Prekybos, pramonės ir amatų rūmų projektavimas ir statyba

Prekybos, pramonės ir amatų rūmų raida atspindi sudėtingą XX a. Lietuvos valstybės istoriją, iliustruoja šalies ūkio kaitą, pramonininkų ir prekybininkų telkimosi procesą. Rūmai Lietuvoje pradėjo veikti 1925 metais. Lietuvos Prekybos, pramonės ir amatų rūmai (dabar – Kauno apskrities viešoji biblioteka) K. Donelaičio gatvėje buvo statomi 1937–1939 metais, iškilminga rūmų atidarymo ceremonija įvyko 1939 metais vasario 18 dieną.

Prekybos, pramonės ir amatų rūmai – tarpukario modernizmo architektūros perlas

Prekybos, pramonės ir amatų rūmai – tai 27 metrų ilgio iš K. Donelaičio gatvės pusės ir 49 metrų ilgio iš Lydos gatvės pusės, dviejų stačiu kampu sujungtų triaukščių korpusų pastatas su pusrūsiu.1 Pusiau kampiniame sklype suprojektuoti reprezentatyvų visuomeninės paskirties pastatą buvo nelengvas uždavinys. Vytautas Landsbergis-Žemkalnis šią problemą išsprendė kukliu bareljefu virš arka pažymėto pagrindinio įėjimo, nustumto į pastato šoną, ir granito rutuliu, sutelkiančiu dėmesį ties pagrindiniu įėjimu. Pastato visuomeninį pobūdį atspindi didinga simetrija, tolygūs langų ir juos skiriančių piliastrų ritmai pagrindiniame fasade. Pagrindinio įėjimo nustūmimas į šoną šalutinės gatvės link yra naujas žodis tiek autoriaus, tiek ir kitų architektų sprendimuose.2

Puikią pastato išorę lemia ir durų apvadai bei granitiniu tinku dengti fasadai. Sąlygas Prekybos, pramonės ir amatų rūmų eskizinio projekto konkursui parengė architektas V. Landsbergis-Žemkalnis, kuris gerai žinojo, kokio pastato reikia šiai institucijai, todėl tai stengėsi įgyvendinti konkursui pateiktame projekte. Pasibaigus konkursui neatsitiktinai iš 29 architektų pristatytų konkursinių darbų buvo pasirinktas būtent šio architekto projektas.3 Dėl nesutarimų atsisakius rūmų statybos vietos prie Vytauto Didžiojo karo muziejaus, V. Landsbergis-Žemkalnis pritaikė projektą statybos vietai iš I. Musteikio ir J. Jasiukaičio rūmams statyti įsigytuose žemės sklypuose (tuomet  adresu K. Donelaičio g. 2b, dabar – K. Donelaičio g. 8).4  Projekto autorius suprojektavo kampinio plano trijų aukštų su pusrūsiu pastatą, tik orientuotą priešinga kryptimi palei K. Donelaičio gatvę. 1937 metų liepos 26 dieną įvyko rūmų statybos rangovų konkursas, kurį laimėjo statybos darbų rangovas Salomonas Gudinskis ir inžinierius Šliomas Giršas Milis, o rugpjūčio 18 dieną buvo iškilmingai pašventintas Prekybos, pramonės ir amatų rūmų kertinis akmuo.5

Prekybos, pramonės ir amatų rūmai – vienas reikšmingiausių V. Landsbergio-Žemkalnio architektūros darbų. Šis architekto darbas vizualiai bei patalpų išdėstymu buvo pritaikytas Prekybos, pramonės ir amatų rūmams, jo funkcionalumas ir architektūros sprendimų darna su aplinka buvo įvertinta „Aukso darbo žvaigžde“ – ordinu, skiriamu „Už nuopelnus Lietuvos gerovei“.6 A. Kančas V. Landsbergio-Žemkalnio pastatuose įžvelgė dvi tendencijas – konservatyviąją ir avangardinę, tarptautinę. Prekybos, pramonės ir amatų rūmus jis priskyrė pirmajai tendencijai, pagal kurią pastatai, pasak A. Kančo –  monumentalūs, juose modernumas jungiasi su tradiciškumu.7

