„Lietuvių laikraštis“ – pirmas legalus periodinis leidinys po spaudos draudimo

Paskelbtas Vienos knygos
Skaityti 369 kartai

Leidimas spausdinti iliustruotą literatūros, mokslo ir politikos savaitraštį „Lietuvių laikraštis“ (1904 12 01–1906 01 19, Peterburgas) buvo gautas 1904 metų spalio pradžioje. Pirmas legalus periodinis leidinys panaikinus spaudos lotyniškais rašmenimis draudimą išėjo tų pačių metų gruodžio 1-ąją! Nuo 1905 liepos 29-osios „Lietuvių laikraštis“ ėmė leisti ir savaitinį, ūkininkams skirtą politikos bei ūkio priedą „Lietuvių Laikraščio Lapelis“.

„Lietuvių laikraštį“ leido Peterburgo Lietuvių ir žemaičių labdarybės draugijos ir Dvasinės akademijos profesorių remiamas A. Smilga. Laikraštis iš pradžių buvo spausdinamas Goldbergo ir Vildbergo spaustuvėje Glazovos gatvėje, Peterburge. Redakcija ir administracija buvo įsikūrusi adresu Jekaterinskij kan. 10. Dvyliktame leidinio numeryje (1905 m.) jau buvo nurodoma, kad laikraštį spausdino sava ten pat įsikūrusi „Lietuvių laikraščio“ spaustuvė. Žymesni „Lietuvių laikraščio“ bendradarbiai buvo kun. J. Balvočius-Gerutis, J. Basanavičius, kun. R. Būčys, F. Bugailiškis, kun. Bl. Česnys, L. Gira, Jovaras, Maironis, Vaižgantas, S. Kymantaitė, M. Yčas, K. Sakalauskas-Vanagėlis ir kt.

Oficialiuoju „Lietuvių laikraščio“ redaktoriumi iš pradžių pasirašinėjo K. Narutavičius, o nuo 4 leidinio numerio – A. Smilga. Vis dėlto faktiškuoju redaktoriu, pasak J. Tamošiūno (Lietuviškų periodinių leidinių bibliografija 1832–1982 / J. Tamošiūnas. P. 250), buvo K. Vairas-Račkauskas. „Lietuvių laikraštį“ rinkęs N. Smalstys atsiminimuose liudijo dar kitaip. Anot jo, redaktoriumi buvęs J. Mačiulis–Maironis (Naujoji Romuva. - 1934, birž. 10 (Nr. 178/179),  p. 454), o korektoriumi – studentas A. Purėnas ir lietuviai studentai, koregavę tekstus laikydamiesi Kriaušaičio (J. Jablonskio) gramatikoje nurodytų reikalavimų. Iš N. Smalsčio atsiminimų matyti, kad leidinio korektūra užsiimdavo ir jis pats.  
N. Smalstys buvo įsipareigojęs vienas rinkti, laužyti ir taisyti korektūrą. Tekstas buvo surenkamas metalinėmis raidėmis į klišes ar skiltis ir laužomas, t. y. leidinio puslapiai buvo sudaromi iš spaustuvinio rinkinio skilčių, klišių ir tarpinės medžiagos, tuo pačiu metu sudedant iliustracijas, antraštes ir kt. Kadangi laikraštis, anot jo, ėjęs jam svetima (ne rusų) kalba, už teksto rinkimą reikėję mokėti dvigubai brangiau. Leidinys buvęs nemažos apimties ir be klišių, kurias būtų galima tiesiog atkartoti, todėl N. Smalstys turėjęs dirbti 9–10 val. Dažnai tekdavę kviesti ir rusakalbį rinkėją padėti, bet pastarasis, net ir duodant gerus rankraščius, pridarydavęs klaidų. Buvo atsiradęs dar vienas lietuvis rinkėjas V. Mikalauskas. Spaustuvės administracija, pasak N. Smalsčio, dėl vietos stokos jo nepriėmusi.

N. Smalstys atsiminimuose kiek painiojasi, pavyzdžiui, dėl laikraščio leidimo sustabdymo priežasčių, tad jo atsiminimus reikėtų vertinti gana kritiškai. Išsakyti teiginiai apie laikraščio turinio silpnėjimą, egzempliorių skaičiaus mažėjimą, laikraščio spaustuvės pardavimą S. Banaičiui taip pat abejotini. Vis dėlto N. Smalsčio teikiama laikraščio antgalvio (laikraščio antraštė su papuošimais spaustuvinėje klišėje) istorija atrodo gana įtikinama. Pasirodo, bebaigiant rinkti pirmo numerio tekstą, A. Smilga atnešė laikraščio antgalvio klišę, kurioje be žodžių „Lietuvių Laikraštis“ dar buvo pavaizduotas didelis ąžuolas, Gedimino pilies kalnas ir ant žirgo didingai sėdintis Vytautas Didysis. Rusų cenzoriams nepatikęs raitelis, jie įžiūrėję jame pavojų Rusijos valdžiai. Tekę Vytautą Didįjį iš klišės iškapoti. Bekapojant pasidariusi skylė, kurioje, anot N. Smalsčio, buvo linkima prasmegti rusų cenzoriams ir visai caro valdžiai. Galų gale šios pirmos klišės tekę visai atsisakyti. Kaip gimė tikroji laikraščio antgalvio klišė, N. Smalstys nerašo.

