Kokiais autobusais važinėjo tarpukario kauniečiai?

Paskelbtas Teminės leidinių
Skaityti 155 kartai
Žymėtas pagal

Kaunui tapus Laikinąja sostine gana greitai reikėjo pertvarkyti ir miesto transporto infrastruktūrą. Vienu iš Kauno simbolių iki tol buvęs arklinis tramvajus nebeatliepė išaugusių kauniečių ir miesto svečių poreikių. Taip atsirado arklinio tramvajaus ir siaurojo geležinkelio konkurentai autobusai.

Pirmasis dešimtmetis

Tarpmiestinį susisiekimą autobusais iš pradžių vykdė Amerikos lietuvių akcinė bendrovė, o susisiekimą Kauno mieste – net keletas firmų. Organizuoto susisiekimo autobusais Kaune pradžia siejama su bendrove „Auto“ (1924), iš pradžių turėjusia tik 3 autobusus, o po metų (1925) jau iki 15!
Pirmieji trys „Auto“ bendrovės autobusai buvo kurti prancūzų gamintojų „Berliet“ ir „Peugeot“. 1926 m. bendrovė turėjo jau 18 autobusų, tarp kurių buvo ir modernūs danų fabriko Odensėje „Triangel“ autobusai. Vis dėlto tokių autobusų įsigijimą stabdė duobėtos Kauno gatvės, kuriomis galėjo važinėti tik specialiai joms pritaikytas, paprastas transportas. Iš užsienio firmų dažniausiai buvo perkama autobusų šasi (važiuoklės) su varikliais, kėbulus montuojant vietoje.

Kai bendrovė „Auto“, vadovaujama Vlado Skardinsko, Balio Zagžecko ir skandalingojo Jurgio Linarto, patyrė finansinių sunkumų ir bankrutavo (1927), dalį susisiekimo autobusais Kauno mieste perėmė Juozapo Bielogurskio bendrovė „Bella“, atstovavusi firmą „Studebaker“ (JAV). Bankrutavus ir šiai bendrovei, jos autobusus perėmė pačios „Bella“ įkurta įmonė „Vairas“, po to fiktyviai autobusų valdymas atiteko „Motor Dealers Credit Corporation“ (Kauno miesto savivaldybė perėmimo nepripažino). Dar veikiant „Bellai“ keleivius autobusais jau vežiojo ir Amerikos lietuvių akcinė bendrovė, vėliau tapusi didžiausia autobusų susisiekimo Kauno mieste koncesininke.
Likvidavus arklinį tramvajų (1929), jo koncesininkai Gustavas Braudė, Juozapas Švarcas ir Simonas Frenkelis gavo susisiekimo autobusais koncesiją (kaip kompensaciją už savalaikį konkės likvidavimą). Jie naudojo JAV gamybos „Chevrolet“ ir G.M.C. (General Motors Company) autobusus. Tačiau dėl finansinių įsiskolinimų arklinio tramvajaus ir autobusų darbuotojams bei valstybei buvo nuteisti ir panašia veikla užsiimti daugiau negalėjo.

Antrasis dešimtmetis

 Didžiąją konkės savininkų susisiekimo autobusais koncesijos dalį 1930 m. perėmė Amerikos lietuvių akcinė bendrovė, po trejų metų (1933) jau turėjusi 30 autobusų, iš kurių 22 kursavo nuolat. Bendrovė pirko G.M.C. autobusų šasi ir buvo šios kompanijos atstovė Lietuvoje. Tais pačiais metais įsigijo ir kelis švedų „Scania Vabis“ autobusus. Kėbulus autobusams montavo patys savo dirbtuvėse. Vėliau surinkinėjo ir savo „Amlit“ autobusus.

Ketvirtajame dešimtmetyje viena didžiausių susisiekimo Kauno mieste firmų buvo bendrovė „Kalnas“ ir jai priklausantis automobilių parkas, vadovaujamas Jono Petro Valaičio. Pati firma buvo įsikūrusi iki šiol neišlikusiuose pastatuose Višinskio gatvėje. Bendrovė „Kalnas“ iš buvusių konkės koncesininkų perėmė problematišką maršrutą į Vilijampolę, o 1932 m. vasarą gavo leidimą kursuoti nuo Vilijampolės turgaus iki Veršvų vasarnamių, taip pat vežiojo keleivius į Žaliakalnį.