Kiekvieną rūmų detalę galima laikyti  kultūros paveldo objektu 

1938 metų liepos 13 dieną Prekybos, pramonės ir amatų rūmams išduotas leidimas įsikurti naujose patalpose, tačiau rūmų atidarymo iškilmės įvyko tik 1939 metų vasario 18 dieną, kai buvo baigti visi vidaus įrengimo ir rūmų puošybos darbai. Architektas V. Landsbergis–Žemkalnis reikalavo, kad visi rūmų statybos ir įrengimo darbai būtų atlikti griežtai pagal techninius ir estetinius projekto reikalavimus, rūpinosi kiekviena rūmų įrengimo detale, apdailos medžiagomis, puošyba, baldais, kuriuos pats projektavo.8 Pastatui būdinga architektūrinių ir meninių priemonių darna yra architekto V. Landsbergio-Žemkalnio nuopelnas.
Kiekviena rūmų detalė gali būti traktuojama kaip kultūros paveldo objektas. Puošniai ir paprastai pastato išorei solidžiu racionalumu ir estetiškumu nenusileidžia ir jo vidus. Antro aukšto fojė kabėjo didelis tapytojo Jono Buračo paveikslas „Lietuvos išėjimas į jūras“, vaizduojantis Klaipėdos uostą, specialiai nutapytas Kauno Prekybos, pramonės ir amatų rūmams ir dovanotas jiems Klaipėdos prekybos, pramonės ir amatų rūmų per iškilmingą naujo pastato atidarymo ceremoniją. Paveikslo nuotrauka dar prieš jį dovanojant buvo paskelbta laikraščio „Vakarai“ 1938 metų rugsėjo numeryje9.  Apie specialiai rūmams tapomą paveikslą tikriausiai buvo žinoma iš anksto, nes galima numanyti, kad vieta, kurioje jis kabėjo, buvo specialiai palikta būtent šiam paveikslui.

Broniaus Pundziaus ir Liudviko Strolio darbai – ryškūs ir dekoratyvūs rūmų elementai      

Prekybos, pramonės ir amatų rūmų eksterjerui pagrindinio fasado šonuose Bronius Pundzius sukūrė bareljefus „Pramonė“ ir „Prekyba“, o bronzinę vazą ir dekoratyvinę skulptūrą „Pramonė“ (kuri liko neįgyvendinta) – rūmų interjerui. Reljefuose vyrauja suapvalintos masės, skulptūrų plastiškumas priešpriešinamas lygioms pastato plokštumoms. Abu darbai – ryškūs, dekoratyvūs, darniai sukomponuoti. Saikingais puošybos akcentais jie papildo ramių ir paprastų linijų pastato eksterjerą, nusakydami ir jo paskirtį. Monografijoje apie B. Pundzių jos autorius Stasys Budrys teigia, kad embleminis bareljefas sukomponuotas iš simbolinę prasmę turinčių įvairių atributų: svarstyklių, grandinės, besirangančių gyvačių, sparnų. Kitas reljefas (su alegorine moters figūra, vaisių statine, rūkstančiais kaminais, laivu jūroje bei dantračiu) simbolizuoja darbą. Statiška moters ilgu drabužiu figūra yra puošni. Panašus figūrų motyvas su atributais panaudotas ir vazose.10 Bareljefai laikui bėgant buvo pažeisti, nes pagaminti iš nepatvarių medžiagų. Nusprendus juos restauruoti, teko iš naujo gaminti bareljefų modelius ir juos nuliejus, pritvirtinti buvusiose vietose. Bareljefų rekonstrukciją 1983–1984 metais atliko Kauno restauravimo dirbtuvių specialistai. 11

