Lietuvos prekybos ir pramonės rūmai buvo įsteigti 1925 m. Pirmieji Prekybos ir pramonės rūmų narių rinkimai vyko vadovaujantis 1924 m. gruodžio 19 d. priimtu Prekybos ir pramonės rūmų įstatymu. Rinkimuose dalyvavo visa Lietuva, išskyrus Klaipėdos kraštą. Per 1925 m. birželio 8 d. įvykusius rinkimus buvo išrinktas 21 Prekybos ir pramonės rūmų narys. Bankai išrinko tuometinį Lietuvos banko direktorių P. Grajauską, Ūkio banko direktorių J. Vailokaitį ir Centralinio žydų liaudies banko direktorių S. Landau. Kooperatyvai išrinko Žemės ūkio kooperatyvų sąjungos Prekybos skyriaus direktorių P. Janulaitį, Lietuvos kooperacijos bendrovių sąjungos pirmininką P. Šalčių, Ūkininkų sąjungos pirmininką F. Mikšį, Seimo narį E. Draugelį. Pramonės įmonių buvo išrinktas A. Vosylius, L. Soloveičikas, L. Ožinskis, K. Tilmansas, G. Volfas, J. Mordelis, J. Roginskis. Prekybos įmonės per rinkimus delegavo tuometinį Prekybos departamento direktorių J. Dobkevičių, A. Putrimą, F. Šapirą, R. Sandlerį, M. Lvovičių, J. Šerną, L. Bernšteiną1. Nors organizacijoje turėjo būti atstovaujami visos Lietuvos prekybininkai ir pramonininkai, iš pradžių rūmai pavadinti Kauno prekybos rūmais ir tik priėmus pirmąjį įstaigos statutą tapo Lietuvos prekybos ir pramonės rūmais.
Pirmuoju rūmų pirmininku išrinktas Jonas Dobkevičius, ėjęs šias pareigas iki mirties (1934 m. liepos 23 d.). Rūmų vicepirmininkais tapo Leonas Ožinskis ir Andrius Vosylius, iždininku – Eliziejus Draugelis, sekretoriumi – Joselis Roginskis. Lietuvos prekybos ir pramonės rūmai oficialiai duris atvėrė 1925 m. birželio 18 d. 17.00 val. Finansų ministerijos Prekybos departamento patalpose, K. Donelaičio gatvėje (Kaune). Tą pačia dieną pašventintas ir ten pat įsteigtas Prekių muziejus2. Tačiau nuo 1925 m. rugsėjo 25 d. rūmai perkelti į suremontuotą nuomojamą patalpą Laisvės al. 59, pianisto M. Rabinavičiaus ir L. Rabinavičienės name (Laisvės al. 59, dabar – Laisvės al. 99), vėliau – į dviejų kambarių butą Pr. Mažylio name (Kęstučio g. 32, dabar – Kęstučio g. 52), kur veikė iki pat 1938 m., kai įsikūrė savo nuolatinėse patalpose K. Donelaičio g. 2b (dabar – K. Donelaičio g. 8).
1926 m. buvo patvirtintas Prekybos ir pramonės rūmų statutas, pagal kurį rūmų prezidiumą sudarė penki nariai: pirmininkas, du vicepirmininkai, sekretorius ir iždininkas. Rūmų posėdžiai turėjo būti šaukiami ne rečiau kaip kartą per mėnesį ,o įvairiems klausimams spręsti turėjo būti renkamos nuolatinės ir laikinos komisijos. Taip pat buvo renkami organizacijos korespondentai, kurie turėjo garbės bendradarbių statusą. Rūmų nariai pagal statutą buvo suskirstyti į tris sekcijas: pirmojoje sekcijoje posėdžiavo prekybininkai, antrojoje – pramonininkai, trečiojoje – kooperatininkai bei bankininkai. Amatininkai iki 1937 m. įvykusios rūmų reorganizacijos veikloje nedalyvavo. Pagal statutą nustatytas rūmų narių rotacijos principas – burtų keliu kiekvienų metų gruodžio mėnesį septyni nariai turėjo pasitraukti iš pareigų ir vietoje jų buvo išrenkami nauji nariai. Pagal statutą prie Prekybos ir pramonės rūmų veikė ir trečiųjų teismas. Taip pat buvo renkami kai kurių verslo sričių ekspertai3. 1926 m. buvo įregistruoti patentų ir fabrikų ženklų, miškų, javų, chemijos ekspertai.
