusią „Grafikos“ cinkografiją, taip pat perėmė prie bankroto ribos buvusio B. Dauguviečio redaguoto „Dienos“ laikraščio leidybą (prieš tai jau buvo panašiomis aplinkybėmis įsigiję humoristinį žurnalą „Vapsva“). Taip gimė pirmasis spaudos koncernas Lietuvoje. Jo rūmai buvo įkurti adresu Laisvės al. 70, priešais Valstybės teatrą (pastatas iki šių dienų neišliko).

Nors valstybės remiamas spaudos sektorius su „Naujo žodžio“ bendrove konkuravo sunkiai, patį koncerną silpnino įvairūs vidiniai prieštaravimai, kadrų kaita ir trintis. Vienas svarbiausių šios poligrafijos įmonės valdytojų (didžiausias pajininkas) buvo vėliau dėl pašto ženklų bylos liūdnai pagarsėjęs Pašto valdybos direktorius A. Sruoga. Dar vienas stambesnis pajininkas, Kauno pašto viršininkas K. Galvydis, iš bendrovės greitai pasitraukė, pardavęs savo pajus smulkesniems pajininkams ir A. Sruogai. Taigi A. Sruoga tapo faktišku bendrovės valdytoju, o J. Paleckis, pirmasis „Naujo žodžio“ redaktorius ir leidėjas, nebegalėjo de facto bendrovės veiklos kontroliuoti, jis pats tapo nuo jos priklausomas.
 

Faktiškieji ir teoriniai žurnalo „Naujas žodis“ redaktoriai
 

Kaip jau buvo užsiminta, žurnalo leidybą iki 1927 m. faktiškai pats vienas organizavo jo redaktorius ir leidėjas J. Paleckis. Nuo 1929 m. 3-iojo „Naujo žodžio“ numerio redaktoriumi rašėsi A. Šimukėnas, nors faktiškai šį darbą atliko A. Šimukėnas, J. Petrėnas ir J. Paleckis. Pastarasis, kaip prisimena L. Gudaitis, buvo nepatenkintas kūrybiniu bendrovės klimatu ir ekonominiu diktatu dėl „Meno“ spaustuvės ir cinkografijos „Grafika“ bei asmeniško A. Sruogos reikalavimo mokėti už papildomas iliustracijas. Su J. Paleckiu kaip „Naujo žodžio“ redaktoriumi sudaromos sutartys iš tiesų liudija apie didelius reikalavimus redaktoriui ir palyginti mažą atlygį. Pats J. Paleckis pasiryžimą išeiti iš bendrovės ir motyvavo nedideliu užmokesčiu bei jam rodoma nepagarba. Pasiekęs, kad privatus, nepriklausomas, iliustruotas žurnalas savo populiarumu ir iliustratyvumu bei įspūdingu 11 tūkstančių egzempliorių tiražu pralenktų valstybės išlaikomus leidinius, sukūręs spaudos bendrovę, virtusią galingu spaudos koncernu, J. Paleckis buvo šiek tiek įsižeidęs dėl jam suteikto laisvai samdomo žurnalisto ir redaktoriaus statuso su dideliais įsipareigojimais ir mažu atlyginimu. Jis buvo pasiryžęs visai išeiti iš bendrovės, bet paliko ją tik trumpam, arba, pasak Vl. Žuko, realiai pasitraukęs taip ir nebuvo. Jo tvirtinimu, „Naujo žodžio“ bendrovė leidusi žurnalą iki 1930 m. 17-ojo numerio imtinai, o faktiškuoju redaktoriumi taip ir likęs J. Paleckis, kuris nuo tų pačių metų 18-ojo numerio perėmęs ir „Naujo žodžio“ leidimą (tikriausiai tik formaliai, siekiant užglostyti užgautas ambicijas). Tiesa, neilgam, nes nuo 1931 m. birželio mėnesio žurnalą vėl ėmusi leisti „Naujo žodžio“ bendrovė. Šiuo laikotarpiu redaktoriumi rašėsi A. Šimukėnas, nors faktiškai juo tikriausiai buvęs J. Paleckis. Iš tikrųjų labiau tikėtina, kad nuo 1929 m. vasaros iki 1932 m. „Naują žodį“ redagavo J. Petrėnas ir H. Blazas.