Nors tarp leidinio rėmėjų ir bendradarbių buvo nemažai dvasinio luomo atstovų, jie savaitraščio turiniui jokios įtakos nedarė – laikraštis neturėjo konkrečios politinės krypties ar religinio nusistatymo. Vis dėlto ir šiuo klausimu būta įvairiausių nuomonių. Štai „Lietuvių enciklopedijoje“ (T. 16. Boston, 1958. P. 62) teigta, kad esą laikraštis buvo konservatyvios krikščioniškos krypties, o ir pačioje Lietuvoje mažai kam žinomas bei neatspindėjęs to meto Lietuvos visuomenės gyvenimo. Tačiau šiandien vartant leidinį susidaro įspūdis, kad teisesnis, ko gero, buvo J. Kirlys, apibūdinęs leidinį kaip nepartinį savaitraštį (Židinys. - 1930, Nr. 12, p. 422).

Visiškai absurdiška ir teigti, kad „Lietuvių laikraščio“ turinys buvo nesusijęs su Lietuvos visuomenės gyvenimu, nes leidinyje buvo gausu lietuviškos tematikos straipsnių, krašto aktualijų. Be to, leidinys pasižymėjo ne tik gera poligrafine kokybe ir informatyvumu, bet ir romantinių tradicijų, lietuvybės propagavimu. Lietuviška tematika vyravo tiek rašant apie senovę, pavyzdžiui, straipsnius apie runas, lietuvišką Gedimino laikų kalendorių, tiek ir pateikiant informaciją apie to meto aktualijas, t. y. rašant apie elgetas ir labdaros įstaigas Lietuvoje (su prieglaudos namų Betygaloje iliustracija). Bažnyčių istorijos straipsniai su iliustracijomis labiausiai liudijo ne religinę leidinio kryptį, bet jį kuriančios redakcijos domėjimąsi krašto istorija, paveldu. Tiesa, „Lietuvių laikraštis“  buvo vienas iš labiausiai cenzūruojamų lietuvių leidinių. Nors laikraščio cenzorius, Peterburgo universiteto priv. doc. E. Volteris, deklaravo užrašą „Dozvoleno cenzuroju“ naudojęs tik ant keturių „Lietuvių laikraščio“ numerių (Naujas žodis. - 1932, gruod.31 (Nr. 24), p. 466), toks užrašas iš tikrųjų buvo iki 46–47 leidinio numerio. Būta ir prisitaikėliško pobūdžio straipsnių, okupantą liaupsinusių iliustracijų.

Jau minėtoje enciklopedijoje įvardytos pagrindinės priežastys, lėmusios kitų, „Lietuvių laikraštį“ nukonkuravusių leidinių, sėkmę. Tai laipsniškas turinio prastėjimas ir aktualumo trūkumas bei, kaip teigiama, būtent dėl to kilusios finansinės savaitraščio redakcijos problemos. Iš tiesų „Lietuvių laikraščio“ nekonkurencingumą nulėmė ne jo turinys, o keletas ekonominių-politinių priežasčių. Leidėjas A. Smilga  nepaskaičiavo, kad skolos, susidariusios įsigyjant spaustuvę, dar ilgai negalės būti padengtos iš gaunamo pelno. Leidybai taip pat pritrūko „laisvų“ pinigų ir nors prenumeratorių buvo nemažai, laikraščio leidimą teko greitai nutraukti.

„Lietuvių enciklopedijoje“ gana pagrįstai kartojama dar N. Smalsčio atsiminimuose išsakyta mintis, kad laikraštis sumenkęs dėl jame pasitelkiamų rusų–japonų karo vaizdų klišių, gaunamų iš okupanto (tiksliau iš kitų leidinių, anksčiau spausdintų toje pačioje spaustuvėje kaip ir „Lietuvių laikraštis“). Reikia pripažinti, kad su laikraščio turiniu visiškai nesusijusios klišės iš tikrųjų gadino bendrą leidinio vaizdą. Tačiau informacijos pateikimo principų visuma nepakito taip, kad būtų galima kalbėti apie viso laikraščio turinio prastėjimą.

Kad ir prieštaringai vertinamas, „Lietuvių laikraštis“ buvo progresyvus reiškinys lietuvių periodikos raidoje, sektinas pavyzdys kitiems periodiniams leidiniams, net ir netrukus jį nukonkuravusiems. Jame daugiau nei kituose leidiniuose buvo Lietuvos praeities, dabarties, jos žymių žmonių iliustracijų, nemažai Kauno miesto vaizdų. Rašant apie nusipelniusius Lietuvai žmones – J. Basanavičių, M. Valančių, tėvą A. Rudaminą, kunigaikštį, Žemaičių vyskupą M. Giedraitį, didžiuosius Lietuvos kunigaikščius – buvo teikiami kokybiški jų portretai.

 

Parengė vyresn. bibliotekininkas Alvydas Surblys, bibliotekininkė Agnė Zakaravičiūtė,  vyresn. bibliotekininkė Edita Rudminaitė

 

Atnaujinta 2016-11-03 14:26