Vienas pirmųjų Prekybos ir pramonės rūmų svarstytų klausimų buvo prekybiniai santykiai su Rusija. Rūmų narių nuostatos šiuo klausimu 1925 m. ir 1930 m. kardinaliai skyrėsi: 1925 m. nutarta santykius su Rusija plėtoti4, bet 1930 m. konstatuota, kad SSRS dezorganizuoja Lietuvos rinką ir vyriausybei nusiųstas rinkos apsaugojimo priemonių planas5. Veiklos pradžioje Prekybos ir pramonės rūmai taip pat svarstė linų ir linų sėmenų, kiaušinių eksporto, muitų ir kitus klausimus, tačiau pagrindinis dėmesys buvo skirtas prekybai ir žemės ūkiui. Rūmų veiklos klausimai buvo aptariami ir trijų Baltijos šalių prekybos ir pramonės atstovų konferencijose. Pirmoji konferencija įvyko 1928 m. Rygoje6, antroji konferencija – 1930 m. Taline7, trečioji – 1931 m. Kaune8. Buvo išleistos ir knygos su konferencijų medžiaga. Ketvirtoji konferencija turėjo būti surengta Latvijoje, bet buvo atidėta. Vėliau jos visiškai atsisakyta. Aktualūs rūmų veiklos klausimai taip pat buvo svarstomi nuolatinėse ir laikinose komisijose. 1928 m. nuolat veikė Prekybos sutarčių ir muitų tarifų komisija, Mokesčių komisija ir Susisiekimo komisija9.
1928 m. gruodžio 12 d. Prekybos ir pramonės rūmų plenume buvo nutarta leisti Prekybos ir pramonės rūmų biuletenį10, kuris leistas 1929–1932 m. (išėjo keturi numeriai). 1931 m. pabaigoje svarstytas biuletenių leidimo tikslingumas – buvo siūloma leisti tik kasmetines rūmų apyskaitas, tačiau 1932 m. dėl lėšų trūkumo biuletenių leidybos atsisakyta.
1930 m. priimtas naujas Prekybos ir pramonės rūmų statutas, kuriame nežymiai pakeista rūmų narių rinkimų sistema. Dokumente numatytos keturios narių sekcijos, sudarant eksporto įmonių sekciją. Be to, skaičiuojant balsus, vienas verslo liudijimas prilygintas vienam balsui11. 1930 m. labai suaktyvėjo tautinės pramonės rėmimas. Prekybos ir pramonės rūmai inicijavo Tautinei pramonei kelti komiteto rinkimus, kadangi aktyviai dalyvavo jo veikloje. Šio komiteto užsakymu Prekybos ir pramonės rūmų referentas D. Gruodis parengė Lietuvos pramonės raidai iki 1930 m. apžvelgti skirtą knygą „Lietuvos pramonė ir jos gamyba“12. D. Gruodis išleido dar keletą knygų: „Lietuvos eksportas ir eksporteriai“13 ir „Komercinis kalendorius 1932 m.“14.
Rūmai turėjo savo atstovų įvairiose valdžios, finansų institucijose. Rūmų atstovą Mokesčių inspekcijoje 1931 m. teko skubiai pakeisti, kadangi pirklys M. Kamberis pakliuvo į bėdą – stambią cukraus aferą. Todėl vietoje jo atstovu Mokesčių inspekcijoje paskirtas bendrovės „Tilka“ fabriko direktorius A. Kaminskas15. 1933 m. vasario mėnesį darbą pradėjo naujos sudėties Prekybos ir pramonės rūmai, tačiau jų veikloje ryškesnių pokyčių neįvyko. Į rūmus išrinkti šie nariai: J. Dobkevičius, A. Vosylius, J. Vailokaitis, P. Variakojis, J. Lapėnas, P. Dagys, K. Petrikas, J. Valančius, P. Sutkus, M. Dasčioras, L. Ožinskis, L. Soloveičikas, G. Volfas, K. Tilmansas, I. Finkelšteinas, R. Sandleris, L. Bernšteinas, B. Rozanas, B. Lososas, A. Jodidis ir F. Padisonas.
Pirmininku vėl tapo J. Dobkevičius, vicepirmininkais – L. Ožinskis ir A. Vosylius, sekretoriumi – L. Finkelšteinas, iždininku – K. Petrikas16. Naujai išrinktiems nariams teko išgyventi organizacijos veiklos krizę, kuri prasidėjo 1934 m., mirus pirmininkui J. Dobkevičiui. Po 1934 m. lapkričio 21 d. posėdžio rūmų nariai daugiau nebuvo susirinkę iki pat 1935 m. gruodžio 8 d. Rūmų pirmininko pareigas ėjo jų vicepirmininkas A. Vosylius, nes po J. Dobkevičiaus mirties pirmininkas taip ir nebuvo išrinktas. A. Vosylius atlyginimo už pirmininko pavadavimą visiškai atsisakė ir jam skirtą 3 000 litų sumą paaukojo Ginklų fondui17. 1936 m. spalio 22 d. rūmų pirmininko pareigas perėmė V. Kurkauskas18. Jam pirmininkaujant buvo pasirengta reorganizuoti Prekybos ir pramonės rūmus. Po reorganizavimo V. Kurkauskas tapo Prekybos, pramonės ir amatų rūmų pirmininku. Šias pareigas jis ėjo iki pat sovietų okupacijos 1940 m. Būtent V. Kurkauskas planus pastatyti Lietuvos prekybos ir pramonės rūmus pavertė realybe. 1937 m. rugpjūčio 18 d. buvo pašventintas kertinis rūmų akmuo, o reorganizuotiems Prekybos, pramonės ir amatų rūmams 1937 m. gruodžio mėnesį pradedant darbą, jau buvo dengiamas pastato stogas. Leidimas įsikurti rūmuose gautas 1938 m. liepos 13 d. Iškilmingas rūmų atidarymo renginys įvyko 1939 m. vasario 16 d.