S. Budrys išsamiai aprašo ir B. Pundziaus bei Liudviko Strolio vazas, stovėjusias Pramonės, prekybos ir amatų rūmuose ir dabar saugomas M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Didelės bronzinės vazos turi paprastą, aiškią ir monumentalią formą. Apačioje jas juosia siaura ornamentinė juostelė iš stilizuotų tulpės žiedų, o aukščiau – reljefai. Kiekviename vazos frize yra po keturias figūras (dvi moterų figūros ir dvi – vyrų). Visos figūros statiškos, tvirtos, judesio efektą joms suteikia tik pasuktos į šalį galvos. Fone – rūkstantys gamyklų kaminai. Figūros simbolizuoja įvairias pramonės sritis: medžio apdirbimo, odos, tekstilės, maisto ir kt. Vazos figūroms savo bendra kompozicija artima skulptūra „Pramonė“ – moteris, grakščiai iškėlusi dantratį. Jos ilgo drabužio klostės pabrėžia figūros vertikalumą ir tvirtą stovėseną, ramiame veide – pasitikėjimas savimi ir dvasinė pusiausvyra. Visos statulos formos ir linijos griežtos, tik plaukai krinta laisviau, lyg vėjo išdraikyti. Išlikusi gipsinės skulptūros nuotrauka peizažo fone rodo, kad buvo ir didesnis „Pramonės“ skulptūros variantas.12

Liftas – kultūros paveldo objektas

Technikos kultūros paveldo objektas rūmuose yra nors ir neveikiantis, tačiau gerai išlikęs liftas. Jo projektinę dokumentaciją parengė ir kabiną gamino AB „Neris“, o liftą įrengė inžinierius A. Gruodys su firma „Siemens – Holske“, laimėję 1938 metų vasario 25 dieną paskelbtą pasiūlymų liftui įrengti konkursą.21 Lifto įrengimai atkeliavo iš Šveicarijos firmos „Schindler“. Pastato palėpėje, prie lifto keliamojo mechanizmo, yra išlikusios ir lentelės su lifto techniniais duomenimis.

Į pastatą buvo įeinama pro metalines, dažytas ir lakuotas duris. Jos buvo užsakytos „Gustav Birch–Lindorens“ architektų biure Stokholme13, yra išlikę firmos ženklai, liudijantys apie durų gamybos kilmę. Šios durys išliko, bet saugomos padėtos, o pagrindiniam įėjimui pritaikytos kitos, medinės durys. Šioje švedų firmoje pagamintos ir kitos varstomosios dvipusės rūmų durys (vidinių varstomųjų dvipusių durų apačios metaliniai apkaustai ir jų rankenos neišliko). Visos rūmų durys derėjo tiek su aplinka, tiek tarpusavyje. Šoninio įėjimo durys, vedusios į biržą, buvo derinamos prie metalinių įvažiavimo į vidinį kiemą vartų. Lankytojus pasitikdavo ne tik įspūdingos tapytojo Petro Kalpoko freskos, iš kurių kol kas atkurta tik viena – „Darbas“, bet ir aukštos kokybės grindys su apvadais, derančiais prie durų ir kolonų.