Nuo 1932 m. balandžio mėn. „Naujo žodžio“ redaktoriumi vėl buvo pakviestas J. Paleckis, tačiau nespėjo juo tapti, nes juoda katė perbėgo ir taip ne pačius geriausius J. Paleckio ir J. Petrėno santykius. Nuo 1932 m. lapkričio 3 d. žurnalą jau leido reorganizuota „Žodžio“ bendrovė. Šios bendrovės pirmininku tapo valdininkas P. Morkus. Pasklido gandas, kad stiprėjant J. Petrėno įtakai bendrovėje, jis be J. Paleckio žinios ir sutikimo rengiasi įtraukti į bendrovę ir tautininkų. Pasak L. Gudaičio, J. Paleckiui ketintą perduoti „Naują žodį“ jis pavertė 8 puslapių savaitraščio „Diena“ priedu. Iš tikrųjų J. Petrėnas, redaguodamas „Dienos“ laikraštį, įrodė, kad sugeba puikiai redaktoriauti, o J. Paleckis, užgniaužęs asmenines ambicijas sėkmingai jam padėjo.

Tuo tarpu su „Nauju žodžiu“ J. Petrėnui tiesiog nepasisekė ir eksperimentas paversti jį populiaraus laikraščio priedu nedavė norimo rezultato. Žurnalas, net ir pasiekęs didžiulį tiražą, visą laiką buvo nuostolingas. Finansinę padėtį dar labiau apsunkino 1931 m. tarp „Naujo žodžio“ bendrovės ir „Meno“ spaustuvės vedėjo A. Rutenbergo įvykęs konfliktas, nuo kurio labiausiai nukentėjo būtent „Naujo žodžio“ leidimas. A. Rutenbergas, (beje, buvęs tik paskirtuoju „Meno“ spaustuvės vedėju, faktiškai tas pareigas einant J. Petrėnui), slapta paėmęs bylas su „Naujo žodžio“ išpirktais „Meno spaudos“ vekseliais, juos sunaikino. Tokia situacija „Meno“ spaustuvė netruko pasinaudoti – atsisakė buvusios skolos sąskaita spausdinti „Naujo žodžio“ bendrovės leidinius, tarp jų ir „Naują žodį“. Bendrovė patyrė 100 000 litų nuostolį. Bylinėjimasis su A. Rutenbergu buvo nutrauktas, ieškovo pusei matant proceso beprasmiškumą.


Žurnalo išskirtinumai


Kalbant apie žurnalo turinį, jame spausdinti originalūs straipsniai, interviu su rašytojais bei kultūros veikėjais, sensacinga informacija, miesčioniškos publikos skoniui parinkti grožinės literatūros vertimai, ypač pasakojimai apie kino žvaigždžių gyvenimą, šnipų nuotykius. Žurnale buvo populiarių psichologijos, kultūros, religijos įdomybių, sensacingų bylų ir asmenybes aprašančių straipsnių. Tik retais atvejais vaikytasi pigaus populiarumo – pavyzdžiui, skelbiant reportažą iš Kalvarijos psichiatrinės ligoninės (1928 m. Nr. 23–24) ar spausdinant straipsnį tema „Kas nužudė karininką Juozapavičių ?“ (1931 m. Nr. 12–13).