1937 m. buvo išrinkti 75 nauji Prekybos, pramonės ir amatų rūmų nariai: 42 iš jų buvo išrinkti, 33 – paskirti. Jie pasiskirstė į prekybos, pramonės, kreditų, amatų ir kooperatyvų korporacijas. Buvo išrinkti ir kandidatai į rūmų narius. Išrinkus narius ir kandidatus, buvo sudaromos pavienių korporacijų vadovybės, pavyzdžiui, Amatų korporacijos pirmininku paskirtas žymus kirpyklos savininkas J. Muralis19. Po reorganizacijos pirmieji rūmų korporacijų posėdžiai įvyko 1937 m. lapkričio mėnesį dar nuomojamose patalpose Kaune, Žemės ūkio rūmų salėje. 1937 m. gruodžio 12 d. naujieji Prekybos, pramonės ir amatų rūmai pradėjo darbą20. Pirmieji rūmų posėdžiai (dar neturint savo patalpų) vyko Žemės ūkio rūmų salėje. Iš 75 narių septyni asmenys atstovavo pramonės įmonėms, aštuoni – prekybos įstaigoms, trys – kredito bei draudimo įstaigoms ir dvylika – amatininkams21. Naujieji rūmai atstovavo ir stambioms, ir vidutinėms, ir smulkioms verslo įstaigoms, įskaitant ir amatininkus.
Pirmieji reorganizuotų rūmų darbai buvo šie: amatų srities sutvarkymas, trečiųjų teismo įstatymo prekybos srityje parengimas, prekių ir vertybių biržos įstatymo parengimas, kooperacijos įstatymo peržiūra ir kita. Siekiant pagerinti komunikavimą su spauda, buvo numatyta kas mėnesį organizuoti spaudos pobūvius dalyvaujant rūmų pirmininkui ir kitiems įstaigos pareigūnams bei patarėjams22. Tačiau ši idėja buvo neįgyvendinta.
Lyginant su 1925–1936 m. laikotarpiu, rūmų veikla buvo žymiai efektyvesnė bei kardinaliai pertvarkyta, tačiau jau 1939 m. buvo organizacijos darbu nepatenkintų narių, kurie siekė dar vienos reorganizacijos. Priekaištauta, kad rūmai tik vykdo finansų ministro pavedimus, bet neinicijuoja tam tikrų verslo sričių pokyčių ir tinkamai neatstovauja prekybininkams, pramonininkams bei amatininkams, jų interesų23. Po šių nepasitenkinimo apraiškų vietoje verslo sekcijų imta steigti sąjungas, taip gerinant įvairių verslo įstaigų atstovavimą, bet kai kam šios priemonės atrodė nepakankamai efektyvios. 1940 m. vėl buvo reikalaujama, kad rūmų struktūra atitiktų pačių narių, jų atstovaujamų verslų ir tautos ūkio interesus. Buvo priekaištaujama, kad nėra bendradarbiavimo tarp rūmų ir jų narių, o amatininkų darbo organizavimas vis dar chaotiškas24. Vienas iš žingsnių amatininkų problemoms spręsti buvo Lietuvių verslininkų sąjungos žurnalo „Amatininkas“ perėmimas. Nuo 1940 m. jį jau leido Prekybos, pramonės ir amatų rūmai. Žurnale buvo daug straipsnių apie amatininkų lūkesčius, problemas ir apie įstatyminius jų darbo organizavimo pagrindus.
Pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu Prekybos, pramonės ir amatų rūmų veikla trumpam buvo nutrūkusi. Bet laikinosios vyriausybės pastangomis rūmai buvo atkurti ir reorganizuoti prisitaikant prie vokiečių okupacinės valdžios. Prekybos, pramonės ir amatų rūmų funkcijos buvo perduotos iš naujo sudarytiems Lietuvos ūkio rūmams. Iš tiesų buvo pakeistas tik įstaigos pavadinimas ir deklaruota jos priklausomybė nuo okupacinės valdžios, tačiau išliko ankstesnių rūmų skyriai bei funkcijos. Nors laikinosios vyriausybės 1941 m. liepos mėnesį paskirtas Prekybos, pramonės ir amatų rūmų pirmininkas S. Lūšys nuo 1942 m. kovo 24 d. buvo išrinktas Lietuvos ūkio rūmų pirmininko pavaduotoju, vis dėlto jis faktiškai ėjo rūmų pirmininko pareigas. S. Lūšys taip pat buvo Lietuvos ūkio sąjungos, kuriai priklausė Lietuvos ūkio rūmai, pirmininko pavaduotoju. Lietuvos ūkio sąjungos vadovu buvo paskirtas okupacinės valdžios statytinis R. Pense‘as. Jis tik rūpinosi, kad būtų vykdomi okupacinės valdžios potvarkiai.