Įspūdingos freskos ir išskirtiniai baldai

Įėję pro pagrindinį įėjimą, lipdami plačiais laiptais galime grožėtis ne tik gerai išlikusiais Stasio Ušinskio vitražais, bet ir laiptus įrėminančiais medžio pjaustiniais, derančiais su tokios pačios stilistikos laiptų turėklais. Šiuos puošybos elementus atliko J. Vainausko baldų dirbtuvė, kurioje buvo pagaminti ir paties V. Landsbergio-Žemkalnio projektuoti lietuviško stiliaus baldai. Dalis jų puošia Prekybos, pramonės ir amatų rūmus iki šiol – yra išlikusios dvi rūmų pirmininko kėdės, iš kurių viena stovėjo jo kabinete, o kita buvo posėdžių salėje. Prekybos, pramonės ir amatų rūmų pirmininko bute stovėjo spinta bei inkrustuotas staliukas, rūmų alaus bare rūsyje stovėjo stalai. Panašios puošybos yra parodų ar skelbimų stendai rūmų laiptinėse. Išliko ir kuklus, funkciškai pagrįstas sietynas (deja, be gaubtų) buvusiame rūmų pirmininko kabinete bei puošnus, reprezentacinis Bohemijos krištolo sietynas rūmų posėdžių salėje. Sietyno puošnumą papildo kesoninės posėdžių salės lubos, suteikiančios jai puikią akustiką. Salėje vykdavo ne tik Prekybos, pramonės ir amatų rūmų, bet ir miesto renginiai bei įvairūs minėjimai.
Tapytojas P. Kalpokas Prekybos, pramonės ir amatų rūmuose per 1938 metų liepą – gruodį, padedant Meno mokyklos auklėtiniams A. Černiauskui ir J. Jociui, nutapė penkias freskas: „Darbas“, „Sielininkai“, „Kanklininkas“ ir diptiką „Žemės ūkis“ (dar vadintą „Mergaitė su pintine vaisių“) ir „Amatai“ (arba „Kalvystė“). Visos šios P. Kalpoko freskos pasižymi laisvu figūrų išdėstymu, eskizišku piešiniu ir minimalia spalvų gama. Tačiau kompoziciniu ir stiliaus požiūriu visi darbai buvo labai skirtingi. Kompozicija „Darbas“ išskirtinė vaizdo monumentalumu ir skulptūrišku piešiniu, glaustumu bei uždarumu. Figūrų judesiuose, tvirtame jų piešinyje atsispindi didelė darbo įtampa, susikaupimas, jėga. Freskai būdingas žalsvai rusvas koloritas, raiškus piešinys. Neutraliame kompozicijos fone pavaizduoti trys ratu stovintys vyrai, tvirtai susikibę rankomis į aukštai iškeltą juosvą ratą, simbolizuojantį darbą. Šioje alegorinėje kompozicijoje trys atletiškos vyrų figūros simbolizuoja pramonę, amatus ir prekybą. 14             

Freskos „Kanklininkas“ kompozicijai, pasak B. Klovos, būdingas stiprus charakteris. Plačiame panoraminiame Kauno senamiesčio fone įkomponuotos kelios figūrų grupės, kurios, pasak B. Klovos, ryškiai pabrėžia paveikslo planų kontrastą. Tuo tarpu freskoms „Žemės ūkis“ ir „Amatai“ būdingas laisvas ir statiškas figūrų išdėstymas, sąlygiškos formos, lengvas, šiek tiek eskiziškas piešinys.15 Menotyrininkė R. Purvinaitė teigia, kad meninės vertės požiūriu ypatinga freska –   „Sielininkai“, nes ji  yra labiausiai vientisa ir kompaktiška. 16

Petro Kalpoko freskos – po vienuolika sluoksnių dažų

Visos P. Kalpoko freskos buvusiuose Prekybos, pramonės ir amatų rūmuose buvo ne kartą uždažytos, tiek vokiečių okupacijos, tiek sovietiniais metais. Pirmą kartą freskas uždažė rūmuose trumpam įsikūręs Generalinis Komisariatas. K. Vairo-Račkausko liudijimu, vokiečių valdžia 1942 metų vasario 4 dieną (Generaliniam Komisariatui jau išsikėlus į buvusius Žemės banko rūmus)  pareikalavo P. Kalpoko freskas uždažyti – tai buvo padaryta matiniais emulsiniais dažais ir imituojant rusvų tonų marmurą. Laikui bėgant freskos buvo uždažytos dar keliais dažų sluoksniais. Diptikas „Žemės ūkis“ ir „Amatai“ padengtas net vienuolika sluoksnių dažų.
             