Orientuotasi į skaitytojų poreikius sužinoti kuo daugiau įdomybių iš Lietuvos ir užsienio gyvenimo, pažinti save ir aplinką, o 1930–1933 m. numeriuose daug dėmesio skirta mados, meno populiarinimo dalykams.  Kaip tik tuo metu atsirado daugiau straipsnių istorijos, ekonomikos klausimais, spausdinti populiarūs ir didelę išliekamąją vertę turintys straipsniai, pavyzdžiui, skirti Šiaulių, Kauno, Kėdainių istorijai. Skelbta E. Volterio straipsnių istorijos ir archeologijos temomis, taip pat tekstų, reklamuojančių Lietuvos (daugiausiai Kauno) bendroves ir parduotuves.

Minėtinas straipsnis apie bendrovę „Spauda“ (1930, Nr. 16), didelės apimties, gausiai iliustruotas tekstas apie „Metropolio“ restoraną Kaune (1932, Nr. 7), P. Kubiliaus straipsnių serija apie Kauno tvirtovę (1932–1933 m.), 1932 m. 12-ajame ir 13-ajame numeriuose išsamiai ir įdomiai aprašytas Kauno kalėjimas, informatyvus straipsnis „Kaip ir kas įsteigė Kauno žydų bendruomenę“ (1930, Nr. 17), tekstas apie baptistus (1933, Nr. 3), buvusį Kauno gubernatorių Veriovkiną (1933, Nr. 17), apie Lietuvos atstovybę Maskvoje (1933, Nr. 19).

Leidinyje visą laiką buvo daug artistų, žymių žmonių gyvenimo ir veiklos aprašymų, kultūrinės-pažintinės informacijos. Tiesa, iš pradžių vyravo informacija iš užsienio, o vėliau situacija nežymiai, bet keitėsi informacijos iš Lietuvos naudai. Pavyzdžiui, žurnalas „Naujas žodis“ išleisdamas didelės apimties proginį Kauno istorijai ir nūdienai skirtą numerį, prisidėjo prie Vytauto Didžiojo metų kultūrinės šviečiamosios programos.

Kaune įsikūrusi žurnalo redakcija siekė jį kurti išvaizdų, spalvotą (dažniausiai su dailininko nupieštu viršeliu), įsipareigojo atkreipti dėmesį į įvairias gyvenimo sritis. Nors žurnalas visą laiką buvo gausiai iliustruojamas, o iliustracijos būdavo netikėtos ir pasižymėjo išliekamąja verte, tačiau puikia kokybe ir iliustracijų bei tekstų derme išsiskyrė būtent 1930–1932 m. numeriai. Šiuo laikotarpiu žurnale pagausėjo originalių H. Naruševičiūtės, T. Kulakausko ir kitų dailininkų pieštų viršelių, R. Kalpoko piešinių.
 

Literatūrinė žurnalo ir bendrovės kryptis
 

L. Gudaitis žurnalo populiarumą siejo su J. Paleckio sukurtu literatūriniu bendrovės profiliu. Pasak jo, nors jo pritraukti žymūs rašytojai – V. Krėvė-Mickevičius, V. Mykolaitis-Putinas, J. Savickis, B. Sruoga, Vydūnas –  žurnalui talkinti nustojo redaktoriui pasitraukus, literatūrinė bendrovės kryptis išsaugota buvo. Jame liko ir toliau bendradarbiavo žinomi autoriai –  L. Gira, F. Kirša, A. Lastas, P. Vaičiūnas, A. Vienuolis-Žukauskas –  bei tuometinis jaunimas – S. Nėris, J. Kossu-Aleksandravičius, A. Miškinis, P. Cvirka, V. Sirija-Gira.

L. Gudaičio teigimu, „Naujo žodžio“ žurnalo kūrybos terpė buvo palanki J. Rackevičiaus (Jono Rūstulio slapyv.), J. Čibiro (Jono Čir-Čir slapyv.) ir kitų pradedančių poetų eiliavimams, V. Bičiūno (A. Argus, Radius slapyv.) prozai. L. Gudaitis yra išskyręs žurnalo prozos baruose dirbusius J. Marcinkevičių, L. Dovydėną (slapyv. Andrius Bagdadas), A. Steponaitį (slapyv. Ant. Gulkis). Aktyviai reiškėsi ir humoristas A. Gricius (Pivošos slapyv.) bei L. Janušytė, populiarius straipsnius įvairiomis temomis rašė B. Raila, J. K. Beleckas, P. Kubilius (Edm. Danto slapyv.), kūrybą skelbė K. Inčiūra, J. Švaistas-Balčiūnas, K. Kiela, populiarusis E. L. Kaukas, A. Tulys ir kt.