Lietuvos ūkio rūmai liko pastate K. Donelaičio gatvėje. Trumpam šiuose rūmuose buvo prisiglaudusi vokiečių Generalinio komisaro Kaune įstaiga, kuri nuo 1941 m. spalio 3 d. perkelta į buvusius Žemės banko rūmus Kaune, Vienybės aikštėje25.
Lietuvos ūkio rūmų taryboje iš pradžių buvo daug vokiečių okupacinės valdžios atstovų26, bet ilgainiui juos pakeitė įvairių verslo sričių atstovai lietuviai. 1944 m. Lietuvos ūkio rūmų taryboje buvo „Metalo“ fabriko direktorius S. Birutis, „Maisto“ generalinis direktorius V. V. Giriūnas, artelės „Vaga“ reikalų vedėjas Č. Kalinauskas, „Lietūkio“ direktorius L. Krumplys, bravoro „Ragutis“ direktorius B. Užemeckas, pirklys J. Karvelis, minkštų baldų apmušėjas A. Navickas, batsiuvys J. Norkus, vyriškų rūbų siuvėjas V. Rimša ir kt. Įdomu tai, kad Lietuvos ūkio rūmų tarybos nariu buvo ir atsargos generolas, malūno Skuode savininkas P. Plechavičius, kurio sklypą šalia buvusių Prekybos, pramonės ir amatų rūmų dar prieš karą buvo įsigijusi rūmų vadovybė dėl galimos įstaigos plėtros27.
1944 m. gruodžio mėnesį buvusiuose Prekybos, pramonės ir amatų rūmuose sovietų valdžia įkūrė Centrinę valstybinę biblioteką – būsimą Nacionalinę M. Mažvydo biblioteką, kuri nuo 1963 m. perkelta į Vilnių28.
Prekybos, pramonės ir amatų rūmų raida atspindi sudėtingą XX a. Lietuvos valstybės istoriją, iliustruoja šalies ūkio kaitą, pramonininkų ir prekybininkų telkimosi procesą. Rūmai Lietuvoje pradėjo veikti 1925 metais. Lietuvos Prekybos, pramonės ir amatų rūmai (dabar – Kauno apskrities viešoji biblioteka) K. Donelaičio gatvėje buvo statomi 1937–1939 metais, iškilminga rūmų atidarymo ceremonija įvyko 1939 metais vasario 18 dieną.
Prekybos, pramonės ir amatų rūmai – tarpukario modernizmo architektūros perlas
Prekybos, pramonės ir amatų rūmai – tai 27 metrų ilgio iš K. Donelaičio gatvės pusės ir 49 metrų ilgio iš Lydos gatvės pusės, dviejų stačiu kampu sujungtų triaukščių korpusų pastatas su pusrūsiu.1 Pusiau kampiniame sklype suprojektuoti reprezentatyvų visuomeninės paskirties pastatą buvo nelengvas uždavinys. Vytautas Landsbergis-Žemkalnis šią problemą išsprendė kukliu bareljefu virš arka pažymėto pagrindinio įėjimo, nustumto į pastato šoną, ir granito rutuliu, sutelkiančiu dėmesį ties pagrindiniu įėjimu. Pastato visuomeninį pobūdį atspindi didinga simetrija, tolygūs langų ir juos skiriančių piliastrų ritmai pagrindiniame fasade. Pagrindinio įėjimo nustūmimas į šoną šalutinės gatvės link yra naujas žodis tiek autoriaus, tiek ir kitų architektų sprendimuose2.
Puikią pastato išorę lemia ir durų apvadai bei granitiniu tinku dengti fasadai. Sąlygas Prekybos, pramonės ir amatų rūmų eskizinio projekto konkursui parengė architektas V. Landsbergis-Žemkalnis, kuris gerai žinojo, kokio pastato reikia šiai institucijai, todėl tai stengėsi įgyvendinti konkursui pateiktame projekte. Pasibaigus konkursui neatsitiktinai iš 29 architektų pristatytų konkursinių darbų buvo pasirinktas būtent šio architekto projektas3. Dėl nesutarimų atsisakius rūmų statybos vietos prie Vytauto Didžiojo karo muziejaus, V. Landsbergis-Žemkalnis pritaikė projektą statybos vietai iš I. Musteikio ir J. Jasiukaičio rūmams statyti įsigytuose žemės sklypuose (tuomet adresu K. Donelaičio g. 2b, dabar – K. Donelaičio g. 8)4. Projekto autorius suprojektavo kampinio plano trijų aukštų su pusrūsiu pastatą, tik orientuotą priešinga kryptimi palei K. Donelaičio gatvę. 1937 metų liepos 26 dieną įvyko rūmų statybos rangovų konkursas, kurį laimėjo statybos darbų rangovas Salomonas Gudinskis ir inžinierius Šliomas Giršas Milis, o rugpjūčio 18 dieną buvo iškilmingai pašventintas Prekybos, pramonės ir amatų rūmų kertinis akmuo5.