P. Kalpoko freskų rekonstrukcija Kauno viešoji biblioteka rūpinosi nuo 1964 metų. Buvo užsakyti pirmieji freskų tyrimai rengiantis restauracijai, tačiau darbai atidėti dėl restauratorių trūkumo. 1975 metais vasario 20 dieną numatyta, kad freskas „Kanklininkas“, „Sielininkai“ ir diptiką reikia restauruoti iki 1977 metų rugsėjo 1 dienos, o freską „Darbas“ – iki 1975 metų rugsėjo 31 dienos. 1976 metais freskų restauravimas įtrauktas į Kauno restauravimo dirbtuvių gamybinius planus. 1981–1982 metais vėl buvo atliekami P. Kalpoko freskų tyrimai ir rengiamas rekonstrukcijos projektas. Tyrimai parodė, kad freskų „Darbas“ ir „Kanklininkas“ piešinio kontūrai bei tapybos fragmentai išliko ir juos įmanoma rekonstruoti. Dėl freskų „Sielininkai“, „Žemės ūkis“ ir „Amatai“ reikėjo papildomų tyrimų, nes 1981–1982 metais piešinio kontūrų nebuvo aptikta ir spėta, kad freskos gali būti sunaikintos. Tačiau 1996 metais freskų tyrimai parodė, kad įmanoma restauruoti visas P. Kalpoko freskas.17
             

Po 1981–1982 metų tyrimų buvo restauruota tik freska „Darbas“. Freskos „Darbas“ dešinėje sienoje būklė prieš restauravimą buvo gera. Restauruojant paaiškėjo, kad ši freska buvo atidengta jau apie 1966 metus, bet vėl uždažyta kalkiniais klijiniais dažais.18 Kitų P. Kalpoko freskų rūmuose atkūrimas būtų labai sudėtingas ir brangus procesas, nes bendras P. Kalpoko freskų Prekybos, pramonės ir amatų rūmuose plotas yra 51 metras. Restauruotos freskos, pasak rūmų istoriją tyrinėjusio istoriko E. Rūko, atgaivintų architekto V. Landsbergio-Žemkalnio puoselėtą idėją sukurti harmoningą architektūros ir dailės dermę.19


Stasio Ušinsko vitražuose – įspūdingi pramonę ir prekybą simbolizuojantys vaizdai

 1937–1938 metais Prekybos, pramonės ir amatų rūmams S. Ušinskas sukūrė vitražus „Lietuvaitė“ (arba „Klaipėda“)  ir „Statybininkas“, kurie pagaminti iš spalvoto prancūziško vitražinio stiklo ir švino juostelių. „Lietuvaitė“ ir „Statybininkas“ – pirmieji siužetiniai vitražai visuomeninės paskirties pastate, sukurti XX a. Lietuvoje. Vitraže „Statybininkas“ pramonę simbolizuoja jaunuolio figūra, o vitraže „Lietuvaitė“ prekybą – merginos figūra. Šiuose vitražuose dominuoja ryškios, dekoratyvios spalvos. Abiejų vitražų kompozicija statiška, figūros vaizduojamos su tautiniais drabužiais. Vitražai įrėminti į pailgą, siaurą lango rėmą. Jaunuolio ir merginos figūros vaizduojamos sudėtingo, daugiasluoksnio peizažo fone: vitraže „Statybininkas“ atpažįstamas Lietuvos kraštovaizdis, o „Lietuvaitė“ – Klaipėdos ir pajūrio gamta. Švelnūs ir jautrūs tonų perėjimai suteikia „Lietuvaitės“ („Klaipėdos“) vitražui ramią poetinę nuotaiką.20
           

Kalbant apie Prekybos, pramonės ir amatų rūmų pastatą Europos architektūros paveldo požiūriu, galima pripažinti, kad jis yra vienas įspūdingiausių ir didingiausių Lietuvos tarpukario modernizmo architektūros visuomeninių pastatų. Tiek pastato eksterjerą, tiek ir interjerą puošė garsiausių tarpukario Lietuvos menininkų kūriniai. Funkcionalūs architektūriniai projektavimo sprendimai ir puošnus interjeras su tautinio stiliaus motyvais, suteikiančiais rūmams solidumo ir didingumo, yra Prekybos, pramonės ir amatų rūmams būdingo modernizmo pavyzdys. Nėra abejonės, kad tarpukario Kaune  pastatyti pastatai (valdžios administraciniai pastatai, universitetų rūmai, muziejai,  gyvenamieji namai ir kt.) praplėtė Kauno ribas.