Nuo 1934 m. susisiekimą autobusais Kaune ėmė valdyti specialiai tam įsteigta Kauno miesto savivaldybės autobusų susisiekimo įmonė. Tačiau liko ir privatūs vežiotojai atskirais maršrutais, o Amerikos lietuvių akcinė bendrovė vis dar vadovavo kelionėms autobusu pačiame mieste.
Autobusų susisiekimo bendrovė rūpinosi autobusų įsigijimu. 1935 m. pabaigoje bendrovė derėjosi su kompanija „Volvo“ ir jos atstovu Lietuvoje John Hulstroem – buvo įsigyti 8 dideli ir 2 maži „Volvo“ autobusai, kėbulus jiems montuojant John Hulstroem firmoje Kaune.
Mieste nuo 1936 m. taip pat kursavo 12 autobusų su Šveicarijos firmos „Saurer“ šasi ir varikliais (derybos dėl šių autobusų pirkimo vyko dar 1934 m., šios firmos atstovas Lietuvoje – pasitikėjimo bendrovė „Darbas“, firmos įgaliotinis – Gotfrydas S. Senas). Tačiau ši firma negavo tokios išimtinės koncesijos Kauno miestui, kokią turėjo Vilniuje. 1937 m. pabaigoje Kauno miesto savivaldybės autobusų susisiekimo įmonė taip pat įsigijo 15 „Mercedes Benz“ autobusų.

Tarpukario Kaune taip pat buvo galima pamatyti Vokietijos firmos iš Braunšveigo autobusus „Büssing NAG“ (Neue Automobil Gesellschaft), vokiškus „Hanomag“ autobusus, pagamintus Hanoveryje (firmos Hanomag atstovu Lietuvoje buvo inž. V.Višniauskas), kompanijos „Reo Motor“ iš Mičigano (JAV) autobusus.

Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Kaune kursavo 67 autobusai (tarp jų buvo ir keletas privačių firmų autobusų). Autobusų tada tekdavo laukti net trumpiau nei šiais laikais – apie dvi tris minutes. Populiariausias tarpukariu maršrutas buvo Rotušės aikštė–Panemunė. 1924 m. šiuo maršrutu važiavo 8, o 1930 m. – jau 30 autobusų. Nutraukus susisiekimą siauruoju geležinkeliu (1935), šiuo maršrutu važiavo jau 36 autobusai.

Nors organizuojant susisiekimą Kauno mieste nesklandumų būta, vis dėlto Laikinosios sostinės transporto infrastruktūra buvo ne prastesnė nei kituose Europos miestuose.
Ši nostalgija tarpukario Kauno gyvenimui alsuojanti paroda parengta iš KAVB Senųjų ir retų spaudinių skyriuje esančiuose leidiniuose aptiktų tarpukario spaudos reklamų, nuotraukų, straipsnių, medžiagą papildant archyvinių dokumentų, nuotraukų kopijomis iš Kauno apskrities archyvo. Dėkojame Kauno apskrities archyvui už galimybę pasinaudoti šia medžiaga.
Informacija apie susisiekimą autobusais Kauno mieste papildyta remiantis Brigitos Tranavičiūtės ir Arvydo Pakštalio knygos „80 metų kelyje“ medžiaga. Daug Kaune važinėjusių automobilių nuotraukų, taip pat informacinės medžiagos pateikta Klaudijaus Driskiaus ir Liucijaus Suslavičiaus knygoje „Automobilis Lietuvoje. 1918–1940 metai“.

 

Parengė vyresn. bibliotekininkas Alvydas Surblys, bibliotekininkė Agnė Zakaravičiūtė, vyresn. bibliotekininkė Edita Rudminaitė

 

Atnaujinta 2017-05-09 16:30