Prekybos, pramonės ir amatų rūmai – vienas reikšmingiausių V. Landsbergio-Žemkalnio architektūros darbų. Šis architekto darbas vizualiai bei patalpų išdėstymu buvo pritaikytas Prekybos, pramonės ir amatų rūmams, jo funkcionalumas ir architektūros sprendimų darna su aplinka buvo įvertinta „Aukso darbo žvaigžde“ – ordinu, skiriamu „Už nuopelnus Lietuvos gerovei“.6 A. Kančas V. Landsbergio-Žemkalnio pastatuose įžvelgė dvi tendencijas – konservatyviąją ir avangardinę, tarptautinę. Prekybos, pramonės ir amatų rūmus jis priskyrė pirmajai tendencijai, pagal kurią pastatai, pasak A. Kančo – monumentalūs, juose modernumas jungiasi su tradiciškumu7.
Kiekvieną rūmų detalę galima laikyti kultūros paveldo objektu
1938 metų liepos 13 dieną Prekybos, pramonės ir amatų rūmams išduotas leidimas įsikurti naujose patalpose, tačiau rūmų atidarymo iškilmės įvyko tik 1939 metų vasario 18 dieną, kai buvo baigti visi vidaus įrengimo ir rūmų puošybos darbai. Architektas V. Landsbergis–Žemkalnis reikalavo, kad visi rūmų statybos ir įrengimo darbai būtų atlikti griežtai pagal techninius ir estetinius projekto reikalavimus, rūpinosi kiekviena rūmų įrengimo detale, apdailos medžiagomis, puošyba, baldais, kuriuos pats projektavo8. Pastatui būdinga architektūrinių ir meninių priemonių darna yra architekto V. Landsbergio-Žemkalnio nuopelnas.
Kiekviena rūmų detalė gali būti traktuojama kaip kultūros paveldo objektas. Puošniai ir paprastai pastato išorei solidžiu racionalumu ir estetiškumu nenusileidžia ir jo vidus. Antro aukšto fojė kabėjo didelis tapytojo Jono Buračo paveikslas „Lietuvos išėjimas į jūras“, vaizduojantis Klaipėdos uostą, specialiai nutapytas Kauno Prekybos, pramonės ir amatų rūmams ir dovanotas jiems Klaipėdos prekybos, pramonės ir amatų rūmų per iškilmingą naujo pastato atidarymo ceremoniją. Paveikslo nuotrauka dar prieš jį dovanojant buvo paskelbta laikraščio „Vakarai“ 1938 metų rugsėjo numeryje9. Apie specialiai rūmams tapomą paveikslą tikriausiai buvo žinoma iš anksto, nes galima numanyti, kad vieta, kurioje jis kabėjo, buvo specialiai palikta būtent šiam paveikslui.
Broniaus Pundziaus ir Liudviko Strolio darbai – ryškūs ir dekoratyvūs rūmų elementai
Prekybos, pramonės ir amatų rūmų eksterjerui pagrindinio fasado šonuose Bronius Pundzius sukūrė bareljefus „Pramonė“ ir „Prekyba“, o bronzinę vazą ir dekoratyvinę skulptūrą „Pramonė“ (kuri liko neįgyvendinta) – rūmų interjerui. Reljefuose vyrauja suapvalintos masės, skulptūrų plastiškumas priešpriešinamas lygioms pastato plokštumoms. Abu darbai – ryškūs, dekoratyvūs, darniai sukomponuoti. Saikingais puošybos akcentais jie papildo ramių ir paprastų linijų pastato eksterjerą, nusakydami ir jo paskirtį. Monografijoje apie B. Pundzių jos autorius Stasys Budrys teigia, kad embleminis bareljefas sukomponuotas iš simbolinę prasmę turinčių įvairių atributų: svarstyklių, grandinės, besirangančių gyvačių, sparnų. Kitas reljefas (su alegorine moters figūra, vaisių statine, rūkstančiais kaminais, laivu jūroje bei dantračiu) simbolizuoja darbą. Statiška moters ilgu drabužiu figūra yra puošni. Panašus figūrų motyvas su atributais panaudotas ir vazose10. Bareljefai laikui bėgant buvo pažeisti, nes pagaminti iš nepatvarių medžiagų. Nusprendus juos restauruoti, teko iš naujo gaminti bareljefų modelius ir juos nuliejus, pritvirtinti buvusiose vietose. Bareljefų rekonstrukciją 1983–1984 metais atliko Kauno restauravimo dirbtuvių specialistai11.