Leidinyje daug dėmesio buvo skiriama kaimyninių šalių literatūrai, ypač rusų – K. Balmonto, Puškino, Majakovskio ir kitų autorių kūriniams. Meno ir literatūros kritikos straipsnius iš pradžių rašė P. Galaunė, Pr. Lubickas (Viktoro Pravdino slapyv.), po to A. Šimėnas, Alf. Braziulis. Žurnale buvo nemažai kelionių aprašymų, vėliau atsirado ir žurnalo specialiųjų korespondentų užsienyje. N. Arbitblatas ir dailininkas Ad. Smetona rašė iš Paryžiaus, St. Santvaras – iš Milano, 1932 m. Ženevoje pabuvojęs dailininkas Ad. Varnas netradiciškai aprašė ir pavaizdavo Tautų Sąjungos darbą.  

Pasak Vl. Žuko, „Naujas žodis“ buvo populiarus tik jį redaguojant J. Paleckiui, ypač 1929 m. pradžioje, kai pasiekė 11 000 egzempliorių tiražą. Tačiau netikslu būtų manyti, kad populiarumo viršūnę parodo tik leidinio tiražo dydis. Jis dažniausiai neliudija tikrojo populiarumo ir jau tikrai neatskleidžia, kokių žurnalistinių aukštumų žurnalas yra pasiekęs. Net ir sutinkant su Vl. Žuku ir L. Gudaičiu, teigusiais, kad žurnalo „Naujas žodis“ veidą suformavo J. Paleckis, nereikėtų užmiršti ir labai didelio J. Petrėno bei visų žurnalo bendradarbių indėlio.
 

Skelbti konkursai ir loterijos
 

„Naujame žodyje“ nuo pat leidimo pradžios buvo skelbiamos įvairios akcijos, konkursai, loterijos. Buvo organizuoti keli Vaikų grožio konkursai, 1928 m. surengtas pirmasis Lietuvoje fotografijų konkursas (gamtos vaizdų, portretų, šienapjūtės vaizdų), tačiau jame dalyvavo nedaug autorių, o laimėtojai taip ir nebuvo paskelbti. „Naujas žodis“ bandė organizuoti ir „Miss Lietuva“ konkursą. Žurnalo paskatinta visuomenė išsirinko savo „mises“ kai kuriose Lietuvos vietovėse, pavyzdžiui, Subačiuje, Zapyškyje, tačiau visos Lietuvos mastu konkursas neįvyko. 1931 m. 1-ajame numeryje buvo nurodyta, kad „Miss Lietuva“ rinkimai pratęsiami, tačiau jie taip ir neįvyko dėl visuomenės protestų, kad konkursas esą amoralus ir nereikalingas. Vis dėlto žurnale ir toliau skelbta informacija apie Europos gražuolių konkursą, džiaugtasi vilniete Tatjana Maslova, gavusią Miss Europos titulą. Tais pačiais metais organizuotas ir gražiausių akių konkursas, o 1932 m. 3-ajame numeryje paskelbti šio konkurso laimėtojai. 22-ajame numeryje informuoti ir Vaikų grožio konkurso laimėtojai. Žurnalo skaitytojai dažnai buvo viliojami įvairiausiomis dovanomis. Kad ir Chrysler firmos automobiliu, tuo metu kainavusiu 16 000 litų!