Autentiškas rūmų interjeras yra užfiksuotas 1938 metais išleistame nuotraukų albume.

 

1 Tautos ūkis. 1937, Nr. 28, p. 539; Lietuvos žinios. 1938, gruodžio 29, Nr. 297, p. 6.
2 Ąžuolu gimęs / E. Gūzas // Statyba ir architektūra. 1993, Nr. 2, p. 15.
3 LLMA. F. 81. Ap. 1. B. 98; 99; 100; 102; nuo 568 iki 575; 1008; Lietuvos žinios. 1937, kovo 13, Nr. 58, p. 10.
4 Lietuvos aidas. 1937, gegužės 5, Nr. 198, p. 2; gegužės 20, Nr. 221, p. 3 ; LLMA. F. 81. Ap. 1. B. 103. L. 3, 5, 16; LCVA. F. 1622. Ap. 4. B. 717, L. 18 – 26, 38.
5 LLMA. F. 81. Ap. 1. B. 102.
6 LLMA. F. 81. Ap. 1. B. 413.
7 Elegantiškos architektūros meistras / Algimantas Kančas // Statyba ir architektūra. 1993, Nr. 2, p. 14.
8 KAA. F. 218. Ap. 2. B. 1066. L. 5, 8 ; LLMA. F. 81. Ap. 1. B. 99. L. 42 – 46.
9 Vakarai.- 1938, rugsėjo 16, Nr. 215, p. 8.
10 Bronius Pundzius / S. Budrys. – Vilnius, 1969, p. 68.
11 Kultūros paminklo restauravimo pasas: Kauno viešoji J. Paleckio biblioteka. Skulptoriaus B. Pundziaus bareljefai „Prekyba“ ir „Pramonė“. Kaunas, 1984.
12 Bronius Pundzius / S. Budrys. – Vilnius, 1969, p. 70.
13 LLMA. F. 81. Ap. 1. B. 98; 103.
14  XX a. lietuvių dailės istorija. 1900-1940. - Vilnius, 1983, p. 344.
15 Lietuvių monumentalioji dekoratyvinė tapyba: Freska. Sgrafitas. Mozaika / Boleslovas Klova. – Vilnius, 1975, p. 17.
16  Kauno viešoji biblioteka (buv. Prekybos, pramonės ir amatų rūmai). I a. vestibiulyje buv. dail. P. Kalpoko freskų [...] paminklosauginės ekspertizės aktas / Paruošė R. Purvinaitė. – Kaunas, 1996.
17  Kauno viešoji biblioteka (buv. Prekybos, pramonės ir amatų rūmai). I a. vestibiulyje buv. dail. P. Kalpoko freskų [...] paminklosauginės ekspertizės aktas / Paruošė R. Purvinaitė. – Kaunas, 1996.
18  Kultūros paminklo restauravimo pasas. P. Kalpoko freska „Darbas“. Kaunas, 1983.
19   Prekybos, pramonės ir amatų rūmai: istorija ir architektūra / Eugenijus Rūkas // Kauno istorijos metraštis. T. 5. Kaunas, 2004, p. 313.
20  Dailė architektūroje / Algimantas Mačiulis. – Vilnius, 2003, p. 273 – 275; Lietuvių enciklopedija. – T. 24. – Boston, 1961, p. 235 – 236; T. 36. – Boston, 1969, p. 458.
21  Tautos ūkis, 1938, Nr. 7, p. 166; LLMA. F. 81. Ap. 1. B. 98; 103.

 

Parengė vyresn. bibliotekininkas A. Surblys, bibliotekininkė S. Izajeva, vyr. bibliotekininkė E. Rudminaitė.

 

Atnaujinta 2018-05-16 16:10

Daugiausiai skaityta