S. Budrys išsamiai aprašo ir B. Pundziaus bei Liudviko Strolio vazas, stovėjusias Pramonės, prekybos ir amatų rūmuose ir dabar saugomas M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Didelės bronzinės vazos turi paprastą, aiškią ir monumentalią formą. Apačioje jas juosia siaura ornamentinė juostelė iš stilizuotų tulpės žiedų, o aukščiau – reljefai. Kiekviename vazos frize yra po keturias figūras (dvi moterų figūros ir dvi – vyrų). Visos figūros statiškos, tvirtos, judesio efektą joms suteikia tik pasuktos į šalį galvos. Fone – rūkstantys gamyklų kaminai. Figūros simbolizuoja įvairias pramonės sritis: medžio apdirbimo, odos, tekstilės, maisto ir kt. Vazos figūroms savo bendra kompozicija artima skulptūra „Pramonė“ – moteris, grakščiai iškėlusi dantratį. Jos ilgo drabužio klostės pabrėžia figūros vertikalumą ir tvirtą stovėseną, ramiame veide – pasitikėjimas savimi ir dvasinė pusiausvyra. Visos statulos formos ir linijos griežtos, tik plaukai krinta laisviau, lyg vėjo išdraikyti. Išlikusi gipsinės skulptūros nuotrauka peizažo fone rodo, kad buvo ir didesnis „Pramonės“ skulptūros variantas12.
Liftas – kultūros paveldo objektas
Technikos kultūros paveldo objektas rūmuose yra nors ir neveikiantis, tačiau gerai išlikęs liftas. Jo projektinę dokumentaciją parengė ir kabiną gamino AB „Neris“, o liftą įrengė inžinierius A. Gruodys su firma „Siemens – Holske“, laimėję 1938 metų vasario 25 dieną paskelbtą pasiūlymų liftui įrengti konkursą21. Lifto įrengimai atkeliavo iš Šveicarijos firmos „Schindler“. Pastato palėpėje, prie lifto keliamojo mechanizmo, yra išlikusios ir lentelės su lifto techniniais duomenimis.
Į pastatą buvo įeinama pro metalines, dažytas ir lakuotas duris. Jos buvo užsakytos „Gustav Birch–Lindorens“ architektų biure Stokholme13, yra išlikę firmos ženklai, liudijantys apie durų gamybos kilmę. Šios durys išliko, bet saugomos padėtos, o pagrindiniam įėjimui pritaikytos kitos, medinės durys. Šioje švedų firmoje pagamintos ir kitos varstomosios dvipusės rūmų durys (vidinių varstomųjų dvipusių durų apačios metaliniai apkaustai ir jų rankenos neišliko). Visos rūmų durys derėjo tiek su aplinka, tiek tarpusavyje. Šoninio įėjimo durys, vedusios į biržą, buvo derinamos prie metalinių įvažiavimo į vidinį kiemą vartų. Lankytojus pasitikdavo ne tik įspūdingos tapytojo Petro Kalpoko freskos, iš kurių kol kas atkurta tik viena – „Darbas“, bet ir aukštos kokybės grindys su apvadais, derančiais prie durų ir kolonų.
Įspūdingos freskos ir išskirtiniai baldai
Įėję pro pagrindinį įėjimą, lipdami plačiais laiptais galime grožėtis ne tik gerai išlikusiais Stasio Ušinskio vitražais, bet ir laiptus įrėminančiais medžio pjaustiniais, derančiais su tokios pačios stilistikos laiptų turėklais. Šiuos puošybos elementus atliko J. Vainausko baldų dirbtuvė, kurioje buvo pagaminti ir paties V. Landsbergio-Žemkalnio projektuoti lietuviško stiliaus baldai. Dalis jų puošia Prekybos, pramonės ir amatų rūmus iki šiol – yra išlikusios dvi rūmų pirmininko kėdės, iš kurių viena stovėjo jo kabinete, o kita buvo posėdžių salėje. Prekybos, pramonės ir amatų rūmų pirmininko bute stovėjo spinta bei inkrustuotas staliukas, rūmų alaus bare rūsyje stovėjo stalai. Panašios puošybos yra parodų ar skelbimų stendai rūmų laiptinėse. Išliko ir kuklus, funkciškai pagrįstas sietynas (deja, be gaubtų) buvusiame rūmų pirmininko kabinete bei puošnus, reprezentacinis Bohemijos krištolo sietynas rūmų posėdžių salėje. Sietyno puošnumą papildo kesoninės posėdžių salės lubos, suteikiančios jai puikią akustiką. Salėje vykdavo ne tik Prekybos, pramonės ir amatų rūmų, bet ir miesto renginiai bei įvairūs minėjimai.
Tapytojas P. Kalpokas Prekybos, pramonės ir amatų rūmuose per 1938 metų liepą – gruodį, padedant Meno mokyklos auklėtiniams A. Černiauskui ir J. Jociui, nutapė penkias freskas: „Darbas“, „Sielininkai“, „Kanklininkas“ ir diptiką „Žemės ūkis“ (dar vadintą „Mergaitė su pintine vaisių“) ir „Amatai“ (arba „Kalvystė“). Visos šios P. Kalpoko freskos pasižymi laisvu figūrų išdėstymu, eskizišku piešiniu ir minimalia spalvų gama. Tačiau kompoziciniu ir stiliaus požiūriu visi darbai buvo labai skirtingi. Kompozicija „Darbas“ išskirtinė vaizdo monumentalumu ir skulptūrišku piešiniu, glaustumu bei uždarumu. Figūrų judesiuose, tvirtame jų piešinyje atsispindi didelė darbo įtampa, susikaupimas, jėga. Freskai būdingas žalsvai rusvas koloritas, raiškus piešinys. Neutraliame kompozicijos fone pavaizduoti trys ratu stovintys vyrai, tvirtai susikibę rankomis į aukštai iškeltą juosvą ratą, simbolizuojantį darbą. Šioje alegorinėje kompozicijoje trys atletiškos vyrų figūros simbolizuoja pramonę, amatus ir prekybą14.