Galima teigti, kad reklaminių subtilybių ir žurnalistinio profesionalumo bei poligrafinės kokybės aukštumų žurnalas pasiekė būtent 1932 m. Nepaisant šių pasiekimų, viena iš žurnalo žlugimo priežasčių įvardijamas jo priskyrimas bulvarinei spaudai bei prieš šią spaudą organizuotas puolimas. Pasak L. Gudaičio, pigus pataikavimas skaitytojams davė dingstį katalikų kritikams surengti akciją prieš „Naujo žodžio“ bendrovės leidinius: visuomenė buvo paraginta su jais kovoti kaip su bulvariniais, nesiskiriančiais nuo „Sekmadienio“ ir erotinio leidinio „Aistros“. Iš tikrųjų „Naujam žodžiui“ nebuvo svarbu pataikauti skaitytojams. Jis tapo populiariu, bet ir kokybišku, bulvariniu gerąja šio žodžio prasme leidiniu. J. Petrėnas žurnalo puolimą pagrįstai įvardijo kaip konkurencinę kovą dėl skaitytojų. Šiais laikais „Naujo žodžio“ vadinimas bulvariniu leidiniu ar lyginimas su neblogą bulvarinio laikraščio lygį pasiekusiu „Sekmadieniu“ gali būti suprantamas ir kaip komplimentas. Iki „Naujo žodžio“ koncerno leidžiamo laikraščio „Diena“ lygio šių laikų Lietuvos bulvarinei spaudai dar reikėtų gerokai pasitempti.

1933 m. lapkričio mėnesį pasirodė kitas J. Paleckio redaguojamas, „Naujo žodžio“ tradicijas tęsiantis „Laiko žodis“, kuris, galima sakyti, buvo dar profesionalesnis iliustruotas žurnalas.

Visus žurnalo numerius galite rasti portale www.epaveldas.lt
 
Parengta pagal:
1. Naujas žodis. 1925–1933.
2. Naujo žodžio I metų žymesnieji veikėjai ir bendradarbiai // Naujas žodis. 1926, Nr. 8, p. 4–5.
3. Paveiksluotas žurnalas „Naujas žodis“ / S.S-s // Klaipėdos garsas. 1927, kovo 8, Nr. 17, p. 4.
4. „Naujas žodis“ - į naują kelią / J.Paleckis // Naujas žodis. 1927, Nr. 10–11, p. 2.
5. Kovokim su geltonąja spauda / J.Grinius // Lietuvos mokykla. 1932, Nr. 1, p. 9–11.
6. Geltonosios spaudos problemos // Židinys. 1932, Nr. 1, p. 86–87.
7. Triukšmas dėl spalvotosios spaudos / M.Goštautas // Vairas. 1932, Nr. 2, p. 261–264.
8. Visuomenė apie geltonąją spaudą // Naujoji Romuva. 1932, Nr. 2, p. 26–27; Nr. 3, p. 58–59; Nr. 4, p. 84–85.
9. Žodis apie „Naują žodį“ / J.Paleckis // Laiko žodis. 1934, Nr. 6, p. 6.
10. Naujas žodis prieš dešimt metų // Laiko žodis. 1935, Nr. 8, p. 3.
11. Atkaklus optimistas: Justo Paleckio 15 metų žurnalistinio darbo ir „Naujo žodžio“ įsteigimo 10 metų proga / J.Šimkus // Lietuvos žinios. 1935, balandžio 13, Nr. 86, p. 5.
12. Pirmasis lietuvių spaudos koncernas / L.Gudaitis // Kultūros barai. 1988, Nr. 7, p. 53.
13. „Naujo žodžio“ ir „Žodžio“ bendrovės. Kn.: Bendrovės knygoms leisti ir platinti / Vl.Žukas. Vilnius, 1998, p. 232–262.
14. Pirmasis spaudos koncernas. Kn.: Teisybė daugiaveidė / L.Gudaitis. Kaunas, 1998, p. 143–154.


Parengė vyresn. bibliotekininkas Alvydas Surblys, bibliotekininkė Agnė Zakaravičiūtė,  vyr. bibliotekininkė Edita Rudminaitė

Atnaujinta 2016-11-23 13:27