Freskos „Kanklininkas“ kompozicijai, pasak B. Klovos, būdingas stiprus charakteris. Plačiame panoraminiame Kauno senamiesčio fone įkomponuotos kelios figūrų grupės, kurios, pasak B. Klovos, ryškiai pabrėžia paveikslo planų kontrastą. Tuo tarpu freskoms „Žemės ūkis“ ir „Amatai“ būdingas laisvas ir statiškas figūrų išdėstymas, sąlygiškos formos, lengvas, šiek tiek eskiziškas piešinys15. Menotyrininkė R. Purvinaitė teigia, kad meninės vertės požiūriu ypatinga freska – „Sielininkai“, nes ji yra labiausiai vientisa ir kompaktiška16.
Petro Kalpoko freskos – po vienuolika sluoksnių dažų
Visos P. Kalpoko freskos buvusiuose Prekybos, pramonės ir amatų rūmuose buvo ne kartą uždažytos, tiek vokiečių okupacijos, tiek sovietiniais metais. Pirmą kartą freskas uždažė rūmuose trumpam įsikūręs Generalinis Komisariatas. K. Vairo-Račkausko liudijimu, vokiečių valdžia 1942 metų vasario 4 dieną (Generaliniam Komisariatui jau išsikėlus į buvusius Žemės banko rūmus) pareikalavo P. Kalpoko freskas uždažyti – tai buvo padaryta matiniais emulsiniais dažais ir imituojant rusvų tonų marmurą. Laikui bėgant freskos buvo uždažytos dar keliais dažų sluoksniais. Diptikas „Žemės ūkis“ ir „Amatai“ padengtas net vienuolika sluoksnių dažų.
P. Kalpoko freskų rekonstrukcija Kauno viešoji biblioteka rūpinosi nuo 1964 metų. Buvo užsakyti pirmieji freskų tyrimai rengiantis restauracijai, tačiau darbai atidėti dėl restauratorių trūkumo. 1975 metais vasario 20 dieną numatyta, kad freskas „Kanklininkas“, „Sielininkai“ ir diptiką reikia restauruoti iki 1977 metų rugsėjo 1 dienos, o freską „Darbas“ – iki 1975 metų rugsėjo 31 dienos. 1976 metais freskų restauravimas įtrauktas į Kauno restauravimo dirbtuvių gamybinius planus. 1981–1982 metais vėl buvo atliekami P. Kalpoko freskų tyrimai ir rengiamas rekonstrukcijos projektas. Tyrimai parodė, kad freskų „Darbas“ ir „Kanklininkas“ piešinio kontūrai bei tapybos fragmentai išliko ir juos įmanoma rekonstruoti. Dėl freskų „Sielininkai“, „Žemės ūkis“ ir „Amatai“ reikėjo papildomų tyrimų, nes 1981–1982 metais piešinio kontūrų nebuvo aptikta ir spėta, kad freskos gali būti sunaikintos. Tačiau 1996 metais freskų tyrimai parodė, kad įmanoma restauruoti visas P. Kalpoko freskas17.
Po 1981–1982 metų tyrimų buvo restauruota tik freska „Darbas“. Freskos „Darbas“ dešinėje sienoje būklė prieš restauravimą buvo gera. Restauruojant paaiškėjo, kad ši freska buvo atidengta jau apie 1966 metus, bet vėl uždažyta kalkiniais klijiniais dažais18. Kitų P. Kalpoko freskų rūmuose atkūrimas būtų labai sudėtingas ir brangus procesas, nes bendras P. Kalpoko freskų Prekybos, pramonės ir amatų rūmuose plotas yra 51 metras. Restauruotos freskos, pasak rūmų istoriją tyrinėjusio istoriko E. Rūko, atgaivintų architekto V. Landsbergio-Žemkalnio puoselėtą idėją sukurti harmoningą architektūros ir dailės dermę19.
Stasio Ušinsko vitražuose – įspūdingi pramonę ir prekybą simbolizuojantys vaizdai
1937–1938 metais Prekybos, pramonės ir amatų rūmams S. Ušinskas sukūrė vitražus „Lietuvaitė“ (arba „Klaipėda“) ir „Statybininkas“, kurie pagaminti iš spalvoto prancūziško vitražinio stiklo ir švino juostelių. „Lietuvaitė“ ir „Statybininkas“ – pirmieji siužetiniai vitražai visuomeninės paskirties pastate, sukurti XX a. Lietuvoje. Vitraže „Statybininkas“ pramonę simbolizuoja jaunuolio figūra, o vitraže „Lietuvaitė“ prekybą – merginos figūra. Šiuose vitražuose dominuoja ryškios, dekoratyvios spalvos. Abiejų vitražų kompozicija statiška, figūros vaizduojamos su tautiniais drabužiais. Vitražai įrėminti į pailgą, siaurą lango rėmą. Jaunuolio ir merginos figūros vaizduojamos sudėtingo, daugiasluoksnio peizažo fone: vitraže „Statybininkas“ atpažįstamas Lietuvos kraštovaizdis, o „Lietuvaitė“ – Klaipėdos ir pajūrio gamta. Švelnūs ir jautrūs tonų perėjimai suteikia „Lietuvaitės“ („Klaipėdos“) vitražui ramią poetinę nuotaiką20.
Kalbant apie Prekybos, pramonės ir amatų rūmų pastatą Europos architektūros paveldo požiūriu, galima pripažinti, kad jis yra vienas įspūdingiausių ir didingiausių Lietuvos tarpukario modernizmo architektūros visuomeninių pastatų. Tiek pastato eksterjerą, tiek ir interjerą puošė garsiausių tarpukario Lietuvos menininkų kūriniai. Funkcionalūs architektūriniai projektavimo sprendimai ir puošnus interjeras su tautinio stiliaus motyvais, suteikiančiais rūmams solidumo ir didingumo, yra Prekybos, pramonės ir amatų rūmams būdingo modernizmo pavyzdys. Nėra abejonės, kad tarpukario Kaune pastatyti pastatai (valdžios administraciniai pastatai, universitetų rūmai, muziejai, gyvenamieji namai ir kt.) praplėtė Kauno ribas.
Autentiškas rūmų interjeras yra užfiksuotas 1938 metais išleistame nuotraukų albume.
1 Tautos ūkis. - 1937, Nr. 28, p. 539; Lietuvos žinios. - 1938, gruod. 29, Nr. 297, p. 6.
2 Ąžuolu gimęs / E. Gūzas // Statyba ir architektūra. - 1993, Nr. 2, p. 15.
3 LLMA. F. 81. Ap. 1. B. 98; 99; 100; 102; nuo 568 iki 575; 1008; Lietuvos žinios. - 1937, kov. 13, Nr. 58, p. 10.
4 Lietuvos aidas. - 1937, geg. 5, Nr. 198, p. 2; geg. 20, Nr. 221, p. 3 ; LLMA. F. 81. Ap. 1. B. 103. L. 3, 5, 16; LCVA. F. 1622. Ap. 4. B. 717, L. 18 – 26, 38.
5 LLMA. F. 81. Ap. 1. B. 102.
6 LLMA. F. 81. Ap. 1. B. 413.
7 Elegantiškos architektūros meistras / Algimantas Kančas // Statyba ir architektūra. - 1993, Nr. 2, p. 14.
8 KAA. F. 218. Ap. 2. B. 1066. L. 5, 8 ; LLMA. F. 81. Ap. 1. B. 99. L. 42 – 46.
9 Vakarai. - 1938, rugs. 16, Nr. 215, p. 8.
10 Bronius Pundzius / S. Budrys. – Vilnius, 1969, p. 68.
11 Kultūros paminklo restauravimo pasas: Kauno viešoji J. Paleckio biblioteka. Skulptoriaus B. Pundziaus bareljefai „Prekyba“ ir „Pramonė“. Kaunas, 1984.
12 Bronius Pundzius / S. Budrys. – Vilnius, 1969, p. 70.
13 LLMA. F. 81. Ap. 1. B. 98; 103.
14 XX a. lietuvių dailės istorija. 1900-1940. - Vilnius, 1983, p. 344.
15 Lietuvių monumentalioji dekoratyvinė tapyba: Freska. Sgrafitas. Mozaika / Boleslovas Klova. – Vilnius, 1975, p. 17.
16 Kauno viešoji biblioteka (buv. Prekybos, pramonės ir amatų rūmai). I a. vestibiulyje buv. dail. P. Kalpoko freskų [...] paminklosauginės ekspertizės aktas / Paruošė R. Purvinaitė. – Kaunas, 1996.
17 Kauno viešoji biblioteka (buv. Prekybos, pramonės ir amatų rūmai). I a. vestibiulyje buv. dail. P. Kalpoko freskų [...] paminklosauginės ekspertizės aktas / Paruošė R. Purvinaitė. – Kaunas, 1996.
18 Kultūros paminklo restauravimo pasas. P. Kalpoko freska „Darbas“. Kaunas, 1983.
19 Prekybos, pramonės ir amatų rūmai: istorija ir architektūra / Eugenijus Rūkas // Kauno istorijos metraštis. T. 5. Kaunas, 2004, p. 313.
20 Dailė architektūroje / Algimantas Mačiulis. – Vilnius, 2003, p. 273 – 275; Lietuvių enciklopedija. – T. 24. – Boston, 1961, p. 235 – 236; T. 36. – Boston, 1969, p. 458.
21 Tautos ūkis, 1938, Nr. 7, p. 166; LLMA. F. 81. Ap. 1. B. 98; 103.
Parengė vyresn. bibliotekininkas A. Surblys, bibliotekininkė S. Izajeva, vyr. bibliotekininkė E. Rudminaitė.